Šešėlių paktas: žvaigždžių sąjūdis 2 dalis

PROLOGAS: Viršutinis horizontas
Žemės Gynybos Tarybos (ŽGT) slaptasis bunkeris „Olimpas“, Šveicarijos Alpės.
Dešimt metų po Nulinio Taško.
Žanas Lukas Moro stovėjo priešais pagrindinį taktinį ekraną, kurio melsva šviesa išryškino naujas, gilias raukšles jo veide. Kairįjį skruostą vis dar puošė tas pats grubus plazminis randas – praeities įspaudas. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulis pasikeitė: žmonija nebemiegojo. Po to, kai globalus sabotažas nuplėšė ateivių maskuotės skydus, Žemė virto viena didžiule karine stovykla. Žmonės karštligiškai kopijavo likučius Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto technologijų, laukdami dienos, kai kosminiai parazitai sugrįš atsiimti savo kolonijos.
– Žanai, tau reikia pamatyti šitą, – prie jo priėjo Lukasas. Jo balsas buvo sausas. Buvęs programišius dabar vadovavo ŽGT kibernetinės gynybos skyriui. Dešinioji jo ranka, atkurta neutraliųjų Stebėtojų, keistai sublyksėjo, kai jis palietė valdymo pultą.
– Kas yra, Lukai? Vėl Šešėlio pakto likučiai bando aktyvuoti bunkerius Sibire? – Žanas net neatsisuko.
– Ne. Tai ne tie hibridai. ir ne Šviesos aljansas, – Lukasas padidino palydovinius duomenis virš Europos. – Šitas objektas ką tik išniro iš sub-erdvės tiesiai virš Žemės orbitos. Jis nepasinaudojo jokiais mums žinomais maskavimo dažniais. Jis tiesiog... atsirado.
Ekrane pasirodė milžiniškas, trijų kilometrų ilgio, monolitiškas stačiakampis laivas. Jo korpusas buvo tamsus, matinis, primenantis grubiai nukaltą obsidianą. Jame nebuvo jokių Šviesos aljansui būdingų elegantiškų fotoninių linijų ar Šešėlio pakto agresyvių plazminių vamzdžių. Tai buvo funkcinis, sunkus karo miestas, kybantis tiesiai virš Žemės.
Bunkeryje akimirksniu pradėjo klykti raudonos pavojaus sirenos. Šimtai karininkų ir taktikų puolė prie savo terminalų.
– Raketos paruoštos! Elektromagnetiniai impulsiniai skydai aktyvuoti! – per garsiakalbius rėkė amerikiečių generolas. – Generuokite ugnies kodus! Smogiam jiems, kol jie nepradėjo bombardavimo!
– Stovėt! – Žano Luko balsas perrėžė salės triukšmą. Jis priėjo arčiau ekrano. – Pažvelkit į telemetriją. Jie neįjungė jokių ginklų sistemų. Jų energijos srautai nukreipti tik į... ryšį.
Tą pačią akimirką visi bunkerio monitoriai, kompiuteriai ir net rankiniai darbuotojų ryšio įrenginiai suvirpėjo. Šviesos salėje prislopo. Užtat kiekvieno žmogaus galvoje – ne per garsiakalbius, o tiesiai smegenų gilumoje – nuskambėjo žemas, atviras, vibraciją ir lengvą fizinį skausmą keliantis telepatinis pranešimas.
„Žemės gyventojai. Jūs išgyvenote Šviesą ir Šešėlį. Jūs nusimetėte jų jungą savo jėgomis, todėl užsitarnavote teisę būti išgirsti. Mes esame Konsorciumas – nepriklausomų galaktikos rasių Aljansas. “
Žanas Lukas Moro suėmė rankomis stalą, jausdamas, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas. Šis balsas nebuvo saldus kaip Šviesos aljanso melas. Jis buvo grubus, tiesmukas ir šaltas.
„Izoliuoti jūs žūsite po dešimties metų, kai senieji parazitai sugrįš su naujais dažniais. Mes nesiūlome jūsų gelbėti. Mes siūlome jums vietą prie mūsų stalo. Mes duosime jums žinias, kaip pastatyti tikrus tarpžvaigždinius ginklus. Mainais jūs turėsite atverti savo planetą mūsų logistikai ir atiduoti savo karius į bendrą frontą prieš Šviesos imperiją. Pasirinkite: laisvė su karu arba laisvė su mirtimi. Mes laukiame jūsų delegato. “
Pranešimas nutrūko. Bunkeryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią pertraukė tik tylus aušinimo sistemų ūžimas. Visi karininkai žiūrėjo į Žaną Luką.
Žanas lėtai atsisuko į Lukasą. Jo akyse vėl užsidegė ta pati sena, ciniška karo žurnalisto paranoja.
– Jie nori, kad mes įstotume į jų sąjungą, – tyliai ištarė Lukasas, jo mechaninė ranka nesąmoningai susigniaužė į kumštį. – Tai mūsų vienintelis šansas, Žanai.
– Ne, Lukai, – Žanas Lukas Moro papurtė galvą, žvelgdamas į tamsų monolitą ekrane. – Tai tik naujas šeimininkas, kuris atvyko su geresne sutartimi. Ir šį kartą kaina bus mūsų pačių kraujas.
1 SKYRIUS: Geopolitinis paralyžius
Pasiūlymas, nuskambėjęs tiesiai žmonių smegenyse, paliko pasaulį visiškoje tyloje. Šveicarijos Alpėse paslėptame Žemės Gynybos Tarybos bunkeryje „Olimpas“ niekas nejudėjo geras dvi minutes. Tik raudoni pavojaus žibintai ritmingai liejo kraujo atspalvio šviesą ant išbalusių generolų veidų.
– Tai telepatinis masinis hakerizmas! – pirmasis ramybę nutraukė amerikiečių generolas Bredlis, trenkdamas kumščiu į stalą. Jo balsas drebėjo iš įniršio ir baimės. – Jie perėmė mūsų nervinius dažnius! Užtaisyti branduolines raketas „Silos-4“ ir „Silos-7“! Šitas laivas turi sudegti orbitoje, kol jie neišdegino mūsų smegenų!
