Kruvina apokalipsė: paskutinis kraujo sandoris 4 dalis

PROLOGAS: Prakeiksmo anatomija
Šiuolaikinis pasaulis vėl grimzdo į savo įprastą, tamsų ritmą. Žmonės skubėjo į darbus, o naktimis virš jų miestų sklandė nemirtingi Sanguis Konsiliumo šešėliai ir aidėjo vilkolakių Alfa patinų riaumojimas. Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras tikėjo, kad po sandėlio gaisro, kuriame jie sudegino keturis įsimylėjėlius, pranašystė buvo galutinai nutildyta. Jie manė, kad išgelbėjo savo status quo – amžinąjį karą, kuriame jie buvo dievai, o žmonija – tik maistas.
Tačiau pranašystė nebuvo paprastas tekstas ant popieriaus. Tai buvo kosminis dėsningumas, biologinė anomalija, užkoduota pačiame jų prakeiksmo mechanizme. Kai abu vadai sujungė savo jėgas ir sumaišė kraują, kad sunaikintų žmones, jie nežinojo, kad jų pačių kruvinas paktas pažadino giliausią, seniausią ir baisiausią pranašystės dalį. Tokią, kurios nebuvo galima sudeginti ar ištirpinti rūgštyje.
Pranašystė, tūkstantį metų miegojusi po abiejų rasių genetiniu kodu, prabilo pačiu kraupiausiu būdu. Ji skelbė:
„Kai nagas ir iltis susijungs prieš žmogų, pats prakeiksmas išsigims. Tai, kas mirę, pagimdys gyvybę; tai, kas žvėriška, atneš vaisių. Tarp nakties valdovų gims tai, ko niekada nebuvo – tyras vaikas iš pūvančių įsčių ir gyvas vaikas iš žvėriško kraujo. Ir kai šie du vaikai užaugs ir susitiks, amžinasis šešėlis išsisklaidys, paversdamas jus visus paprasta, mirtinga mėsa. “

I SKYRIUS: Šventvagystė įsčiose
Sanguis Konsiliumo šventovėje Londone tvyrojo tokia spengianti tyla, kad buvo galima girdėti, kaip laša kondensatas nuo lubų. Lordas Malakajus stovėjo prie balto marmurinio stalo, jo rankos drebėjo, o veidas buvo pilnas nesuvokiamo siaubo. Priešais jį ant stalo gulėjo jauna, grynakraujė vampyrė Viktorija. Ji klykė. Tai nebuvo dvasinio skausmo klyksmas. Tai buvo fizinė, anatominė agonija, kurios joks vampyras neturėjo patirti.
Vampyrai buvo mirę kūnai. Jų įsčios buvo sausos, šaltos, pūvančios kapavietės. Tačiau šią naktį Viktorijos pilvas pulsavo, plėtėsi ir judėjo, tarsi jo viduje būtų užsidariusi įsiutusi būtybė. Iš jos gyslų veržėsi tirštas, juodas kraujas, kuris graužė jos pačios mėsą.
– Tai neįmanoma... Mes esame pelenai! Mes negalime kurti gyvybės! – rėkė Viktorija, jos nagai skaudžiai smigo į marmurą, palikdami gilius rėžius.
– Tylėk! – užkriokė Malakajus, išsitraukdamas savo sidabrinį peilį. – Tai anomalija. Pranašystė mus išniekino.
Jis pasiruošė perpjauti jos pilvą, kad išluptų tai, kas ten augo, tačiau tą pačią sekundę iš Viktorijos įsčių nusirito nematoma, tyra energijos banga. Šviesa akimirksniu apakino Malakajų, o peilis išskriejo iš jo rankų, sulaužydamas jo paties pirštus. Viktorijos pilvas atsivėrė pats – su šlapiu, baisiu mėsos plyšimo garsu. Tačiau iš ten pasipylė ne pūviai, o tyras, karštas, gyvas kraujas.
Ant stalo gulėjo mažas, nepriekaištingos išvaizdos berniukas. Jis neverkė, jo akys buvo visiškai juodos, bet jo širdis plakė tokiu ritmu, kuris vertė Malakajaus nemirtingą kūną trauktis iš skausmo. Pirmą kartą istorijoje vampyrė pagimdė gyvą vaiką.
Tuo pat metu giliai Sibiro taigoje, vilkolakių kraujo taryboje, vyriausiasis Alfa Gregoras žiūrėjo į savo stipriausią patelę Aną. Ji buvo transformavusis į vilko pavidalą, bet jos transformacija užsikirto. Jos kaulai lūžo ir jungėsi iš naujo, oda plyšo, o iš jos pilvo pasigirdo vaikiškas klyksmas. Vilkolakiai turėjo pakuotės palikuonis, bet jie visada gimdavo kaip maži žvėrys, pasirengę žudyti. Šįkart Ana pagimdė visiškai žmogišką, trapią mergaitę, kurios oda švietė neono baltumu, o iš jos sklido toks tyras kvapas, kad aplinkui buvę vilkai pradėjo vemti iš šoko.
– Tai jie... – sušnypštė pakuotės šamanas, krisdamas ant kelių priešais degančią statinę. – Pranašystė išsigimė. Du vaikai gimė abiejose pusėse. Prakeiksmo pabaiga prasidėjo

