Kruvina apokalipsė: pasaulio atgimimas 5 dalis

I SKYRIUS: Didysis demaskavimas
Ligoninės, pramoninio bunkerio ir Naujojo Džersio sandėlio pelenai nebegalėjo paslėpti tiesos. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai padarė vieną lemtingą klaidą – savo paskutinėse skerdynėse Čikagoje ir Airijoje jie naudojo per daug atviros jėgos. Nors „Pelenų ordinas“ skubėjo trinti vaizdo įrašus, technologijų amžiuje informacija plito greičiau nei vampyrų greitis.
Aštuoniolikmečių Elijaus ir Majos nužudymas buvo paskutinis lašas. Vieną naktį, po globalios hakerių atakos prieš žiniasklaidos serverius, į visus pasaulio ekranus, telefonus ir televizijos kanalus nutekėjo gigabaitai neapdorotos medžiagos. „Aklieji“ pamatė tiesą: korporacijų vadovus, geriančius pagrobtų žmonių kraują, ir baikerių gaujas, po pilnaties virstančias mėsą draskančiais žvėrimis.
Pasaulis sustojo. Saugus, aklas mirtingųjų gyvenimas sugriuvo per vieną sekundę. Nežinojimą pakeitė grynas, kolektyvinis siaubas, kuris akimirksniu virto nevaldomu įniršiu. Žmonija suprato, kad tūkstantį metų buvo tik gyvulių banda ant šešėlių valdovų šachmatų lentos.
Televizijos diktoriai drebančiais balsais skelbė karinę padėtį. Pasaulio vyriausybės, supratusios, kad jų pačių struktūros infiltruotos lojalistų, perėmė tiesioginį armijų valdymą. Šarvuočiai, tankai ir ginkluoti būriai užplūdo miestų gatves. Prasidėjo Didysis demaskavimas, ir šįkart medžiotojai buvo patys žmonės.

II SKYRIUS: Didžioji pabaisų medžioklė
Karas, kuris tūkstantį metų vyko šešėliuose, išsiveržė į dienos šviesą. Žmonija nekūrė pranašysčių – ji kūrė ginklus. Specialiosios pajėgos, ginkluotos naktinio matymo prietaisais, termovizoriais ir ultravioletinių spindulių prožektoriais, pradėjo sistemingą naktinių klubų, bankų ir prabangių klanų vilų valymą.
Vampyrų „ūkiai“ buvo surasti ir atverti. Pamatę pramoniniu būdu prie aparatų prijungtus savo gentainius, kareiviai nebepaliko gyvų nei vieno lojalisto. Vampyrai kostiumais buvo velkami į dienos šviesą tiesiai prieš kameras, kur jų kūnai skausmingai virto degančiais pelenais. Juos vertė gerti rūgštį, o jų galvos buvo pjaunamos pramoniniais pjūklais.
Priemiesčių gamyklos ir logistikos mazgai buvo atakuojami karine aviacija ir fosforo bombomis. Vilkolakių gaujos bandė gintis, transformuodamosi į didžiulius žvėris, tačiau prieš automatinių ginklų ugnį su sidabru dengtomis kulkomis ir liepsnosvaidžius jų fizinė jėga buvo bejėgė. Gregoro medžiotojai buvo gaudomi tinklais, o jų kūnai masiškai deginami pramoninėse krosnyse.
Pabaisos, kurios anksčiau vertino žmones tik kaip mėsos išteklius, dabar pačios klykė iš baimės, sprausdamos į giliausius miesto drenažo vamzdžius ir kanalizacijos šachtas. Pasaulis virto globalia skerdykla, kurioje plėšrūnai tapo bėgančiu grobiu.

III SKYRIUS: Paskutinė vadų slėptuvė
Giliai po žeme, po katakombomis, esančiomis po Paryžiaus gatvėmis, sėdėjo Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras. Jų prabangios imperijos buvo sunaikintos. Konsiliumo nariai buvo sudeginti, o pakuotės – iššaudytos. Aplink juos tvyrojo tik drėgnų kaulų ir pūvančio vandens tvaikas. Kartu su jais slėpėsi tik keli likę elitiniai kariai, kurių ginklai jau buvo tušti.
– Mes praradome viską, Malakajau, – sukočiojo Gregoras, jo ranka buvo nudeginta fosforo ugnies, o kailis kabojo skiautėmis. – Žmonės eina per katakombas su sonarais. Jie mus ras per kelias valandas.
– Pranašystė... ji apgavo mus visus, – šaltai, tarytum ledas, sušnypštė Malakajus. Jo sidabrinis peilis buvo kruvinas nuo jo paties lojalistų, kuriuos jis paaukojo, kad palaikytų savo gyvybines jėgas. – Vaikų nužudymas neapsaugojo mūsų. Jų mirtis buvo tik pradžia. Tikroji pranašystės pabaiga reikalauja, kad šaknys būtų išrautos.
– Apie ką tu kalbi? – suurzgė Gregoras.
– Aš iššifravau paskutinius Vatikano ir Sibiro fragmentus, kuriuos spėjome išgelbėti prieš sudegant mūsų šventovėms, – Malakajus ištiesė ranką link tamsios katakombų sienos, kurioje matėsi senovinės, užrakintos geležinės durys su abiejų rasių simboliais. – Yra dar viena paslaptis. Pranašystė sako, kad mūsų galybė nėra amžina, nes ji kilusi iš vieno šaltinio. Mes nesame dvi skirtingos rūšys. Mes esame vieno ir to paties išsigimimo palikuonys. Ir tas šaltinis miega už šių durų.

