Kayonos žemė (24)

24. Dūmų kelias

Rytas atėjo ne greitai. Jis neįsiveržė. Tiesiog naktis pamažu pasitraukė, palikdama daugiau šviesos tarp žmonių judesių. Aš pastebėjau tai ne iš dangaus spalvos, o iš to, kaip keitėsi garsai. Kaip kažkas atsistojo anksčiau nei reikėjo. Kaip ugnies vietoje kažkas pakrapštė žarijas ne tam, kad užkurtų, o tam, kad patikrintų, ar jos dar gyvos. Po varnos niekas nepasikeitė išoriškai. Ir vis dėlto viskas buvo kitaip.
Apáčių gentis judėjo aplink mane taip, lyg jau žinotų kažką daugiau nei aš. Jie ne vengė manęs, bet ir ne priėmė. Aš jaučiau žvilgsnius, bet jie jau nebebuvo tokie akivaizdūs. Atrodė, kad esu stebima tik pakraščiukais.
Diena slinko tyliai. Kažkas man pakišo indą su vandeniu. Be žodžių, be žvilgsnio. Aš jį paėmiau taip pat tyliai. Kažkas kitas perėjo per mano regos lauką ir šį kartą nesustojo stebėti. Tai buvo mažas dalykas, bet aš tai pastebėjau.
Mėnulio žvaigždė stovėjo kiek atokiau, ant šlaito. Ji atrodė rami. Ir tai buvo keista. Lyg ji jau būtų radusi tai, ko aš dar ieškojau. Tačiau aš nežinojau, kiek laiko čia būsiu. Ir visgi pirmą kartą per ilgą laiką žinojau, ko nelaukiu.
Nelaukiau ženklo. Nelaukiau patvirtinimo. Nelaukiau leidimo. Aš laukiau savęs – tokios, kuri nebeina, kol žemė dar tyli.
Apáčių moteris ir vyras grįžo po paros laiko, kai saulė jau buvo perkopusi aukščiausią tašką, bet šešėliai dar neilgėjo. Aš juos pajutau anksčiau nei pamačiau – ne garsais, o tuo, kaip pasikeitė žmonių judėjimas. Kažkas nustojo eiti. Kažkas atsistojo per greitai. Kažkas nuleido akis.
Šamanė ir Bidzis – girdėjau, kaip juos vadas pavadino anksčiau, – pasirodė iš tos pusės, kur žemė leidžiasi žemyn, link lygumų. Jie ėjo lėtai, bet ne todėl, kad taupytų jėgas. Jau nebebuvo, ką taupyti. Drabužiai buvo suplėšyti, rankos subraižytos, plaukai sulipę nuo dūmų ir prakaito. Jų kvapas atėjo pirmas – sunkus, aitrokas, sumišęs iš degėsių, žemės ir to, ko kūnas nebesugeba laikyti savyje.
Kūnas buvo su jais.
Aš nežiūrėjau tiesiai. Ne todėl, kad negalėčiau. Todėl, kad supratau – šitoje vietoje žiūrėjimas yra veiksmas, o ne refleksas. Užteko žinoti: jis apiręs, ilgai gulėjęs ne ten, kur turėjo būti, ir dvokiantis taip, kaip dvokia mirtis, kuri buvo palikta be balso.
Šamanė sustojo pirma. Jos pečiai nusviro tik tada, kai kiti perėmė svorį. Bidzis akimirką liko stovėti, lyg dar laikytų tai, ko jau nebelaikė. Nei vienas iš jų nekalbėjo. Ir niekas jų neklausė.
Vadas priėjo be skubos. Jis nežiūrėjo į kūną ilgai. Tik tiek, kiek reikia, kad patvirtintų: tai jis. Tai jų. Jis grįžo. Tik ne taip, kaip jie tikėjosi.
– Dabar jis būti palaidoti pagal mūsų paprotys, – tarė jis. Tai buvo viskas.
Laidotuvės prasidėjo ne kaip ritualas, o kaip būtinybė. Be pasiruošimo, be laukimo. Kažkas atnešė ugnį. Kažkas – vandenį. Kažkas padėjo audinį. Judesiai buvo tikslūs, bet pavargę. Lyg kiekvienas būtų jau daręs tai daugybę kartų, bet niekada nepripratęs.
Aš laikiausi atokiai ir net jeigu nežiūrėjau į mirusį kūną, vis tiek stebėjau visą veiksmą.
Kvapas laikėsi ore, bet niekas nuo jo nesitraukė. Jis buvo priimtas kaip dalis to, kas nutiko. Ne kaip nešvara. Kaip ženklas, kad laikas buvo pavėluotas, bet dar ne per vėlus.
Šamanė nusiplovė rankas tik paviršutiniškai. Ne švarai, o kad galėtų liesti. Jos judesiai buvo sunkūs, lėti, bet be dvejonės. Bidzis jai padėjo. Jie dirbo kartu, bet ne žiūrėdami vienas į kitą. Kaip žmonės, kurie žino, kad dabar svarbu ne ryšys tarp gyvųjų, o ryšys su tuo, kuris jau nebekvėpuoja.
