Šešėlių paktas: nulinis taškas 1 dalis

DOKUMENTAS: DGSE-PROT-881-ALPHA
PREZIDENCIJOS KLASIFIKACIJA: GRIEŽTAI ĮSLAPTINTA / MAKSIMALUS REITINGAS
SĄSAJA: PROJEKTAS „TRIKAMPIS“ – ŽEMĖS OKUPACIJOS STATUSAS
ĮSPĖJIMAS: Šio failo kopijavimas, platinimas ar skaitmeninis fiksavimas  yra traktuojamas kaip valstybės išdavystė. Baustina likvidavimu be teismo sprendimo.
1. ESAMA GEOPOLITINĖ IR KOSMINĖ SINTETIKA
Žmonijos visuomenė išlaiko funkcinį aklumą. Nuo 1947 m. liepos planetos evoliucija nėra autonomiška. Žemės teritorija ir jos galingieji yra pasidalinti tarp trijų ne žemiškos kilmės civilizacijų. JT Saugumo Tarybos nuolatinis penketukas (P5) tėra fikcija, skirta kontroliuoti 8 milijardų civilių populiaciją ir išvengti globalios panikos.
Faktinis jėgų pasiskirstymas klasifikuojamas taip:
•  [SEKTORIUS-VAKARAI] (JAV ir Didžioji Britanija): Kontaktas su „Šviesos aljansu“. Tai trijų metrų aukščio, fotoninės-energetinės struktūros humanoidai, valdantys kvantinę navigaciją ir antigravitaciją. Vašingtonui ir Londonui jie tiekia technologinius modulius, maskuojamus kaip žmogiškasis mokslas. Slaptas motyvas: Visiška biologinė ir politinė Žemės kontrolė per emocinį populiacijos slopinimą.
•  [SEKTORIUS-RYTAI] (Rusija ir Kinija): Kontaktas su „Šešėlio paktu“. Tai agresyvios, organinės-mechaninės sintezės būtybės (kiborgai), naudojančios anglies pluošto karkasus ir skystą plazmą. Maskvai ir Pekinui jie tiekia termo-plazminius ginklus, skatindami jų imperialistines ambicijas. Slaptas motyvas: Visiška planetos kolonizacija, paverčiant žmones fizine darbo jėga.
•  [SEKTORIUS-CENTRAS] (Prancūzijos Respublika): Kontaktas su „Stebėtojais“. Grynojo intelekto būtybės, materialios formos palaikymui naudojančios erdvėlaikio iškraipymus (Žemėje fiksuojami kaip pilkus kostiumus vilkintys vyrai juodomis akimis). Elizejaus rūmams jie netiekia ginklų, laikydamiesi neutralumo. Prancūzijos vyriausybė yra izoliuota – ji žino apie artėjančią apokalipsę, bet neturi priemonių jai sustabdyti. Slaptas motyvas: Eksperimento stebėjimas. Žmonija jiems tėra terariumas.
PROLOGAS: Sacharos anomalija
14-oji operatyvinė zona, Alžyro dykuma. Dvylika dienų iki Nutekėjimo.
Lauko ligoninės palapinėje kvepėjo degintu plastiku, krauju ir ozonu. Prancūzų užsienio legiono karo medikas, kapitonas Antuanas Diuponas, drebančiomis rankomis veržė chirurgines pirštines. Ant operacinio stalo gulėjo stambus vyras su rusiško samdinio uniforma, paimtas į nelaisvę po mįslingo susidūrimo Sacharos kopose. Oficialiai Legionas ten kovojo su sukilėliais. Neoficialiai – jie susidūrė su tankais, kurie skriejo virš smėlio be garso ir lydė plieną žalia liepsna.
„Pradedam skrodimą, “ – tarė Antuanas į savo sagos formos kamerą, slapta fiksuojančią kiekvieną judesį.
Skalpelis perrėžė kario kaklo odą. Antuanas tikėjosi išvysti žmogiškas gyslas, tačiau oda atšoko kaip guminė kaukė. Po ja pasirodė blizganti, tamsiai pilka, anglies pluoštą primenanti organinė masė. Vietoj kraujo iš žaizdos išsiliejo tirštas, fosforuojantis melsvas skystis, kuris vos palietęs metalinį stalo paviršių pradėjo lengvai rūkti.
„Mon Dieu... “ – išsigandęs sušnypštė Antuano asistentas. „Kas tai per anatomija? “
Staiga „lavonas“ staigiu judesiu atmerkė akis. Jos neturėjo vyzdžių – tik vientisą, pulsuojančią geltoną šviesą. Būtybė viena ranka galingu judesiu sugriebė asistento gerklę ir tokiu jėgos proveržiu, kad pasigirdo stuburo lūžis, nubloškė jį į šoninių konstrukcijų kampą. Įrašas nutrūko triukšmu.
1 SKYRIUS: Liūtis virš Senos
Lietus Paryžiuje niekada nevalė gatvių. Jis tik priversdavo tepalų dėmes ant asfalto blizgėti neoninėmis spalvomis.
