Žvaigždžių legionas: G9 protokolas 1 dalis

PROLOGAS: Šimtmečio melas
Oficialiuose vadovėliuose buvo rašoma, kad šiuolaikinis pasaulis yra susiskaldęs. Žiniasklaida kasdien rėkė apie JAV ir Kinijos prekybos karus, Rusijos karines provokacijas, Europos Sąjungos byrėjimą, Indijos ir Japonijos aljansus bei Brazilijos ekonomines ambicijas. „Aklieji“ – taip slaptuose dokumentuose buvo vadinama likusi žmonijos dalis – tikėjo, kad šios šalys stovi ant branduolinio karo slenksčio.
Tai buvo tobulai surežisuotas spektaklis.
Už uždarų durų, požeminiuose bunkeriuose Ženevoje ir viršūnėse atokiose Islandijos salose, devynių galingiausių pasaulio valstybių vadovai veikė kaip vienas kumštis – G9 Taryba. Jie turėjo vieną paslaptį, kurią saugojo labiau už savo šalių konstitucijas. Žemė nebuvo nepriklausoma. Ji buvo „Architektais“ vadinamos ateivių rasės biologinis ūkis, o valstybių lyderiai – tik vietiniai prižiūrėtojai. Mainais už technologinį dominavimą, dirbtinį intelektą ir vaistus nuo vėžio, kurie buvo prieinami tik elitui, G9 pardavė žmonijos ateitį. Jie tiekė Architektams elitinius karius Galaktiniam karui, apie kurį Žemė neturėjo sužinoti.

I SKYRIUS: Orbita 4
Moteriniame laive „Citadelė-7“, užmaskuotame už Mėnulio tamsiosios pusės, kapitonas Viktoras rymojo prie taktinio stiklo. Oficialiai prieš septynerius metus jis, kaip JAV jūrų pėstininkų specialiųjų pajėgų pulkininkas, „žuvo“ per sraigtasparnio katastrofą Viduriniuose Rytuose. Tikrovėje jo DNR kodas buvo perrašytas, o jis pats tapo Žvaigždžių legiono – slaptos žmonių armijos kosmose – dalimi.
Aplink jį laivo koridoriuose judėjo kariai iš visų G9 šalių. Kinijos komandosas nešė plazminius šaudmenis, Rusijos alfa būrio snaiperis valė skafandrą su rusiška vėliavėle ant peties, o Japonijos taktinė kibernetikė sinchronizavo ateivių navigacijos sistemas. Čia nebuvo geopolitinių nesutarimų. Žvaigždžių legionas buvo galingiausias biologinis ginklas Architektų imperijoje. Žmonių agresija ir gebėjimas improvizuoti darė juos idealiais pėstininkais svetimuose karuose.
– Kapitone, fiksuojamas variklių perkaitimas, – pranešė vokiečių tautybės inžinierius Hansas. Jo balsas drebėjo. – Architektų energijos branduolys... jis destabilizuojasi. Reikia avarinio atsijungimo nuo motininio laivo.
– Per vėlu, – nukirto Viktoras, pamatęs, kaip taktiniai ekranai nusidažė kritine purpurine šviesa. – Mes krentame. Įjunkite optinį maskavimą! Jei „Aklieji“ pamatys mus krentant, Taryba mus pačius likviduos.
Ateivių sukurta maskavimo sistema sudegė pirmoji. Žvaigždžių legiono transportinis laivas, pilnas kosminių ginklų, nužudytų užsienio planetų būtybių audinių ir trisdešimties elito karių, įskriejo į Žemės atmosferą virš Europos. Jis degė kaip ryški, melsva kometa, kurios negalėjo paslėpti joks G9 melas.