Aš jaučiau, kaip Neitanas įsitempė. Ne iš baimės. Iš nežinojimo, kur dėti save. Jis liko ten, kur stovėjo. Ir tai buvo geriausia, ką galėjo padaryti.
Ugnis kilo ne aukštai. Ji nebuvo skirta matyti iš toli. Dūmai kilo sunkūs, lėti, kabėjo ore, lyg nenorėtų kilti aukščiau nei leidžia kalnas. Kažkas murmėjo žodžius, kurių aš nesupratau, bet jų ritmas buvo pažįstamas. Ne reikšme – kvėpavimu.
Prisiminiau akimirkas, kai su savo gentainiais laidojome Puką, o vėliau Vają, tačiau šįkart nejaučiau noro verkti. Ir tai mane nustebino. Vietoj to jaučiau svorį krūtinėje – ne skausmą, o supratimą: čia mirtis neturi stebėtojų.
Vadas stovėjo kiek atokiau. Jis nevadovavo. Jis laikė erdvę. Kartais jo žvilgsnis trumpam nuslysdavo į mane. Ne tikrindamas. Fiksuodamas. Tarsi įsitikintų, kad aš matau, bet nesikišu.
Kai viskas baigėsi, niekas to nepranešė. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Lėtai. Be palengvėjimo. Be užbaigimo jausmo. Šamanė ir Bidzis sėdėjo ant žemės dar ilgai, kol dūmai nusėdo jiems ant drabužių taip, kad atrodė – jie patys tampa dalimi šitos vietos.
Po laidotuvių niekas nesusirinko į ratą. Nebuvo to momento, kai visi dar kartą susitinka akimis ir patvirtina, kad viskas baigta. Čia niekas nesibaigdavo aiškiai. Žmonės tiesiog grįžo prie judėjimo – ne prie gyvenimo, o prie būvimo.
Ugnis buvo palikta rusenti. Ne dėl šilumos. Dėl to, kad dar ne laikas jai užgesti. Sunkūs dūmai kilo lėtai ir laikėsi žemai, lyg nenorėtų palikti kalno.
Aš atsisėdau ant akmens kiek toliau. Neitanas liko stovėti. Jis nusiėmė kepurę ir laikė ją rankose, nors vėjas nebuvo stiprus. Tai buvo jo būdas nieko nesakyti.
Kūnas jautėsi keistai lengvas. Ne iš palengvėjimo. Iš tuštumos, kuri atsiranda tada, kai kažkas labai sunkus pagaliau nusėda. Mintys nėjo ratu. Jos tiesiog buvo be reikalavimo būti išspręstos.
Vadas priėjo tada, kai viskas jau buvo padaryta. Jis sustojo ne priešais mane, o šiek tiek į šoną, kad galėčiau girdėti, bet nereikėtų žiūrėti jam į akis. Jo balsas buvo žemas, pavargęs.
– Ilgai čia nebūti, – tarė jis. – Tu ne mano žmogus.
Tai nebuvo atstūmimas. Ir ne išvarymas. Tai buvo faktas, pasakytas be poreikio jį sušvelninti.
Linktelėjau ne todėl, kad sutikčiau su jo paliepimu. Todėl, kad supratau: nei viena gentis tarp savo žmonių nenori svetimų, net jeigu ir tas svetimas iš kitos genties, net jeigu juos ir laiko ta pati žemė.
– Aš žinau, – atsakiau. Mano balsas buvo ramus.
– Kol būti čia, tu stebėti, – tarė jis galiausiai. – Ne klausti. Ne ieškoti. Jei likti ilgiau – laukti. Bet aš nenorėti, kad tu kištis į mūsų gyvenimas.
– Ko man laukti? – paklausiau.
Vadas neatsakė iš karto. Jo akys nuslydo per kalną, per ugnies vietą, per žmones, kurie jau vėl buvo tapę fonu.
– Aš matyti varna šalia tavęs. Turėti laukti kol dvasia nutilti iki galo, – tarė jis. – Arba kol prabilti.
Jis apsisuko ir nuėjo. Be užbaigimo, be patvirtinimo, kad kalbėsime toliau. Aš likau sėdėti. Neitanas priėjo arčiau, bet vėlgi – be prisilietimo. Ir tada supratau, ko čia laukiu. Ne žinių. Ne žmonių. Net ne ženklų.
Aš laukiau, kol tas paukštis sugrįš. Ar kalnas pasakys daugiau nei jau pasakė. Ar aš pati išgirsiu tai, ko dar vengiu klausyti. Ir tai buvo pavojinga vieta laukti, bet kol kas – vienintelė, kuri dar buvo atvira.

...

Ryto šviesa čia neatėjo kartu su pažadu. Ji tiesiog užėmė vietą, kur anksčiau buvo naktis. Apáčių gyvenvietė nubudo be skubos, be ženklų, kad kažkas turėtų prasidėti iš naujo. Gyvenimas čia nebuvo dalijamas į prieš ir po. Jis tiesiog tęsėsi.
