Skilusio ąžuolo giesmė: betoninis panteonas 2 dalis

I skyrius: Užrakto lūžis ir pabudimas betoniniame miške
Tiksliai po tūkstančio metų senasis Rambyno kalnas nebepriminė tos laukinės pagonių šventovės, kurioje vyriausiasis krivis Lizdeika užrakino Baltų žemes. Piliakalnio papėdėje nusidriekė pilki greitkeliai, o horizonte stūksojo stikliniai Vilniaus ir Kauno dangoraižiai. Žmonės vaikščiojo įsmeigę akis į išmaniųjų telefonų ekranus, visiškai pamiršę senus dievus. Senovinė „Skilusio Ąžuolo Giesmė“ buvo likusi tik dulkėtuose istorijos vadovėlių puslapiuose, kur pagoniškas laikotarpis buvo aprašomas kaip graži, bet naivi pasaka.
Tačiau dvasinis užraktas, sukurtas iš Perkūno žaibų ir Pykuolio tamsos, sekė senąją pranašystę. Vakarų pasaulis, dabar valdomas nebe popiežiaus kalavijų, o galingų korporacijų ir technologijų, vėl atsigręžė į šį Europos kampelį. Vatikano slaptuosiuose archyvuose skaitmenizuoti vyskupo Alberto laiškai pamažu pateko į rankas tiems, kurie ieškojo ne dvasinės tiesos, o senovinės, pirminės energijos šaltinių.
Lūžis įvyko karštą vasaros naktį. Vilniaus centre, modernioje požeminėje laboratorijoje, įkurtoje po Gedimino kalnu, korporacijos „Crux Nova“ mokslininkai paleido galingą dvasinį-kvantinį rezonatorių. Jie bandė pradurti dvasinį foną, kurį jų prietaisai fiksavo kaip nepaaiškinamą anomaliją.
„Energijos lygis pasiekė maksimumą, – pranešė jaunas tyrėjas Lukas, stebėdamas monitoriuose mirgančias kreives. – Anomalija priešinasi. Tai panašu į dvasinę sieną. “
„Spauskite toliau, – šaltai įsakė direktorius Albertas, tiesioginis senojo vyskupo Alberto palikuonis, savo kabinete gniaužiantis tą patį sidabrinį kryžių. – Ši žemė per ilgai tylėjo. “
Prietaisui sugeneravus ultra-dažnio impulsą, per visą šalį nuvilnijo nematomas dvasinis žemės drebėjimas. Tūkstantį metų galiojęs užraktas giliai įskilo. Vilniaus ir Kauno dangoraižių languose pradėjo atsispindėti melsvai žali žaibai, nors sinoptikai nežadėjo jokio lietaus. Šiuolaikiniai elektros tinklai pradėjo chaotiškai gesti – visi išmanieji įrenginiai sekundei užgeso, o jų ekranuose trumpam pasirodė senoviniai baltų ugnies ir žalčių ženklai.
Po betoninėmis miestų gatvėmis, kur šimtmečius duso senųjų ąžuolų likučiai, žemė pradėjo banguoti. Pykuolio tamsa, ilgai laikyta užrakinta po asfaltu, pradėjo veržtis laukan. Šventieji žalčiai pradėjo šliaužti iš Vilnelės ir Neries upių, o iš po Seimo rūmų pamatų pakilo tankus, siera dvelkiantis rūkas.
Gedimino kalno viršūnėje stovintis jaunas archeologas Jonas staiga suklupo ant žolės. Jo galvoje, lyg tiesioginė transliacija pro ausines, nuskambėjo seniai užmirštas Lizdeikos balsas: „Šaknys užsiveria, žaibai užsirakina... Laikas baigėsi. Broliai, kelkitės. “
Jonas pažvelgė į savo rankas ir pamatė, kad jo delnuose pulsavo melsva Perkūno iškrova. Giliai po miesto betonu sujudėjo kažkas milžiniško, tamsaus ir neįtikėtinai stipraus. Senieji dievai nebemiegojo. Jie prabudo šiuolaikiniame pasaulyje.