II SKYRIUS: Nuolaužos prie Berlyno
Vokietijos priemiestyje, vos už trisdešimties kilometrų nuo Berlyno, naktis virto diena. Galingas smūgis sukrėtė žemę, o miško masyve pakilo pusės kilometro pločio ugnies stulpas.
Vietinis žurnalistas Lukas, dirbantis nedideliam nepriklausomam naujienų portalui, pirmasis pasiekė įvykio vietą. Policija dar nebuvo spėjusi užblokuoti kelių. Lukas tikėjosi pamatyti nukritusį karinį lėktuvą, tačiau tai, ką jis išvydo pro medžių šakas, privertė jį sustingti.
Viduryje rūkstančio kraterio gulėjo trikampio formos aparatas, pagamintas iš blizgančio, nepažįstamo metalo. Bet baisiausia buvo ne laivas. Aplinkui ant degančios žemės gulėjo kūnų likučiai. Kai kurie iš jų buvo ne žmonių – tai buvo būtybės su keturiomis rankomis ir pailgomis kaukolėmis. O šalia jų gulėjo kariai su neįtikėtinai moderniais skafandrais. Lukas pritraukė savo kameros objektyvą. Ant vieno iš žuvusiųjų pečių aiškiai matėsi Prancūzijos vėliava, o ant kito – Kinijos hieroglifai ir Legiono simbolis.
– Dieve mano... jie bendradarbiauja, – sušnabždėjo Lukas, darydamas didelės raiškos nuotraukas ir vaizdo įrašus. Jis akimirksniu suprato – tai nebuvo paprastas karinis incidentas. Tai buvo kažkas, kas perrašys žmonijos istoriją.
Iš po laivo nuolaužų pasigirdo metalinis garsas. Vienas iš skafandrus vilkinčių karių – kapitonas Viktoras – išsivadavo iš po sudužusio terminalo. Jo šalmas buvo perskeltas, o iš kaktos bėgo kraujas. Jis pamatė Luką su kamera.
– Išjunk tai... – sušnabždėjo Viktoras, sunkiai kvėpuodamas. – Jei jie pastebės signalą... jie nenužudys tik tavęs. Jie nuvalys visą regioną.

III SKYRIUS: Skubus iškvietimas
Tą pačią valandą Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, Kremliuje Maskvoje ir Didžiojoje liaudies salėje Pekine suskambo raudonieji terminalai. Tai nebuvo įprastas vyriausybinis ryšys. Tai buvo šifruotas G9 kanalas, aktyvuojamas tik išskirtinės grėsmės atveju.
JAV prezidentas, Rusijos vadovas ir Kinijos premjeras pasirodė virtualiame hologramų kambaryje. Jų veidai buvo pilni įtampos, o politiniai nesutarimai, kuriais jie manipuliavo viešumoje, akimirksniu išnyko.
– Transportinis laivas nukrito Vokietijoje, – be jokių įžangų pasakė Prancūzijos prezidentas. – Maskavimo sistema sugedo. Vietiniai spėjo užfiksuoti nuolaužas. Informacija jau pradeda nutekėti į interneto forumus.
– Vokietijos kancleris jau išsiuntė „Valytojų“ būrius, – pranešė Japonijos premjeras. – Tačiau turime problemą. Vienas iš legiono karininkų – kapitonas Viktoras – išgyveno. Ir jis pabėgo kartu su vietiniu žurnalistu. Jie turi vaizdo įrašus.
– Jei Architektai supras, kad mes praradome kontrolę, jie nutrauks technologijų tiekimą, – šaltu balsu ištarė Rusijos vadovas. – Arba dar blogiau – jie pat patys atliks planetos sterilizaciją. G9 protokolas aiškus: tiesa negali išlįsti.
– Suaktyvinkite „Ešeloną“, – įsakė JAV prezidentas. – Užblokuokite visą interneto srautą dešimties kilometrų spinduliu aplink Berlyną. Oficiali versija – didelio masto kibernetinė ataka prieš Vokietijos energetikos tinklus. O bėglius... sunaikinti be jokių derybų. Nesvarbu, kiek „Aklųjų“ nukentės šalutinėje zonoje.

