Kruvina apokalipsė: paskutinis kraujo sandoris 3 dalis

PROLOGAS: Iškreipta amžinybė
Bunkerio gaisras Brukline užgeso, palikdamas tik išdegintą betoną ir cheminių medžiagų tvaiką. Pasaulis, kurį valdė Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai, sugrįžo į įprastą, kruviną ritmą. „Aklieji“ ir toliau buvo pramoniniu būdu melžiami slaptose klinikose, o naktimis priemiesčių gamyklose aido kaulų lūžiai. Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras tikėjo, kad nužudę hibridinį vaisių Elenos įsčiose jie visam laikui sudegino pranašystę.
Tačiau tiesa, paslėpta giliausiuose istorijos sluoksniuose, buvo daug sudėtingesnė. Senovinis prakeiksmas, kadaise pavertęs žmones nakties plėšrūnais, nenorėjo tęstis amžinai. Nukirtus hibridinę šaką, pranašystė sugrįžo prie savo šaknų – prie pačių žmonių, kurie tūkstantį metų buvo tik maistas ir pėstininkai. Abi pusės, karštligiškai naršydamos seniausius pasaulio archyvus, kad užtikrintų savo nemirtingumą, atskirai viena nuo kitos iškasė tai, kas privertė jų šaltą kraują sustingti iš siaubo.

I SKYRIUS: Šventvagystės rankraštis
Vatikano slaptųjų archyvų gilumoje, kur nepasiekė net popiežiaus akis, Lordas Malakajus asmeniškai vertė odinius puslapius, parašytus dar prieš krikščionybės atsiradimą. Jo randuoti pirštai drebėjo, kai jis skaitė tekstą, išraižytą ant džiovintos žmogaus odos. Tai buvo pirmoji, tikroji pranašystės dalis, kurią Konsiliumas šimtmečius laikė mitu.
Raštas skelbė:
„Ateis naktis, kai amžinasis šaltis ieškos gyvybės šilumos. Gryno kraujo vampyrė pamatys paprastą vyrą iš „Aklųjų“ giminės ir jos iltys atsisakys žudyti. Ji pamils jį ne dėl kraujo alkio, o dėl sielos troškimo. Ši meilė bus pirmasis raktas į vartų atvėrimą. “
Malakajus trenkė kumščiu į senovinį stalą, paversdamas jį medžio dulkėmis. Šalia jo stovėjusi Viktorija krūptelėjo.
– Tai reiškia, kad Elena ir Kajus buvo tik šalutinis kelias, – sušnypštė Malakajus. – Prakeiksmas mus apgaudinėja. Tikrasis ginklas prieš mus yra ne pabaisų hibridas, o žmogus.

II SKYRIUS: Šuns žymė
Tuo pat metu giliai Sibiro taigoje, po sena medine cerkve, Gregoras ir jo šamanas žiūrėjo į uoloje iškaltus piktogramų ženklus. Šamanas, tepdamas savo veidą karštu lokio krauju, lėtai vertė runas, kurias paliko patys pirmieji vilkų protėviai.
– Gregorai... – sušnabždėjo senis, jo akys apsiblausė nuo opijaus dūmų. – Pranašystė gyva. Mes ieškojome hibridų, bet mūsų pačių kraujas pasmerktas išdavystei. Čia parašyta: „Galingiausias gaujos vilkas pamils moterį iš nežinančiųjų bandos. Jis nenuplėš jos mėsos, o saugos ją savo gyvybe. Tai bus antrasis raktas. “
Gregoras suurzgė, jo nagai išlindo iš pirštų ir perrėžė uolą.
– Meilė žmogui? Tai išsigimimas! Šunys nemyli savo maisto! Ką dar sako runos?
Šamanas pakėlė drebančią ranką, nukreipdamas ją į žemiausią uolos dalį, kur abi pranašystės linijos susijungė į vieną kruviną apskritimą.
– Svarbiausia yra pabaiga... Vyras, kurį pamilo vampyrė, ir moteris, kurią pamilo vilkolakis, lemties bus suvesti kartu. Jie paliks savo antgamtinius kankintojus ir iš jų pačių sąjungos gims vaikas. Švarus žmogus, turintis abiejų rasių imuninį kodą. Jo gimimas akimirksniu ištrins tiek vampyrizmo virusą, tiek vilko prakeiksmą visoje žemėje. Mes visi tapsime paprasta mėsa.