– Sėdėkit, Bredli, – šaltai nukirto Žanas Lukas Moro, net neatsisukdamas nuo ekranų. Jo ranka lėtai glostė plazminio nudegimo randą ant skruosto. – Jūsų raketos naudoja nukopijuotus Šviesos aljanso kvantinius variklius. Pažvelkite į telemetriją. Tas juodas monolitas virš mūsų generuoja tokį gravitacinį lauką, kad jūsų raketos apsisuks ir nukris atgal ant jūsų pačių galvų dar nepasiekusios stratosferos.
– Tai ką tu siūlai, Moro?! – rėkė generolas. – Pasiduoti? Vėl įsileisti juos į savo kabinetus, kad rašytum jiems naują propagandą?
Žanas Lukas lėtai atsisuko. Jo ciniškos karo korespondento akys žvelgė tiesiai į Bredlį.
– Aš siūlau pradėti mąstyti. Šviesos aljansas mus pirko pažadais apie nemirtingumą ir švarią energiją. Šešėlio paktas rusus pirko tankais ir imperijos vizija. Šitie... šitie atvyko su politine sutartimi. Jie nesiūlo mums taikos. Jie siūlo mums karą prieš mūsų buvusius šeimininkus.
Šalia Žano stovėjęs Lukasas palietė monitorių savo dešine, mechanine ranka, kurią jam sukonstravo neutralieji Stebėtojai. Kiber-protezo sąnariai tyliai suūžė, kai ekrane pasirodė gilesnė laivo analizė.
– Žanai, jie sako tiesą dėl vieno dalyko, – tyliai ištarė Lukasas, rodydamas į tolimojo kosmoso radarų duomenis. – Mūsų virusas, kurį paleidome prieš dešimt metų, tik laikinai paralyžiavo Šviesos ir Šešėlio pajėgas Žemėje. Jų pagrindinės armados jau praėjo Jupiterio orbitą. Jie grįžta su naujais kodais. Izoliuoti mes išsilaikytume maždaug keturiasdešimt aštuonias valandas. Konsorciumo aljansas yra vienintelis mūsų šansas gauti ginklus, kurie realiai veikia prieš ateivių skydus.
– Ir kokia kaina, Lukai? – Žanas priėjo arčiau savo seno draugo. – Atiduoti savo vaikus į jų kosminius legionus? Paversti Žemę logistikos baze svetimam karui? Mes ką tik atsikratėme trijų rasių kontrolės. Aš nepasirašysiu sutarties su ketvirta, kol nežinosiu, kas parašyta mažomis raidėmis puslapio apačioje.
Tuo pat metu pagrindiniame ekrane užsidegė skubus tiesioginis ryšys iš Paryžiaus. Elizejaus rūmų požeminiame štabe sėdėjo Prancūzijos prezidentas, o jo kabineto kampuose stovėjo du vyrai nepriekaištingais pilkais kostiumais – neutralieji Stebėtojai. Jų visiškai juodos akys be vyzdžių žiūrėjo tiesiai pro kamerą į Žaną Luką.
– Žanai, – pranešė prezidentas drebančiu balsu. – Stebėtojai reikalauja, kad mes atmestume Konsorciumo pasiūlymą. Jie sako, kad Konsorciumo integracija sugriaus planetos biologinį balansą. Jie grasina visiškai pasitraukti ir palikti mus likimo valiai.
Žanas Lukas Moro liūdnai nusišypsojo, žvelgdamas į juodas Stebėtojų akis ekrane.
– Žinoma, kad jie to nori. Šitas naujas Aljansas sugriovė jų ramų mokslinį eksperimentą. Jie nebegalės sėdėti Versalyje ir stebėti, kaip mus žudo. Pasaulis pasikeitė, pone Prezidente.
Žanas atsisuko į Tarybos narius. Sprendimas turėjo būti priimtas akimirksniu. Panika miestų gatvėse jau prasidėjo – milijonai žmonių, patyrę masinį telepatinį šoką, bėgo iš didmiesčių, tikėdamiesi kosminio bombardavimo.
– Ruoškite transportinį šaudyklą, – įsakė Žanas Lukas Moro. – Aš pats kilsiu į tą juodą laivą. Jei šis Konsorciumas nori Žemės karių, jie turės man įrodyti, kad mes būsime sąjungininkai, o ne nauji vergai.
Lukasas žengė žingsnį į priekį, jo kiber-ranka sugniaužė Žano petį.
– Aš keliauju su tavimi, Žanai. Jei jie bandys į jūsų smegenis įrašyti savo kodus, tau reikės programišiaus, kuris moka išlaužti net ir žvaigždžių sistemas.
Žanas Lukas linktelėjo. Du vyrai, kurie prieš dešimtmetį pradėjo tiesos revoliuciją tamsiame Paryžiaus bute, dabar ruošėsi žengti į pačią kosminio karo širdį.
2 SKYRIUS: Obsidianinis avilys
Šaudyklės korpusas drebėjo, kai ji artėjo prie milžiniško, šviesą sugeriančio stačiakampio. Konsorciumo laivas iš arti atrodė ne kaip inžinerinis stebuklas, o kaip skraidanti uola, išraižyta giliomis, geometriškai tikslioms kaukėmis. Nebuvo jokių matomų langų ar navigacinių šviesų – tik tamsa, sverianti milijonus tonų virš Žemės atmosferos.
Matinė korpuso plokštė tiesiog pasislinko į šalį, atverdama gilų, aklina tamsa dvelkiantį angarą. Šaudyklė nusileido be jokio garso – magnetinės jėgos tiesiog sugriebė laivą ir pastatė jį ant grindų.