Aš sėdėjau ant to paties akmens, ant kurio sėdėjau ir vakar, ir praėjusias dienas. Ugnies vietoje liko tik šiluma, tokia silpna, kad ją galėjai pajusti tik delnais, jeigu žinojai, kur juos padėti. Dūmai jau buvo išsisklaidę, bet jų kvapas vis dar laikėsi ore – ne aitrus, ne sunkus, o tylus, lyg priminimas, kad čia niekas nedingo be pėdsako.
Apáčiai judėjo aplink mane taip, kaip judėjo ir vakar, ir užvakar. Tie patys atstumai tarp kūnų. Tie patys judesiai. Niekas nepriėjo arčiau. Niekas nepasitraukė toliau. Jie gyveno taip, kaip gyveno prieš man ateinant ir, greičiausiai, gyvens po to, kai iš čia išeisiu. Jie gyveno taip, kaip gyveno iki netenkant savo žmogaus.
Ir tik tada aš pastebėjau tai, kas mane nustebino labiau nei bet koks ženklas: jau kelias dienas nebeieškau. Savo mintyse nespėlioju, kur galėtų būti mano gentainiai, neklausiu savęs ar dar yra gyvų. Aš stebėjau, klausiaus, tiesiog buvau. Ir tai buvo teisinga, bet nebegalėjo tęstis ilgiau.
Vadas sėdėjo kiek atokiau, ant žemės, nugara šiek tiek pasukta į mane. Jo laikysena nepasikeitė, bet žvilgsnis, kurį kartais pajusdavau, jau buvo kitoks. Ne smalsus, ne svarstantis. Įspėjantis. Ne grėsmingai – laiku.
Ilgai čia nebūti. Tu ne mano žmogus.
Tie žodžiai nebeskambėjo galvoje. Jie tapo faktu, su kuriuo nebesiginčijama.
Neitanas laikėsi šalia. Ne per arti, bet pakankamai, kad žinočiau – jei pakilsiu, jis pakils kartu. Jis nebandė kalbėti, nebandė spėlioti. Ir tada atėjo žinia.
Ji nebuvo atnešta iškilmingai. Jokio skubėjimo, jokio balso pakėlimo. Tiesiog vienas iš Apáčių vyrų priėjo ir trumpai mostelėjo Neitanui. Kaip žmogui, kuris čia ne savo žemėje, bet žino, ką daryti su žodžiais.
Neitanas nuėjo kelis žingsnius į šalį. Aš nemačiau jo veido, bet pajutau tą trumpą sustingimą, kuris ateina tada, kai kažkas pagaliau susijungia.
Kai jis grįžo, jo rankoje buvo sulankstytas laiškas. Jis man padavė ir aš išlanksčiau.
Kalebo raštas.
Popierius buvo šiek tiek susiglamžęs, lyg būtų kelis kartus perskaitytas pakeliui. Atidžiai perskaičiau tai, kas buvo parašyta.
– Maja buvo Redvilyje, – pasakiau tyliai. – Prieš kelias valandas.
Daugiau nebuvo jokių detalių. Nebuvo paaiškinimų. Tik tai, kas svarbiausia: vardas, laikas ir vieta. Ir to pakako.
Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas. Ne šoktelėjimu. Ne staigiu kvėpavimu. O tuo keistu susitelkimu, kuris atsiranda, kai kažkas vėl tampa tikslu, o ne fonu.
Maja gyvas. Maja juda. Ir jis yra per arti, kad laukčiau.
Aš pažvelgiau į kalną. Į vietą, kur vakar degė ugnis. Į žmones, kurie gyveno taip, lyg netektis būtų jų kasdienė būsena, o ne išimtis. Aš supratau, kad Apáčių gentis man nieko daugiau nepasakys. Ir kad jie nieko man ir neskolingi. Tai, ką čia gavau, jau buvo pakankama.
Aš pakilau lėtai. Neitanas pakilo kartu su manimi be klausimų. Vadas pažvelgė į mane dar kartą. Trumpai. Pakankamai, kad suprasčiau: jis matė mano sprendimą dar prieš man jį priimant. Jis linktelėjo man, aš jam atgal.
Šita vieta manęs nepriėmė, bet ir neatstūmė. Ir dabar jau buvo laikas eiti ten, kur vardai dar juda greičiau nei dūmai.
Mes su Neitanu užlipome ant Mėnulio žvaigždės ir be jokių ceremonijų lėtai pajudėjome siauru takeliu, kuris vedė žemyn. Už trisdešimties Misisipių jau apačioje judėjome platesniais keliais, todėl galėjome joti kur kas greičiau. Kiekvieną kartą, kai mano arklys pavargdavo, stabtelėdavome, todėl kelionė užtruko ilgiau nei su karieta.
Visgi Redvilį pasiekėme sklandžiai ir be jokių sunkumų, tačiau tai užtruko likusią pusę dienos ir visą naktį. Miestas mus pasitiko taip pat, kaip ir anksčiau. Sustojome ten, kur judesys lėčiausias – prie arklidžių, šalia sandėlių, prie vietų, kur žmonės neužsibūna ilgiau nei reikia. Paklausiau ne daug.
– Ar kas nors čia pažįsta Mają Tuk? – pasakiau ramiai, be spaudimo, lyg klausčiau apie žmogų, kuris gali būti bet kur.
