Kruvina Apokalipsė: Sudegusi Viltis 1 dalis

PROLOGAS: Šešėlių įstatymas
Šiuolaikinis pasaulis buvo pastatytas ant melo ir mėsos. Kol paprasti žmonės skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius ir skendo ekranų šviesoje, tikrieji pasaulio valdovai dalijosi įtakos zonas. Vampyrų klanai, pasidabinę prabangiais dizainerių kostiumais, valdė bankus, technologijų milžines ir žiniasklaidą. Jų lojalistai – korumpuoti politikai ir teisininkai – tiekė jiems gyvąjį „maistą“ iš visuomenės paraščių. Priemiesčiuose, gamyklose ir logistikos mazguose urzgė vilkolakių pakuotės. Jų šalininkai padėdavo atsikratyti kaulų likučių pramoniniuose mėsos smulkintuvuose.
Didžioji žmonijos dalis buvo „Aklieji“. Jie nežinojo, kad amžinas karas tarp ilčių ir nagų vyksta tiesiai už jų miegamojo langų. Tačiau abiejų rasių lyderiai drebėjo prieš vieną senovinę pranašystę. Ji teigė, kad tarp „Aklųjų“ gims vaikas, kurio kraujas ir pirmasis riksmas neutralizuos antgamtinį prakeiksmą, paversdamas pabaisas silpnais mirtingaisiais. Šią naktį pranašystė turėjo išsipildyti miesto ligoninėje.
****
Naktinis valymas
Šlapio linoleumo ir chloro kvapas Luko smegenyse visada asocijavosi su ramybe. Ketvirti metai naktinėje pamainoje prižiūrint ligoninės inžinerines sistemas jį išmokė vertinti tylą. Tačiau šią naktį viskas buvo kitaip. Ketvirtame aukšte, gimdymo skyriuje, jo žmona Miglė jau kelias valandas kankinosi su sąrėmiais. Lukas ką tik buvo užlipęs pas ją, nuvalęs prakaitą nuo kaktos ir pažadėjęs atnešti šalto vandens iš automato pirmame aukšte.
Priešpaskutinis jo žingsnis link įprasto pasaulio baigėsi ties liftų holu.
Šviesos sumirksėjo ir koridoriai sekundei paniro į aklą tamsą, o įsijungusios neoninės lempos degė tik blausia, avarine šviesa. Per ventiliacijos groteles lubose nukrito storas, tamsus lašas. Jis pataikė tiesiai ant Luko rankos. Skystis buvo karštas, lipnus ir tvoskė sena geležimi. Kraujas. Po sekundės pro grotelių tarpus pradėjo sunktis ištisa srovė, dažydama baltą sieną purvinai raudona spalva. Iš viršaus pasigirdo kaulų lūžimo, sąnarių sukimosi ir plėšiamos mėsos garsas.
Laiptinės durys pirmame aukšte išlėkė iš vyrių su bombos sprogimo garsu. Į priimamąjį įsiveržė keturi vyrai juodais kostiumais. Jų judesiai buvo per greiti, per sklandūs. Priimamojo seselė Rita nespėjo pakelti akių nuo kompiuterio, kai pirmasis vyras atsidūrė prie jos, akimirksniu peržengdamas penkių metrų atstumą. Jo ranka, pasibaigianti ilgais, pilkais nagais, smigo Ritai tiesiai į gerklę. Pasigirdo šiurpus traškėjimas – vyras išplėšė jos balso stygas ir trachėją vienu judesiu. Rita susmuko, o vampyras nulaižė nagus ir pažiūrėjo į Luką visiškai juodomis akimis.
– Valykite pirmą aukštą. Palikite tik nėščiąsias ketvirtame, – ištarė jis šaltu, melodingu balsu.
Tą pačią akimirką stiklinis ligoninės fasadas subyrėjo į tūkstančius šukių. Į vidų įskriejo trys milžiniški, gauruoti padarai. Jie judėjo keturiomis, jų snukiai buvo deformuoti, pusiau vilkų, pusiau žmonių. Vienas iš jų nusileido tiesiai ant apsauginio ir vienu įkandimu sutraiškė jo galvą kaip prinokusį arbūzą. Smegenų ir kaukolės likučiai aptaškė Luko veidą, o karštas kraujas nutekėjo jo lūpomis.
Maksimalus šokas paralyžiavo Luko kūną. Instinktas rėkė bėgti, bet smegenys atsisakė priimti vaizdą. Prasidėjo totalus chaosas – vilkai griebė vampyrus ir trenkė juos į sienas, o laiptinėje aido baisūs klyksmai. Lukas suklupo ant Ritos kraujo klano, bet mintis apie Miglę ir jo negimusį kūdikį ketvirtame aukšte privertė jį atsistoti. Čiupęs sunkų plieninį deguonies balioną, jis puolė link techninės laiptinės, kad išvengtų tiesioginio susidūrimo pagrindiniuose koridoriuose.