Kai šaudyklės durys atsidarė, Žanas Lukas ir Lukasas žengė į erdvę, kurioje kvepėjo ozonu, šaltu metalu ir kažkuo gyvu – aitriu, organiniu kvapu. Čia nebuvo Šviesos aljanso sterilaus spindesio. Angaras skendėjo blausioje, gintarinėje šviesoje, sklindančioje iš grindyse įmontuotų šviesolaidžių.
– Žanai, mano kiber-protezas... – sušnypštė Lukasas, griebdamasis už dešiniojo peties. Jo mechaninė ranka, sukurta Stebėtojų, pradėjo konvulsiškai trūkčioti, o jos melsvi indikatoriai mirgėjo raudonai. – Šito laivo elektromagnetinis laukas bando perrašyti mano rankos kodus. Jie izoliuoja viską, kas sukurta neutraliųjų.
– Laikykis, Lukai, – Žanas Lukas išsitraukė pistoletą, tačiau akimirksniu suprato, kad tai beprasmiška.
Iš tamsių angaro kampų sklandžiai išniro trys figūros. Tai buvo Ketvirtoji rasė – Konsorciumo delegatai. Jie pasirodė be jokių kaukių ar hologramų. Tai nebuvo dvasinės būtybės ir ne hibridiniai žmonės. Tai buvo silicio ir organikos sintezės būtybės, evoliucionavusios visiškai kitokiomis sąlygomis. Jų kūnai buvo masyvūs, padengti grubiais, tamsiais, sukietėjusio metalo šarvais, kurie atrodė tarsi natūralus karkasas. Jie neturėjo akių – jas pakeitė horizontalios, pulsuojančios sensorinės juostos, fiksuojančios šilumą ir kvantinius srautus. Vietoj rankų jie turėjo funkcionalius, galingus manipuliatorius, o jų judesiai buvo sunkūs, bet neįtikėtinai greiti.
– Žemės atstovai, – balsas nuskambėjo tiesiai Žano ir Lukaso smegenyse. Šiuo metu telepatinis impulsas buvo toks stiprus, kad Žanui pakirto kelius, o iš nosies ištryško siaura kraujo srovė. Tai buvo kaina už tiesioginį bendravimą su grynuoju, nemodifikuotu intelekto dažniu. – Jūs atvykote su ginklu rankoje ir svetima technologija ant kūno. Jūs vis dar bijote
Žanas Lukas nusivalė kraują nuo lūpų ir išsitiesė.
– Mes dešimt metų kariavome su padarais, kurie sakėsi esą mūsų draugai arba mūsų valdovai. Kodėl turėtume pasitikėti jumis?
Viona iš būtybių žengė žingsnį į priekį, jos metaliniai šarvai sušnypštė nuo vidinio slėgio. Sensorinė juosta ant jos kaktos sušvito ryškia gintarine spalva.
– Pasitikėjimas yra silpnų rasių valiuta, – nuskambėjo atsakymas jų galvose. – Šviesos aljansas perka jūsų protus, Šešėlio paktas – jūsų kūnus. Konsorciumui nereikia jūsų meilės ar ištikimybės. Mums reikia jūsų išlikimo faktoriaus. Jei Šviesos imperija užims Žemę, šis sektorius taps jų logistikos centru. Mes prarasime fronto liniją. Mes siūlome jums ne draugystę, o karinį sandorį.
Būtybė pakėlė savo manipuliatorių, ir angaro sienoje nušvito milžiniškas trimatis kosminis žemėlapis. Žanas Lukas pamatė šimtai tūkstančių švytinčių taškų, judančių link Saulės sistemos. Tai buvo Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto pagrindinės armados. Jos judėjo kartu. Senieji priešai Žemėje kosmose buvo sudarę aljansą, kad sunaikintų sukilusią planetą.
– Pažvelkite į savo ateitį, – tęsė Konsorciumo atstovas. – Jūsų virusas sudegino jų lokalias sistemas, bet jų tikroji galia yra čia. Po septynerių metų jūsų dangus degs. Mes galime duoti jums skydus, kurie atlaiko jų plazmą, ir variklius, kurie leidžia pasiekti jų laivus. Bet mainais jūsų planeta taps mūsų avangardu. Kiekvienas žmogiškas ginklas, kurį pagaminsite, bus pajungtas bendram Aljanso tinklui.
Lukasas, vis dar gniauždamas savo trūkčiojančią kiber-ranką, žengė prie Žano.
– Žanai... jie nemeluoja. Mano sistemos fiksuoja šį žemėlapį. Duomenys tikri. Tie laivai kosmose... jų per daug. Jei mes nepasirašysime šios sutarties, po septynerių metų žmonijos tiesiog nebeliks.
Žanas Lukas Moro žiūrėjo į tamsius, metalinius Ketvirtosios rasės kūnų kontūrus. Jis suprato, kad pasirinkimas, kurį jam teko priimti, buvo pats baisiausias jo gyvenime. Tai nebuvo pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Tai buvo pasirinkimas tarp visiško išnaikinimo ir tapimo tarpžvaigždinio karo mašinos sraigteliu.
– Man reikia įrodymų, – kietai ištarė Žanas. – Įrodykite, kad jūsų sutartis neužrakins mūsų naujame narve. Parodykite man kitas rases, kurios įstojo į jūsų Aljansą.
Ketvirtojo kosminio bloko atstovas lėtai nuleido manipuliatorių. Gintarinė šviesa jo sensorinėje juostoje prislopo.
– Gerai. Sekite paskui mus į Konsorciumo Tarybos salę. Bet būkite pasiruošę, žurnaliste. Tiesos kaina kosmose visada matuojama sveiku protu.
3 SKYRIUS: Demokratija su šautuvu prie smilkinio
Konsorciumo Tarybos salė nebuvo panaši į Žemės parlamentus. Tai buvo gigantiškas, sferinis skliautas, kurio centre nebuvo grindų – tik beribė gravitacinė praraja, aplink kurią levitavo šimtai uždarų platformų. Kiekvienoje iš jų mirgėjo skirtingi atmosferiniai laukai: vienur tvyrojo amoniako rūkas, kitur – skysta metano masė arba sterilus vakuumas.
