Eilėraščio logika veikia per kontekstą ir nutylėjimą. Eilėraštis turi palikti erdvės skaitytojo vaizduotei, o ne veikti kaip instrukcija.
Dėl medžio: Medis linksta ten, kur ką tik buvo drugelis. Drugelis nutupia ant palangės, paskui nuskrenda – taigi „kur jo nebėra“ nurodo būtent į palangės pusę, o ne į abstrakčią tuštumą apskritai. „Kur jo nebėra“ – tai nėra netikslumas, o sąmoningas paradoksas, ir jis tiesiogiai dirba eilėraščio temai (pavadinimas „Tuštumos svoris“). Medis nepalinksta ten, kur nesimato – jis palinksta į tuštumą, kurią palieka nuskridęs drugelis. „Nebesimato“ būtų tiksliau logiškai, bet nuskurdintų prasmę: liktų tik regėjimo faktas, o dabar yra egzistencinis dviprasmiškumas – lyg medis gestu atkartotų drugelio išnykimą.
Dėl stiklo: veiksmažodis „geriu“ jau nurodo, kad kalbama apie stiklinę, ne apie langą – jei būtų langas, jam reikėtų kito konteksto (pvz. lietaus). Todėl „stiklo sienelės“ natūraliai siejasi su ką tik minėtu geriamu vandeniu. Skaitytojas, kuris sustoja ties šia detale, tiesiog per greitai skaito, nesusiedamas veiksmažodžio su daiktu – bet tai jo skaitymo, ne teksto problema.
Visgi, galima vienu žodžiu išspresti šį neaiškumą: aiškiau nurodyti, pvz. „stiklinės sienelėmis“ vietoj „stiklo sienelėmis.
Yra šiek tiek netikslumų. Pvz. „medis už lango, atrodo, šiek tiek
palinko į tą pusę, kur jo nebėra.“ gal – kur jo nebesimato?
„Paskui geri šaltą vandenį ir stebi, kaip stiklo sienelėmis lėtai nubėga paskutinis lašas.“ neaišku, ar lango stiklas ar stiklinės?