Vyras, tvarkęs pakinktus, kilstelėjo galvą. Ne iš karto. Tik tada, kai baigė mazgą.
– Taip, – tarė. – Žinau tokį.
– Ar jis buvo čia? – paklausiau.
– Buvo.
– Kada?
– Vakar.
Mano kūnas tai priėmė tyliai, bet be jokio palengvėjimo.
– Ar ilgai čia buvo?
– Ne. Atjojo. Su kažkuo pakalbėjo. Ir išjojo.
– Ar jis buvo vienas?
Jis trumpam sustojo.
– Ne. Šalia jo buvo moteris nepanaši į jį patį, bet apsirengusi panašiai, kaip jis, – atsakė vyriškis.
– Kur jis pasuko? – paklausiau.
Vyras mostelėjo galva ne į gatvę, o į kraštą.
– Ten, kur kelias nebe miestas. Arčiau ūkinio pastato. To raudono prie traukinio bėgių.
Tai buvo viskas. Aš padėkojau ir mudu su Neitanu pajudėjome iš miesto. Redvilis liko už nugaros taip pat ramiai, kaip ir priėmė. Čia nebuvo jausmo, kad kažką praradau. Tik aiškumas: aš vėlavau ne dienomis. Aš vėlavau sprendimais.
Sustabdžiau Mėnulio žvaigždę būtent prie to ūkinio pastato, kuris vienintelis stovėjo šalia traukinio bėgių ir kurį laiką galvojau. Vieta čia nebuvo pažymėta nei kelio ženklu, nei pavadinimu.
Ūkinis pastatas stovėjo šiek tiek atokiau nuo pagrindinio kelio. Mediena buvo patamsėjusi, vietomis sutrūnijusi, bet ne griūvanti. Tai nebuvo vieta, kurią kas nors būtų palikęs staiga. Greičiau tokia, kuri pamažu tapo nereikalinga, bet dar ne visiškai pamiršta. Nebuvo aišku ar kam nors dar priklauso šis pastatas.
Šalia, kiek žemiau, augo kukurūzai. Tvarkingai, eilėmis, ne per tankiai. Žemė buvo dirbama. Ne dideliu kiekiu, bet pakankamai, kad būtų aišku, kad derlingos žemės dar nenorima apleisti.
Nulipau nuo Mėnulio žvaigždės ir kurį laiką tiesiog stovėjau. Ne tam, kad apsidairyčiau. Tam, kad nieko nepradėčiau mintyse. Pastatas buvo tiesiog pastatas. Laukas – tiesiog laukas. Bėgiai – tiesiog bėgiai.
Neitanas nulipo nuo arklio iškart po manęs.
– Galim apeiti, – pasakė jis tyliai. – Pažiūrėti iš šonų. Jei kas nors čia buvo, nebūtinai ėjo per duris.
Mes pasidalijome erdvę be žodžių. Neitanas nuėjo dešinėn, palei kukurūzų kraštą, laikydamasis taip, kad galėtų matyti tiek pastatą, tiek mane. Aš ėjau link durų, bet ne tiesiai – per žemę, kur žolė buvo labiau išmindžiota.
Durys nebuvo užrakintos. Viduje jautėsi dulkių, sausos žemės ir tas neaiškus kvapas, kuris lieka vietose, kur žmonės neužsibūna, bet ir neišnyksta visiškai. Buvo kelios dėžės, tušti maišai, senas suolas. Nieko, kas sakytų: čia gyvena. Bet ir nieko, kas sakytų: čia niekada nebūna.
Aš sustojau prie sienos, kur lenta buvo šiek tiek patamsėjusi, lyg kažkas būtų prie jos rėmęsis nugara.
Vis dar tikėjausi ne todėl, kad turėjau ženklų. Todėl, kad atstumas buvo per mažas, o laikas – per trumpas, kad jau paleisčiau tą mintį.
Neitanas grįžo po kelių minučių.
– Apylinkės tuščios, – pasakė.
Aš išėjau į lauką ir pažvelgiau į bėgius. Jie vedė tiesiai, paskui lengvai sukosi, dingdami už žemės nelygumo. Traukinys čia nevažinėjo dažnai, bet kai važiuodavo, jis jungdavo vietas, kurios nenorėjo būti per arti viena kitos.
Tai buvo keistas jausmas – stovėti vietoje, kuri nieko neišdavė, bet ir nieko neslėpė. Užlipau atgal ant Mėnulio žvaigždės.
– Josim link pakrantės, patikrinsim kiekvieną keterą, – pasakiau.
Neitanas atsisėdo už manęs. Mes pajudėjome ne todėl, kad žinojome kryptį. O todėl, kad stovėti čia ilgiau nebebuvo prasmės.
Kelias leidosi ne staigiai. Jis tiesiog pamažu keitėsi, lyg pats nuspręstų tapti nebe keliu. Žolė čia buvo aukštesnė, žemė minkštesnė, o vėjas nešė upės  kvapą, nors vandens dar nemačiau.
Įžengusi į atvirą keterą, Mėnulio žvaigždė pati sulėtino žingsnį, kol galiausiai visiškai sustojo per vidurį.