Žanas Lukas ir Lukasas stovėjo ant prancūziško transportinio šaudyklos platformos, kuri automatiškai prisijungė prie sferos žiedo. Žvelgdamas į gretimas platformas, Žanas pagaliau išvydo tai, apie ką svajojo kartos: laisvas kosmoso rases.
Čia buvo kristaliniai silikatai iš Kentauro žvaigždyno, bendraujantys šviesos lūžiais, ir aukšti, trapūs moliuskų tipo humanoidai, valdantys gravitacines bangas. Žemėlapis skliauto centre rodė milžinišką, decentralizuotą tinklą. Šios rasės nebuvo Šviesos aljanso vergės. Jos turėjo savo laivynus, savo pramonę ir savo nepriklausomus įstatymus. Konsorciumas atrodė būtent taip, kaip žadėjo: tikra, laisva žvaigždžių sąjunga.
– Jie iš tiesų laisvi, Žanai, – sušnypštė Lukasas, jo kiber-ranka pagaliau nustojo trūkčioti, nes laivo sistemos leido jam prisijungti prie viešojo Tarybos duomenų srauto. – Matau jų prekybos paktus, jų technologijų mainų protokolus. Konsorciumas jų nevaldo. Jie tik koordinuoja gynybą. Tai tiesa.
Žanas Lukas Moro tylėjo. Jo karo žurnalisto instinktas, išugdytas dešimtmečius stebint žmonių politikos purvą, neleido jam švęsti. Jie žiūrėjo ne į švytinčius Aljanso narių taškus žemėlapyje, o į tuščias, tamsiąsias zonas – sektorius, kuriuose žemėlapis buvo tiesiog ištrintas.
– Lukai, – tyliai tarė Žanas. – Pažiūrėk į trimačio modelio pakraščius. Eridano ir Banginio žvaigždynų sektoriai. Kodėl ten nėra jokių signalų? Pagal senus Šviesos aljanso duomenis, ten egzistavo trys išsivysčiusios civilizacijos.
Lukasas žaibiškai suvedė užklausą per savo kiber-sąsają. Jo akys išsiplėtė, o veidas prarado bet kokią spalvą.
– Sistemos duomenys užblokuoti... Palauk, aš apeinu jų pirminį filtrą per Stebėtojų paliktą šifravimo algoritmą... Šventas Dieve.
Tą pačią akimirką platforma, kurioje stovėjo Ketvirtosios rasės delegatas, atskriejo ir sustojo vos keli centimetrai nuo prancūzų šaudyklos. Gintarinė sensorinė juosta ateivio kaktos srityje pulavo įspėjamuoju ritmu.
– Jūs radote tai, kas skirta tik pilnateisiams nariams, – nuskambėjo tiesmukas, fizinį smūgį smegenims sukeliantis būtybės balsas. – Jūsų draugas ką tik pamatė tiesą apie Eridano-4 populiaciją.
– Jūs juos sunaikinote, – Žano Luko balsas buvo kietas kaip ledas. Jis žiūrėjo tiesiai į sensorinę būtybės juostą. – Jie atsisakė stoti į jūsų Aljansą, ir jūs juos nušlavėte nuo jų pačių planetos paviršiaus.
Ketvirtojo bloko delegatas neturėjo veido, kad parodytų gėdą ar pyktį. Jo metaliniai šarvai tik garsiai sušnypštė, išleisdami karšto azoto srovę.
– Karas su Šviesos imperija ir Šešėlio paktu yra totalinis, Žanai Lukai Moro. Kosmose nėra vietos neutralumui. Eridano-4 civilizacija buvo technologiškai pažangi, bet jie pasirinko pacifizmą. Jie tikėjosi, kad karo audra juos aplenks. Jei būtume palikę juos ramybėje, Šviesos aljansas būtų užėmęs jų resursus ir pavertęs jų planetą placdarmu smūgiui į mūsų flangą. Mes siūlėme jiems integraciją penkis kartus. Jie atsisakė.
– Ir todėl jūs juos sudeginote? – sušuko Lukasas, jo kiber-ranka automatiškai perėjo į gynybinį režimą. – Jūs esate tokie patys žudikai kaip ir tie, nuo kurių žadate mus apsaugote!
– Mes esame pragmatikai, – atsakė Konsorciumo balsas. – Šviesos aljansas nori jus asimiliuoti. Šešėlio paktas – pavergti. Mes siūlome jums pasirinkimą, kurio kaina yra jūsų laisva valia. Jei Žemė įstos į Konsorciumą, jūs turėsite savo laivyną, savo kultūrą ir savo įstatymus. Bet jei jūs pasirinksite likti vieni... mes negalime leisti, kad jūsų planeta po septynerių metų taptų Šviesos aljanso karine baze. Mes nelaikysime priešo savo užnugaryje.
Žanas Lukas Moro atsirėmė į šaudyklės turėklą. Aplink jį levitavo šimtai laisvų, džiugių kosmoso rasių, kurios džiaugėsi Aljanso teikiamais privalumais. Tačiau dabar Žanas žinojo šios laisvės kainą. Konsorciumas buvo didžiausia ir tobuliausia mafijos struktūra galaktikoje. Tai buvo demokratija, siūloma su užtaisytu šautuvu, pridėtu prie civilizacijos smilkinio.
– Jei mes pasirašysime... – Žanas pakėlė akis į delegatą. – Kas bus pirmasis mūsų uždavinys?
– Jūsų planetoje vis dar bazuojasi neutralieji Stebėtojai, – šaltai nuskambėjo būtybės atsakymas. – Jie yra Prancūzijos vyriausybės šešėlyje. Jie sabotuoja mūsų derybas. Pirmasis Žemės, kaip Konsorciumo narės, žingsnis – jūsų pačių rankomis išvalyti planetą nuo Frakcijos-C. Jūs turėsite sunaikinti Stebėtojus Versalyje. Tik tuomet wir atversime jums savo ginklų arsenalus.
