Skilusio ąžuolo giesmė 1 dalis

I Skyrius: Kraujo krikštas ir krentanti žvaigždė
Šventosios Romovės girios pakraštyje oras spengė nuo artėjančios audros. Amžinoji ugnis, kurią ant akmeninio aukuro kurstė vaidilutės, liepsnojo neramia, žalsva šviesa. Tai nebuvo paprastas gamtos reiškinys – tai buvo Perkūno įniršis, besiveržiantis iš septintojo dangaus.
Vyriausiasis krivis Lizdeika stovėjo ant piliakalnio viršūnės, abiem rankomis įsikibęs į savo senovinę ąžuolinę krivulę. Jo akys, pabalusios nuo senatvės ir vizijų, buvo nukreiptos į horizontą, kur žemė jungėsi su požemio tamsa. Šiaurėje dangų skrodė auksiniai žaibai – Šviesos sąjungos kariai, nešini Perkūno ženklais, jau buvo susidūrę su Pykuolio šešėliais. Tačiau čia, slėnyje, karas vyko tarp tų, kurie dar vakar dalinosi viena duona.
„Už tamsos valdovą! Už nemirtingumą! “ – per slėnį nuskambėjo karaliaus Margirio brolio, išdaviko kunigaikščio Skirgailos, riksmas. Jo kariai, apsisiautę juodais vilkų kailiais, o jų kalavijai švytėjo tamsia, nuodinga Požemio magija, vijo Margirio vyrus link šventosios girios upelio. Kraujas dažė vandenį juodai. Žmonės žudė žmones, maitindami savo dievų neapykantą. Kiekviena nukirsta galva stiprino Pykuolio sostą, kiekviena auka šventajai ugniai – Perkūno kūjų dūžius.
Staiga dangus skilo pusiau. Milžiniškas, ugninis žaibas trenkė tiesiai į slėnio vidurį, išdegindamas žemę tarp dviejų armijų. Žemė sudrebėjo, ir iš gilaus plyšio pakilo tankus, sieros kvapo dūmas. Kovojantys kariai akimirkai sustingo, apakinti šviesos. Lizdeika suklupo ant kelių. Jo galvoje pasigirdo ne senųjų dievų balsai, o kažkas svetimo. Šalto. Šaižaus.
Krivis pažvelgė į vakarus. Tolumoje, už degančių miškų horizonto, jis pamatė ne Perkūno karietą ir ne Pykuolio dvasias. Jis pamatė tylą. Miškas ten ne aidėjo nuo pagoniškų giesmių, o skendėjo kapų ramybėje. Ir tada jis išvydo juos – viena linija žygiuojančius vyrus, kaustytus blizgančiais geležiniais šarvais. Jų priekyje buvo nešamas didžiulis, medinis kryžius, ant kurio kabojo nukryžiuotas Žmogus. Kur žengė šie kariai, žolė nebeataugo, o žemės dievai traukėsi dejuodami.
„Svetimas Dievas ateina... “ – sušnibždėjo Lizdeika, jo balsas drebėjo iš siaubo. – „Jis neneša nei Perkūno teisingumo, nei Velnio gudrybės. He neneša nieko, išskyrus pabaigą mums visiems. “
Krivis pakėlė krivulę ir suriko visa gerklės galia, jo balsas nuaidėjo per abiejų armijų gretas, sustabdydamas pakeltus kalavijus:
„Stokite! Skilusio Ąžuolo Giesmė pildosi! Brolis geria brolio kraują, kol Geležinis Kryžius jau prie mūsų vartų! Jei dabar nesujungsime ugnies ir požemio, rytoj neliks nei dievų, nei mūsų! “
Mūšio lauke ištiko spengianti tyla. Skirgaila pakėlė savo tamsos ugnimi degančią geležtę, dvejodamas, ar kirsti savo broliui Margiriui, o danguje pasigirdo griaustinis, kuris skambėjo ne kaip įniršis, o kaip pirmasis baimės atodūsis.
II Skyrius: Pasaulio Pradžios Rauda
Pranašystė, kurią vyriausiasis krivis Lizdeika ištarė mūšio lauke, nebuvo sukurta žmonių. Ji gimė pačioje laiko pradžioje, kai Praamžius – pirmapradis likimo ir visatos dievas – vandenyno putoje suko pasaulio kiaušinį. Tuomet Perkūnas ir Pykuolis dar nebuvo priešai. Jie buvo du broliai, padedantys kurti žemę: Perkūnas kalė kalnus ir uolas, o Pykuolis vėsino vandenis ir kūrė slėptuves šaknims. Tačiau atsiradus žmonėms, broliai pasidalijo įtakos sferomis: Perkūnas reikalavo teisingumo danguje, o Pykuolis – paslapčių ir pagrabos mirusiems požemyje. Jų nesutarimai peraugo į amžiną karą, o Praamžius, nusivylęs savo kūriniais, pasitraukė į tolimiausią dangaus skliautą, palikdamas jiems tik vieną įspėjimą.
Šį įspėjimą jis įrašė į Pasaulio Ąžuolo – didžiojo kosminio medžio, jungiančio dangų, žemę ir požemį – šerdį. Lizdeika šią viziją gavo prieš trisdešimt metų, kai septynias dienas ir naktis praleido pririštas prie šventojo ąžuolo kamieno, gerdamas tik pavasario rasą. Giesmė įsirašė į jo protą kaip deginantys ugnies ženklai, kuriuos jis privalėjo saugoti iki lemtingos dienos.
Kai Lizdeikos balsas nuaidėjo per slėnį, pranašystės žodžiai suveikė kaip senovinis užkalbėjimas – jie pasiekė dvasines plotmes.
Aukštai virš debesų, savo ugninėje karietoje, Perkūnas staiga nuleido savo dešinę ranką, kurioje gniaužė žaibinį kirvį. Griaustinis akimirkai nutilo. Dievas valdovas pajuto giliu danguje virpantį svetimą, šaltą virpesį. Geležinio Kryžiaus nešama jėga jam pasirodė bjauri – ji neturėjo jokio ryšio su gamta ar gyvybės ratu. Tai buvo mechaniška, griaunanti jėga. Tačiau labiausiai jį įžeidė tai, kad pranašystė reikalavo jo suartėjimo su Pykuoliu. Perkūnas šimtmečius bandė išvalyti žemę nuo požemio burtų, o dabar jam buvo liepiama dalintis sostu su savo amžinu priešu.
