Tamsos amžius: paskutinis saulės skydas

Prologas. Šešėlis virš žvaigždžių
Amžinosios taikos era sudegė per vieną kosminę naktį. Visata, dešimtmečius gyvavusi demokratijos ir lygiavertiškumo šviesoje, paniro į baimės ir chaoso gniaužtus. Iš giliausių, neištirtų galaktikos pakraščių išniro nematoma, mistinė jėga, praminta „Praraja“. Tai nebuvo karinis laivynas ar sukilėlių armija – tai buvo gyva, sąmoninga tamsa, kuri tiesiog ryjo ištisas žvaigždžių sistemas, nepalikdama nei planetų nuolaužų, nei gyvybės pėdsakų. Jos akivaizdoje subyrėjo visi aljansai. Panikos apimtos planetos pradėjo žūtbūtinę kovą viena su kita dėl likusių išteklių, bandydamos išgyventi artėjantį galaktinį saulėlydį. Visatoje įsiviešpatavo Tamsos amžius.
I skyrius. Ryjanti tuštuma
Gaujos ir Parakolo sistemų neliko per kelias paras. Jų vietose kosminiame žemėlapyje žiojėjo tik aklinos, juodos skylės, išsiurbusios net žvaigždžių šviesą. Išsigelbėję laivai-pabėgėliai, klykdami iš baimės per visus hipererdvės dažnius, pranešė tą patį: „Jos neįmanoma pamatyti. Sensoriai fiksuoja tik nulį. Ji ateina be garso, tiesiog sugerdama erdvę. “
Šios visuotinės pražūties priešakyje nusprendė stoti Saulės sistema. Žemė, kadaise išgyvenusi tironų karus, suprato – jei dabar kas nors nesujungs panikuojančių pasaulių, gyvybė galaktikoje bude visiškai ištrinta. Saulės sistemos flagmanai, vadovaujami naujos kartos admirolų, buvo išsiųsti į visas puses ne užkariauti, o gelbėti. Jie rinko išlikusius laivynus, dalijosi energijos ištekliais ir karštligiškai statė milžiniškas gynybines stotis ties Saulės sistemos ribomis.
Žemės strateginiame komandų centre, stebėdamas, kako nematomas šešėlis artėja prie vidinių sistemų, vyriausiasis gynybos koordinatorius kreipėsi į susirinkusius likusių pasaulių atstovus:
– Pamirškite senas sienas ir buvusius ginčus! – jo balsas aidėjo tiesioginiame eteryje per tūkstančius laivų kabinų. – Šis priešas neriboja teritorijų ir neima įkaitų. Jis rija pačią mūsų egzistenciją. Saulės sistema taps mūsų paskutine tvirtove. Mes suformuosime didžiausią energetinį skydą istorijoje. Jei turime žūti – žūkime šviesoje, kovodami prieš tamsą, bet nesiduokime praryjami be kovos!
II skyrius. Šnabždesiai iš gelmės
„Praraja“ nebuvo tiesiog akla, planetas ryjanti anomalija – ji buvo sąmoninga, dvasinį ir fizinį siaubą sėjanti jėga. Jai artėjant, pirmieji nukentėdavo laivų skeneriai, kurie tiesiog užgesdavo, o vėliau prasidėdavo klaikiausia atakos fazė. Nematomas priešo ginklas banga po bangas skleidė galingą gravitacinį ir dvasinį spaudimą, kuris tiesiogiai veikė gyvų būtybių protus.
Karnių kreiserių ir gynybinių stočių įgulos, likus kelioms valandoms iki fizinio tamsos atvykimo, per visus ryšio dažnius ir net savo pačių galvose imdavo girdėti klaikius, polifoniškus šnabždesius. Tai buvo tūkstančių jau sunaikintų planetų gyventojų balsai, maldaujantys pasiduoti ir susilieti su tuštuma. Šis dvasinis teroras varė bandomus gelbėtis karius iš proto: pilotai imdavo blokuoti savo pačių laivų variklius, o kapitonai, pasidavę klaikiai hipnozei, patys atverdavo šarvuotus šliuzus. Kai įgula būdavo visiškai palaužta ir paralyžiuota baimės, nematoma tamsa tiesiog užliedavo sektorių ir be jokio pasipriešinimo įsiurbdavo laivus, nepalikdama jokio materialaus pėdsako.