Žanas Lukas Moro atsisuko į Lukasą. Ratas užsidarė. Kad išgelbėtų Žemę nuo būsimo karo su Šviesa ir Šešėliu, jie turėjo patys tapti budeliais ir sunaikinti tuos pačius neutraliuosius ateivius, kurie prieš dešimtmetį išgelbėjo Lukaso gyvybę degančiame Paryžiaus bute.
4 SKYRIUS: Versalio tyla
Versalio rūmai, Prancūzija. Naktis, skendinti tirštame rudens rūke. Pusė dviejų nakties.
Veidrodžių salėje buvo mirtinai tylu. Mėnulio šviesa pro aukštus langus krito ant tuščių, dulkėtų parketo grindų. Ši vieta, kadaise buvusi Prancūzijos didybės simboliu, dabar tarnavo kaip neoficiali neutraliųjų Stebėtojų (Frakcijos-C) rezidencija Žemėje.
Žanas Lukas ir Lukasas įžengė į salę be ginklų. Konsorciumo ultimatums svėrė jų pečius: arba jie sunaikina Stebėtojus, arba juodas monolitas orbitoje nušluoja Žemę, kad ji netaptų priešo baze.
Iš tamsos, tiesiog materializuodamiesi iš rūko dalių, išniro trys vyrai nepriekaištingais pilkais kostiumais. Jų veidai buvo ramūs, o visiškai juodos akys neatspindėjo jokios šviesos. Centrinis Stebėtojas – tas pats, kuris prieš dešimtmetį ištraukė Lukasą iš degančio priemiesčio buto – šaltai pažvelgė į žurnalistą.
– Jūs žinote, ko iš jūsų reikalauja Konsorciumas, – nuskambėjo balsas tiesiai Žano galvoje. – Jie nori mūsų mirties, nes mes esame vienintelė jėga, matanti jų tikrąjį veidą.
– Jie parodė mums Eridano žvaigždyną, – kietai ištarė Žanas Lukas, žengdamas žingsnį į priekį. – Jūs žinojote, kad Konsorciumas naikina pacifistus. Jūs žinojote, kad kosmose nėra neutralių zonų. Kodėl mums to nepasakėte prieš dešimt metų?
– O kas būtų pasikeitę, Moro? – Stebėtojas lėtai apėjo aplink juos, jo žingsniai nesukėlė jokio garso ant medinių grindų. – Jei būtume pasakę, kad visa visata tėra militarizuotas skerdykla, jūsų rasė būtų pasidavusi Šviesos aljansui dar greičiau. Mes saugojome jūsų izoliaciją, nes tai buvo vienintelis šansas jums išlaikyti savo identitetą. Bet dabar jūsų laikas baigėsi. Konsorciumas jūsų nebepaleis. Pasirašysite sutartį – tapsite jų patrankų mėsa. Atsisakysite – būsite ištrinti.
Lukasas, gniauždamas savo kiber-ranką, žengė į priekį.
– Tai kodėl tuomet mes čia, jei viskas jau prarasta? Jūs išgelbėjote man gyvybę Paryžiuje. Jūs nesate tiesiog šalti stebėtojai. Jūs turite planą.
Visi trys pilkakostiumiai vyrai sustojo. Jų juodos akys sekundei suvirpėjo statiniais trikdžiais.
– Yra trečias kelias, – nuskambėjo kolektyvinis Stebėtojų atsakymas jų smegenyse. – Kelias, kuris nenumato Žemės Gynybos Tarybos ir jūsų pramonės išlikimo. Bet jis išsaugo jūsų rūšies protus.
Žanas Lukas suraukė kaktą, jo paranoja akimirksniu suaktyvėjo.
– Apie ką tu kalbi?
– Mes siūlome jums išėjimą iš terariumo, – Stebėtojas pakėlė ranką, ir Veidrodžių salės stiklai sekundei sušvito skaitmeniniu kvantiniu kodu. – Žmonijos fizinis pasaulis – jūsų miestai, jūsų valstybės – po septynerių metų vis tiek sudegs. Konsorciumas arba Šviesos aljansas pavers šią planetą pelenais. Tačiau jūsų elitas, jūsų šviesiausi protai, jie gali įsilieti į mūsų – Stebėtojų – gretas.
Lukasas neteko žado.
– Įsilieti į jūsų gretas? Kaip?
– Mes transformuosime jūsų sąmonę į grynąjį intelektą, – šaltai paaiškino ateivis. – Jūs gausite tokius pačius kūnus kaip mūsų. Jūs gausite teisę manipuliuoti erdve ir laiku. Jūs keliausite su mumis per galaktikas, stebėdami kitų pasaulių evoliuciją, fiksuodami kitų civilizacijų pakilimus ir kritimus. Jūs būsite laisvi ir nepriklausomi nuo visų trijų kosminių imperijų karų. Jūs tapsite kosmoso archyvarais. Žmonija nemirs – ji tiesiog evoliucionuos į stebėtojų rasę.
Žanas Lukas pajuto, kaip šaltis perbėgo jo nugara. Tai buvo pats gundomiausias ir kartu pats šiurpiausias pasiūlymas istorijoje.
– O kaip likę aštuoni milijardai žmonių? – tyliai paklausė Žanas, jo balsas buvo prikimęs. – Tie, kurie liks miestuose? Kurie nemoka laužyti kodų ar valdyti strategijų?
– Jie atliks savo natūralios atrankos vaidmenį, – Stebėtojo balsas skambėjo be jokio emocinio šešėlio. – Jų kūnai maitins Šviesos ar Šešėlio mašinas. Tai fizinio pasaulio kaina. Tu negali išgelbėti biologinės masės, Moro. Bet tu gali išgelbėti žmogiškąjį genijų. Pasirinkite. Tapkite stebėtojais kartu su mumis ir palikite šį smurto narvą amžiams.