Giliai po žeme, tarp mirusiųjų vėlių ir degančių šaknų, Pykuolis sėdėjo ant savo kaulinio sosto. Išgirdęs Lizdeikos žodžius, jis pajuto, kaip jo tamsioji galia akimirkai susilpnėjo. Jis iškart suprato, kad Svetimas Dievas ne šiaip nori jį nugalėti – naujasis tikėjimas neigė pačią Požemio egzistenciją. Svetimi kunigai Pykuolį pavers dvasine tuštuma, o tai reikštų jo visišką užmarštį. Pykuolis suprato, kad vienas prieš geležinius riterius neišstovės. Jo veide pasirodė šiurpi šypsena. Jis nusprendė išnaudoti šią pranašystę – sudaryti laikiną sąjungą su broliu Perkūnu, kad išsaugotų savo karalystę.
Dvasinėje plotmėje, pilkoje erdvėje virš laiko ir erdvės ribų, abu dievai susitiko. Perkūnas spinduliavo melsvą elektros iškrovą, o Pykuolio siluetas buvo sudarytas iš sunkių žemės sluoksnių ir tūkstančių vėlių šešėlių.
„Tu išdrįsai pakelti ranką prieš mano šventyklas, broli“, – dundėjo Perkūnas. „Kodėl turėčiau tavęs neištrinti čia ir dabar? “
Pykuolis nesudrebėjo. Jis ištiesė ranką į vakarus, kur jau matėsi artėjanti šalta, akla, balta šviesa.
„Tu vis dar aklas savo puikybėje, Perkūne“, – sušnypštė Pykuolis. „Žiūrėk ten. Tai ne mano šešėliai. Tai tyla, kuri praris mus abu. Jei tavo šventieji ąžuolai bus nukirsti, kas priims mirusiųjų vėles? Šis Svetimas Dievas nori pasaulio be tavęs ir be manęs. Jei mūsų žmonės žemėje išžudys vieni kitus, mūsų galia išblės. “
Perkūnas pažvelgė į baltąją šviesą. Ji nespinduliavo gyvybės, tai buvo dogmos šviesa. Jis suprato Lizdeikos pranašystę. Dangus ir požemis turėjo tapti viena šerdimi.
„Tik do tol, kol svetimšaliai bus išvyti, Pykuoli“, – griežtai ištarė Perkūnas, iškeldamas kūjį į viršų. „Susitarėme, broli“, – šiurpiai nusišypsojo Požemio valdovas.
Dvasinėje erdvėje Perkūno žaibas kirto per Pykuolio dūminę ranką. Tai buvo dvasinė priesaika, sujungusi dvi galingiausias baltų jėgas į vieną neįveikiamą panteoną.
III Skyrius: Sujungtas plienas ir Geležinis kryžius
Mūšio lauko viduryje laikas tarsi sustojo. Pakelti kalavijai nejudėjo, o kraujas, tiškęs nuo geležčių, pakibo ore kaip raudoni gintaro lašai. Šią akimirką karalius Margiris ir jo brolis išdavikas Skirgaila buvo išplėšti iš materialaus pasaulio ir nubraukti į savo pačių dvasines gelmes.
Margiris atsidūrė ant milžiniškos uolos, pliekiant melsviems žaibams. Jo krūtinę užliejo deginantis karštis – tai buvo Perkūno valia. Valdovas išvydo, kad jo kova už šviesą buvo per daug išdidi. Dievas valdovas dundėjo jo prote: „Tavo brolis nėra tavo priešas, kol žemę trypia svetimas kryžius. Teisingumas reikalauja jūsų rankų sankirtos. “ Margirio pyktis išgaravo, transformuodamasis į tyrą, šaltą ryžtą apginti tėvų žemę.
Tuo pat metu Skirgaila paniro į aklą, klampią tamsą, kurioje šnypštė tūkstančiai gyvačių. Iš tamsos išniro kaulinis Pykuolio veidas: „Tu norėjai nemirtingumo, kurį tau žadėjau? Svetimas Dievas tave pavers dulkėmis. Jei nenužudysi riterių, neliks nei mano tamsos, nei tavo ambicijų. Padėk broliui. “ Skirgaila suprato, kad jo tamsioji magija tapo ginklu prieš tuos, kurie norėjo sunaikinti pačias tamsos paslaptis.
Kai laikas vėl pajudėjo, abu broliai vienu metu įkvėpė oro ir jų akys susitiko. Skirgailos kalavijas pradėjo keistis – tamsioji magija pamažu susijungė su Margirio šarvus gaubusia auksine Perkūno elektros iškrova. Du priešingi elementai suformavo naują, pelenų spalvos dvasinį skydą aplink abu valdovus. Skirgaila lėtai nuleido ginklą, nukreiptą į brolį.
„Jie nori pasiimti mūsų namus, Margiri“, – tyliai, bet tvirtai ištarė Skirgaila.
Margiris žengė žingsnį į priekį, atsistodamas petys į petį su savo buvusiu priešu: „Tada mes jiems parodysime, kad šios žemės Dievai dar nemirė. “
Apsisukę abiejų stovyklų kariai atsukto ginklus į vieną bendrą taikinį – miško pakraštyje artėjančius geležinius riterius.
Vakaruose, ant kalvos, išsirikiavo Kryžiuočių ordino avangardas. Priekyje žengė vyskupas Albertas, nešinas sunkiu sidabriniu kryžiumi. Aplink jį dešimtys vienuolių vienu balsu pradėjo giedoti lotynišką giesmę. Giesmės žodžiai ore virto nematoma, bet aklinai spaudžiančia Absoliučios Tvarkos siena. Kur sklido maldos garsas, ten pavasario žolė akimirksniu gelto ir džiūvo. Svetimo Dievo galia siekė išvalyti ir pavergti žemę.
Priešais šią griaunančią tylą stojo vyriausiasis krivis Lizdeika: „Perkūne, tavo ugnis danguje! Pykuoli, tavo šaknys po žeme! “ – sušuko krivis, mesdamas ant žemės šventosios ugnies pelenų ir požemio smėlio mišinį.