II SKYRIUS: Išdavystės kaina
Vadų įniršis buvo nesustabdomas. Malakajus ir Gregoras suprato, kad jei šie vaikai užaugs ir susitiks, jų abiejų rasių galybė išnyks. Jie taps paprastais, silpnais žmonėmis, kurie miršta nuo senatvės ir ligų. Nemirtingumas buvo per daug brangus, kad jį atiduotų vardan kažkokios pranašystės taikos.
Tačiau abiejose pusėse atsirado išdavikų. Du jauni klanų nariai – vampyras Dylanas ir vilkolakė Kora – suprato, kad šie vaikai yra vienintelis būdas užbaigti tūkstantmetį košmarą. Tą pačią naktį, rizikuodami savo gyvybėmis, jie pavogė naujagimius iš šventovių.
Dylanas, naudodamas savo antgamtinį greitį, prasiveržė pro Sanguis Konsiliumo apsaugą, palikdamas po savęs nukirstas savo brolių galvas. Kora, pusiau transformavusis į žvėrį, perplėšė tris pakuotės sargus Sibire ir su maža mergaite ant rankų dingo taigos sniegynuose.
Jie žinojo, kad saugiausia vieta šiems vaikams yra ne požemiai, o pati didžiausia „Aklųjų“ masė – paprasti žmonės, kurie nieko nežinojo apie pabaisas. Vaikai turėjo būti išmėtyti skirtinguose pasaulio kampeliuose, įvaikinti paprastų, niekuo neišsiskiriančių šeimų, kad jų kvapas pasiklystų tarp milijardų mirtingųjų mėsos išteklių.
Berniukas, pavadintas Eliju, buvo paliktas ant slenksčio ramioje priemiesčio šeimoje Čikagoje. Mergaitė, vardu Maja, atsidūrė pas ūkininkus atokiame Airijos kaime. Dylanas ir Kora, prieš dingdami tamsiuose šešėliuose, paliko vaikams tik mažas odines žymes ant riešų – pranašystės kodą, kuris turėjo pabusti, kai jie sulauks pilnametystės.
Už nugaros jau girdėjosi abiejų rasių jungtinių pajėgų alsavimas. Medžioklė prasidėjo, ir ji turėjo tęstis dešimtmečius.

III SKYRIUS: Medžiotojų pėdsakai
Praėjo aštuoniolika metų. Pasaulis viršuje nepasikeitė, tačiau po žeme paranoja pasiekė viršūnę. Malakajus ir Gregoras sudarė naują, dar baisesnį susivienijimą – „Pelenų ordinas“. Tai buvo jungtinis būrys, kuriame vampyrų žudikai ir vilkolakių medžiotojai dirbo kartu, valdydami moderniausias „Aklųjų“ technologijas, palydovus ir veidų atpažinimo sistemas, kad surastų bet kokį anomalijos pėdsaką.
Elijus užaugo kaip paprastas jaunuolis Čikagoje. Jis mėgo muziką, dirbo bibliotekoje ir stengėsi nekreipti dėmesio į tai, kad naktimis jis matė tamsiausiame koridoriaus gale stovinčius vyrus juodais kostiumais. Jo oda buvo neįtikėtinai šalta, o širdis plakė taip lėtai, kad gydytojai tai laikė medicininiu stebuklu. Tačiau sulaukus aštuoniolikos, odinė žymė ant jo riešo pradėjo degti, virsdama giliu, kraujuojančiu randu.
Maja Airijoje augo apsupta laukinės gamtos. Ji buvo neįtikėtinai stipri, jos bėgimo greitis miške lenkė bet kokį gyvūną, o pilnaties naktimis jos akys sublizgėdavo laukine, geltona ugnimi. Ji nežinojo, kodėl vietiniai šunys bėgo nuo jos klykdami iš baimės. Ir štai, tą pačią naktį, kai Elijaus riešas Čikagoje pasipylė krauju, Majos riešas Airijoje atsivėrė su tokiu pat skausmu.
Anomalija pabudo. Jų kvapai, iki šiol paslėpti tarp žmonių, sprogo abiejų rasių juslėse lyg švyturiai naktinėje audroje.
– Jie aktyvavosi, – Londone ištarė Malakajus, žiūrėdamas į marmurinį baseiną, kuris vėl nusidažė juodomis hibridinėmis dėmėmis. – Vienas Čikagoje, kita Airijoje. Siųskite visus. Sunaikinkite miestus, jei reikės, bet vaikai turi būti sukapoti.