Gyvasis skydas
Antrojo aukšto aikštelėje kelias užsikirto. Kampuose susispaudę sėdėjo sanitaras Alvydas ir dvi jaunos slaugės baltu chalatu. Alvydas abiem rankomis spaudė vienos iš merginų burną, kad ši neišsiduotų kūkčiodama. Pamatę kruviną Luką su deguonies balionu, jie krūptelėjo.
– Lukai... Tie vyrai kostiumais... Jie geria kraują. O tie kiti... jie ne žmonės! Jie sudraskė daktarą kardiologijoje, žarnos ant lubų... – šnabždėjo Alvydas.
– Jie ieško nėščiųjų. Mano Miglė viršuje, man reikia ten patekti! – uždusęs atsakė Lukas.
– Tu išprotėjai! – sušnypštė slaugė Inga. – Ten viršuje vyksta skerdynės! Jei atidarysi duris, jie mus užuos!
Tą pačią akimirką metalinės durys, skiriančios laiptinę nuo koridoriaus, garsiai suvibravo. Kažkas galingo iš kitos pusės trenkėsi į jas, o sienų tinkas pasipylė ant žmonių galvų.
– Įleiskit mane! Prašau, įleiskit! – kitoje durų pusėje pasigirdo jaunos, verkiančios pacientės balsas. – Jie mane pasivys! Dieve, padėkit!
Už moters nugaros pasigirdo sunkus, dundantys keturių kojų bėgimas ir gilus urzgimas. Slaugės įsikabino Lukui į drabužius, maldaudamos neatidaryti durų, bet sprendimą už juos priėmė žvėris.
Galingas smūgis išplėšė metalines duris iš staktos su visais varžtais. Plokštė su baisiu trenksmu krito į vidų, prispausdama bėgusią pacientę prie sienos. Jos stuburas lūžo akimirksniu, o iš burnos plūstelėjo tamsi kraujo srovė. Pro atvirą angą įsiveržė deformuotas vilkolakis. Jo kailis buvo aplipęs šviežiais mėsos gabalais ir kitų aukų viduriais.
Žvėris puolė žaibiškai. Vienu priekinės letenos kirčiu jis tiesiog nuskuto pusę Ingos veido ir kaklo. Kraujas pasipylė fontanu. Tada žvėris suleido iltis Alvydui į krūtinę, traškėdamas šonkaulius ir purtydamas vyro kūną kaip skudurą. Trečioji slaugė, paralyžiuota šoko, nespėjo pajudėti, kai nagai perplėšė jos pilvą, išversdami organus tiesiai ant Luko batų.
Siaubingas vaizdas ir tyškantis kraujas suveikė kaip elektrošokas. Kol vilkolakis buvo užsiėmęs Alvydo kūno draskymu ir mėsos rijimu, Lukas, paslysdamas ant kraujo ir žarnų, šovė aukštyn laiptais. Jis bėgo per du laiptelius, rankose vis dar gniauždamas sunkų balioną. Šlykštus kaulų čiulpimo garsas už nugaros davė jam brangias kelias sekundes.
Trečiojo aukšto aikštelėje jį pasitiko naujas košmaras. Siaurais laiptais žemyn bėgo du vampyrų lojalistai ilgais odiniais paltais, nukreipę automatus jam į kaktą.
– Dar vienas liudininkas. Likviduoti, – trumpai nukirto vienas iš jų, tačiau lojalisto pirštas nespėjo nuspausti gaiduko.
Iš apačios, peršokdamas visą laiptų maršą, užskriejo tas pats vilkolakis. Lojalistai atidengė ugnį. Siauroje laiptinėje automatų šūviai nuskambėjo kaip bombų sprogimai, akimirksniu apkurtindami Luką. Sidabrinės kulkos varpė vilkolakio krūtinę, juodas kraujas tiško ant sienų, bet mutantas buvo per stiprus. Jis tiesiog nusuko pirmojo lojalisto galvą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Antrajam lojalistui žvėris pervėrė krūtinę kiaurai, ištraukdamas vis dar plakantį plautį.
Lukas gulėjo po jais, paskendęs svetimame kraujyje, prispaustas prie sienos tarp dviejų lavonų. Vilkolakis atsisuko į jį, iššiepdamas kruvinas iltis paskutiniam šuoliui. Lukas užsimerkė.
Ir tada pastatą sukrėtė tai, kas nepakluso jokiai logikai.
Iš ketvirto aukšto nusirito nematoma, bet fiziškai juntama banga. Oro slėgis akimirksniu pasikeitė, o vilkolakis paleido gyvulišką skausmo klyksmą. Jis sugriebė abiem letenomis sau už galvos, jo akys pasruvo tikru krauju. Žvėris suklupo ant kelių, pradėjo vemti tamsiu skysčiu ir draskyti nagais savo paties veidą, bandydamas pabėgti nuo to, kas dėjosi jo galvoje. Pranašystė pradėjo veikti – Miglės gimdymas prasidėjo. Pasinaudodamas žvėries agonija, Lukas sukaupė paskutines jėgas ir užlipo į ketvirtą aukštą.