II skyrius: Technologinis paralyžius
Pirmąsias dvylika valandų po užrakto lūžio Lietuvos visuomenė praleido visiškoje dvasinėje ir technologinėje sumaištyje. Šiuolaikinis pasaulis, pastatytas ant socialinių  tinklų algoritmų ir optinių kabelių, nebuvo pasiruošęs tam, kad į kasdienybę įsiverš jėgos, nepaklūstančios fizikos dėsniams.
Nacionalinio transliuotojo studijoje Vilniuje tiesioginio eterio metu užgeso visi ekranai. Kai atsarginiai generatoriai vėl įjungė kameras, vietoj žinių pranešėjų vaizdo į ekranus visoje šalyje įsilaužė statinis melsvai žalias triukšmas. Iš kolonėlių pasigirdo tūkstantis balsų, giedančių tą pačią žemą, dundančią giesmę, kurią kadaise ant Rambyno kalno giedojo Lizdeika. Visuomenė akimirksniu suskilo į tris radikalias stovyklas.
Didžioji dalis miestiečių pagoniškų jėgų pabudimą priėmė su siaubu. Gedimino prospekte ir Kauno Laisvės alėjoje šiuolaikiniai elektromobiliai tiesiog sustojo, o jų valdymo kompiuteriuose pradėjo degti ugnies ženklai. Maisto prekių parduotuvėse dingo elektroninis atsiskaitymas – banko kortelės tiesiog išsilydydavo terminaluose. Santariškių klinikose mokslininkai karštligiškai stebėjo prietaisus. Kvantiniai jutikliai fiksavo, kad ore esantis elektromagnetinis laukas keičiasi kartu su žmonių emocijomis – kai gatvėse kildavo pyktis, danguje akimirksniu sužaibuodavo Perkūno iškrova. Fizikos dėsniai tiesiog nustojo veikti.
Tuo tarpu etno-kultūrinių judėjimų sekėjai šį įvykį priėmė kaip ilgai lauktą išsivadavimą. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos biurų darbuotojai masiškai paliko savo darbo vietas. Greitkeliai buvo užkimšti pamestų automobilių, o žmonės pėsčiomis, nešini kuprinėmis, traukė link Labanoro girios ir Punios šilo. Katedros aikštėje, tiesiog ant granito plytelių, jaunimas pradėjo kūrenti didžiulius laužus. Jie metė į ugnį savo išmaniuosius telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, šaukdamiesi Perkūno ir Laimos vardų. Žmonės, dar vakar diskutavę apie dirbtinį intelektą, dabar ant delnų pjaustėsi rėžius, aukodami kraują žemės šaknims.
Slaptame bunkeryje po Gedimino kalnu direktoriaus Alberto vadovaujama korporacija suprato, kad situacija slysta iš rankų. „Crux Nova“ visoje šalyje pradėjo aktyvuoti 5G ryšio bokštus, kurie buvo modifikuoti kvantiniais dvasiniais dažniais. Šie bokštai į aplinką pradėjo skleisti sunkią, baltą šviesą – skaitmeninę senosios krikščionių relikvijų skrynios versiją. Ši šviesa turėjo nuslopinti pabudusius dievus, priverstinai panardindama visuomenę į dvasinę apatiją ir technologinį paklusnumą.
III skyrius: Vilniaus apgultis ir pirmasis kraujas
Gedimino prospektas tapo pirmojo atviro karo lauku. Virš sostinės pakibo tirštas, žalsvai pilkas debesis, o šiuolaikiniai gatvių žibintai chaotiškai mirksėjo, spjaudydamiesi kibirkštimis. Visiškai nutilus automobilių varikliams, miesto centrą užliejo baisi tyla, kurią netrukus perskrodė artėjančių sunkių žingsnių aidas.
Iš Katedros aikštės pusės žygiavo „Crux Nova“ saugumo pajėgos – „Geležinio kryžiaus“ divizija. Jie vilkėjo matinės juodos spalvos kompozitinius šarvus, o jų taktiniai šalmai turėjo integruotus dvasinio matymo vizorius. Jų rankose buvo sunkių elektro-dvasinių skydų ir impulsioneriai, generuojantys senųjų relikvijų dažnį. Priekyje važiavo šarvuotas transporteris, ant kurio stogo sukosi modifikuotas kvantinis emiteris, skleidžiantis akinančią skaitmeninę baltą šviesą.