V SKYRIUS: Bėgliai šešėliuose
Lukas spaudė greičio pedalą savo sename automobilyje, lėkdamas tamsiais Vokietijos miško keliais. Šalia jo, keleivio sėdynėje, sėdėjo Viktoras. Jis jau buvo nusimetęs sunkų skafandrą, likęs tik su juoda legiono apatine apranga, kurios audinyje buvo integruoti gyvybinių funkcijų jutikliai.
– Kas tu toks? – rėkė Lukas, vis dar virpėdamas nuo šoko. – Kodėl ant tavo aprangos JAV vėliava, o laive gulėjo kinai ir kažkokie... monstrai?
– Aš esu miręs žmogus, Lukai, – tamsiu žvilgsniu į jį pažiūrėjo Viktoras. – Prieš septynis metus mano šalis mane atidavė Architektams. Mes kovojame jų karus Andromedos pakraštyje, kol tu čia ramiai geri kavą ir rašai apie vietinius rinkimus. Jūsų vadovai... jūsų brangūs prezidentai... jie visi yra tik vergų pirkliai. Jie keičia mus į nemirtingumą ir technologijas.
Lukas bandė patikrinti savo telefoną, kad įkeltų vaizdo įrašus į nepriklausomą serverį, tačiau ekrane degė tik užrašas: Nėra ryšio.
– Jie išjungė tinklą, – pasakė Viktoras. – G9 naudoja Architektų palydovus. Jie mato mus per mašinos šiluminį pėdsaką. Mums reikia pasiekti senąjį Berlyno požeminį bunkerį iš Šaltojo karo laikų. Ten yra analoginė radijo stotis. Jei pavyks paleisti trumpųjų bangų signalą tiesiai į vandenyno laivus... sistema nesugebės to suvaldyti.
Tą pačią akimirką danguje virš jų pasigirdo tylus, bet galingas garsas. Tai nebuvo sraigtasparnis. Tai buvo juodas, trikampis G9 saugumo dronas, kuris fiksavo jų automobilį lazeriniu taikikliu.

V SKYRIUS: G9 Valytojai
Bunkeris po Berlynu buvo drėgnas ir tvoskė senais tepalais. Lukas drebančiomis rankomis jungė senus laidus prie Šaltojo karo laikų siųstuvo, o Viktoras stovėjo prie įėjimo durų, gniauždamas iš nuolaužų išgelbėtą plazminį pistoletą.
– Ryšys paruoštas, – pasakė Lukas. – Jei paspausiu šį mygtuką, vaizdo įrašas ir tavo liudijimas bus transliuojami visame pasaulyje per senus radijo dažnius. Žmonės pradės klausytis. Tiesa išaiškės.
Durys į bunkerį išlėkė su galingu sprogimu.
Į vidų įsiveržė G9 „Valytojų“ būrys. Jie nebuvo vokiečių ar amerikiečių kariai – jie vilkėjo visiškai juodus, nepažymėtus šarvus, o jų veidus dengė veidrodiniai šalmai. Jie judėjo su kraupiu, dirbtinio intelekto koordinuotu tikslumu.
Viktoras atidengė ugnį. Plazmos šūviai nušvietė bunkerį purpurine šviesa, sudegindami pirmus du užpuolikus iki kaulų pelenų. Tačiau už jų nugarų pasirodė dar dešimt. Vienas iš užpuolikų paleido šoninę bangą, kuri nubloškė Viktorą ant žemės ir išmušė pistoletą iš jo rankų.
Lukas stovėjo prie siųstuvo, jo pirštas kabojo virš raudono mygtuko. Vienas iš juodųjų karių nutaikė ginklą jam tiesiai į kaktą.
– G9 Tarybos vardu... operacija nutraukiama, – pasigirdo sintetinis balsas per šalmą.

EPILOGAS: Status Quo triumfas
Po trijų dienų Ženevoje, spaudos konferencijos metu, devynių valstybių vadovai vėl sėdėjo prie vieno stalo. JAV prezidentas griežtai pasmerkė „kibernetinę ataką prieš Europos infrastruktūrą“, o Rusijos vadovas pritarė, kad būtina stiprinti bendrą globalų saugumą prieš terorizmą. Kinijos premjeras paskelbė apie naujas investicijas į dirbtinį intelektą, kurios padės išvengti panašių incidentų ateityje.
„Aklieji“ klausėsi. Jie tikėjo kiekvienu žodžiu. Jie pyko ant nematomų hakerių ir džiaugėsi, kad jų lyderiai sugeba rasti bendrą kalbą krizės metu.
O giliai po žeme, Berlyno bunkerio pelenuose, neliko nieko. Luko siųstuvas buvo ištirpdytas rūgštimi, o jo ir Viktoro kūnai buvo paversti atomais naudojant Architektų technologijas. Vaizdo įrašai buvo ištrinti iš visų įmanomų skaitmeninių laikmenų.
Pasaulis liko gyventi savo įprastą, kontroliuojamą gyvenimą. Didysis sandoris išliko saugus. Žvaigždžių legionas orbitoje vėl gavo naujų karių papildymą iš G9 šalių, o dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir moterų toliau „žuvo“ slaptose misijose, kad devyni žmonės Žemėje galėtų vaidinti dievus virš aklos ir nieko neįtariančios žmonijos bandos.