Žanas Lukas bėgo. Jo plaučiai degė, o burnoje jautėsi geležies skonis – ne dėl kraujo, o dėl šalto, drėgno oro, kurį jis rijo dideliais gurkšniais. Švarkas buvo permirkęs iki siūlo, bet jis nejautė šalčio. Tik lipnų, gyvulišką baimės jausmą, kuris vertė jį kas kelias sekundes gręžiotis atgal į tamsius siauros Rue de Bièvre gatvelės šešėlius.
Prieš dešimt minučių viskas buvo kitaip. Jis sėdėjo mažoje, pustuštėje kavinėje su Pjeru – savo patikimiausiu informatoriumi iš Prancūzijos užsienio žvalgybos (DGSE). Pjeras buvo išblyškęs, drebančiomis rankomis gniaužė kavos puodelį ir kalbėjo pašnibždomis, kurias sunku buvo suprasti pro liūties garsą į stiklą.
„It nebuvo teroristai, Žanai, “ – nukando žodžius Pjeras, įstumdamas į žurnalisto kišenę sunkų, kariško pavyzdžio USB raktą. „Mūsų vyrai Sacharoje susidūrė su kažkuo... kas neturėjo egzistuoti. Rusai juos ten išbandė. Vyriausybė viską uždarė po septyniais užraktais. Jei kas nors sužinos, kad mes žinome... “
Pjeras nespėjo baigti. Pro kavinės langą nuaidėjo ne garsus šūvis, o duslus, slegiantis pokštelėjimas. Pjero kaktos viduryje atsirado taisyklinga, tamsi skylė. Jo akys liko išpūstos, pilnos nesuvokiamos baimės, o kūnas tiesiog susmuko ant medinio stalo, išversdamas atšalusią kavą.
Žanas Lukas nelaukė. Instinktas, išugdytas bėgant nuo snaiperių kulkų Alepe ir Malyje, suveikė akimirksniu. Jis šoko pro galines kavinės duris į naktinį Paryžiaus lietų.
Dabar jis girdėjo sunkius žingsnius už savęs. Du vyrai tamsiais paltais, judantys su šiurpinančiu, sinchronišku tikslumu. Jie nebėgo – jie tiesiog žingsniavo tokiu greičiu, kuris atrodė anatomiškai neįmanomas paprastam žmogui. Žanas pasuko į kairę, link upės krantinės. Tolumoje matėsi Dievo Motinos katedros siluetas, apsuptas pastolių.
Slysdamas ant drėgnų akmenų, Žanas įpuolė į gilų požeminės perėjos šešėlį. Jo akys užkliuvo už senų, surūdijusių geležinių durų su užrašu „Défense d\'entrer“. Žanas griebė ant žemės gulėjusį armatūros galą, įstūmė jį į pakabinamos spynos kilpą ir visa kūno mase spustelėjo žemyn. Spyna sukliko ir nulėkė į šoną. Jis įslydo į vidų ir užtrenkė duris likus sekundei iki tol, kai perėją užliejo prožektoriaus šviesa.
Aklinoje tamsoje Žanas leidosi žemyn slidžiais, kalkakmenio laiptais į Paryžiaus katakombas. Po pusvalandžio klaidžiojimo drėgnais tuneliais, išklotais šimtmečių senumo kaukolėmis, jis pasiekė slaptą išėjimą apleistoje metro stotyje netoli Monparnaso.
2 SKYRIUS: Skaitmeninis skrodimas
03: 14 nakties. Šiaurinis Paryžiaus priemiestis.
Žanas Lukas stovėjo prie apšnerkštų daugiabučio durų, sulaikęs kvėpavimą. Už nugaros tolo naktinio traukinio bildesys. Jis sulenkė krumplius ir tris kartus greitai, o tada du kartus lėtai stuktelėjo į pabalusią medieną.
Už durų pasigirdo metalinis sklendės trakštelėjimas. Durys atsivėrė per sprindį, sulaikytos storos grandinės. Pro plyšį pasirodė raudonos, nuo monitorių šviesos pavargusios Lukaso akys.
– Žanai? Ką po velnių tu čia darai tokiu laiku? – Lukaso balsas buvo užkimęs, persigėręs pigiu tabaku. – Sakiau tau nesirodyti čia po to, kas nutiko Malyje.
– Įsileisk mane, Lukai. Neturiu laiko, – Žanas stumtelėjo duris petimi, grandinė garsiai įsitempė. – Pjeras miręs.
Lukaso žandikaulis akimirksniu įsitempė. Jis sekundę žvalgėsi į tuščią, lietuje skendinčią laiptinę, tada greitai nustūmė grandinę ir įtraukė žurnalistą į vidų. Trys spynos užsidarė su mirtinu finališkumu. Kambarys skendėjo prietemoje, vienintelė šviesa sklido iš trijų monitorių, nukrautų motininėmis plokštėmis. Žanas priėjo prie stalo ir sunkiai tėškė kariško pavyzdžio USB raktą tiesiai ant schemų.
– Kas čia? – Lukasas nepatikliai pažvelgė į metalinį daiktą, bet rankų prie jo nekišo.
– Pjero gyvybės kaina. Jį nušovė prieš mano akis kavinėje, prie Senos. Du vyrai... jie judėjo taip, tarsi fizikos dėsniai jiems negaliotų. Žiūrėk, man reikia, kad atidarytum šitą. Dabar.