Priešais juos, ties Lukiškių aikšte, kelią užtvėrė sukilėliai – pagonių dvasia apsėsti žmonės. Dar prieš parą tai buvo studentai ir programuotojai. Dabar jų akys švietė laukine, pirmaprade ugnimi. Ant jų odos ryškėjo melsvai žaižaruojantys senoviniai baltų ženklai. Jų rankose buvo iš rūsio ištraukti senelių kirviai, armatūros strypai ir skeveldros, burtų paverstos galingais ginklais.
„Korporacijos išgamos! Ši žemė nepriklauso jūsų mašinoms! “ – per prospektą nuaidėjo sukilėlių lyderio šauksmas.
„Crux Nova“ pajėgų vadas tik šaltai pakėlė ranką: „Tikslas nustatytas. Aktyvuoti dvasinį slopinimą. Eliminuoti laukinius. “
Transporterio emiteris išspjovė milžinišką baltos šviesos bangą. Šis spindulys rėžėsi į sukilėlių gretas. Poveikis buvo baisus: dešimtys žmonių akimirksniu suklupo ant kelių, griebdamiesi už galvų. Skaitmeninis relikvijų dažnis degino jų dvasinį ryšį su senuoju panteonu, sukeldamas nepakeliamą dvasinį skausmą. Jų ginkluose rusenusi Pykuolio tamsa pradėjo sklaidytis.
Tačiau sukilėlių užnugaryje pasirodė Jonas. Jo abi rankos pulsavo gryna Perkūno elektros iškrova. Jis pripuolė prie senojo ąžuolo, augančio prospekto pakraštyje, ir sušuko senovinius žodžius. Žemė po „Crux Nova“ transporterio ratais akimirksniu skilo. Milžiniškos medžio šaknys, persunktos Pykuolio požemio energijos, išsiveržė į viršų. Jos apsivijo šarvuotą mašiną, traiškydamos jos plieninį korpusą. Kvantinis emiteris sprogo melsvomis kibirkštimis.
Praradus dvasinį slopinimą, pagonių sukilėliai pašoko ant kojų su laukiniu įniršiu. Jie rėžėsi į juoduosius korporacijos skydus. Prasidėjo brutalios skerdynės ant Vilniaus asfalto. Sukilėlių ginklai, grūdinti gamtos magija, lengvai skrodė moderniausius kompozitinius šarvus. Gedimino prospektas virto degančiu pragaru, kuriame maišėsi degančio plastiko, ozono ir kraujo kvapas. Sužeisti sukilėliai suprato, kad miestai tapo pernelyg pavojingi, todėl pradėjo skubų atsitraukimą.
Vilniaus gatvėse pralietas kraujas dar nespėjo nudžiūti ant asfalto, kai sukilėlių vilkstinė pasiekė Labanoro girios pakraštį. Sostinėje pasiekta taktinė pergalė buvo tik pradžia – korporacija „Crux Nova“ jau mobilizavo sunkiąją aviaciją. Vienintelė vieta, galinti apsaugoti prabudusį panteoną, buvo sena ir tanki giria.
Vos sukilėlių visureigiai ir pėstieji kirto nematomą miško ribą, šiuolaikinės technologijos visiškai išsijungė. Mobiliųjų telefonų ekranai užgeso, GPS signalai dingo, o skaitmeniniai laikrodžiai sustojo. Vietoj to žmones apgaubė tanki, raminanti dvasinė tyla. Giria priėmė savo vaikus. Jonas žengė kolonos priekyje.
„Čia saugu, – ištarė jis, atsisukdamas į pavargusią minią. – Korporacijos skaitmeniniai spinduliai nepramuš šios lajos. Šis miškas buvo užrakintas Lizdeikos giesme, ir jo atmintis vis dar gyva. “
Labanoro girios širdyje sukilėliai pradėjo statyti stovyklą, kuri greitai evoliucionavo į modernią partizaninio karo bazę. Programuotojai ir inžinieriai, pabėgę iš miestų, kartu su pagonių burtininkais pradėjo modifikuoti turimą įrangą. Jie ardė nenaudingus dronus ir jų procesorius jungė prie šventųjų žalčių kaulų bei gintaro fragmentų. Taip gimė naujos dvasinės vietinio ryšio priemonės, veikiančios per miško grybienos  tinklą, kurio „Crux Nova“ dvasiniai radarai negalėjo aptikti.