Maldos siena rėžėsi į baltų gynybą. Virš kryžiuočių armijos danguje pasirodė milžiniškas, akinančios baltos šviesos kryžius. Perkūno debesys virš jo pradėjo sklaidytis, ši šviesa akino pagonių karies. Tačiau pranašystė jau buvo aktyvavusi senąją sąjungą. Žemė po riterių kojomis pradėjo banguoti. Iš po šaknų pakilo tirštas, juodas rūkas, persunktas mirusių protėvių vėlių šnabždesiu, kuris pradėjo sugerti riterių šviesą. Tuo pačiu metu likę Perkūno žaibai pradėjo kilti tiesiai iš žemės – iš šventųjų ąžuolų šaknų.
Šventasis ąžuolas, stovėjęs tarp dviejų armijų, skilo pusiau – viena jo pusė nudžiūvo ir pabalo nuo riterių maldos, kita – sudegė iki anglies nuo pagonių jėgų sankirtos. Vyskupas Albertas suklupo, iš nosies jam paleido bėgti kraujas. Lizdeika taip pat nugriuvo ant samanų, jo akys kraujavo, tačiau siena buvo išlaikyta.
Žvelgdamas pro riterių gretas į slėnį, Albertas pamatė pagonių armiją, veikiančią kaip vienas kūnas. Jo širdį pervėrė tikras siaubas. „Tai neįmanoma... “ – sušnibždėjo jis. „Šėtonas negali dalintis sostu su šviesa. “ Vyskupas staigiu judesiu pakėlė ranką, sustabdydamas puolimą. „Atgal prie įtvirtinimų! Jų šėtoniški stabai susivienijo. Mums reikės daugiau jėgų, jei norime palaužti šią žemę. “
IV Skyrius: Laiškas Romai ir dvasinis ginklas
Vyskupo Alberto palapinėje tvyrojo degėsių ir vaško kvapas. Ant stalo, šalia kruvino sidabrinio kryžiaus, gulėjo tuščias pergamento lapas. Alberto ranka pastebimai drebėjo. Jis panardino plunksną į juodą rašalą ir pradėjo skubiai rašyti:
„Šventajam Tėvui Romoje, Kristaus Vietininkui žemėje, rašau Jums iš tamsiausių Šiaurės pakraščių. Mūsų planas buvo tobulas – pagonių gentys žudė viena kitą. Tačiau įvyko tai, kas prieštarauja visai šventajai tvarkai. Pagonių kunigaikščiai – Margiris ir išdavikas Skirgaila – atsuko ginklus prieš mus. Jų stabai dabar dalinasi viena dvasine jėga. Šventasis Tėve, tai pačios žemės demonų sąjunga. Jų žaibai kyla iš ąžuolų šaknų, o riterių šarvai tirpsta nuo dvasinio rūko. Maldauju Jūsų – skelbkite visuotinį Kryžiaus žygį į Baltų žemes. Mums reikia viso krikščioniškojo pasaulio pajėgų, kad užgesintume tą pagonišką griaustinį. “
Albertas užpylė raudono vaško ir prispaudė savo žiedą. Įspraudė laišką į rankas jaunam kurjeriui: „Joti dieną ir naktį. Šis laiškas privalo pasiekti Romą greičiau nei pagonių dvasios pasieks mūsų sienas. “
Vatikano rūmų gilumoje popiežius Grigalius IX sėdėjo prie masyvaus raudonmedžio stalo. Į kambarį įžengė asmeninis pontifiko sekretorius, kardinolas Čezarė, laikydamas Livonijos purvu aplipusį laišką. Popiežius paėmė sidabrinį peiliuką, perpjovė virvę ir išskleidė pergamentą. Jam skaitant Alberto žodžius, žvakių liepsnos pradėjo virpėti ir trauktis, tarsi į kambarį būtų įsiveržęs šiaurys vėjas.
Popiežius lėtai atsistojo ir priėjo prie didžiulio Europos žemėlapio, kabančio ant sienos. Jo pirštas sustojo ties mažu, žaliu plotu prie Baltijos jūros. „Mes manėme, kad jų dievai yra tik stabai iš medžio“, – sušnibždėjo pontifikas. „Bet jie gyvi. Šviesa ir tamsa ten susijungė į vieną šerdį. Tai dvasinis maištas prieš patį Dangaus sostą. “
Grigalius IX atsisuko į kardinolą: „Albertas teisus. Paruoškite bulę. Skelbkite visuotinį Kryžiaus žygį. Pažadėkite visišką nuodėmių atleidimą kiekvienam riteriui, kuris paims kalaviją. Surinkite švenčiausias Bažnyčios relikvijas – tikrojo kryžiaus atplaišas, kankinių kaulus. Šis karas nebebus dėl žemių. Tai karas dėl to, kas valdys šio pasaulio sielą. “
Po kelių mėnesių Rygos pilies kieme spengė geležinis šaltis. Pro pakeliamus vartus žengė pirmais Vakarų Europos riterių avangardas. Priekyje jojo Prancūzijos karalystės riteriai, vedami grafo de Monforto, o už jų – Šventosios Romos imperijos geležiniai kariai. Eisenos viduryje keturi pranciškonų vienuoliai ant pečių nešė Šventąją Relikvijoriaus Skrynią. Joje gulėjo popiežiaus atsiųsti dvasiniai ginklai. Aplink šią skrynią oras atrodė tankesnis, o sklindanti balta šviesa buvo tokia intensyvė, kad pilies šunys pradėjo gailiai staugti.
Grafas de Monfortas nušoko nuo žirgo: „Vyskupe, mes nukeliavome tūkstančius mylių ne tam, kad slėptumėmės. Mano vyrai pasirengę išvalyti šiuos miškus. “
Albertas pažvelgė į auksinę arką: „Grafe, tie, su kuriais susidursite, nėra paprasti laukiniai. Jų miškuose nubudo kažkas senesnio už mūsų karalystes. Ši arka – mūsų vienintelė viltis.