Lukasas prunkštelėjo, pasitaisydamas akinius.
– Tu juokauji? Jei tai DGSE failas, jame yra lokaciniai sekikliai. Vos įkišiu į tinklą, po penkių minučių čia subyrės langai.
– Žinau. Todėl ir atėjau pas tave. Pajunk prie izoliuotos sistemos.
Programišius akimirką dvejojo, tada giliai atsiduso, paėmė atmintinę guminėmis replėmis ir įstatė į seną, dulkėtą kompiuterį, visiškai atjungtą nuo išorinio pasaulio. Jo pirštai žaibiškai pradėjo skraidyti klaviatūra.
– Kodas karinis, trimis sluoksniais, – murmėjo Lukasas. – Jie naudojo seną Algoritmą-9. Palauk... prancūzų žvalgyba šito nenaudoja. Čia kažkas svetimo. Štai, viena minutė... Yra.
Monitorius nušvito grūdėtu, tamsiu vaizdu. Tai buvo Sacharos skrodimo įrašas.
– Čia Sachara. Prieš dvi savaites, – sušnypštė Žanas, pasilenkdamas arčiau. – Žiūrėk į pjūvį.
Lukasas nutilo. Ekrane medikas skalpeliu perrėžė kario kaklą. Oda atšoko kaip sintetinė kaukė. Po ja nebuvo raumenų – tik blizganti, anglies pluošto masė ir tirštas, fosforuojantis melsvas skystis, kuris pradėjo rūkti ant metalinio stalo.
– Kas čia per velniava... – Lukasas atsitraukė nuo ekrano, jo kėdė garsiai sugrikšėjo. – Žanai, kas čia? Pasakyk, kad tai klastotė.
– Tai ne klastotė, Lukai. Tai tikras skrodimas. Rusai dykumoje naudoja kareivius, kurie nėra žmonės.
Įraše pasigirdo išsigandęs mediko šnabždesys, o tada lavonas ekrane atmerkė vientisai geltonas akis, sugriebė daktaro kaklą ir vaizdas užgeso. Lukasas stovėjo drebančiomis rankomis, jo veidas prarado bet kokią spalvą.
– Žanai... jie kariauja ne savo ginklais. Rusija turi kažką... kas nėra iš šio pasaulio. Mes turime bėgti. Šito neturėjo matyti niekas.
– Ne tik rusai, – Žano balsas skambėjo neįtikėtinai šaltai. – Pjeras spėjo pasakyti. Mūsų vyriausybė, amerikiečiai, britai – jie visi žino. Pasaulis pasidalintas, Lukai. Ir  ką tik pamatėme jų kortas.
Staiga kambario lemputės prislopo iki raudonumo, o monitoriai pradėjo mirgėti. Visi namo langai suvirpėjo nuo žemo, pulsuojančio garso lauke. Lukasas pažvelgė į savo telefoną – ekrane degė užrašas „Nėra ryšio“.
– Jie čia, – jo balsas virpėjo. – Jie išjungė kvartalo pastotę. Žanai, jie naudoja elektromagnetinį slopintuvą. Jie neketina mūsų suimti. Jie tiesiog sudegins mus kartu su šituo pastatu. Lukasas karštligiškai sugriebė klaviatūrą, jo pirštai skraidė virš klavišų su panikos genama energija. Monitorio kampe iššoko raudonas perspėjimas apie sistemos perkaitimą.
– Ką tu darai, Lukai?! – Žanas persisvėrė per stalą, ranka jau griebdamas už savo švarko kišenėje paslėpto pistoleto. – Reikia nešdintis iš čia!
– Per vėlu bėgti, Žanai! – suriko Lukasas. Ekrane žaibiškai kilo įkėlimo juosta. 91%... – Viešajame tinkle jų algoritmai šitą failą ištrintų per dešimt sekundžių. Todėl siunčiu jį į Darkneto „The Vault“. Tai decentralizuota grandinė. Jei man pavyks, įrašas atsidurs keturiuose tūkstančiuose serverių vienu metu. Jo nebebus įmanoma sunaikinti. Niekada.
– Jie sudegins tave kartu su tuo kompiuteriu!
Lukasas sekundei nustojo spausdinti ir atsisuko į Žaną. Jo veide baimę pakeitė šalta, ciniška ramybė.
– Tu visą gyvenimą ieškojai tiesos, Žanai. Štai ji. Jei mes dabar mirsim, pasaulis bent jau žinos, kodėl. Bėk prie virtuvės lango. Gaisrinės kopėčios dar turėtų būti ten.
– Aš tavęs čia nepaliksiu...
– Spausk! – Lukasas tiesiog stumtelėjo žurnalistą atgal. – Aš turiu pabaigti įkėlimą!
Tą pačią akimirką koridoriuje pasigirdo sunkus, vibraciją keliantis dundesys. Sienos gipso kartonas pradėjo svilti. Pro plyšius pasipylė ne įprasti dūmai, o akinanti, baltai žalsva plazmos liepsna, akimirksniu išlydžiusi laidus. Karščio banga buvo tokia stipri, kad Žanui nudegino skruostą.