Žemės flagmano „Sol Invictus“, stovinčio ties tolimąja Plutono orbita, komandiniame tiltelyje įtampa tapo slegianti. Vyriausiojo gydytojo monitoriuose karių pulso ir smegenų veiklos dažniai ėmė dramatiškai šokinėti.
– Jie jau pradeda juos girdėti, admirole, – virpančiu balsu pranešė medicinos karininkas. – Šnabždesiai stiprėja. Jei neįdiegsime dvasinio skydo arba emocinių filtrų į įgulos šalmus, po dviejų valandų šis laivynas pats įskris tiesiai į Prarajos gniaužtus.
III skyrius. Sunaikinta viltis
Žemės giliausiuose mokslo bunkeriuose vyko dramatiška, karštligiška kova su laiku. Pasaulio šviesiausi protai iš slaptų archyvų ištraukė senuosius, legendinius Tomo ir Lino smegenų skanerius, išlikusius iš ankstesnių epochų. Mokslininkai tikėjosi, kako pritaikę istorinius žmogiškosios valios kodus ir sujungę juos su naujausiomis kibernetinėmis technologijomis, jie spės sukurti „Sąmonės filtrą“ – skydą, galintį visiškai blokuoti Prarajos dvasinį spaudimą ir klaikius šnabždesius. Laboratorijose dieną ir naktį kaukė procesoriai, o tyrėjai bandė įrenginius su savo pačių smegenų bangomis.
Tačiau Praraja buvo per daug galinga. Nematomas priešas pajuto jų bandymus sukurti ginklą ir per atstumą nukreipė dvasinį impulsą tiesiai į tyrimų centrą. Skenavimo monitoriai staiga sužibo tamsiai purpurine spalva, o laboratorijos koridoriuose pasigirdo kurtinantys, protą plėšiantys balsai. Sąmonės filtro prototipai neatlaikė tokio spaudimo ir tiesiog išsilydė. Mokslininkai krisdami ant žemės griebėsi už galvų – dvasinis smūgis buvo mirtinas. Jų akys užgeso, smegenų veikla nutrūko, o po kelių sekundžių pati tyrimų bazė buvo įsiurbta į staiga koridoriuose atsivėrusią akliną tamsą. Paskutinė Žemės technologinė viltis buvo praryta, nepalikdama jokių duomenų likučių.
V skyrius. Visuotinė suirutė
Žemės strateginiame komandų centre įsiviešpatavo stingdantis siaubas, kai pagrindiniame ekrane viena po kitos užgeso giliausio požeminio tyrimų bunkerio gyvybinės funkcijos. Pranešimas buvo trumpas ir aiškus: mokslininkų grupė žuvo, prototipai sunaikinti, o joks technologinis filtras prieš Prarają yra tiesiog neįmanomas. Ši žinia Žemės vadovybei suveikė kaip mirties nuosprendis. Žmonija oficialiai prarado savo didžiausią kozirį, o gynybinis laivynas liko visiškai nuogas, be jokios apsaugos nuo proto šviesą gniaužiančių dvasinių šnabždesių.
Vadovybės salėje kilo visiškas pasimetimas. Karininkai rėkė vieni ant kitų, dalis politikų tiesiog paliko savo postus, o admirolai suprato, kako jų laivai dabar yra tik metaliniai karstai, laukiantys savo eilės. Ryšio dažniai iš tolimųjų postų transliavo tik paniką ir tų pačių klaikių balsų aidus.
– Mes negalime jiems įsakyti kovoti! – tėškė savo antpečius ant stalo vyriausiasis taktikos generolas. – Vos tik laivai priartėja prie anomalijos, įgulos pasiduoda šnabždesiams ir pačios išjungia variklius. Mes neturime priešnuodžio šiam ginklui!