V Skyrius: Šešėliai koplyčioje ir Didysis uraganas
Naktį po Vakarų riterių atvykimo Rygos pilį apgaubė neįprastai tirštas, pelkėmis dvelkiantis rūkas. Tai buvo Pykuolio dvasinis šydas, kurį virš krikščionių tvirtovės išskleidė kunigaikštis Skirgaila. Pilies koplyčioje, kur stovėjo Šventoji Skrynia, budėjo du prancūzų riteriai. Rūko tamsa pro langų plyšius atnešė stingdantį miegą, ir kariai sunkiu plienu susmuko ant grindų.
Iš tamsiausio koplyčios kampo lėtai išniro Skirgaila. Jo pavidalas dvasinėje plotmėje buvo efemeriškas – jis pasinaudojo Požemio magija, kad infiltruotųsi už priešo gynybos linijų. „Štai jūsų jėgos šerdis... “ – sušnypštė Skirgaila, ištiesdamas savo juodu dūmų rūbu apgaubtą ranką link auksinės arkos.
Vos jo šešėlis palietė skrynią, arka akimirksniu nušvito akinančia, balta ir karšta šviesa. Tikrojo kryžiaus atplaišos sureagavo į Požemio valdovo užkratą. „Neee! “ – sušuko Skirgaila, kai jo dūminės rankos pradėjo garsiai šnypšti ir degti iki baltų kaulų. Šventoji šviesa vijo jo šešėlį atgal, o dvasinis svoris spaudė jį prie grindų. Iš gilaus miego pabudo riteriai, pilies bokšte pradėjo kilti pavojaus varpas. Sutelkęs paskutines Pykuolio jėgas, Skirgaila sukėlė juodą dvasinį sprogimą, kuris akimirkai užgesino koplyčios žvakes. Kai dūmai išsisklaidė, kunigaikščio šešėlis jau buvo išnykęs, sugrįžęs atgal į pagonių stovyklą.
Rytą vyskupas Albertas įžengė į koplyčią. Balti marmuriniai altoriaus laiptai buvo pasidengę juodais suodžiais, kurie kvepėjo pelkėmis. „Demonų išperos... “ – jo balsas nebuvo garsus, bet jame skambėjo stingdantis įniršis. „Jie drįso ateiti čia. “ Grafas de Monfortas įsiveržė į koplyčią: „Vyskupe! Mano vyrai buvo užpulti dvasinių šešėlių! “
Albertas lėtai atsisuko: „Tai buvo perspėjimas, grafai. Pagonys supranta, kad ši arka yra jų pabaiga. Surinkite visus riterius! Iškelkite Šventąją Skrynią armijos priekyje! Šią dieną prasideda žygis, kuris paliks tik pelenus ten, kur dabar aidi jų dievų griaustinis. Krikštas arba mirtis!
Tuo pat metu Šventosios Romovės girios širdyje vyriausiasis krivis Lizdeika stovėjo prie Didžiojo Aukuro, kurio gilumoje sėmėsi jėgos Amžinoji ugnis. Šalia jo stovėjo Margiris ir Skirgaila, kurio rankos  buvo nusėtos baltais dvasinių nudegimų randais.
„Laiko nebėra“, – Margiris tvirtai sugriebė savo kalavijo rankeną. „Mūsų plienas nepramuš jų dvasinio skydo, jei dangus ir požemis neatsakys kartu. “
Lizdeika lėtai linktelėjo ir iškėlė savo krivulę virš liepsnos, pradėdamas galingą dainą: „O tu, Perkūne, dangaus kalve, skelk devynis žaibus į šį aukurą! O tu, Pykuoli, požemių sarge, kelk vėles iš po šaknų, supink tamsą su ugnimi! “ Krivis perrėžė sau delną ir leido kraujui lašėti į ugnį. Margirio auksinis Perkūno kalavijas ir juodas Pykuolio durklas susitiko tiesiai virš liepsnos.
Iš šventųjų ąžuolų šaknų pakilo tirštas, juodas šešėlių rūkas – senosios protėvių vėlės. Vos tik šešėliai pasiekė medžių viršūnes, giedras dienos dangus akimirksniu pajuodavo, ir iš debesų pradėjo kristi melsvi, neoniniai žaibai. Jie suveikė kaip siūlai, įsipindami į juodąjį rūką ir suformuodami milžinišką, švytintį energijos stulpą. Lizdeikos akys visiškai pabalo: „Pranašystė išsipildė! Dangus ir požemis tapo viena šerdimi! “
VI Skyrius: Žemės ir dangaus susidūrimas
Geležinė krikščionių kariauna lėtai judėjo gilyn į senąją girią. Priekyje jojęs grafas de Monfortas staiga pakėlė ranką, sustabdydamas koloną. Už kelių šimtų žingsnių virė protu nesuvokiamas dvasinis uraganas. Garsas buvo kurtinantis – griaustinio dundesys susiliejo su tūkstančių balsų požeminiu šnabždesiu. Grafas sustingo balne. Šis uraganas nespinduliavo chaoso – jame jautėsi darni dviejų priešingų jėgų sąjunga. Tik dabar de Monfortas suprato visą Alberto perspėjimo svorį. „Dieve mano... “ – sušnibždėjo grafas, jo balsas išdavė gilų siaubą. Šalia jo nešama Šventoji Skrynia staiga pradėjo garsiai vibruoti, pasirengusi dvasiniam susidūrimu.
Vyskupas Albertas suklupo ant kelių tiesiai priešais Šventąją Skrynią ir pradėjo giedoti paskutinį egzorcizmo užkalbėjimą. Iš auksinio skrynios dangčio išsiveržė stulbinanti, vertikali, grynos baltos šviesos siena – Absoliuti Tiesa, neigianti bet kokį vietinį tikėjimą. Ši šviesos siena pajudėjo į priekį, rėždamasi tiesiai į pagonių dievų verpetą.
Kai krikščionių šviesa susidūrė su sujungtu Perkūno ir Pykuolio uraganu, įvyko galingas dvasinis sprogimas. Kur baltoji šviesa lietėsi su šešėliais, senosios vėlės pradėjo garsiai dejuoti ir tirpti. Baltasis spindulys siekė pasiekti patį Didįjį Aukurą. Tačiau Lizdeika nukreipė savo krivulę tiesiai į artėjančią sieną. Perkūno melsvi žaibai, susipynę su požemio tamsa, pradėjo kirsti tiesiai į Šventosios Skrynios šviesos stulpą, skaldydami jį į tūkstančius mažų kibirkščių. Oras įkaito tiek, kad šimtamečiai ąžuolai aplinkui pradėjo savaime liepsnoti dvispalve ugnimi: viena jų pusė degė balta krikščionių ugnimi, kita – melsva Perkūno liepsna.