Siena tiesiog išgaravo, palikdama tobulai apskritą, raudonai švytinčią skylę. Pro ją į kambarį įžengė hibridinis žudikas. Jo veidą dengė kaukė, tačiau pro siaurus plyšius švietė ta pati vientisa, pulsuojanti geltona šviesa. Jo rankoje tamsavo ginklas, kurio galas spingsojo melsva energija.
Žanas Lukas akimirksniu išsitraukė savo 9mm pistoletą ir triskart iššovė hibridui tiesiai į krūtinę. Kulkos nulėkė  į anglies pluošto šarvus, palikdama tik nežymius įbrėžimus, ir nukrito ant grindų. Hibridas net nesuvirpėjo. Jis lėtai pradėjo kelti savo ginklą link programišiaus.
– Lukai, gulkis! – suriko Žanas.
Tačiau Lukasas jo negirdėjo. Jis žiūrėjo tik į monitorių, kur skaičiai pasiekė 99%. Vaikinas sukando dantis, pakėlė ranką ir iš visų jėgų trenkė per „Enter“ klavišą. Ekrane užsidegė žalia eilutė: [TRANSMISSION COMPLETE].
– Padariau, – Lukasas spėjo ištarti su kruvina, pergalinga šypsena.
Tą pačią sekundę melsvas plazmos spindulys pervėrė kompiuterį ir stalą. Viskas sprogo tūkstančiais žiežirbų. Tačiau prieš plazmos bangai praryjant vaikiną, virtuvės erdvė keistai išsigaubė. Oras tapo stingdančiai šaltas. Du vyrai, vilkintys nepriekaištingais, pilkais kostiumais, tiesiog išniro iš dūmų debesies. Jų akys buvo visiškai juodos, be rainelių. Vienas iš jų viena ranka pakėlė sąmonę praradusį Lukasą, o kitas šaltai pažvelgė į Žaną.
„Tavo darbas baigtas, žurnaliste. Žmogus lieka su mumis, “ – nuskambėjo balsas tiesiai Žano galvoje. Po sekundės jie dingo, o sprogimo banga sviedė Žaną atgal pro virtuvės langą tiesiai į naktinį Paryžiaus lietų, palikdama jį vieną ant gaisrinių kopėčių.
3 SKYRIUS: Kontroliuojama tiesa
Pusė šešių ryto. Pigus motelis prie Belgijos sienos. Kambarys kvepėjo drėgme ir senu kilimu.
Žanas Lukas sėdėjo ant lovos krašto, neatitraukdamas akių nuo mažo, prie sienos pritvirtinto televizoriaus ekrano. Jo drabužiai vis dar buvo drėgni, o kairįjį skruostą degino baisi nuovira – plazmos sprogimo palikimas. Rankoje jis gniaužė vienkartinį, anoniminį telefoną.
Televizoriaus ekrane pasirodė Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos atstovo veidas. Už jo nugaros mirgėjo naktinio gaisro priemiestyje vaizdai – tai, kas liko iš Lukaso daugiabučio.
„... gaisras kilo dėl pasenusios elektros instaliacijos ir nelegalios serverių įrangos, kurią bute laikė žinomas kibernetinis nusikaltėlis, “ – šaltai bėrė pranešėjas. „Aukų skaičius tikslinamas, tačiau norime nuraminti gyventojus – jokio terorizmo akto nebuvo. “
Žanas Lukas piktai nusijuokė ir surinko numerį. Telefonas sujungė po keturių signalų.
– Klausau, – pasigirdo pavargęs, pridusęs vyro balsas. Tai buvo Markas, vyriausiasis naujienų agentūros redaktorius Paryžiuje.
– Markai, tai aš. Nejunk įrašymo, klausykis.
– Žanai?! Tu gyvas? – Marko balsas akimirksniu prarado mieguistumą, jame pasigirdo tikra panika. – Žanai, tavęs ieško visos tarnybos. Kas po velnių ten įvyko?
– Jie meluoja, Markai. Viskas, ką jie sako per televiziją, yra melas. Tu matei tamsiojo interneto „The Vault“ forumus? Failas buvo įkeltas prieš dvi valandas. Keturi tūkstančiai kopijų. Vaizdo įrašas iš Sacharos. Pasakyk, kad jūsų agentūra jau rengia reportažą.
Anapus linijos įsiviešpatavo mirtina, sunki tyla. Girdėjosi tik tolimas automobilių ūžesys Paryžiaus gatvėse.
– Markai? – spaudė Žanas. – Tu mane girdi?
– Mačiau įrašą, Žanai, – tyliai, beveik šnabždesiu ištarė Markas. – Visi jį matė. Redakcija gavo nuorodą prieš dešimt minučių.
– Ir? Ko jūs laukiat? Tai šimtmečio istorija! Tai įrodymas, kad rusai naudoja...
– Tai klastotė, Žanai, – grubiai jį pertraukė Markas. – Bent jau taip pranešė visi oficialūs šaltiniai. JAV Kibernetinio saugumo agentūra ką tik išleido oficialų pareiškimą. Tai Deepfake. Sako, kad tai naujo vokiečių mokslinės fantastikos žaidimo reklaminė kampanija. „Ubisoft“ jau prisiėmė atsakomybę už „virusinį marketingą“.