IV SKYRIUS: Čikagos skerdynės
Čikagos bibliotekoje tvyrojo rami popietės šviesa, kai lauko stikliniai langai subyrėjo į tūkstančius šukių. Į vidų įgriuvo trys milžiniški, gauruoti vilkai, o pro duris ramiais žingsniais įžengė keturi Malakajaus žudikai su mėsos kabliais rankose. Žmonės, buvę bibliotekoje, nespėjo net suspigti – vilkai tiesiog eina per sales, perplėšdami žmones pusiau, ieškodami to vienintelio kvapo.
Elijus stovėjo tarp knygų lentynų, jo kūnas virpėjo iš maksimalaus šoko. Jis matė, kaip jo kolegės slaugės ir lankytojai virto nukirstomis galvomis ir žarnų krūvomis ant grindų.
– Štai jis! – užkriokė vienas iš vampyrų žudikų, pamatęs Elijų.
Užpuolikas šovė į priekį su antgamtiniu greičiu, nukreipdamas sidabrinius ašmenis Elijui į krūtinę. Tačiau Elijus, pats to nesuprasdamas, ištiesė ranką. Jo pranašystės kodas ant riešo sušvito balta ugnimi, ir iš jo delno išsiveržė tokia galinga telekinetinė banga, kad vampyras buvo tiesiog ištėkštas pro sieną, jo kūnas virto pelenais dar nespėjus nukristi ant asfalto.
Tačiau vilkai jau buvo čia. Milžiniška letena smogė Elijui per šoną, palikdama gilias, kraujuojančias žymes. Elijus suklupo ant kraujuotų grindų, virpėdamas iš skausmo, kai iš šešėlių netikėtai išniro Dylanas – senasis jo gelbėtojas, nusėtas randais ir nukirstomis galvomis.
– Kelkis, vaike! – sušuko Dylanas, savo rankomis sugriebdamas vilko snukį ir perplėšdamas jo žandikaulius pusiau, sukeldamas juodo kraujo tvaną. – Tavo sesuo Airijoje bėga. Jūs privalote susitikti, kitaip šis miestas taps tavo kapu!

V SKYRIUS: Airijos pelenai
Airijos kaimas degė. Gregoro vilkai ir Konsiliumo lojalistai uždegė ūkininkų sodybas, eina per namus ir sistemingai žudydami kiekvieną gyvą būtybę. Maja bėgo per tankų Airijos mišką, jos plaučiai degė, o už nugaros girdėjosi sunkus keturių kojų bėgimas ir automatinių ginklų šūviai.
Ji buvo sužeista. Sidabrinė kulka perplėšė jos petį, o nuodai jau graužė jos gyvą kraują. Ji suklupo prie seno akmeninio kryžiaus miško viduryje.
Priešais ją iš tamsos išniro pati Kora – vilkolakė, kuri prieš aštuoniolika metų ją išgelbėjo. Kora buvo pusiau transformavusis, jos kūnas kraujavo nuo dešimčių žaizdų, o rankose ji gniaužė numirusio vampyro kardą.
– Maja, tu turi skristi už vandenyno, – sunkiai alsavo Kora, jos žandikaulis virpėjo. – Berniukas Čikagoje išgyveno. Pelenų ordinas seka jūsų abu. Jie nori suvesti jus vienoje vietoje, kad užbaigtų viską vienu smūgiu.
Tą pačią sekundę iš medžių viršūnių nusileido du Malakajaus elitiniai žudikai. Jų mėsos kabliai smigo Korai tiesiai į nugarą, ištraukdami jos stuburo slankstelius su šiurpiu traškesiu. Kora paleido paskutinį vilkišką klyksmą ir susmuko ant samanų, o jos kraujas užliejo Majos batus.
Maja, apimta grynos beprotybės ir nevilties, griebė Koros paliktą kardą. Jos žvėriškas pradas sprogo – ji vienu šuoliu nukirto pirmojo vampyro galvą, o antrajam suleido savo naujas iltis tiesiai į veidą, išplėšdama akis. Tačiau ji žinojo, kad tai tik pradžia. Pasaulis virto skerdykla, ir vienintelis kelias išgyventi buvo pasiekti berniuką iš pranašystės.