„Už žemę ir protėvius! “ – per audrą nuaidėjo galingas Margirio riksmas.
Broliai puolė į priekį, vesdami sujungtas pagonių pajėgas tiesiai per dvasinės energijos lauką. Karalius Margiris žengė priekyje, jo šarvus gaubė melsvos elektros iškrovos. Kai prancūzų riteriai bandė užstoti kelią, Margirio kalavijas kirto su griaustinio jėga, nubloškiančia priešus nuo žirgų. Baltas skrynios spindulys degino jo odą, tačiau valdovas nenumaldomai yrėsi į priekį. Kol Margiris prisiėmė visą šviesos smūgį, Skirgaila judėjo kaip gyvas šešėlis jo užnugaryje, panaudodamas dvasinį rūką. Kur praeidavo Skirgaila, ten priešų kariai suklupdavo, dusdami nuo požeminio sieros kvapo. He likvidavo skrynios sargybinius iš šonų, atverdamas tiesų kelią savo broliui.
Galiausiai broliai pasiekė laukymės centrą, kur švytėjo įskilęs relikvijorius. Vyskupas Albertas paskutinėmis jėgomis iškėlė sidabrinį kryžių: „Atgal, demonų tarno broliai! “ Skirgaila staigiu judesiu išmušė kryžių iš dvasininko rankų, o Margiris iškėlė kalaviją virš Šventosios Skrynios: „Ši žemė niekuomet nebus jūsų! “ – sušuko valdovas ir visa jėga rėžė kalaviją žemyn.
Geležtė susidūrė su auksiniu skrynios dangčiu. Įvyko kurtinantis metalo ir dvasinių jėgų sprogimas. Šviesa ir griaustinis susiliejo į aklą blyksnį, nubloškusį visus į priešingas puses. Kai dūmai išsisklaidė, auksinė arka buvo perskelta pusiau, jos dvasinė šviesa pradėjo blėsti, o krikščionių armija, praradusi savo dvasinį skydą, paniro į visišką dvasinį chaosą. Baltas krikščionių spindulys užgeso, o su juo išsisklaidė ir pagonių uraganas. Kryžiuočių armijos likučiai paniškai traukėsi atgal link Rygos. Grafas de Monfortas, praradęs savo šalmą ir šlubuodamas, rėkė: „Atgal prie upės! Neleiskite jiems apsupti mūsų užnugario! “
Du jauni riteriai ant skydo nešė visiškai palaužtą vyskupą Albertą. Jo rankos dabar buvo kruvinos ir pūslėtos nuo dvasinio karščio. Albertas kliedėjo, jo žvilgsnis buvo tuščias: „Šviesa... Šviesa užgeso... Jų šaknys gyvos... Šis miškas mus prarys. “
VII Skyrius: Ledinė jūra ir naujas įniršis
Baltijos jūros bangos ritosi per Livonijos krosnį paliekančio kogo laivo denį. Virš vandens kabojo šaltas, pilkas rūkas, o tolumoje pamažu nyko Baltų žemių kranto linija – juoda, neperžengiama miškų siena.
Laivo kajutėje, apšviestoje vienintelio siūbuojančio žibinto, vyskupas Albertas sėdėjo prie stalo. Jo rankos  buvo sutvarstytos po dvasinių nudegimų, o veidas atrodė pasenęs dešimčia metų. Aplink jį ant grindų gulėjo drobe uždengti Šventosios Skrynios likučiai – sulankstyti auksiniai angelų sparnai ir skilęs medis, praradęs savo šventąjį švytėjimą. Į kajutę tyliai įėjo grafas de Monfortas, kurio šarvai po mūšio buvo subraižyti ir praradę buvusį blizgesį.
„Vyskupe“, – tyliai tarė grafas, žvelgdamas pro mažą langelį į tolstančius miškus. „Jūra rami. Mes plaukiame atgal į imperijos žemes. Ši žemė mus atstūmė. Galbūt... galbūt Dievas nori, kad paliktume šiuos miškus jų pačių tamsai? “
Išgirdęs šiuos žodžius, Albertas lėtai pakėlė galvą. Jo akys, dar vakar buvusios pilnos panikos ir skausmo, dabar vėl žibėjo šaltu, plieniniu ryžtu. Egzistencinis siaubas virto giliu, fanatišku įniršiu.
– Palikti? – Alberto balsas skambėjo tyliai, bet jame jautėsi stingdanti jėga. – Ne, grafai. Mes nepaliksime šios žemės. Tai, ką mes ten išvydome, nėra paprastas stabmeldžių užsispyrimas. Tai dvasinė anomalija. Jei mes leisime jų sujungtam panteonui sustiprėti, tas žaibuojantis rūkas pasieks mūsų pačių namus.
Vyskupas atsistojo, prieidamas prie stalo, ant kurio buvo ištiestas Šiaurės Europos žemėlapis. Jo sveika piršto dalimi jis stipriai smogė į vietą, kur buvo pažymėta Šventoji Romovė.
– Šis pralaimėjimas buvo tik pamoka, – tęsė Albertas, jo žvilgsnis buvo nukreiptas į tolstančius pagonių krantus. – Mes buvome per daug išdidūs. Mes tikėjomės dvasinio paklusnumo iš tų, kurie valdo patį griaustinį ir požemį. Kitą kartą mes nebeateisime tik su viena skrynia ir keliais šimtais riterių.
Albertas atsisuko į de Monfortą, jo veide pasirodė rūsčio triumfo grimasa.
– Aš asmeniškai nukeliausiu pas popiežių Grigalių. Aš parodysiu jam šias apdegusias relikvijas. Mes pakelsime visą krikščioniškąjį pasaulį. Mes sugrįšime su tūkstančiais plieninių riterių iš visų Europos karalysčių. Mes atsivešime didesnes relikvijas, pastatysime mūrines pilis, kurios perplėš jų šventąsias girias pusiau, o jų ugnį užpilsime krikšto vandeniu ir krauju. Jie privers savo dievus suklupti, arba ši žemė pavirs pelenais.