IV SKYRIUS: Bendras protėvis
Malakajus savo peiliu perrėžė sau ir Gregorui riešus, jėga prispausdamas jų sumišusį kraują prie senovinės geležinės spynos. Mechanizmas su baisiu, šlapiu traškesiu suveikė. Sunkios durys lėtai atsivėrė, įsileisdamos juos į gigantišką, požeminę salę, kurioje tvyrojo tūkstantmetė tyla ir ledinis šaltis.
Salės centre, didžiulėje krištolo ir sukietėjusio kraujo kapsulėje, kabojo būtybė.
Tai buvo bendras vampyrų ir vilkolakių protėvis – Pirmasis Išgama, vardu Kainas. Jo kūnas buvo baisus hibridizacijos ir senovinės magijos pavyzdys. Jis turėjo milžiniškas, sparnus primenančias odines ataugas, jo žandikaulis buvo pilnas adatinių ilčių, o nagai – ilgi ir aštrūs kaip skustuvai. Tačiau jo oda buvo žmogaus, o permatomoje krūtinėje plakė viena, milžiniška, juoda širdis, kuri kas kelias minutes suvirpėdavo, siųsdama pulsą per visą požemių žemę.
– Jis... jis gyvas, – sušnypštė Gregoras, jo geltonos akys išsiplėtė iš nesuvokiamo siaubo. – Mūsų galybė... mūsų prakeiksmas... kyla iš jo širdies plakimo.
– Taip, – pasakė Malakajus, prieidamas prie kapsulės. – Kol jis miega čia, mes esame nemirtingi. Pranašystė skelbė, kad ateis diena, kai žmonės ras šią vietą. Ir jei jie jį pažadins arba nužudys... mūsų epocha baigsis.
Tą pačią sekundę katakombų lubos virš jų galvų sprogo.

V SKYRIUS: Šventovės puolimas
Betono gabalai, dulkės ir dūmai užpildė salę. Pro išmuštą angą ant virvių nusileido dešimtys žmonių specialiųjų pajėgų karių. Jie vilkėjo sunkius taktinius šarvus, o jų rankose buvo galingi automatiniai ginklai ir taktiniai sprogmenys. Juos vedė jaunas karininkas, kurio veidas buvo nusėtas randais nuo ankstesnių kovų su vilkolakiais.
– Ugnis! – užkriokė karininkas.
Salėje prasidėjo tikras pragaras. Kariai atidengė ugnį iš visų vamzdžių. Sidabrinės kulkos ir ultravioletinės šviesos bombos varpė paskutinių Malakajaus ir Gregoro gynėjų kūnus. Vilkai krito klykdami, jų mėsos gabalai lėkė į visas puses, dažydami tūkstantmetį akmenį purvinai raudona spalva.
Gregoras, apimtas laukinio įniršio, šoko į priekį, viena letena nukirsdamas dviejų kareivių galvas, tačiau po sekundės dešimtys kulkų pervėrė jo krūtinę ir pilvą. Jis suklupo ant kelių, spjaudydamasis juodomis putomis, jo galingas hibridinis kūnas nebepajėgė regeneruotis po tokio masiško sidabro kiekio.
Malakajus bandė pasinaudoti savo telekinetine magija, kad nublokštų karius atgal, tačiau jo jėgos buvo per daug išsekusios. Karininkas paleido seriją kulkų tiesiai Malakajui į petį ir šoną, priversdamas senąjį vampyrą suklupti šalia krištolo kapsulės.
– Žmonių banda... – gergždė Malakajus, spausdamas savo žaizdas. – Jūs nežinote, ką darote... Jei sunaikinsite jį, jūs sunaikinsite nemirtingumą!
– Mes naikiname savo kankintojus, – šaltai atsakė karininkas, pakeldamas sunkų sprogmenų paketą ir pritvirtindamas jį tiesiai prie bendro protėvio kapsulės pagrindo.