VI SKYRIUS: Lemtingas susitikimas pragare
Vieta, kurioje jie galiausiai susitiko, buvo tas pats apleistas pramoninis sandėlis prie upės Naujajame Džersyje – vieta, kur prieš kelerius metus buvo sudeginti keturi įsimylėjeliai. Istorija mėgo kartotis, tik šįkart spąstai buvo dar didesni.
Elijus ir Maja įbėgo į sandėlį iš skirtingų pusių. Jie buvo kruvini, sumaitoti, jų drabužiai kabojo skiautėmis, o kūnai virpėjo nuo patirtų transformacijos skausmų. Kai jų akys susitiko, odinės žymės ant abiejų riešų sušvito tokia stipria, tyra balta ugnimi, kad visas sandėlis nušvito nelyginant dienos šviesoje. Prakeiksmo kodai susijungė. Jie pajuto vienas kito skausmą, tūkstantmetį karą ir tą vienintelę užduotį – išlaisvinti pasaulį.
Tačiau durys užsidarė su metaliniu trenksmu.
Iš tamsos išniro Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras, o už jų nugarų stovėjo šimtai vampyrų žudikų ir vilkolakių medžiotojų. Tai buvo visa jų armija. Abu vadai atrodė kaip gyvi kūno siaubo teatrai – jų oda skeldėjo, iš burnų varvėjo juodi krešuliai, nes dviejų pranašystės vaikų buvimas šalia jau pradėjo naikinti jų antgamtinį pradą.
– Jūs užaugote, – gergždančiu, mirštančio žmogaus balsu ištarė Malakajus, pakeldamas savo sidabrinį peilį. – Bet jūs netapsite mūsų pabaiga. Mes geriau sudeginsime šį žemyną, nei būsime paprasti žmonės.
– Užmušti juos! – užkriokė Gregoras, jo kūnas pradėjo nekontroliuojamai trauktis, lūžtant kaulams dėl artėjančios anomalijos. – Supjaustyti į gabalus!
Šimtai pabaisų puolė į priekį, sukeldami mirtiną nagų, ilčių ir sidabrinių ašmenų tvaną. Elijus ir Maja susikabino rankomis sandėlio centre. Jų sumaišytas gyvas ir žvėriškas kraujas iš žaizdų pradėjo tekėti ant senų grindų. Balta šviesa iš jų riešų pasiekė piką, priversdama visą pastatą vibruoti iš grynos energijos.
Tačiau Malakajaus peilis jau skriejo. Sidabras smigo Elijui tiesiai į krūtinę, o Gregoro milžiniška letena perplėšė Majos pilvą, išversdama jos organus ant cemento. Trapūs dviejų aštuoniolikmečių klyksmai susijungė į vieną paskutinį, kurtinantį dvasinį riksmą, kuris perplėšė sandėlio stogą.
Anomalija, nespėjusi pilnai užaugti ir išsivystyti, užgeso su paskutiniu jų širdžių dūžiu. Ketvirtoji pranašystės dalis buvo sunaikinta taip pat brutaliai kaip ir visos kitos.

EPILOGAS: Amžinoji tamsa
Sandėlis virto milžinišku pelenų ir ugnies kapu. Vadų įsakymu pastatas buvo aplietas rūgštimi, o abiejų vaikų kūno likučiai sudeginti iki paskutinio atomo, kad neliktų nei vieno hibridinio ar tyro kraujo pėdsako.
Kai ugnis užgeso, anomalijos banga išnyko visam laikui. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių gaujos pajuto, kaip jų galybė, nemirtingumas, iltys ir nagai sugrįžta su trigubu įniršiu. Skausmą pakeitė grynas, nenumaldomas kraujo alkis. Jie išsaugojo savo dieviškumą. Jie išliko viršūnėje.
Pasaulis viršuje ir toliau gyveno savo ramų, aklą gyvenimą. Žmonės skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius, o naktimis virš jų miestų ir toliau liejosi laisvas kraujas. Žmonija liko saugioje, amžinoje tamsoje – kaip maisto ištekliai ir pėstininkai šešėlių valdovų šachmatų lentoje. Paskutinė, didžiausia pranašystė buvo sudeginta, ir pabaisos laimėjo šį karą visam laikui, užrakindamos planetą kruviname status quo be jokios vilties sulaukti pabaigos.