Laivas stipriai susiūbavo ant bangų, o Albertas giliai įkvėpė jūros oro, mintyse jau piešdamas naujo, dar žiauresnio Kryžiaus žygio planus. Karas dėl Baltų žemių dvasinės laisvės buvo tik prasidėjęs.
VIII skyrius: Penkeri metai vėliau. Geležies ir kraujo epocha
Praėjo penkeri metai. Baltų žemės nebebuvo tokios, kokias jas rado pirmieji kryžiuočiai. Senasis karas tarp Šviesos ir Tamsos genčių visiškai išnyko, užleisdamas vietą geležinei karinei drausmei.
Per šį laiką Margiris ir Skirgaila, vadovaujami krivio Lizdeikos vizijų, pavertė pagonių žemes neįveikiama tvirtove. Šventieji ąžuolynai buvo apjuosti milžiniškomis rąstų sienomis, o giliai po žeme Pykuolio sekėjai iškasė tunelių tinklus, leidžiančius pagonių kariams judėti nepastebėtiems. Kariai dabar valdė ginklus, kurie buvo nukalti naudojant naują magiją – plienas buvo grūdinamas Amžinojoje ugnyje ir laiminamas požemio pelenais, todėl kiekviena geležtė galėjo kirsti net per stipriausius dvasinius skydus.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Vieną pilką rudenio rytą Baltijos jūros horizonte pasirodė tai, apie ką perspėjo Lizdeikos pranašystė. Šimtai krikščionių laivų – milžiniškų karinių kogų – skrodė bangas link kranto. Tai nebuvo maža ekspedicija. Popiežiaus bulė subūrė didžiausią Kryžiaus žygį Šiaurės istorijoje. Laivų deniuose blizgėjo tūkstančių riterių šarvai iš Prancūzijos, Anglijos ir Šventosios Romos imperijos. Priekiniame laive, nešinas nauju, dar didesniu auksu spindinčiu krucifiksu, stovėjo vyskupas Albertas. Jo veide nebuvo abejonių – jis sugrįžo atlikti to, ką pažadėjo.
Pagonių žvalgai ant piliakalnių uždegė pavojaus laužus. Per miškus nuvilnijo žemę drebinantis būgnų aidas. Žemėje ir danguje pamažu vėl pradėjo kauptis melsvai žalias rūkas. Abi pusės žinojo – šis antrasis susidūrimas bus galutinis. Tai nebebuvo kova dėl žemių ar valdžios. Tai buvo karas dėl to, kas išliks šio pasaulio sielos valdovais.
IX skyrius Pakrantės skerdynės. Dievų sutvarkytas plienas
Baltijos jūros vanduo ties dabar vadinama Klaipėdos pakrante virto verdančiu katilu. Penkerius metus vyskupo Alberto puoselėtas keršto planas įgavo kūną – horizontą užtvėrė milžiniškas krikščionių laivynas. Šimtai sunkiųjų kogų ir galerų artinosi prie kranto. Jų deniuose, petys į petį su vokiečių riteriais, stovėjo nauji, fanatiški kariai: tamplieriai, riteriai iš tolimosios Anglijos ir Prancūzijos, atvykę išdeginti paskutinės pagoniškos žemės Europoje.
Priekiniame flagmane vyskupas Albertas pakėlė į viršų Naująjį Krucifiksą – milžinišką, gryno sidabro kryžių, į kurį buvo įlietos dešimties kankinių relikvijos. Už jo nugaros vienuoliai vienu balsu užtraukė „Salve Regina“. Šįkart giesmės jėgą palaikė ne keli šimtai, o dešimtys tūkstančių balsų. Dvasinė krikščionių maldos jėga virto fiziniu spaudimu – jūra aplink laivus nurimo, o virš laivyno pakilo akinanti, dangiškos šviesos kupolas, stumiantis šiaurės rūką atgal į miškus.
– Už Kristų! Jokio gailestingumo laukiniams! – pro šalmą suriko grafas de Monfortas, išsitraukdamas savo naująjį dviašmenį kalaviją.
Pirmosios valtys, pilnos sunkiai šarvuotų riterių, rėžėsi į smėlio kopas. Tačiau pagonių krantas jų nelaukė tuščias.
„Mušk! Už Perkūno ugnį! Už Pykuolio žemę! “ – iš kopų viršūnės nuaidėjo karaliaus Margirio balsas.
Mūšis prasidėjo dvasiniu ir fiziniu sprogimu. Vos pirmieji riteriai iššoko iš valčių į vandenį, Skirgailos penkerius metus kasti tuneliai po smėliu suveikė. Kopos tiesiog prasmego. Šimtai Pykuolio karių, apsisiautusių pelenų spalvos apsiaustais, išniro tiesiai iš po riterių kojų. Jų plienas, grūdintas Amžinojoje ugnyje, švietė tamsia, žalsva ugnimi. Kiekvienas pagonių smūgis lengvai skrodė prancūzų ir anglų šarvus, o nukautų priešų kraujas akimirksniu susigerdavo į smėlį, tiesiogiai maitindamas požemio valdovą. Danguje virš kopų pasirodė Margirio lankininkai. Jų strėlės nebuvo paprastos – Lizdeikos palaiminti antgaliai ore gaudė melsvus Perkūno žaibus. Į laivus pasipylė tikra ugninė kruša. Viena iš strėlių pataikė į anglų riterių galerą, ir įvyko dvasinė iškrova – laivas skilo pusiau, o jūra aplink jį nusidažė degančia alyva. Vyskupas Albertas suprato, kad jo kariai stringa smėlyje. Jis nukreipė Naująjį Krucifiksą tiesiai į kopų viršūnę, kur stovėjo Margiris. Akinantis baltas spindulys, galingesnis už tą, kuris buvo sunaikintas Romovėje, rėžėsi per pagonių gretas. Kur šviesa palietė pagonis, jų ginklai pradėjo tirpti, o kariai suklupo, spaudžiami dvasinio svorio. Grafas de Monfortas, pasinaudodamas šia dvasine parama, sugebėjo pralaužti pirmąją pagonių gynybos liniją ir pradėjo kilti aukštyn į kopas, kur jo laukė pats Margiris.