Lukasas pažvelgė į savo mechaninę ranką, tada į Žaną. Jo akyse degė noras sutikti – galimybė valdyti kosmoso kodus, keliauti tarp žvaigždžių be baimės būti sunaikintam buvo viskas, apie ką genialus programišius galėjo svajoti.
Tačiau Žanas Lukas Moro lėtai papurtė galvą. Randas ant jo skruosto nusidažė raudonai nuo įtampą keliančio kraujo spaudimo.
– Mes pasiliekame, – Žano Luko balsas nuaidėjo pro Veidrodžių salės arkas, kietas ir galutinis. – Ir mes pasiliekame visi. Kartu su tais aštuoniais milijardais, kuriuos tu vadini biologine mase.
Centrinis Stebėtojas sekundei sustingo. Jo nepriekaištingo pilko kostiumo siluetas suvirpėjo, tarsi skaitmeninis vaizdas, prarandantis signalą. Juodos, gilios akys nukrypo į žurnalisto veidą.
– Tai nelogiška, Moro, – nuskambėjo mechaninis, šaltas impulsas jų smegenyse. – Tu renkiesi pelenus. Tu renkiesi garantuotą savo rūšies biologinį ištrynimą. Po septynerių metų jūsų miestai virs stiklo dykumomis. Konsorciumas nepalieka neutralių zonų. Šviesa nepalieka liudininkų.
– Mes patys pasirinksime savo pabaigą, – Žanas Lukas žengė žingsnį į priekį, jo batiniai garsiai kaukštelėjo į dulkes ant parketo. – Geriau sudegti būnant žmogumi, nei gyventi tūkstantmečius jūsų sterilioje amžinybėje, stebint kaip miršta kiti ir vadinant tai „eksperimentu“. Jūsų laisvė yra tik aukščiausio lygio bailumas. Tu siūlai mums tapti kosmoso parazitais.
Lukasas staiga krūptelėjo. Jo kiber-ranka, vis dar sujungta su salės kvantiniu lauku, sužibo skaisčiai mėlyna šviesa. Jo veidas persikreipė nuo vidinės kovos.
– Žanai... – programišiaus balsas virpėjo, akys lakstė pro akinių rėmelius. – Jų tinklas... aš matau jų siūlomą kodą. Tai ne šiaip evoliucija. Tai absoliuti tiesa. Jokių karų, jokio baimės jausmo. Visi galaktikos atsakymai viename duomenų sraute. Mes galime baigti šį košmarą dabar. Mums nereikia kariauti dėl planetos, kuri jau pasmerkta.
– Lukai, pažvelk į juos, – Žanas griebė draugą už tikrojo, žmogiškojo peties ir stipriai jį supurtė. – Pažvelk į jų akis. Ten nėra nieko. Nėra pykčio, nėra džiaugsmo, nėra atminties. Jei tu priimsi jų kodą, tu nebūsi Lukasas, kuris išlaužė DGSE serverius. Tu būsi tik dar viena pilka funkcija jų archyve. Jie nori ištrinti mūsų esmę, kad mes jiems netrukdytume.
Lukasas sunkiai iškvėpė, jo mechaniniai pirštai garsiai sužvangėjo, gniauždami orą. Jis pažvelgė į tris pilkakostiumius vyrus, tada į Žano randuotą veidą. Troškimą pažinti visatą pamažu pakeitė tas pats senas, žemiškas užsispyrimas, kuris juos išgelbėjo Paryžiaus katakombose.
– Velniop, – numykė Lukasas, ir jo kiber-rankos indikatoriai staiga pasikeitė iš mėlynų į gintarinius. – Tu teisus, Žanai. Jų kava Versalyje tikriausiai bjauraus skonio.
Visi trys Stebėtojai sinchroniškai atsitraukė per žingsnį atgal. Rūkas salėje pradėjo tirštėti, o skaitmeniniai kodai ant langų stiklų ėmė žaibiškai gesti.
– Jūsų sprendimas užfiksuotas, – nuskambėjo paskutinis, mirtinai šaltas kolektyvinis Stebėtojų pranešimas. – Eksperimentas „Žemė“ pereina į finalinę fazę. Konsorciumo smūgis bus suduotas po keturių valandų. Mes pasitraukiame iš šio sektoriaus. Likite su savo tiesa.
– Mes dar nebaigėme, – Žano Luko lūpose pasirodė baisi, ciniška šypsena. Jis staigiai linktelėjo Lukasui. – Lukai, aktyvuok asimetrinį trikampį. Dabar!
Lukasas nelaukė. Jo modifikuota ranka trenkė tiesiai į artimiausią Veidrodžių salės marmurinę koloną, kurioje buvo paslėptas Stebėtojų energijos mazgas. Per jo kiber-sąsają išsiliejo ne virusas, o paslėptas Konsorciumo lokacinis kodas, kurį jie slapta atsivežė iš obsidianinio laivo.
Lukasas sujungė abi nesuderinamas technologijas į vieną grandinę. Jis nukreipė Stebėtojų laiko maskavimo dažnius tiesiai į virš orbitos kybantį Konsorciumo monolitą, bet suklastojo parašą – padarė taip, kad Konsorciumas manytų, jog tai yra agresyvi neutraliųjų ataka, bandanti juos apakinti.
Veidrodžių salės stiklai pradėjo vibruoti ir trūkinėti. Trys Stebėtojai pirmą kartą prarado savo ramybę – jų kūnai pradėjo konvulsiškai mirgėti, o juodos akys užsiliejo raudonais statiniais trikdžiais. Jie suprato, kad buvo apgauti. Žanas Lukas Moro ką tik pavertė juos tiesioginiu taikiniu.
– Bėgam! – suriko Žanas, griebdamas Lukasą už švarko.
Du vyrai apsisuko ir pasileido bėgti per dūžtančią, skylančią salę link išėjimo, palikdami tris pilkus kostiumus skęsti prasidedančiame kosminiame pragare. Virš Verslo dangus jau pradėjo vertis, o Konsorciumo monolitas orbitoje ruošėsi suduoti savo pirmąjį, chirurginį smūgį tiesiai į Frakcijos-C širdį.