Tai nebuvo panašu į trumpalaikę stovyklą. Prieš mus atsivėrė gyvenvietė, kuri buvo per didelė, kad būtų atsitiktinė, ir per daug tvarkinga, kad būtų laikina. Palapinės stovėjo ne padrikai. Tarp jų buvo palikti tarpai, aiškios erdvės judėjimui. Kai kurios buvo sutvirtintos, kad apsisaugoti nuo vėjo. Aplink – ne chaosas, o struktūra. Aš iš karto supratau, kas tai.
Ne iš ženklų. Ne iš simbolių. Iš to, kaip vieta kvėpavo. Tai buvo čerokietiška gyvenvietė.
Ne Káyonos rezervatas. Kažkas kita, kas neatrodė kaip laikinas prieglobstis, tačiau čia šią akimirką buvo visiškai tuščia. Nei vieno žmogaus, kuris dirbtų įprastus darbus, nei vieno gyvūno, kuris šmirinėtų krūmuose ar tarp žolių.
– Jų daug, – tyliai pasakė Neitanas. Jis kalbėjo apie palapines.
Aš linktelėjau.
Čia buvo per daug pėdsakų, per daug daiktų, per daug kasdienybės, kad tai būtų trumpas sustojimas. Kai kurios palapinės turėjo aiškius naudojimo ženklus – nusitrynusias vietas, pakabintus indus, surištus ryšulius. Žemė tarp jų buvo išmindyta ne skubėjimu, o įpročiu.
Keista, tačiau nejaučiau nei džiaugsmo, nei palengvėjimo. Tik tą keistą sustojimą viduje, kai supranti, kad ieškojai vieno žmogaus, o radai daug daugiau.
– Ką darom? – paklausė Neitanas. Jo balse nebuvo spaudimo.
Aš žiūrėjau į gyvenvietę ir stengiausi neieškoti Majos veido. Ne todėl, kad bijočiau jį pamatyti. Todėl, kad dar nežinojau, ar jis nori būti rastas.
– Tiesiog atsisėsim prie laužo, – mostelėjau į laužavietę stovyklavietės centre. – Ir lauksim.
Laužavietė buvo jau įkurta. Ne didelė. Ne šventinė. Tokia, kokią žmonės užkuria, kurie neketina čia nei slėptis, nei kam nors rodytis. Ugnis degė ramiai, be dūmų, lyg būtų pasirinkusi vietą pati.
Aš dar nespėjau pasukti galvos, kai kažkas jau stovėjo priešais. Ne per arti. Ne taip, kad įsiveržtų į erdvę, bet ir ne per toli, kad reikėtų spėlioti, ar tai jis.
Maja.
Jis buvo kiek pasikeitęs. Ne veidu. Laikysena. Judesiuose atsirado ramybė, kuri nebuvo atsipalaidavimas. Labiau apsisprendimas. Jis pažvelgė į mane taip, lyg visas kelias ir praėjęs laikas tarp mūsų būtų susitraukęs iki vieno žingsnio.
– Yara? – tarė. Balsas nei viena diena nepasikeitęs.
Pakilau lėtai. Neitanas liko stovėti šalia manęs. Maja tai pamatė. Jo žvilgsnis trumpam nuslydo į jį, paskui grįžo prie manęs. Be vertinimo. Be įtampos.
– Ką tu čia veiki? – paklausė Maja. – Ir kaip mane radai?
Jo balse buvo nuostaba, tačiau vis tiek atrodė, lyg jis būtų žinojęs, kad kada nors tai nutiks, tik ne dabar ir ne šitaip.
Norėjau pasisveikinti. Jau beveik žengiau žingsnį jo link, bet tą pačią akimirką prieš akis išniro molinis bokalas Redvilio salūne.
Drumstas gėrimas ir silpnas alkoholio kvapas.
Čiča.
Aš sustojau. Tas vienas žingsnis taip ir liko nepadarytas.
– Tu pardavei čičos receptą baltiesiems? – paklausiau.
Maja sumirksėjo. Ne todėl, kad neišgirdo. Todėl, kad tokio klausimo nesitikėjo.
– Ką?
– Tu girdėjai.
Jis kelias akimirkas tylėjo.
– Yara...
– Atsakyk.
Neitanas žvelgė tai į mane, tai į Mają. Atrodė, kad jis vienintelis čia nesupranta, kas ką tik įvyko.
Maja lėtai atsiduso.
– Tu atkeliavai šitokį kelią tam, kad paklaustum apie gėrimą?
– Ne, – papurčiau galvą. – Bet dabar man tai svarbiausia.
Jo žvilgsnis pasikeitė. Nuostabą pamažu pakeitė susikaupimas.
– Kas tau papasakojo?
– Redvilio salūne jis vadinamas „Atsigaivink“. Visiško atsitiktinumo dėka nusipirkau šį gėrimą ir paragavau. Atpažinau iš skonio. Prispaudžiau Otį Karterį, kad prisipažintų. Jis sakė, kad vienas indėnas jį išmokino virti čičą, – beveik išrėkiau viską, kas gulėjo širdyje.
Maja nuleido akis. To man užteko.
– Vadinasi, tai buvai tu.
– Taip, – tas žodis iš Majos lūpų nuskambėjo taip ramiai, kad akimirką net pagalvojau, jog ne taip išgirdau.