Pykuolio dvasia apsėsti vyrai ir moterys gilinosi į miško požemius. Jie dervomis ir šventųjų ugnies pelenais dengė šiuolaikinius medžioklinius šautuvus ir peilius. Plienas buvo perkalbamas senoviniais burtų žodžiais, kad šoviniai pramuštų ne tik korporacijos saugumo šarvus, bet ir neutralizuotų jų techno-egzorcizmo emiterius. Pats miškas tapo gyva gynybos linija. Aplink stovyklavietę burtininkai supynė eglines užtvaras, kurios, paliestos svetimšalių, akimirksniu susiverždavo kaip spąstai. Labanoro vilkai ir lūšys pradėjo patruliuoti aplink sukilėlių bazę.
V skyrius: Skaitmeninis kryžiaus žygis
Ženevos slaptajame bunkeryje, kur po žeme posėdžiavo įtakingiausių pasaulio valstybių vadovai, finansų magnatai ir saugumo aljansų lyderiai, tvyrojo ledinė įtampa. Didžiuliame holografiniame ekrane pasirodė korporacijos „Crux Nova“ generalinio direktoriaus Alberto veidas. Jis sėdėjo savo kabinete Vilniuje, už jo nugaros pro langą matėsi melsvai žaliais žaibais pliekiantis dangus.
Albertas neskubėdamas pasitaisė savo nepriekaištingo kostiumo apykaklę, o jo rankoje sublyksėjo tas pats senovinis sidabrinis kryžius.
„Gerbiamieji pasaulio lyderiai, – Alberto balsas per skaitmeninį ryšį skambėjo ramiai. – Tai, kai vyksta Baltijos regione, nebėra vietinė krizė. Mes susidūrėme su nauja, protu nesuvokiama grėsme – pagoniškuoju ekoterrorizmu. “
Holografiniame ekrane akimirksniu pasikeitė vaizdai. Pasaulio lyderiai išvydo nufilmuotus kadrus iš Vilniaus: asfaltą draskančias milžiniškas šaknis, sprogstančius 5G bokštus ir sukilėlius, kurių ginklai švietė žalia ugnimi.
„Šie radikalai naudoja anomalų, biologinį-dvasinį ginklą, kuris visiškai paralyžiuoja šiuolaikines technologijas, – tęsė Albertas, nukreipdamas griežtą žvilgsnį į auditoriją. – Kur įžengia jų dvasinė įtaka, ten nustoja veikti elektros tinklai ir bankų sistemos. Jie nori grąžinti Europą į viduramžių tamsą. Jei mes jų nesustabdysime Labanoro girioje dabar, šis dvasinis užkratas per kelias savaites pasieks Berlyną ir Paryžių. Jūsų finansinės rinkos sugrius per vieną dieną. “
Prancūzijos prezidentas pakėlė ranką: „Direktoriau Albertas, ko reikalauja jūsų korporacija? “
Albertas iškėlė savo sidabrinį kryžių tiesiai prieš kamerą: „Man nereikia jūsų diplomatinių pareiškimų. Man reikia naujo, visuotinio skaitmeninio Kryžiaus žygio. Aš reikalauju, kad tarptautinės pajėgos skubiai aktyvuotų dvasinio slopinimo palydovų tinklą. Man reikia sunkiųjų karinių dronų ir elito divizijų, aprūpintų mūsų naujausiais kvantiniais relikvijoriais. Mes privalome išdeginti Labanoro girią iki pat gelmių. Tai nebe karas dėl teritorijos. Tai karas dėl to, kas valdys šio šiuolaikinio pasaulio sielą. “
Pasaulio mašina pradėjo judėti: įsakymas dėl tarptautinės karinės mobilizacijos buvo pasirašytas, ir naujoji technologinė kryžiuočių armada pradėjo ruoštis lemiamam smūgiui.