Smėlis virto kraujo ir suodžių koše. Žaibai kirto tiesiai į jūros bangas, garindami vandenį ir kurdami tirštą, dvesiantį rūką. Baltų dievų sąjunga – dangaus griaustinis ir požemio kasta – susidūrė su viso krikščioniško pasaulio dvasine mašina. Tai buvo didžiausios skerdynės, kokias ši pakrantė kada nors buvo mačiusi.
X skyrius: Gelmių šešėliai. Flagmano pražūtis
Kol kopose virė kruvinas rankų ir plieno mūšis, kunigaikštis Skirgaila nukreipė savo žvilgsnį į jūrą. Ten, saugiu atstumu nuo kranto, siūbavo didingas vyskupo Alberto flagmanas. Nuo jo denio sklindanti Naujojo Krucifikso šviesa dvasiniu skydu gaubė visą krikščionių laivyną, darydama riterių puolimą nenumaldomą. Pagonių pergalė buvo neįmanoma, kol šis dvasinis švyturys nebus užgesintas.
Skirgaila pamojo savo ištikimiausiems požemio burtininkams. Prisidengę tirštais, virš vandens tvyrančiais dūmais, jie lėtai įbrido į ledinę Baltijos jūrą, kol vanduo pasiekė jų krūtines. Burtininkai rankose gniaužė iš šventųjų ąžuolų šaknų išskobtas lazdas, apvyniotas juodu smėliu ir gintaro gabalėliais.
– Pykuoli, vandenų ir požemių sarge, atmerk savo akis gelmėse, – sušnypštė Skirgaila, panardindamas savo juodąjį durklą į sūrų vandenį.
Burtininkai užtraukė žemą, dundantį užkalbėjimą. Jų balsai nuaidėjo ne oru, o vandens dvasinėmis srovėmis, pasiekdami pačius jūros dugno sluoksnius. Tai buvo Pykuolio po vandeniu paslėpta tamsioji jėga – pirmapradis pelkynų ir skendusių sielų įniršis.
Netrukus aplink Alberto flagmaną jūra pradėjo keistis. Vanduo prarado savo natūralią spalvą, virsdamas juodu, tirštu degutu. Iš gelmių pakilo tūkstančiai skenduolių vėlių – dvasinių būtybių, kurias Pykuolis šimtmečius saugojo savo tamsiose karalystėse. Šie šešėliai pradėjo lipti laivo korpusu aukštyn, nešdami dvasinį šaltį ir paralyžių.
Didžiulės, iš grynos tamsos ir supuvusių medžių šaknų sudarytos dvasinės rankos išsiveržė iš vandens ir sugriebė flagmano kilį. Laivas, sveriantis dešimtis tonų, garsiai sutraškėjo ir sustingo vietoje. Pykuolio magija pradėjo tiesiogiai pūti laivo medieną – tvirtas ąžuolo lentas akimirksniu pakeitė minkštas, pūvantis dumblas. Vanduo plūstelėjo į vidų.
Vyskupas Albertas, pajutęs, kad jo laivas sminga gilyn, pribėgo prie borto. Jis pamatė po vandeniu šviečiančias šaltas, žalsvas Skirgailos burtininkų akis. Albertas iškėlė sidabrinį Naująjį Krucifiksą ir nukreipė jo spindulį tiesiai į jūros gelmę. Akinanti balta šviesa pervėrė juodąjį vandenį. Kur šviesa palietė tamsos rankas, jos pradėjo garuoti, o keli toliau stovėję pagonių burtininkai krante suklupo, spjaudami krauju dėl dvasinio atkirčio.
Tačiau Skirgaila buvo pasiruošęs. Jis pakėlė savo sužeistą ranką į viršų, šaukdamasis brolio Perkūno paramos. Sujungto panteono magija suveikė akimirksniu: iš juodo dangaus nukritęs melsvas žaibas trenkė tiesiai į Alberto laivo pagrindinį stiebą. Tai nebuvo paprastas smūgis – žaibas sureagavo su kruvinu vandeniu laivo apačioje, sukeldamas dvasinį sprogimą.
Flagmano stiebas lūžo pusiau, triukšmingai krisdamas ant denio ir sutraiškydamas krikščionių karius. Naujojo Krucifikso dvasinis skydas pradėjo stipriai virpėti ir skilinėti. Laivas negrįžtamai skendo, traukiamas gilyn į juodąją Pykuolio gelmę. Vyskupas Albertas, spausdamas kryžių prie krūtinės, buvo priverstas evakuotis į mažesnę gelbėjimosi valtį, o krikščionių laivynas, pamatęs savo flagmano žūtį, pirmą kartą per šį antrąjį žygį pajuto tikrą, stingdančią dvasinę baimę.
XI skyrius. Plieno bangos. Margirio triumfas
Vyskupo Alberto flagmano stiebo lūžis ir laivo grimzdimas į juodą jūros gelmę suveikė kaip karo būgno dūžis. Per visą pakrantę nuvilnijo krikščionių panikos banga – riteriai, ką tik tikėję nepažeidžiamu dvasiniu skydu, išvydo savo dvasinį švyturį skęstant. Jų malda užsikirto, o baltoji šviesa virš kopų akimirksniu išsisklaidė, palikdama juos vienus prieš įniršusią prigimtinę žemės jėgą.
Karalius Margiris, stovėdamas ant aukščiausios kopos, akimirksniu pajuto šį lūžį. Jo šarvai, nukalti iš plieno ir penkerius metus grūdinti Amžinojoje ugnyje, sublyksėjo melsva Perkūno elektros iškrova.
– Jie kraujuoja! Jų Dievas jų negirdi! – laukiniu balsu suriko Margiris, iškeldamas savo milžinišką dviašmenį kalaviją. – Šiandien mes sugirdysime šį smėlį jų pačių krauju! Pirmyn!
Margiris šoko nuo kopos žemyn, vesdamas sunkiai ginkluotų pagonių karių branduolį tiesiai į krikščionių gretas. Tai nebuvo chaotiškas laukinių puolimas – tai buvo galinga, drausminga geležinė siena. Pagonių kariai žygiavo petys į petį, o jų skydai, sutvirtinti Pykuolio požemio pelenais, sugerdavo bet kokius riterių strėlių smūgius.