Žanas Lukas pašoko nuo lovos, telefoną spausdamas prie ausies taip stipriai, kad pabalo pirštų krumpliai.
– Koks marketingas?! – sušuko jis. – Pjeras mirė kavinėje! Mano akyse! Lukaso namas buvo sudegintas plazma! Aš mačiau tą padarą, Markai! Jis neturi žmogiško kraujo!
– Žanai, nusiramink... – Marko balsas buvo pilnas gailesčio. – Žmonės nenori tuo tikėti. Tu supranti? Net jei tai būtų tiesa, niekas neturi laiko ateiviams. Žmonės pažiūri tą įrašą, parašo komentarą, kad „grafika visai negraži“, ir eina virti kavos. Interneto troliai jau sukūrė dešimt šito įrašo parodijų. Tiesa paskendo, Žanai. Jos nebėra.
Žanas Lukas lėtai nuleido ranką su telefonu. Jis žiūrėjo į televizoriaus ekraną, kur naujienų pranešėją jau pakeitė rytinė finansų apžvalga. Vyriausybės suprato didžiausią žmonijos silpnybę: jei nori paslėpti tiesą, tau nereikia jos drausti. Tau tiesiog reikia paversti ją juokingu memu.
Žanas Lukas išjungė telefoną, išėmė bateriją ir tėškė ją į sieną. Pasaulis pasirinko likti aklas. Tačiau jis žinojo, kad tyli naktis ilgai netruks. Rusija ir Kinija jau judino savo nehumanoidinius batalionus, o tiesa, kuria niekas netikėjo, netrukus pati nukris iš dangaus.
Po savaitės virš Rytų Europos ir Pietų Kinijos jūros Šešėlio pakto kariuomenė atvirai pademonstravo tankus, kurie judėjo levitacijos principu bei naudojo termo-plazminius skydus. Oficialiai Maskva ir Pekinas tai pavadino „revoliuciniu vietiniu mokslo proveržiu hipergarsinių technologijų srityje“. Tai privertė reaguoti kitą pusę. Paryžiuje, po slaptu DGSE bunkeriu, įvyko istorinis susitikimas – Šviesos aljanso (JAV/JK) ateiviai ir Stebėtojai (Prancūzijos neutralieji) sudarė laikinus paktus leisti dislokuoti modifikuotus ginklus Europos teritorijoje.
4 SKYRIUS: Projektas „Trikampis“
Normandija. Slapta požeminė bazė po apleista Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių baterija netoli Longue-sur-Mer. Trys dienos po Nutekėjimo.
Žanas Lukas žinojo, kad kiekvienas žingsnis link šio sklypo buvo pasirašytas mirties nuosprendis. Pasinaudojęs Pjero asmeniniame seife paliktais kodais ir suklastotu prancūzų karinio logistikos inžinieriaus pažymėjimu, jis perėjo tris išorinius kontrolės punktus. Prancūzų kareiviai prie vartų atrodė nervingi, jų rankos virpėjo ant ginklų.
Nusileidęs giliai po žeme esančiu pramoniniu liftu, Žanas pateko į sterilų koridorių, nušviestą ne žemiška, o šalta, pulsuojančia melsva šviesa. Čia nebuvo jokių prancūziškų vėliavų. Ant sienų dominavo lakoniški užrašai: „SECTOR 4 – ALLIANCE INTEGRATION“.
Prisiglaudęs prie techninio konteinerio, Žanas Lukas užsidėjo akinius su integruota mikrokamera ir pažvelgė į pagrindinį angarą. Tai, ką jis išvydo, privertė jo širdį daužytis į šonkaulius.
Angaro centre stovėjo trys prancūzų Rafale naikintuvai, tačiau jų įprasti reaktyviniai varikliai gulėjo ant grindų kaip pasenusios metalo laužo krūvos. Vietoj jų amerikiečių ir britų inžinieriai, prižiūrimi keistų būtybių, montavo sferinius, gravito-magnetinius diskus, kurie tyliai spinduliavo šilumą.
Šviesos aljanso ateiviai buvo aukšti, beveik trijų metrų humanoidai. Jie neturėjo jokių matomų veido bruožų, o jų kūnai atrodė pusiau permatomi, tarsi sudaryti iš sukietėjusios šviesos. Jie nevaikščiojo – jie sklandė keli centimetrai virš betoninių grindų, o jų bendravimas su prancūzų generolais vyko per prie diržų pritvirtintus sintezatorius.
– Integracijos procesas vėluoja, – pasigirdo metalinis, sintetinis balsas, aidintis per visą angarą. Tai kalbėjo viena iš Šviesos būtybių, atsisukusi į prancūzų generolą. – Šešėlio paktas Rytų Europoje jau aktyvavo savo termo-plazminius skydus. Jei jūsų naikintuvai nebus paruošti iki devintos valandos, jūsų oro gynyba bus nulinė.
– Mes darome viską, ką galime, – teisinosi generolas, braukdamas prakaitą nuo kaktos. – Žmonių inžinieriams reikia laiko prisitaikyti prie jūsų kvantinių srautų valdymo. Maitinimo blokai nuolat dega.
– Laikas yra resursas, kurio jūs neturite, – nukirto sintetinis balsas. – Agresoriai žino, kad jūsų visuomenė nepatikėjo informacijos nutekėjimu. Jie pasinaudos šia aklumo akimirka, kad suduotų pirmąjį smūgį.