VI skyrius: Dangus virš Labanoro
Labanoro girios ramybė sprogo tūkstančiais metalinių garsų. Tarptautinis aljansas pasiuntė dvasinio karantino pajėgas. Virš miško lajos pasirodė „Crux Nova“ ir pasaulinių korporacijų dronų armada. Jų korpusai buvo pagaminti iš izoliuoto anglies pluošto, o viduje pulsavo skaitmeniniai relikvijoriaus emiteriai.
Iš dangaus pasipylė Šventosios Šviesos kaskados. Kvantiniai emiteriai į miško gilumą pradėjo transliuoti ultra-dažnio dvasinio slopinimo bangas. Kur šis baltas šviesos lietus palietė medžių viršūnes, šimtamečių pušų spygliai akimirksniu pabąlo ir nubyrėjo, o miško grybienos tinklas pradėjo garsiai šnypšti ir degti. Už dronų sekė sunkioji pėstininkų technika, judanti trimis kryptimis.
„Atlaikyti pozicijas! “ – per miško garsiakalbius, sujungtus su gintaro burtų grandinėmis, rėkė Jonas. Jo rankas jau dengė melsvos elektros pūslės – Perkūno jėga jo kūne kunkuliavo, reaguodama į svetimą dvasinį užkratą danguje.
Sukilėlių inžinieriai paleido savo modifikuotus dronus-kamikadzes. Šie maži aparatai, varomi Pykuolio tamsiosios energijos ir laiminami Amžinosios ugnies pelenais, kilo aukštyn kaip juodi širšių debesys. Kai pagonių dronas susidurdavo su korporacijos skraidykle, įvykdavo trumpas melsvai žalias dvasinis sprogimas. Abi technologijos virsdavo degančiu plieno lietumi, krentančiu ant samanų.
Skirgailos burtininkai aktyvavo gyvąją miško apsaugą. Milžiniškos eglės ir pušys, paveiktos tamsiosios požemio magijos, pradėjo judinti savo šakas kaip gyvas rankas, tiesiog ore griebdamos ir traiškydamos žemai skrendančius aljanso dronus. Labanoro vilkai, apsisiautę dvasiniu rūku, nepastebėti puolė tarptautinių pajėgų flangus.
Kai aljanso šarvuotas transporteris su pagrindiniu emiteriu prasiveržė pro pirmąją barjerą, Jonas išbėgo į priekį. Jis nukreipė abi rankas į dangų, sušukdamas Lizdeikos giesmės fragmentą. Devyni Perkūno žaibai, sujungti su iš po žemių kylančiu juodu rūku, kirto tiesiai į puolantį konvojų. Užsidegė trys mašinos. Sukilėliai laikėsi iš paskutinių jėgų, suprasdami, kad korporacijos resursai yra begaliniai.
VII skyrius: Sidabrinė apokalipsė ir paskutinis indas
Būtent šią akimirką virš degančių pušų viršūnių pasirodė sunkusis korporacijos sraigtasparnis. Orlaiviui nusileidus nukirstų medžių aikštelėje, tarptautinių pajėgų kariai akimirksniu prasiskyrė. Iš salono žengė generalinis direktorius Albertas. Viduryje dūmų ir kraujo jis vilkėjo nepriekaištingą kostiumą. Jis abiem rankomis nešė Galutinę Relikviją – Šventąją Nukryžiavimo Geležtę, įmontuotą į modernų kvantinį rezonatorių.
Iš Galutinės Relikvijos išsiveržė akinanti sidabrinė antimagija. Tai buvo jėga, kuri neigė pačią vietinių dievų egzistenciją. Šviesos banga nusidriekė per proskyną, ir sukilėliai iškart pajuto dvasinį paralyžių. Melsvi Perkūno ženklai ant odos pradėjo virsti kraujuojančiais randais. Aplink Albertą pavasario miškas pradėjo akimirksniu mirti. Šimtametės pušys džiūvo ir virto baltais pelenais per kelias sekundes.