Kažkas manyje trūko.
– Tu žinojai, ką padarei? – dabar jau užrikau.
– Žinojau.
– Mano motina tą receptą atnešė Čerokiams kaip dovaną. Matákai jį saugojo ištisas kartas. Ji patikėjo jį žmonėms, kuriuos pradėjo laikyti savo šeima. Takoda dienomis praleisdavo prie laužo, kol išmoko virti šį gėrimą. O tu tiesiog taip lengvai nuėjai pas Otį Karterį ir atidavei jiems mūsų palikimą, – skėstelėjo rankas į šalis. Degiau pykčiu ir niekaip negalėjau nusiraminti. – O tu... – žodžiai užstrigo. – Tu atidavei jį baltiesiems. Tiems, kurie ištisas kartas mus skriaudė, prievartavo, naikino. Tuos, dėl kurių kaltės žuvo Puka ir Vaja.
Maja nenusuko akių. Jis stovėjo ramiai, lyg būtų laukęs ne šių žodžių, o tos akimirkos, kai jie pagaliau bus ištarti.
– Taip, – pakartojo jis tyliau. – Aš jį atidaviau.
Mano pirštai susigniaužė į kumščius.
– Tu net nesigaili, – iškošiau pro sukastus dantis, kovodama su troškimu trenkti jam į žandikaulį.
– Gailėjimasis nekeičia praeities, – atsakė jis.
– Bet bent parodytų, kad supranti, ką padarei.
Maja giliai įkvėpė. Jo žvilgsnis trumpam nuslydo į laužą, paskui vėl grįžo prie manęs.
– Suprantu geriau, negu manai, – paprieštaravo.
– Ne, – papurčiau galvą. – Jeigu suprastum, niekada nebūtum to padaręs.
Tyla trumpam sustingo tarp mūsų. Aplink stovėjusios palapinės buvo tokios ramios, kad atrodė, jog net vėjas nustojo judinti jų kraštus.
– Tu prisimeni, kaip Vaja pasakojo apie mano motinos dovaną Čerokiams, kai ji susituokė su mano tėvu? – paklausiau.
– Žinoma.
– Tu prisimeni, kaip Antinanco išmokė Takodą bei kitas moteris virti čičą?
– Prisimenu.
– Tai ne paprastas gėrimas. Kiekviena tauta turi bent vieną dalyką, kurio negalima atiduoti svetimiems. Matákams tai buvo čiča. Ji padovanojo ją Čerokiams todėl, kad mes tapome viena šeima. O tu... – mano užlūžo balsas. – ... tu ją atidavei pirmam baltajam, kuris panorėjo iš jos užsidirbti.
Maja nė nekrustelėjo. Jis leido mano žodžiams pasiekti jį. Leido jiems nusėsti. Tik tada prabilo:
– Tu galvoji, kad tai buvo dėl pinigų?
– O dėl ko daugiau?
Jis liūdnai šyptelėjo. Ne pašaipiai. Pavargusiai.
– Jeigu būčiau norėjęs praturtėti, šiandien nestovėčiau čia ir nesirūpinčiau tuos, kas dar iš mūsų liko, – pareiškė jis. Bet priešingai nei aš, nebuvo piktas. Gal labiau kiek sutrikęs ir nusivylęs.
Aš tylėjau. Maja mostelėjo ranka aplink ir kalbėjo toliau:
– Tu matai šitą gyvenvietę? Matai palapines? Matai vaikus? Matai ką nors kas dirbtų įprastus darbus? – jis apsidairė. – Aš čia nematau nei vienos gyvos dvasios, išskyrus mus tris šią akimirką, – tada jis parodė į laužą šalia mūsų. – O čia vakarais mūsų susirenka vos septyni. Ar buvai sutikusi medžiotojų būrelį?
– Buvau, – atsakiau kiek ramesniu balsu. – Kol ieškojau gentainių.
– Ar jie prasitarė, kad dabar medžioklė yra licenzijuota? – toliau klausinėjo Maja, tačiau šįkart mano atsakymo nebelaukė. – Įstatymas varžo dabar jau net ir indėnų žemes. Kol mes stengiamės nekristi į akį baltiesiems, Apáčiai, gyvendami mūsų žemėse, kovoja su armija. O aš stengiuosi išlaikyti mus gyvus, nes mūsų liko tik tiek: vos septyni indėnai, kurie prieš šešis mėnesius dar buvo Čerokiai.
Jis trumpam nutilo. Aš nieko neatsakiau. Iš tiesų, dabar, kai pamažu atsiskleidžia visos priežastys, regis, man ėmė atsiverti akys. Ir nors dar širdyje laikėsi pyktis, bet jis pamažu traukėsi. Nes ėmiau suprasti, kodėl Maja taip pasielgė.
– Tu išvykai į Paryžių, o mums kiekvieną dieną reikia skaičiuoti kiek liko kukurūzų, kiek liko miltų, kiek mūsų dar išgyvens, – jo balse nebuvo pykčio. Tik nuovargis. – Tu galvoji, kad vieną rytą atsibudau ir nusprendžiau parduoti mūsų kultūrą? Ne, Yara, – jis papurtė galvą. – Aš ją gelbėju kiekvieną dieną.
