Plėšrūnai

Plėšrūnai
Senovės išminčiai pabrėžė, kad tam tikri žmogaus charakterio bruožai yra būdingi tam tikroms gyvūnų rūšims. Šis sulyginimas dažniausiai yra asociacinio bei simbolinio pobūdžio, iliustruojantis tam tikrų visuomenių gyvenimo būdą, supratimą ir vertybes. Pavyzdžiui, Patriarchas Jokūbas savo sūnų Benjaminą sulygina su vilku. Net ir dabar, išvažiavus iš Jeruzalės į šiaurės rytų pusę ir patekus į Benjamino klano teritoriją, galima sutikti staugiančio vilko statulų – tai senųjų palaiminimų atgarsiai. Kai pamačiau šiuos vaizdus, neišvengiamai prisiminiau ir Geležinio Vilko simbolį Lietuvoje.
Tai nedidelė įžangą į temą, kurią apmąstčiau šiandien: kuo iš tiesų skiriasi asmenybės sutrikimą turintis žmogus, pavyzdžiui, psichopatas, nuo šaltakraujiško gamtos plėšrūno? Atsakymas atrodo akivaizdus – žmogus turi pasirinkimo laisvę, o gyvūnas veikia pagal savo rūšies užprogramuotą instinktinę programą.
Tačiau čia iškyla gilesnis klausimas: tarp ko ir ko žmogus renkasi? Ar rinktis elgtis pagal moralinius principus, ar leisti sau – nesipriešinant instinktams – pasiduoti tam, kur vedžioklybė ir gyvuliška prigimtis traukia? Čia slypi filosofinis paradoksas: jokia visuomenė negali egzistuoti be moralės, nes jos visiškas atsisakymas veda į savinaiką. Jei anuliuotume esminius moralinius draudimus (tokius kaip draudimas vogti, prievartuati ar žudyti), visuomenė suirtų. Kita vertus, šiuolaikinė Vakarų kultūra vis dažniau oficialiai deklaruoja moralinį reliatyvizmą ir subjektyvumą kaip pagrindinį pliuralistinės visuomenės egzistavimo principą.
Dėl to kyla pagrįstas nerimas, kad Vakarų civilizacija pamažu silpnina savo pamatus, užleisdama vietą tradiciškesnėms, griežtesnėms struktūroms, pavyzdžiui Europa tampa Islamistine. Istorija rodo, kad kultūros, praradusios savo vidinį dvasinį stuburą ir paskendusios moraliniame nuosmukyje, anksčiau ar vėliau praranda dominuojančią poziciją.
Antroji opi problemos pusė – moralinių ribų išklibinimas atveria kelią psichopatams. Šiuolaikinėje visuomenėje moralė ir empatija dažnai nuvertinama, paverčiant jas tik subjektyvaus pasirinkimo reikalu. Psichopatas iš esmės yra grobuonis, kuris atmeta bendrą moralinę sistemą, vadovaudamasis cinišku principu, kad jokia universali moralė neegzistuoja, o pasaulyje valdo tik stipriausieji, besinaudojantys morale kaip įrankiu silpnesniems valdyti.
Šią taisyklę matome per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas sukėlė karą, nusinešantį tūkstančius gyvybių, parodydamas visišką abejingumą pasekmėms. Analogiškai, didžiosios valstybės dažnai vadovaujasi grynos galios (realpolitik) logika, kurioje žmogiškoji gyvybė tampa tik statistika. Šis dėsningumas gyvuoja nuo seniausių laikų: imperatorius Vespasianas ir jo sūnus Titas, kariaudami Judėjoje ir sugriaudami Jeruzalės šventyklą bei pražudydami daugybę gyvybių, pirmiausia siekė imperinės garbės ir iždo papildymo. Tai – tikrieji stambūs žmonijos istorijos plėšrūnai.
Tai išlieka giliu subjektyviu apmąstymu apie žmogaus prigimtį, galią ir amžiną įtampą tarp instinkto bei moralės.