Albertas sustojo tiesiai priešais sukilėlių barikadas ir pakėlė ginklą: „Tūkstančio metų tyla baigėsi, laukiniai! Šiandien mes užbaigsime tai, ko mano protėvis nepadarė. Atiduokite šią žemę technologijoms, arba aš paversiu šį mišką dykuma! “
Jonas stovėjo už degančio ąžuolo kamieno, jo kūnas drebėjo nuo dvasinio šoko, o iš nosies bėgo kraujas. Šią akimirką giliai jo prote pasigirdo dviejų senųjų karalių balsai: „Tūkstantį metų mes laukėme šios dienos, inde. Mūsų kraujas teka tavo gyslose. Priimk mus. “
Jonas lėtai atsistojo. Jo sąmonė tapo Margirio ir Skirgailos dvasine reinkarnacija. Jono dešinioji akis pradėjo švytėti melsva neonine šviesa, o dešinė ranka pasidengė elektros iškrova, suformuodama žaibuojantį Margirio kalaviją. Jono kairioji akis virto žalsva požemio ugnimi švytinčia bedugne, o kairioji ranka pavirto juodu šešėliu, iš kurio nusidriekė Skirgailos tamsusis durklas.
„Albertai! – Jono balsas nuaidėjo dvigubu, griausmingu karalių aidu. – Ši žemė niekuomet nebus jūsų mašinų nuosavybė! “
Jonas sujungė abi rankas priešais save. Žaibiškas Margirio kalavijas ir dūminis Skirgailos durklas susiliejo į vieną milžinišką dvasinį uraganą. Sukaupęs viso tūkstantmečio užrakto įniršį, jis suduoti lemiamą smūgį tiesiai į Albertą. Lemiama dvasinė iškrova išlydė „Crux Nova“ kvantinius rezonatorius ir pavertė Galutinę Relikviją sidabrinėmis dulkėmis. Direktorius Albertas buvo priverstas kapituliuoti.
VIII skyrius: Pelenų ir stiklo simbiozė
Praėjus keliems mėnesiams po Labanoro mūšio, Lietuva įžengė į visiškai naują epochą. Tai nebuvo sugrįžimas į praeitį ir nebuvo aklas paklusnumas technologijoms. Tai buvo darni dviejų pasaulių simbiozė. Vilnius, Kaunas ir kiti didieji miestai transformavosi, prisitaikydami prie naujosios realybės, kurioje fizikos dėsniai veikė išvien su pagoniškais burtais.
Modernūs stikliniai dangoraižiai Vilniaus Konstitucijos prospekte nebebuvo vien tik betono konstrukcijos. Jų fasadus apvijo genetiškai modifikuoti, Pykuolio energija maitinami šventieji vijokliai ir samanų sluoksniai. Šie augalai ne tik valė miesto orą, bet ir absorbavo perteklinę pastatų šilumą, paversdami ją dvasine energija.
Tradicines elektros linijas pakeitė Perkūno aukurai. Ant pastatų stogų sumontuoti gintariniai emiteriai gaudė natūralias atmosferos iškrovas ir žaibus. Ši energija, suvaldyta senovinių krivių brėžinių, maitino miesto kompiuterinius tinklus ir elektromobilius, padarydama šalį visiškai energetiškai nepriklausoma.
Žmonių kasdienybė taip pat pasikeitė. Naujosios kartos išmanieji įrenginiai buvo gaminami nenaudojant silicio. Juos pakeitė gintaro kristalai, kuriuose programuotojai kartu su vaidilutėmis įrašydavo burtų kodus. Tokie kompiuteriai veikė per miško micelio dvasinį dvelksmą, todėl jų nebuvo įmanoma nulaužti jokiomis užsienio kibernetinėmis atakomis. Prieš pradedant verslo susitikimą biuruose tapo įprasta uždegti nedidelį Amžinosios ugnies aukurą, aukojant kelis lašus vandens Gabijai.
Jonas, likęs gyvuoju Margirio ir Skirgailos jėgų indu, tapo naujosios valstybės dvasiniu vadovu. Sėdėdamas ant Gedimino kalno viršūnės, kur modernios hologramos pynėsi su šventųjų žalčių vėlėmis, jis stebėjo horizontą. Lietuva virto unikalia dvasine oaze viduryje mechaniško Vakarų pasaulio. Užsienio valstybės daugiau nedrįso kelti rankos prieš šį regioną – jie žinojo, kad kiekvienas jų bandymas infiltruotis bus sutiktas pačios žemės ir dangaus įniršiu. Senieji baltų dievai rado savo vietą moderniame amžiuje