III SKYRIUS: Kruvinas paktai
Istorijoje dar nebuvo tokio momento. Dviejų kariaujančių pasaulių valdovai – Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras – susitiko neutralioje zonoje, apleistoje pramoninėje saloje netoli Islandijos. Aplinkui daužėsi šaltos vandenyno bangos, o pastato viduje tvyrojo mirtina įtampa. Dešimt elitinių vampyrų žudikų ir dešimt galingiausių vilkų medžiotojų stovėjo pasirengę vienas kitą sudraskyti, tačiau vadų akys buvo nukreiptos į stalą.
– Mes nekantriai laukėme progos išgerti jūsų kraują, Malakajau, – sunkiai alsavo Gregoras, jo žandikaulis virpėjo. – Bet aš netapsiu silpnu, sergančiu žmogumi, kuris miršta nuo senatvės.
– Mes taip pat neturime noro dalintis šiuo pasauliu su jumis kaip lygūs su lygiais, šunidžių valdove, – šaltai atsakė Malakajus. – Tačiau ši pranašystė reikalauja absoliutaus abiejų pusių susivienijimo. Mes privalome surasti tuos keturis asmenis, kol jie nesusitiko.
Abi pusės išskleidė savo žvalgybos duomenis. Paranoja ir sekimas jau davė vaisių.
Vampyrai rado jauną savo klano merginą vardu Lilith, kuri naktimis slapta stebėjo paprastą mechaniką Tomą, atsisakydama jį nužudyti. Vilkolakiai užfiksavo savo jauną kovotoją gaujoje, vardu Lukas, kuris miške išgelbėjo išsigandusią merginą Fioną ir paslėpė ją nuo gaujos skerdynių.
– Jie dar nežino vienas apie kitą, – pasakė Malakajus, ištraukdamas savo sidabrinį ritualinį peilį. – Tomas ir Fiona turi būti likviduoti. Lilith ir Lukas – viešai išmėsinėti prieš savo klanus, kaip pamoka visiems.
Gregoras ištiesė savo milžinišką, gauruotą leteną. Malakajus uždėjo savo šaltą ranką virš jos. Peilio ašmenimis jie abu perrėžė sau delnus, leisdami juodam vampyro ir raudonam vilko kraujui sumišti ant Islandijos akmens. Paskutinis kraujo sandoras buvo sudarytas. Sąjunga prieš išsigelbėjimą prasidėjo.
Tomas dirbo naktinėje automobilių dirbtuvėje Naujajame Džersyje, visiškai neįtardamas, kad tamsa už lango slepia tūkstantmetį karą. Šalia jo, ant seno motociklo kėbulo, sėdėjo Lilith – jos oda švietė neono šviesoje, o akys sekė kiekvieną vyro judesį. Ji žinojo, kas ji tokia, bet jos prigimtis prieš Tomą buvo bejėgė. Ji norėjo jį apsaugoti.
Tą pačią akimirką į dirbtuvę pro stogą ir duris įsiveržė košmaras. Tai nebuvo atskiros puses. Tai buvo jungtinis būrys – du vampyrų žudikai su mėsos kabliais ir du vilkolakiai, kurių nasrai varvėjo seilėmis.
– Lilith, bėk! – suriko Tomas, nieko nesuprasdamas, kai pamatė pro langą įskriejančias būtybes.
Lilith pašoko į priekį, jos hibridinis įniršis sprogo. Ji savo nagais perplėšė pirmojo vilkolakio akis, tačiau antrasis žudikas kostiumu savo sidabriniais ašmenimis pervėrė jai šoną. Kraujas pasipylė ant dirbtuvės grindų.
Tuo pat metu už kelių kilometrų, miško proskynoje, Lukas savo kūnu dengė Fioną. Juos apsupo asmeniniai Gregoro vilkai. Lukas kovojo kaip įsiutęs žvėris, perkąsdamas savo paties gentainių gerkles, kad tik Fiona liktų gyva. Tačiau vampyrų lojalistai, šaudydami sidabrinėmis kulkomis iš automatų, greitai jį paralyžiavo. Lukas nukrito ant kelių, jo kūnas virpėjo nuo žaizdų, o Fiona klykė, spaudžiama prie žemės žudikų batais.
Malakajus ir Gregoras apskaičiavo viską. Abu būriai suvarė Tomą ir Fioną į tą pačią vietą – apleistą pramoninį sandėlį prie upės. Pranašystė pati suvedė juos kartu, bet šįkart tai buvo ne likimo dovana, o paruošti mirties spąstai.