Žanas Lukas ranka pasitaisė akinių rėmelį, stengdamasis užfiksuoti kiekvieną šio pokalbio sekundę. Tai buvo neabejotinas įrodymas, kad didžiosios valstybės ruošiasi globaliam karui. Staiga visoje bazėje pradėjo klykti raudonos pavojaus sirėnas. Šviesa koridoriuose akimirksniu pasikeitė į kraujo raudonumo.
„Dėmesio. Užfiksuotas išorinis kibernetinis įsilaužimas į taktinį tinklą. Šaltinis – Šešėlio paktas. Visos sistemos blokuojamos“, – pranešė mechaninis bazės kompiuterio balsas.
Angaro centre buvę Šviesos aljanso ateiviai staiga sustingo. Visi kaip vienas jie lėtai pasuko savo beveidžius, šviečiančius kūnus tiesiai link konteinerio, už kurio slėpėsi Žanas Lukas. Atrodė, kad jie pajuto jo panikos kupiną energiją. Didžiulės hidraulinės angaro durys pradėjo automatiškai leistis žemyn, blokuodamos vienintelį išėjimą. Iš už kampo išbėgo ginkluoti JAV karinio saugumo agentai.
– Stovėt! Rankas už galvos! – suriko agentų vadas, nukreipdamas ginklo vamzdį tiesiai Žanui į krūtinę. – Judesys, ir iš tavęs liks tik pelenų krūva!
Žanas Lukas lėtai pakėlė rankas. Pabėgti nebuvo kur. Durys užsidarė su dundančiu metaliniu garsu. Jis buvo sučiuptas.
5 SKYRIUS: „Projektas Ksenofobija“
Tardymo kamera Nr. 9. Šaltas, pilkas betonas, izoliuotas nuo bet kokių radijo dažnių.
Žanas Lukas sėdėjo ant metalinės kėdės, jo riešai buvo prispausti sunkiais magnetiniais antrankiais prie stalo paviršiaus. Akiniai su mikrokamera jau seniai buvo sutraiškyti saugumo agentų batų kulnais.
Durys atsidarė be garso. Į kambarį įžengė lieknas, trumpai kirptais žilais plaukais vyras, vilkintis nepriekaištingą JAV kariuomenės uniformą be jokių skiriamųjų ženklų, išskyrus mažą sidabrinį trikampį ant apykaklės. Tai buvo pulkininkas Vincas. Vincas neatsisėdo. Jis lėtai apėjo aplink stalą, rankas susidėjęs už nugaros.
– Žanas Lukas Moro. Tiriamasis žurnalistas. Žmogus, kuris mano, kad tiesa turi kažkokią mistinę vertę, – Vinco balsas buvo ramus, gilus. – Tu praradai Pjerą. Tu praradai savo draugą programišių Luką. Iš tamsiojo interneto failo pasaulis pasijuokė.
Žanas Lukas spjovė ant betoninių grindų kruvinu seilių gurkšniu ir pakėlė akis.
– Pasaulis buvo apakintas jūsų ir jūsų... „švytinčių draugų“. Jūs sufabrikavote klastotės teoriją.
Vincas ciniškai šyptelėjo. Jis pasilenkė arti Žano veido.
– O ko tu tikėjaisi, Moro? Kad mes leisime aštuoniems milijardams beždžionių sužinoti, jog jie tėra laboratorinės žiurkės didesniame kosminiame žaidime? Jei žmonija sužinotų tiesą, mes patys save sunaikintume greičiau, nei rusų hibridai pasiektų Berlyną.
– Išgelbėjote? Jūs montuojate ateivių variklius į mūsų naikintuvus! Rusija ir Kinija atvirai naudoja plazminius ginklus! Jūs ruošiatės trečiajam pasauliniam karui, o žmones maitinate melu!
Pulkininkas Vincas aktyvavo skaitmeninę planšetę ir pastūmė ją link žurnalisto. Ekrane pasirodė naujienų portalų šablonai su Žano Luko pavarde prie straipsnių autorių skilties.
– Būtent todėl tu dabar dirbsi mums. Tai tavo naujas projektas. Mes jį vadiname „Projektu Ksenofobija“. Rusai ir kinai ryt pradės masinį puolimą. Jų tankai levituoja, jų ginklai tirpdo plieną. Pasaulis pamatys šias technologijas tiesioginiame eteryje. Mes nebegalime jų paslėpti.
Žanas Lukas suraukė kaktą.
– Tai kaip tuomet tu jas paaiškinsi?
– Čia į žaidimą įstoji tu. Tu parašysi seriją straipsnių didžiausiems pasaulio leidiniams. Tu paaiškinsi, kad šie ginklai – tai ne ateivių technologijos. Tu pasakysi pasauliui, kad Maskva ir Pekinas sukūrė baisius, nelegalus genetinius ir cheminius ginklus slaptose Sibiro bei Uhano laboratorijose. Kai mūsų pačių naikintuvai pakils į orą be garso, tu išplatinsi pranešimus, kad tai – naujas NATO technologinis stebuklas. Žmonės bijo nežinomybės ir ateivių. Bet jie puikiai moka nekęsti kitų žmonių. Mums reikia, kad visuomenė trokštų sunaikinti Šešėlio paktas. Tu sukurti naratyvą, Moro. Ir tu tai padarysi, nes jei atsisakysi... mes surasime tavo seserį Lione.