5 SKYRIUS: Paryžiaus išdegimas
Versalio rūmai už jų nugarų nedejavo – jie tiesiog nyko iš fizinės realybės. Žanas Lukas ir Lukasas bėgo per trupančius vidinius kiemus, kai pro išdaužtas arkas pasipylė pirmieji Konsorciumo gravitacinio smūgio padariniai. Dangus virš Prancūzijos sostinės nusidažė baisia, gintarine spalva. Tai nebuvo ugnis; tai buvo energija, kuri slėgė atmosferą su tokia jėga, kad dešimtmečių senumo medžiai rūmų parke tiesiog lūžo per pusę, o granitiniai fontanai virto smulkia asfalto kruša.
– Žanai, greičiau! – suriko Lukasas, griūdamas ant kelių. Jo dešinioji kiber-ranka švietė taip intensyviai, kad pro metalinių plokščių plyšius sunkėsi degančios izoliacijos dūmai. – Laivas orbitoje didina spaudimą! Stebėtojų skydai Versalyje lūžta!
Žanas sugriebė programišių už švarko apykaklės ir grubiai jį pastatė ant kojų. Už kelių metrų, skendėdamas dulkių debesyje, stovėjo jų karinis visureigis „Peugeot“. Šarvuoti stiklai jau buvo padengti smulkiais įtrūkimais nuo slėgio bangų.
– Sėsk prie vairo! – Žanas įstūmė Lukasą į keleivio vietą, o pats šoko prie vairo.
Variklis užsivedė su sunkiu dyzeliniu riksmu. Žanas nuspaudė akceleratorių iki dugno, ir visureigis šovė pro sugriuvusius Versalio vartus link greitkelio, vedančio į Paryžiaus centrą.
Per galinio vaizdo veidrodėlį žurnalistas pamatė tai, kas privertė jo širdį stingti. Versalio rūmai buvo pagauti laiko iškraipymo kilpos. Jie tai išnykdavo, virsdami XVII amžiaus statybviete, tai vėl atsirasdavo kaip degantys griuvėsiai. Neutralieji Stebėtojai gynėsi visais savo resursais, manipuliuodami sekundėmis ir minutėmis, kad nukreiptų Konsorciumo gravitacinį plaktuką. Dvi aukščiausios galaktikos technologijos naikino viena kitą, o Prancūzijos žemė tarp jų tėra popierinis skydas.
Po penkiolikos minučių beprotiško lėkimo jie pasiekė Paryžiaus pakraštį ties Boulevard Périphérique. Mieste valdė absoliuti, gyvuliška panika.
Paprasti piliečiai, kurie dešimt metų tikėjo valdžios melu, kad danguje vyksta tik „technologiniai išbandymai“, dabar savo akimis matė apokalipsę. Telefonų ryšys buvo miręs. Lempos ir šviesoforai sproginėjo nuo elektromagnetinių pulsų. Šimtai automobilių stovėjo susidūrę, blokuodami gatves, o žmonės bėgo pėsčiomis link metro stočių, tikėdamiesi, kad požeminiai tuneliai išgelbės juos nuo to, kas vyko viršuje.
– Žanai, žiūrėk į dangų! – Lukasas ranka parodė pro langą.
Virš Eifelio bokšto, tiesiai iš debesų, pradėjo materializuotis trys Konsorciumo šaudyklės. Jos buvo tamsios, obsidianinės, panašios į milžiniškus karinius karstus. Jos nesiuntė kareivių. Jos tiesiog skenavo miestą, ieškodami likusių Stebėtojų dažnių.
Tą pačią akimirką iš Senos upės vandenų išniro melsvas šviesos stulpas. Tai buvo paslėptas Stebėtojų automatinis dregnotas – gynybinė sistema, kurią jie laikė po vandeniu nuo pat Šaltojo karo laikų. Melsvas spindulys rėžė per vieną iš obsidianinių laivų, ir šis su kurtinančiu trenksmu subyrėjo, jo nuolaužoms krentant tiesiai ant Triumfo arkos.
– Jie pavertė miestą savo poligonu! – Žanas karštligiškai suko vairą, stengdamasis apvažiuoti degančius autobusus Rue de Rivoli gatvėje. – Lukasai, man reikia ryšio su Žemės Gynybos Taryba Alpėse! Pasakyk jiems, kad mes siunčiame duomenis!
Lukasas sukando dantis iš skausmo ir prispaudė savo kiber-ranką tiesiai prie visureigio radijo modulio. Jo akys užsivertė, fiksuodamos informacijos srautus, bėgančius pro jo smegenis.
– Aš... aš jungiuosi! – rėkė programišius, jo balsas buvo prikimęs. – Mūsų palydovai fiksuoja jų abiejų skydų dažnius! Konsorciumo gintarinė gynyba ir Stebėtojų laiko kodai... jie visi dabar yra atviri! Žemės serveriai siurbia informaciją. Mes gauname jų ginklus, Žanai!
– Laikykis, Lukai! – suriko Žanas Lukas Moro, kai visureigis išvažiavo į Concorde aikštę.
Tiesiai priešais juos, virš obelisko, oras staiga susprogo. Konsorciumo gravitacinė banga smogė į Stebėtojų skydą vos už kelių šimtų metrų. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad jų trijų tonų šarvuotas visureigis pakilo į orą, apsivertė du kartus ir su trenksmu tėškėsi į šaligatvį, nuslysdamas degančiu stogu link Senos krantinės.
Sąmonė Žaną Luką paliko pamažu, skambant dūžtančio stiklo, degančio dyzelino garsams ir tolimam, kosminiam dundesiui, kuris pranešė, kad senasis Paryžius ką tik nustojo egzistuoti. Bet jo rankoje vis dar buvo suspaustas skaitmeninis raktas. Tiesa buvo pavogta. Ir šį kartą žmonija turėjo ginklus, kad ją apgintų.