VI SKYRIUS: Šaknų išrovimas
Karininkas nuspaudė detonatoriaus mygtuką.
Sprogimas buvo trumpas, bet neįtikėtinai galingas. Krištolo kapsulė subyrėjo į tūkstančius aštrių šukių, o senovinis sukietėjęs kraujas pasipylė ant grindų kaip tamsus tvanas. Pirmasis Protėvis Kainas su baisiu, šlapiu garsu iškrito ant akmens. Jo milžiniškos akys, šimtmečius buvusios užmerktos, staiga atsidarė. Jos buvo visiškai baltos, pilnos tūkstantmečio skausmo.
Karininkas nežengė nei žingsnio atgal. Jis pakėlė sunkų pramoninį liepsnosvaidį, nukreipdamas jį tiesiai į šliaužiantį padarą.
– Dek pragare, – ištarė jis.
Milžiniškas skystos ugnies srautas užliejo Kainą. Protėvis paleido tokį šiurpų, kurtinantį klyksmą, kad požeminės salės sienos pradėjo griūti. Jo odiniai sparnai akimirksniu pavirto pelenais, o juoda širdis jo krūtinėje pradėjo sproginėti nuo karščio. Ugnis rijo patį antgamtinio prakeiksmo šaltinį.
Tą pačią akimirką visame pasaulyje – nuo Londono dangoraižių iki Sibiro miškų ir Paryžiaus katakombų – įvyko tai, kas nepaklojo jokiai logikai. Kiekvienas gyvas vampyras ir vilkolakis pajuto, tarsi jų gyslomis būtų paleista verdanti rūgštis.
Malakajus klykė, šliauždamas ant kelių, kai jo nagai pradėjo trupėti ir virsti paprastais, lūžtančiais žmogaus nagais. Gregoras rėkė, stebėdamas, kaip jo pilkas žvėries kailis tiesiog iškrenta gabalais, atidengdamas raukšlėtą, senstančią žmogaus odą. Jų antgamtinis pradas buvo plėšiamas iš jų kūnų kartu su degančio protėvio pelenais. Kainas sudegė iki galo, virsdamas sauja juodų dulkių, ir jo širdis nustojo plakti visam laikui.
VII SKYRIUS: Mirtingieji
Katakombų salėje įsiviešpatavo dūmų ir degančios mėsos tvaikas. Kariai nuleido ginklus, stebėdami tai, kas vyko prieš jų akis.
Lordas Malakajus, tūkstantį metų buvęs nemirtingas ir nepriekaištingas nakties valdovas, lėtai transformavosi. Jo oda prarado savo ne žmogišką baltumą, tapdama pilka, raukšlėta ir glebi. Jo juodi vyzdžiai susitraukė, atidengdami paprastas, senatvės kataraktos pažeistas žmogaus akis. Adatiniai dantys iškrito ant akmens su tyliu skambesiu, palikdami tik kraujuojančias, tuščias dantenas. Jo kūnas akimirksniu pajuto visų praėjusių šimtmečių svorį. Jis pradėjo dusti, jo plaučiai, kurie neturėjo kvėpuoti, dabar skausmingai traukėsi, o sena, silpna žmogaus širdis krūtinėje pradėjo plakti chaotišku, mirštančiu ritmu.
Šalia jo gulintis Gregoras nebebuvo vilkas. Jis virto paliegenčiu, senu vyru giliais randais, kurio raumenys sunyko per kelias sekundes. Jo žandikaulis lūžo atgal į žmogišką formą, bet jame nebuvo jokios jėgos. Jis drebėjo iš šalčio, kurio anksčiau niekada nejautė.
– Mes... mes esame niekas... – išlemeno Malakajus, jo balsas buvo tik silpnas, senatviškas šnabždesys. – Tik... paprasta mėsa...
– Taip, – pasakė karininkas, nusiimdamas savo taktinį šalmą ir žiūrėdamas į juos iš aukšto. – Jūs esate tokie patys kaip ir mes. Ir dabar jūs mirsite kaip žmonės.
Malakajus ir Gregoras, du didžiausi istorijos budeliai, nesulaukė jokio pasigailėjimo. Jų silpni, senstantys kūnai nebepajėgė atlaikyti sužeidimų. Malakajaus širdis sustojo po kelių minučių nuo senatvinio infarkto, o Gregoras užmigo visam laikui nuo kraujo netekimo, drebėdamas ant šalto Paryžiaus akmens. Jie mirė kaip paprasti, mirtingi seniai.
Visame pasaulyje milijonai kitų vampyrų ir vilkolakių patyrė tą patį likimą. Tie, kurie buvo vyresni nei keli šimtai metų, akimirksniu pavirto dulkėmis ir pelenais tiesiog gatvėse. Jaunesni virto silpnais, sergančiais žmonėmis, kuriuos visuomenė greitai uždarė į kalėjimus ir teismo saleles, kad jie atsakytų už savo nusikaltimus.
Pranašystė išsipildė pilnai ir galutinai. Prakeiksmas dingo iš žemės paviršiaus.
Pasaulis atgimė iš naujo. Žmonės ir toliau skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius ir auklėjo savo vaikus, tačiau naktimis virš jų miestų nebebuvo jokių šešėlių ar žvėriško riaumojimo. Dangus virš žemės tapo tyras, o naktis prarado savo siaubą. Žmonija pagaliau tapo savo pačios likimo valdovė, o amžinasis kruvinas karas virto tik baisiu puslapiu istorijos vadovėliuose, primenančiu apie epochą, kai pabaisos tikėjo esančios dievais.