IV SKYRIUS: Kryžminė ugnis
Tomas dirbo naktinėje automobilių dirbtuvėje Naujajame Džersyje, visiškai neįtardamas, kad tamsa už lango slepia tūkstantmetį karą. Šalia jo, ant seno motociklo kėbulo, sėdėjo Lilith – jos oda švietė neono šviesoje, o akys sekė kiekvieną vyro judesį. Ji žinojo, kas ji tokia, bet jos prigimtis prieš Tomą buvo bejėgė. Ji norėjo jį apsaugoti.
Tą pačią akimirką į dirbtuvę pro stogą ir duris įsiveržė košmaras. Tai nebuvo atskiros puses. Tai buvo jungtinis būrys – du vampyrų žudikai su mėsos kabliais ir du vilkolakiai, kurių nasrai varvėjo seilėmis.
– Lilith, bėk! – suriko Tomas, nieko nesuprasdamas, kai pamatė pro langą įskriejančias būtybes.
Lilith pašoko į priekį, jos hibridinis įniršis sprogo. Ji savo nagais perplėšė pirmojo vilkolakio akis, tačiau antrasis žudikas kostiumu savo sidabriniais ašmenimis pervėrė jai šoną. Kraujas pasipylė ant dirbtuvės grindų.
Tuo pat metu už kelių kilometrų, miško proskynoje, Lukas savo kūnu dengė Fioną. Juos apsupo asmeniniai Gregoro vilkai. Lukas kovojo kaip įsiutęs žvėris, perkąsdamas savo paties gentainių gerkles, kad tik Fiona liktų gyva. Tačiau vampyrų lojalistai, šaudydami sidabrinėmis kulkomis iš automatų, greitai jį paralyžiavo. Lukas nukrito ant kelių, jo kūnas virpėjo nuo žaizdų, o Fiona klykė, spaudžiama prie žemės žudikų batais.
Malakajus ir Gregoras apskaičiavo viską. Abu būriai suvarė Tomą ir Fioną į tą pačią vietą – apleistą pramoninį sandėlį prie upės. Pranašystė pati suvedė juos kartu, bet šįkart tai buvo ne likimo dovana, o paruošti mirties spąstai.

V SKYRIUS: Vilties egzekucija
Sandėlio centre, pririšti prie plieninių kolonų, sėdėjo visi keturi. Tomas ir Fiona, du visiškai įprasti „Aklieji“, žiūrėjo vienas į kitą su gilia užuojauta ir baimė, nors matėsi pirmą kartą gyvenime. Jų sielos pajuto tą keistą, pranašystės nulemtą trauką. Šalia jų, kraujuojantys ir sumaitoti, kabojo Lilith ir Lukas – du išdavikai, kurie išdrįso pamilti savo grobį.
Iš tamsos išniro Malakajus ir Gregoras. Jų veidai buvo pilni triumfo.
– Pažiūrėkite į juos, – sušnypštė Malakajus, glostydamas sidabrinio peilio ašmenis. – Du žmonės, kurie turėjo sukurti naują pasaulį. Jūs net nespėsite susiliesti.
Lukas, surištas grandinėmis, bandė urzgti, spjaudydamasis krauju:
– Jūs... jūs negalite sustabdyti to, kas ateina... Prakeiksmas baigsis!
– Prakeiksmas yra mūsų jėga, – suriko Gregoras ir viena letena tiesiog griebė Lukui už galvos, vienu judesiu sutraiškydamas jo kaukolę. Smegenys ir kaulų skeveldros aptaškė Fioną, kuri prarado balsą iš gryno šoko.
Tą pačią sekundę Malakajus rėžė peiliu Lilith per krūtinę, išplėšdamas jos šaltą širdį ir numesdamas ją prie Tomo batų. Du antgamtiniai įsimylėjeliai buvo negyvi.
Beliko paskutinis žingsnis. Tomas ir Fiona žiūrėjo vienas į kitą pro ašaras, suprasdami, kad jų abiejų mirtis užrakins šį pasaulį amžinoje tamsybėje.
– Atsisveikinkite su savo negimusia viltimi, – pasakė Malakajus ir nukreipė peilio ašmenis Tomui į gerklę, o Gregoras savo iltimis pasiruošė perplėšti Fionos kūną pusiau.
Sidabras smigo giliai, o žvėries dantys užsidarė su šiurpiu mėsos traškesiu. Sandėlio grindys patvinto paskutiniu, tyru žmonių krauju, kuris taip ir nespėjo sukurti naujos gyvybės.

EPILOGAS: Amžinasis status quo
Ugnis ir vėl pasiglemžė viską. Vadų įsakymu sandėlis buvo sudegintas kartu su visais keturiais kūnais, o pelenai paskandinti upės gelmėse. Neliko jokių pėdsakų, jokių įrodymų, jokių rankraščių – viskas buvo sunaikinta iki paskutinio atomo.
Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių gaujos sugrįžo į savo pozicijas. Karas tarp dviejų rasių atgijo su nauja, dar baisesne jėga, nes abiem pusėms nebereikėjo bijoti jokių senovinių pranašysčių. Visi pranašų žodžiai buvo ištrinti iš istorijos puslapių.
Pasaulis viršuje ir toliau skubėjo į darbus. „Aklieji“ gimė, gyveno ir mirė, visiškai nežinodami, kad jų valdovai naktimis geria jų kraują ir drasko jų kūnus. Žmonija liko saugioje, amžinoje tamsoje, o abiejų rasių vadai triumfavo – jie pasirinko kruviną, amžiną karą, nes tai buvo vienintelis būdas išlikti dievais virš mirtingųjų bandos. Paskutinė viltis buvo sudeginta, ir šešėliai laimėjo visam laikui.