Tie keturi žodžiai nuskambėjo taip ramiai, kad akimirką net supykau dar labiau.
– Meluoji.
– Nemeluoju.
– Kaip galima išgelbėti kultūrą ją atiduodant?
– Todėl, kad žmonės miršta, – jis pažvelgė tiesiai man į akis. – O receptai... išlieka.
Man pritrūko žodžių.
– Tas žmogus, kuriam atidaviau receptą, pažadėjo vieną dalyką.
– Ką?
– Kad niekada nesakys, iš kur jis atkeliavo.
– Ir tau taip lengvai patikėjai? Maja, juk tai baltieji, – karčiai nusijuokiau.
Maja nuleido akis į laužą.
– Tą savaitę palaidojome du vaikus, kurie keliavo su mumis, – jo balsas pirmą kartą sudrebėjo. Vos pastebimai. – Ir aš daugiau nebenorėjau laidoti nei vieno iš mūsų.
Tai buvo viskas. Kalbos nutilo. Maja pažvelgė į ugnį, tarsi tikrintų ne ją, o laiką. Aš vis dar pykau, bet šis jausmas vėl ėmė pamažu sklaidytis. Norėjau suprasti priežastis, tačiau niekaip to negalėjau pateisinti.
– Tu pasikeitei, – Maja vėl prabilo po ilgos tylos. – Bet ne tiek, kad tavęs neatpažinčiau.
Aš trumpai šyptelėjau. Ne iš džiaugsmo. Iš nuovargio, kuris pagaliau gavo vardą.
– O tu likai toks pats, – pasakiau. – Kalbi taip, lyg pusę sakinio paliktum žemei.
Jis tyliai nusijuokė. Be garso.
– Žemė girdi geriau ir greičiau nei žmonės.
Už jo pasirodė Tasunka ir Hiran Cobra. Jie šiek tiek prisiartino, bet vis tiek paliko mums tą trumpą tarpą, kuris reikalingas, kad susitikimas įvyktų iki galo.
Aš parodžiau į Neitaną.
– Jis padėjo man tave rasti.
Maja dar kartą pažvelgė į Neitaną. Ilgiau nei prieš tai. Tarsi norėtų suprasti ne kas jis toks, o kiek vietos jis užima mano gyvenime. Nieko nepaklausė.
– Čia nesilanko tie, kurie ateina tik trumpam, – tarė jis po pauzės. – Bet ir ne visi, kurie lieka, čia pasilieka.
Tai skambėjo kaip atsakymas. Ir kaip jo vengimas. Jis atsisuko į ugnį, paskui vėl į mane.
Ugnis spragsėjo tyliai. Neitanas nejudėjo. Tasunka ir Hiran Cobra liko ten pat, kur stovėjo. Niekas neskubino šio momento.
Aš supratau viena: mano kelias šią akimirką nebesibaigia ieškojimu. Jis persikelia į buvimą. Ir tai buvo pavojingiau nei bet kuris atstumas, kurį iki šiol įveikiau.
Maja pakvietė mane pasikalbėti tik dviese. Jis pakilo ir nuėjo keliais žingsniais į šalį, link vietos, kur ugnies šviesa jau nebesiekė žemės, o šešėliai dar nebuvo tapę naktimi. Aš pakilau po akimirkos. Neitanas liko prie laužo su Tasunka ir Hiranu Cobra. Jie kalbėjo mažai, valgė tyliai, bet jų žvilgsniai nuolat grįždavo prie mano mylimojo. Ne kaip prie priešo. Kaip prie to, kuris dar neturi vietos.
Maja sustojo prie medžių linijos ir atsisuko į mane. Jo veido bruožai nebuvo pasikeitę: vis dar tokios pat siauros, rudos akys, vis dar tokios pat plonos ir plačios lūpos ir randas ant viršutinės. Vis dar šiek tiek kampuotas veidas ir juodi, tiesūs iki pečių ilgumo plaukai. Vis dar tokia pati aukšta kakta ir plati nosis. Vis dar tokio pačio sudėjimo: ne aukštas, lieknas, bet krūtinė ir pečiai platūs. Tik apsirengęs jau buvo nebe tais drabužiais, kurie pasakytų, jog yra čerokietis. Neatpažinau jo drabužių, tačiau jie buvo visiškai kitokie.
– Tu atėjai per tyliai, – pasakė jis. – Net žemė tavęs neišdavė.
– Aš ilgai ieškojau, – pasakiau pusbalsiu. – Ir per garsiai, ir per tyliai.
Jis trumpai šyptelėjo. Ne su ironija. Su tuo nuovargiu, kuris ateina tik tada, kai žmogus nustoja skaičiuoti bandymus.
– Tu neatrodai kaip ta, kuri išėjo, – tarė jis. – Nors... – jis mostelėjo į mano drabužius. – Jeigu liksi čia kad ir trumpam, nepriimsiu tavęs, kol nepersirengsi kaip pridera.
– Ir tu neatrodai kaip tas, kuris liko, – atsakiau.