Sudegusi viltis
Akušerijos skyrius virto kūno siaubo teatru. Keista, nematoma anomalijos banga, sklindanti iš palatos galo, tiesiogine prasme plėšė antgamtinį pradą iš abiejų rasių. Koridoriuje gulintys vilkolakiai klykė, kai jų galingi žandikauliai traukėsi atgal į žmogišką formą, lūžtant kaulams ir plyštant raumenims. Vampyrai vėmė senu krauju, jų oda luposi gabalais, atidengdama pūvančią mėsos masę. Visi jie virto silpnais, rėkiančiais, mirštančiais žmonėmis.
Lukas, brisdamas per šį agonijos konvejerį, įgriuvo į 402-ąją palatą. Ant operacinio stalo stūmėsi Miglė. Jos akys buvo stiklinės, pilnos mirtino skausmo. Kūdikis jau buvo gimęs – mažas, kruvinas kūnelis gulėjo ant jos krūtinės ir paleido pirmąjį, silpną verksmą. Prie stalo stovėjo Lordas Malakajus – vampyrų klanų vyriausiasis. Jo oda skeldėjo kaip sausa žemė, iš nosies žliaugė juodas kraujas, tačiau akyse degė fanatiškas įniršis. Rankoje jis gniaužė senovinį, sidabrinį peilį.
– Pranašystė... yra prakeiksmas! – užkriokė Malakajus girgždančiu balsu. – Mes netapsime... silpna mėsos mase!
– Ne! – suriko Lukas ir iš paskutinių jėgų sviedė deguonies balioną.
Sunkus plienas pataikė Malakajui į šoną, sulaužydamas jo šonkaulius, tačiau krisdamas vampyras nukreipė peilio ašmenis žemyn. Sidabras su šlykščiu, šlapiu garsu smigo tiesiai į mažą vaiko krūtinę. Trapus klyksmas nutrūko akimirksniu. Tyra, švytinti bangos energija užgeso, ir ligoninėje įsiviešpatavo kurtinanti tyla. Vaikas buvo negyvas. Pranašystė žlugo.
Pasibaigus anomalijai, antgamtinė galia grįžo žaibiškai. Malakajus vienu judesiu ištraukė peilį ir rėžė juo Lukui per gerklę. Karštas kraujas fontanu tėškėsi ant gimdymo stalo, apliedamas Miglės veidą. Lukas  nukrito ant kelių, rankomis spausdamas perpjautą arteriją. Paskutinis dalykas, kurį jis pamatė, buvo Malakajus, sugriebęs Miglę už plaukų ir suleidęs sugrįžtančias iltis į jos kaklo veną. Lukas merdėdamas girdėjo šlykštų rijimo garsą, kol jo paties sąmonė galutinai užgeso naktinėje tamsoje.
EPILOGAS: Pelenų tyla
Ligoninės koridoriuose sugrįžusi galia ir išnykęs dvasinis skausmas virto dvigubu įniršiu. Kovos įkarštyje atsigavęs vilkolakis trenkė kitą vampyrą į techninę sieną, sutraiškydamas pagrindinius deguonies tiekimo vamzdžius ir elektros skydinę. Trumpasis jungimas akimirksniu sukėlė didžiulę kibirkštį, kuri pasiekė gryno deguonies nuotėkį.
Sprogimas buvo kurtinantis.
Ugnies banga akimirksniu nusirito per visą ketvirtą aukštą, prarydama gyvus ir mirusius. Liepsnos rijo viską: operacines, dokumentus, kūnų likučius, Luko bei Miglės kūnus ir patį pranašystės vaiką. Per kelias minutes visa ligoninė pavirto milžinišku laužu, o pramoninė vėdinimo sistema išnešiojo pelenus po visą miestą.
Kai ryte ugniagesiai galiausiai užgesino rūkstančius griuvėsius, neliko nieko. Neliko nei vieno DNR pėdsako, nei kaulų fragmentų, kurie galėtų tapti įrodymais apie tai, kas čia iš tikrųjų įvyko. Žiniasklaida, kontroliuojama vampyrų elito, pranešė apie „tragišką dujų nuotėkio sukeltą gaisrą“, nusinešusį dešimtis gyvybių.
Pasaulis liko gyventi saugioje, akloje nežinioje. Žmonės ir toliau skubėjo į darbus, o tamsiuose miesto šešėliuose karas tarp vilkolakių ir vampyrų tęsėsi toliau. Tik šįkart – be jokios vilties kada nors sulaukti pabaigos, nes vienintelis pasaulio išsigelbėjimas virto pelenais ant miesto gatvių.