Margiris rėžėsi į prancūzų riterių avangardą, kuriam vadovavo grafas de Monfortas. Karaliaus kalavijas, persunktas Perkūno griaustinio galia, kirto per pirmąją plieninių šarvų liniją su tokiu garsu, tarsi uola būtų skėlusi uolą. Prancūzų riterių gretos subyrėjo – jų sunkūs šarvai, sukurti apsaugoti nuo įprastų kalavijų, tiesiog virto plieno laužu po dievų palaimintais pagonių ginklais.
Skirgailos burtininkų išjudintas pakrantės smėlis toliau rijo besiginančius karius. Anglų ir vokiečių riteriai, bandydami suformuoti gynybinį žiedą aplink gelbėjimosi valtis, suprato, kad jų sunkūs žirgai ir šarvai juos tempia žemyn į drėgną, kraujuojantį dumblą. Pagonių lengvesni kariai judėjo greitai ir negailestingai, tamsos durklais rasdami mažiausius šarvų plyšius.
Grafas de Monfortas, pamatęs, kaip jo geriausi vyrai krenta vienas po kito, pats puolė į priekį, bandydamas sustabdyti Margirį. Jo kalavijas susitiko su karaliaus geležte, sukeldamas melsvų ir auksinių kibirkščių lietų. Tačiau de Monforto akyse nebebuvo ankstesnio fanatizmo – tik ledinis supratimas, kad pranašystė, apie kurią kalbėjo Albertas, ką tik pasirašė jų visų mirties nuosprendį šioje pakrantėje.
Margiris atvėrė burną laukiniam kovos šūkiui, o virš jo galvos danguje sužaibavo devyni Perkūno žaibai, nušviesdami besitęsiančias pakrantės skerdynes. Krikščionių armijos likučiai buvo spaudžiami tiesiai į jūrą, kur jų laukė tik šaltos Pykuolio gelmės.
XII skyrius: Amžinasis užraktas. Tūkstančio metų tyla
Aukštai ant stačios, jūros vėjų plakamos Rambyno kalno viršūnės laikas tekėjo kitaip. Žemai kopose aidintys plieno dūžiai, žūstančių riterių riksmai ir degančių laivų traškėjimas čia pasiekė tik kaip tolimas, duslus aidas. Čia vyko tikrasis, galutinis šio karo veiksmas.
Vyriausiasis krivis Lizdeika stovėjo pačiame dvasinio aukuro centre, jo ilga balta barzda ir kailinis apsiaustas plevėsavo audroje. Jo rankos, abiem delnais įsikibusios į senovinę krivulę, drebėjo nuo dvasinės įtampos. Aplink jį ratu liepsnojo septyni Amžinosios ugnies laužai. Jų dūmai ne klydo pavėjui, o kilo tiesiai į dangų, supindami melsvus Perkūno žaibus ir juodus, iš žemės gelmių kylančius Pykuolio šešėlius į vieną neįveikiamą, mirgantį kupolą virš visų Baltų žemių.
Lizdeikos akys buvo visiškai pabalusios, praradusios vyzdžius – jis nebematė materialaus pasaulio. Savo dvasioje jis regėjo, kaip pakrantėje karalius Margiris su broliu Skirgaila triuškina paskutinius riterių likučius, o sužeistas vyskupas Albertas valtyje tolsta į atvirą jūrą. Tačiau krivis žinojo tiesą: krikščionių pasaulis yra milžiniškas. Jei dabar neužvers šių žemių vartų, po kelerių metų iš Vakarų atplauks nauji tūkstančiai laivų, ir kraujo upės niekuomet neišdžius.
Atėjo laikas pabaigti laiko pradžioje užrašytą „Skilusio Ąžuolo Giesmę“.
Lizdeika įkvėpė oro, pilno sieros ir degančio ąžuolo kvapo, ir užtraukė paskutinius senovinio užkalbėjimo žodžius. Jo balsas, padaugintas Perkūno griaustinio ir požemio vėlių aido, nuaidėjo per miškus, upes ir jūros bangas:
„Dangus virš mūsų – ugnies siena, žemė po mumis – tamsos šerdis. Kas neš kryžių su geležimi, neras čia kelio, neras čia namų. Šaknys užsiveria, žaibai užsirakina. Tūkstantį metų čia svetimas Dievas tylės! “
Krivis iškėlė krivulę abiem rankomis virš galvos ir visa jėga smogė jos galu į didįjį aukuro akmenį.
Įvyko nematomas, bet visą dvasinį pasaulį sukrėtęs lūžis.
• Žemės ir Dangaus priesaika: Melsvai žalias dvasinis kupolas, gaubęs Romovę, staiga išsiplėtė iki pat horizonto, apimdamas visas baltų gintis ir miškus. Ši energija akimirksniu nusėdo į žemę – į kiekvieno ąžuolo šaknį, į kiekvieną upelio akmenį ir į patį pajūrio smėlį.
• Aklina siena: Visi krikščionių kariai, likę gyvi laivuose jūroje, pajuto, kaip juos apėmė staigi, nepaaiškinama užmarštis ir baimė. Baltų žemės jų akyse tarsi išnyko – miškai pavirto neperžengiama dūmų ir šešėlių siena, pro kurią joks kompasas, joks žemėlapis ir jokia malda nebegalėjo rasti kelio. Geležinis kryžius buvo atstumtas.
Lizdeika lėtai nuleido rankas. Septyni laužai aplink jį užgeso, palikdami tik tamsius, ramius pelenus. Krivulė jo rankose subyrėjo į smulkias dulkas – auka buvo priimta, o dvasinis užraktas užvertas.
Krivis suklupo ant samanų, visiškai išsekęs, tačiau jo veide švietė rami šypsena. Žemyn kopose Margiris ir Skirgaila nuleido savo kruvinus kalavijus, pajutę miškuose įstojusią šventą, galingą ir saugią tylą. Baltų dievai susivienijo ir apgynė savo namus. Šalis buvo paslėpta nuo Svetimo Dievo akių ilgam tūkstantmečiui, palikdama vietos legendoms apie nenugalimą Žemės ir Dangaus panteoną.