6 SKYRIUS: Pilkas rytojus
Žemės Gynybos Tarybos (ŽGT) slaptasis bunkeris „Olimpas“, Šveicarijos Alpės. Keturios dienos po Paryžiaus išdegimo.
Žanas Lukas Moro atmerkė akis. Pirma, ką jis pajuto – ne šviesą, o aštrų medicininio spirito ir degančio ozono kvapą. Virš jo lubose degė sterilios melsvos lempos. Jis pabandė pakelti ranką, tačiau kūną pervėrė stiprus skausmas. Jo krūtinė buvo sutvarstyta, o kairioji ranka pajungta prie automatinių vaistų dozatorių.
– Negalvok judėti, Žanai, – pasigirdo silpnas balsas iš dešinės.
Žanas lėtai pasuko galvą. Gretimoje lovoje sėdėjo Lukasas. Jo akiniai buvo pradingę, kaktą dengė didžiulis bintas, o dešinioji kiber-ranka buvo visiškai nuoga – visas metalinis korpusas buvo nuimtas, paliekant tik šviečiančius bio-nervinius ryšius, kuriuos dabar tvarkė du ŽGT kariniai medikai.
– Kur mes esame? – Žano balsas skambėjo kaip dulkėtas švitrinis popierius.
– „Olimpe“, – Lukasas liūdnai nusišypsojo, jo sveika ranka pasiekė stiklinę vandens. – Prancūzų specialiosios pajėgos ištraukė mus iš Senos krantinės likus kelioms minutėms iki tol, kai Konsorciumas visiškai uždarė Paryžiaus sektorių. Miesto nebėra, Žanai. Elizejaus rūmai, Versalis, Concorde aikštė... viskas virto stiklo ir suspausto laiko anomalija.
Žanas Lukas Moro sunkiai atsirėmė į pagalvę. Randas ant jo skruosto maudė, bet jo protas buvo neįtikėtinai aštrus.
– O duomenys? Failai, kuriuos siurbėme Versalyje?
Tą pačią akimirką palatos durys su hidrauliniu šlamesiu atsidarė. Į kambarį įžengė generolas Bredlis. Jo veidas nebebuvo toks įniršęs kaip prieš kelias dienas – jame matėsi visiškas išsekimas, bet kartu ir šiurpi, karinė koncentracija. Rankose jis laikė planšetę, kurioje mirgėjo gintariniai ir melsvi grafikai.
– Duomenys pas mus, Moro, – Bredlis priėjo prie žurnalisto lovos ir padidino ekraną. – Lukasaso sugeneruotas asimetrinis trikampis veikė idealiai. Kol Konsorciumas ir Stebėtojai draskė vieni kitus Paryžiuje, mūsų palydovai nukopijavo abu technologinius paketus. Mes gavome tai, ko mums trūko dešimtmetį.
Generolas perbraukė pirštu per ekraną, rodydamas vaizdus iš požeminių Žemės gamyklų, paslėptų po Šiaurės Amerikos dykumomis ir Sibiro ledu.
????️ Naujasis pramoninis lūžis
• Planetarinis gintaro skydas: Žemės inžinieriai jau pradėjo integruoti Konsorciumo orbitinių skydų dažnius į esamus ŽGT generatorius. Per ateinančius kelerius metus visa planeta bus apvilkta nematoma gynyba, gebančia atlaikyti sunkiosios plazmos smūgius.
• Laiko iškraipymo taktinės celės: Pavogti Stebėtojų kodai leido sukurti lokalias laiko anomalijų kameras aplink pagrindinius Žemės miestus. Jei po septynerių metų Šviesos aljansas paleis savo fotoninius spindulius, laikas tame sektoriuje sulėtės tūkstančius kartų, suteikdamas žmonijai laiko suduoti atsakomąjį smūgį.
• „Obsidiano“ klasės dregnotai: Šanchajaus ir Portsmuto laivų statyklose pradėti montuoti pirmieji žemiški kariniai laivai, naudojantys pavogtus Konsorciumo gravitacinius variklius. Žmonija nebepriklausė nuo kitų rasių malonės – ji kūrė savo pačios žvaigždžių laivyną.
– Mes neįstojome į Konsorciumą, – tyliai ištarė Žanas Lukas.
– Ne, – Bredlis papurtė galvą. – Konsorciumo laivas po Versalio mūšio patyrė sunkių pažeidimų ir pasitrauko už Jupiterio orbitos. Jie suprato, kad buvo apgauti, bet wir jiems nebepasiekiami. O Stebėtojai... Frakcija-C tiesiog dingo iš šio sektoriaus. Jų eksperimentas baigėsi. Jie paliko mus ramybėje.
Generolas padėjo planšetę ant stalo ir rimtai pažvelgė į abu vyrus.
– Moro, po septynerių metų Šviesos aljansas ir Šešėlio paktas sugrįš su savo pagrindiniais laivynais. Karas vis tiek ateina. Bet šį kartą wir turime ginklus, kurie gali juos nužudyti. Tu suteikei šiam pasauliui šansą.
Bredlis apsisuko ir išėjo, palikdamas palatoje mirtiną tylą.
Žanas Lukas Moro lėtai nusuko žvilgsnį į langą, už kurio pro storą bunkerio stiklą matėsi snieguoti Alpių kalnai. Pasaulis buvo alkana, sužeista ir išduota vieta. Milijonai žmonių Paryžiuje žuvo, o likusi žmonija dabar turėjo gyventi nuolatinio karinio pasirengimo sąlygomis. Jie pasirinko laisvę, kurios kaina buvo amžina paranoja.
Lukasas savo sveika ranka palietė Žano petį.
– Ką darysime dabar, žurnaliste?
Žanas Lukas Moro leido sau trumpam nusišypsoti – pirma tikra, nors ir ciniška šypsena.
– Rašysime naują istoriją, Lukai. Šį kartą be jokių ateivių cenzūros. Žmonijos vaikystė baigėsi. Prasidėjo tikrasis Žvaigždžių karas, ir mes jį pasitiksime stovėdami ant savo kojų