Žanas Lukas užsimerkė. Jo rankos drebėjo. Jis, tiesos ieškotojas, buvo įspraustas į kampą.
– Kada pradėti? – tyliai paklausė Žanas.
– Jau pradėjai, – Vincas atfiksavo magnetinius antrankius. – Sveikas atvykęs į Šviesą, žurnaliste.
Tą pačią akimirką, kai Vincas apsisuko eiti, skaitmeninis stalas sekundei suvirpėjo. Monitoriaus kampe pasirodė trys statinės horizontalios linijos – keistas skaitmeninis trikdis. Tai buvo žinutė nuo Stebėtojų. Jie vis dar stebėjo jį iš šešėlių, o jų perduotas kodas jau gulėjo Žano pasąmonėje.
6 SKYRIUS: Nulinis taškas
Normandija. Centrinis kvantinių serverių mazgas. Du mėnesiai nuo „Projekto Ksenofobija“ pradžios.
Žanas Lukas Moro stovėjo prie milžiniško, stiklinio serverių bloko, kurio viduje švytėjo Šviesos aljanso suteikta kvantinių kristalų matrica. Šis mazgas buvo Aljanso karo mašinos širdis Europoje. Per pastarąsias savaites visi manė, kad Žanas yra palaužtas ir paklusnus. Jie klydo. Jo kišenėje gulėjo plastikinio flakono formos įrenginys, kurį prieš kelias dienas jo kabinete paliko nematomi pilkakostiumiai Stebėtojai. Jame buvo įrašytas „Kvantinis tamsos kodas“.
– Moro! Ką tu čia darai? – už nugaros pasigirdo griežtas balsas. Į serverinę įžengė pulkininkas Vincas, apsuptas keturių ginkluotų apsaugininkų. – Tavo vieta žiniasklaidos štabe. Rusų hibridiniai tankai ką tik pramušė frontą ties Lenkijos siena. Mums reikia tavo naujo straipsnio po penkių minučių.
Žanas Lukas lėtai apsisuko. Jo ranka jau buvo ant serverio valdymo pulto.
– Straipsnio nebus, pulkininke, – ramiu, beveik palengvėjusiu balsu ištarė Žanas.
Vincas susiraukė, jo ranka intuityviai nusileido prie holsterio.
– Ką tu nusišneki? Moro, pasitrauk nuo pulto.
– Jūs man sakėte, kad apsaugojote pasaulį nuo panikos, Vincai. Bet tiesa ta, kad jūs tiesiog padedate vieniems ateiviams išžudyti kitus ateivius, naudodami mus kaip patrankų mėsą. Šviesos aljanso, Šešėlio paktas... jie abu tėra parazitai.
– Šaukite į jį! – sužvėrėjęs suriko Vincas.
Tačiau buvo per vėlu. Žanas Lukas išsitraukė plastikinį įrenginį ir iš visų jėgų triuškino jį į pagrindinį kvantinio serverio prievadą. Flakonas sudužo, išliedamas tirštą, visiškai juodą skystį, kuris akimirksniu įsigėrė į šviečiančius kristalus.
Bzzzzzzzt.
Saugumo agentų ginklai nespėjo iššauti. Visoje serverinėje šviesa akimirksniu užgeso. Oras kambaryje prarado statinį krūvį. Sunkus, slegiantis ne žemiškos technologijos buvimas tiesiog išgaravo.
– Ką tu padarei... – Vinco balsas tamsoje drebėjo. Jis išsitraukė savo elektromagnetinį šautuvą, tačiau ginklo ekranas buvo negyvas. – Ką tu padarei?!
– Atėmiau iš jūsų žaislus, – šaltai atsakė Žanas.
Tas pats vyko visame pasaulyje. Per Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto sub-erdvinius dažnius paleistas virusas sunaikino abiejų pusių technologinę kontrolę Žemėje. Virš Lenkijos lygumų levituojantys Rusijos plazminiai tankai su trenksmu nukrito į purvą, virsdami nejudančiomis plieno dėžėmis. Prancūzijos ir JAV naikintuvai prarado trauką ir tėškėsi į pakilimo takus. Maskavimo sistemos tiesiog išsijungė. Milijonai kareivių abiejose fronto pusėse su siaubu pamatė, kad šalia jų stovėję generolai – tai baisios, permatomos arba anglies pluošto būtybės, neturinčios nieko bendra su žmonėmis. Paslaptis buvo sunaikinta per vieną sekundę.
Normandijos bazės viršuje pasigirdo sprogimai ir žmonių klyksmai. Prasidėjo tikrasis, chaotiškas žmonių sukilimas prieš likusius bejėgius ateivius.
Vincas tamsoje puolė link Žano, tačiau nespėjo jo pasiekti. Kambario centre oras keistai išsigaubė, dvelktelėjo kapinių vėsa ir pasirodė dvi figūros pilkais kostiumais. Vienas iš jų sugriebė Žaną už peties. Šalia jo stovėjo gyvas Lukasas.