Jis tylėjo kelias Misisipes. Tiek, kad suprasčiau – dabar kalbės ne taip, kaip kalbėdavo anksčiau.
– Mes nebe Čerokiai, – pasakė jis. – Dabar mes Muskogiai.
Žodis nusėdo manyje be pasipriešinimo. Ne kaip išdavystė. Kaip sprendimas.
– Kur visi kiti? – paklausiau.
Maja žvilgsniu perbėgo per stovyklą, per laužą.
– Po išsiskyrimo ne visi liko gyvi, – pasakė jis. – Zinjia mirė. Jis palaidotas Dvasių kalne.
Mano krūtinė susitraukė, bet aš leidau tam likti viduje. Šita žemė nemėgo, kai skausmas būdavo rodomas per anksti.
– Takoda? Antinanco? Adahis? – paklausiau.
Maja papurtė galvą.
– Nežinau. Ir neapsimesiu, kad žinau.
– O kiti?
– Kai kurie atklydo. Ne visi mūsų. Broliai. Seserys. Be vardo, be genties. Mes jų neišvarėm.
Iš savo krepšio ištraukiau Takinio apsiaustą ir sulaužytą lanką. Įbrukau visa tai į Majos glėbį. Jis ilgą laiką žiūrėjo, tačiau veide negalėjau įskaityti nei vienos emocijos.
– Tai Takinio, – tyliai tarė jis ir nurijo seiles.
– Nežinau ar jis gyvas, bet radau šiuos daiktus Brimstono kalnagūbryje. Ten buvo baltųjų stovyklavietė. Iš pėdsakų ir ženklu, panašu, kad ten būta kovos, – paaiškinau. – Gerokai vėliau sutikau Apáčius, pamatęs šiuos daiktus jų vadas sakė, kad buvo sutikęs jauną vyrą su šiais... Jis sakė, kad jis gali būti miręs.
Maja kurį laiką tylėjo, tačiau tai nesitęsė ilgai. Jis prabilo liūdnu ir vis dar pavargusiu balsu:
– Ir yra, – trumpam nutilo. – Tasunka rado jį Grimstono miesto teritorijoje. Prie švyturio, ant uolų.
– Ar manai, kad... – nutilau vidury sakinio. Neapsivertė liežuvis ištarti nei vardo, nei to, ką supratau šią akimirką.
– Manau, kad Gavinas tuo pasirūpino, – Maja palinksėjo ir stipriau suspaudė glėbyje Takinio apsiaustą bei sulaužytą lanką. – Žinant, kaip jis mūsų visų nekenčia, net negalėčiau tuo abejoti.
Mano viduje kažkas susmuko. Ne staiga. Lėtai. Lyg žemė po kojomis būtų nusprendusi daugiau manęs nelaikyti.
Prieš akis viena po kitos iškilo Grimstono gatvės. Geltonas Gavino cilindras. Jo šypsena. Smilga tarp dantų. Ramus balsas.
Jis visą laiką žinojo. Žinojo dar tada, kai stovėjo priešais mane ir lėtai rūkė cigaretę. Žinojo, kai tyčia neleido mums pravažiuoti. Žinojo, kai apsimetė besidomintis, ko mes ieškome.
Žinojo.
Ir vis tiek nė vienu žodžiu neužsiminė apie Takinį.
Pajutau, kaip pirštai nejučia susigniaužė. Ne iš pykčio. Iš bejėgiškumo. Jeigu jis iš tiesų buvo tas, kuris visa tai padarė... Tuomet jis ne tik atėmė gyvybę. Jis sąmoningai leido man jos ieškoti. Savo mieste vedžiojo mane už nosies.
Stebėjo. Laukė. Ir turbūt kiekvieną mano klausimą priėmė kaip dar vieną priežastį tylėti.
Skrandį susuko taip stipriai, kad trumpam pasidarė sunku kvėpuoti. Aš prisiminiau, kaip žiūrėjau jam į akis. Kaip tikėjau, kad jis tiesiog mėgaujasi galėdamas mane erzinti.
Ne.
Dabar supratau: jis jau buvo laimėjęs. Tik vienintelė aš to dar nežinojau.


...

Praėjo kelios valandos. Saulė slinko žemyn. Šviesa tapo žemesnė, tankesnė. Šešėliai pailgėjo taip, lyg bandytų kažką pasiekti.
– Tu pasiliksi? – paklausė Maja.
– Nežinau, – pasakiau.
– Čia gali būti vieta. Ne saugi. Ne lengva. Bet tokia, kur nereikia slėptis, – jis pažvelgė atgal į laužą. Į Neitaną. Nieko nepaklausė. – Tu ne viena. Tai jau matau.
– Taip, – atsakiau. – Bet tai nereiškia, kad žinau, kur esu.
Jis linktelėjo. Lėtai.
– Tada pasilik šį vakarą, – tarė jis. – O rytoj pažiūrėsim, ar rytas dar norės tavęs čia.
Tai skambėjo kaip leidimas. Ir kaip atsisveikinimas tuo pačiu metu. Saulė palietė žemę paskutinį kartą. Kažkur stovyklos viduryje sukranksėjo paukštis. Aš dar nebuvau grįžusi, bet jau nebebuvau kelyje.