– Tu laimėjai mums laiko, žurnaliste, – nuskambėjo šaltas Stebėtojo balsas Žano galvoje, kai kambarys aplink juos pradėjo nykti. – Jų laivynai sugrįš po dvidešimties metų su naujais dažniais. Bet dabar jūsų rasė bent jau žino, su kuo kariauja.

EPILOGAS: Pirmasis sniegas Paryžiuje
Šešeri mėnesiai po Nulinio Taško. Paryžius, Prancūzijos Respublika.
Žiema į Prancūzijos sostinę atėjo anksti. Pirmasis sniegas krito ant apdegusių Monparnaso dangoraižių karkasų, ant nuniokotų Tiuilri sodų ir ant ilgų, tylių eilių, nusidriekusių prie humanitarinės pagalbos punktų. Paryžius nebemiegojo, bet jis nebepriminė to šviesų miesto, kurį Žanas Lukas Moro kadaise pažinojo. Tai buvo miestas-gynybinė pozicija.
Žanas Lukas stovėjo ant Pont de l\'Alma tilto, pakėlęs seno švarko apykaklę. Jo kairįjį skruostą dengė gilus, tamsus plazminio nudegimo randas – amžinas suvenyras iš tos nakties Šiauriniame priemiestyje. Jo rankos, įkištos į kišenes, gniaužė paskutinį analoginį užrašų sąsiuvinį. Jo straipsnių nebespausdino laikraščiai. Jų nebereikėjo. Tiesos nebereikėjo įrodinėti – ji kasdien kabojo virš žmonių galvų pilkame danguje.
Sabotažas sunaikino tik technologinius valdymo mazgus, bet neištrynė ateivių iš Žemės. Kai maskavimo skydai nukrito, Šviesos aljanso fotoninės būtybės JAV ir Didžiojoje Britanijoje bei Šešėlio pakto anglies hibridai Rusijoje ir Kinijoje liko įkalinti tarp žmonių. Jie prarado savo kosminį pranašumą, tačiau neprarado savo žiaurumo. Pasaulis akimirksniu suskilo: prasidėjo raganų medžioklė. Vyriausybės, kurios dešimtmečius melavo, buvo nuverstos, o naujieji kariniai režimai bandė išmokti valdyti likučius to, ką kosminiai parazitai paliko po savęs.
– Tu vis dar lauki, kad kas nors parašys tau atsakymą? – pasigirdo pažįstamas, šiek tiek užkimęs balsas už nugaros.
Žanas Lukas atsisuko. Prie jo priėjo Lukasas. Programišiaus veidas buvo sublogęs, akis slėpė tamsūs akiniai, o dešinė ranka, nukentėjusi per sprogimą, judėjo šiek tiek mechaniškai – neutralieji Stebėtojai sukonstravo jam naują nervinį ryšį, tačiau paliko jį grubų, žemišką.
– Aš nerašau, Lukai. Aš tik fiksuoju, – Žanas Lukas žvelgė į pilkus Senos vandenis. – Kaip sekasi tavo „mokytojams“?
Lukasas prunkštelėjo, išpūsdamas šalto oro gūsį.
– Jie nesikeičia. Pilki kostiumai, juodos akys ir jokio gailesčio. Jie sėdi Versalyje, stebi, kaip mes perstatome gamyklas elektromagnetinių ginklų gamybai, ir geria kavą. Vakar klausiau vieno iš jų, kodėl jie mus išgelbėjo. Žinai, ką jis man pasakė?
– Ką?
– „Mums patinka jūsų sprendimas. Šviesa buvo per daug nuobodi, o Šešėlis – per daug nuspėjamas. Jūs įnešėte chaoso į lygtį. Dabar eksperimentas tapo įdomus. “ Jie tiesiog žiūri į mus kaip į žiurkes, kurios netyčia išmoko naudotis laboratorijos degtukais.
Žanas Lukas išsitraukė iš kišenės rankas. Vienoje iš jų jis laikė mažą, karišką medalį – Pjero palikimą.
– Jie sugrįš, Lukai. Vincas buvo teisus. Abi frakcijos nepaliks Žemės ramybėje. Jų pagrindiniai laivynai jau juda link Oorto debesies. Jie kuria naujus dažnius, kurių tavo virusas nepajėgs užblokuoti.
– Žinau, – Lukasas rimtai linktelėjo ir pažvelgė į dangų, kur virš debesų sklaidosi seni palydovų pėdsakai. – Mes turime mažiau nei dvidešimt metų. Bet šį kartą mes kariausime patys. Be „taikiųjų“ pažadų ir be „agresorių“ diktato.
– Tai bus baisus karas, Lukai.
– Bet tai bus mūsų karas, Žanai.
Du vyrai apsisuko ir lėtai nužingsniavo sniegu padengtu tiltu link naktinio Paryžiaus šešėlių. Tolumoje, virš Eifelio bokšto, sužibo trumpas, žalias statinės elektros blyksnis. Žemė buvo alkana, sužeista ir išduota, bet ji pagaliau buvo laisva nuo melo. Žmonija pradėjo savo ilgiausią naktį, kurios pabaigoje jos laukė tikrasis kosminis rytas.