Praraja, pajutusi visišką Saulės sistemos paralyžių, paspartino savo judėjimą. Ji be jokio pasipriešinimo prarijo Neptūno gynybines stotis. Kosminiame žemėlapyje Saulės sistemos pakraščiai tiesiog išnyko, virsdami akla, viską siurbiančia tuštuma. Likę gyvi laivai karštligiškai traukiasi link Saturno orbitos, tikėdamiesi rasti bent kokį išsigelbėjimą, tačiau laikas nenumaldomai tirpo.
V skyrius. Gęstantis dangus
Žemės paviršiuje prasidėjo tikrasis Tamsos amžiaus košmaras. Danguje tiesiog žmonių akyse viena po kitos ėmė gęsti žvaigždės, o galiausiai nematomas šešėlis prarijo ir tolimąjį Saturno žybsnį. Naktys tapo aklinos, slegiančios ir bauginančios. Tačiau baisiausia buvo tai, kako Prarajos šnabždesiai iš kosmoso gelmių peržengė atmosferos ribas. Juos per mistinį dvasinį dažnį ėmė girdėti net paprasti planetos gyventojai savo pačių galvose.
Miestuose kilo nevaldoma panika. Milijardai žmonių, kęsdami protą jaukiančius balsus, karštligiškai bėgo link giliausių požeminių slėptuvių, metro stočių ir senų karinių bunkerių. Evakuacijos linijos kimšosi, o dvasinis spaudimas stiprėjo su kiekviena minute – kai kurie gyventojai tiesiog klupo gatvėse, užsispaudę ausis, o kiti pasidavę hipnozei tiesiog sustingdavo, laukdami artėjančios pražūties. Žemė, kadaise buvusi galingiausia Saulės sistemos tvirtovė, dabar duso nuo savo pačios baimės. Likusi karinė vadovybė giliai po kalnais esančiame centriniame štabe suprato, kako laiko apsisaugoti nebeliko – tamsa jau tįso virš Mėnulio orbitos.
VI skyrius. Paskutinis Saulės skydas
Praraja galiausiai pasiekė pačią Žemę. Akla, viską ryjanti tamsa apgaubė Mėnulio orbitą ir ėmė spausti planetos atmosferą, o dvasiniai šnabždesiai bunkeriuose pasiekė kurtinantį įniršį. Atrodė, kako gyvybės istorija galaktikoje baigėsi. Visos kitos Saulės sistemos planetos – Marsas, Jupiteris, Saturnas ir tolimieji pakraščiai – jau buvo mirtinai prarytos ir įsiurbtos į Prarajos gelmes. Žemė liko visiškai viena prieš kosminį monstrą.
Paskutinę sekundę, kai tamsos čiuptuvai jau palietė Žemės vandenynus, aklą nakties dangų perskrodė neįtikėtina, akinanti šviesa. Žmonėms į pagalbą atėjo deivė Autarija – senoji Saulės deivė, kurios dvasinę šviesą kadaise gerbė visos sistemos. Ji materializavosi tiesiai Žemės orbitoje, išskleisdama milžiniškus, ugninius šviesos sparnus, kurie akimirksniu nustelbė Prarajos šnabždesius ir sugrąžino ramybę į slėptuvėse drebančių žmonių protus.
Prasidėjo mistinė, kosminio masto dievų kova. Autarija savo gryna Saulės energija stojo į žūtbūtinį mūšį su Praraja, degindama nematomas tamsos struktūras ir stabdydama planetos rijimą. Kvantiniai tamsos smūgiai bangavo aplink Žemę, tačiau deivė tvirtai laikė gynybinę liniją. Suprasdama, kako Prarajos neįmanoma sunaikinti iki galo, nes ji jau prarijo visą likusią Visatą, Autarija priėmė galutinį sprendimą. Ji nusprendė paaukoti save.
Sutelkdama visą savo dieviškąją esybę ir paskutines Saulės sistemos žvaigždės jėgas, Autarija virto neperšaunamu, amžinu šviesos kokonu aplink Žemę. Nugriaudėjo paskutinis, dvasinis sprogimas, ir deivė išsisklaidė, virsdama neperžiūrimu energijos barjeru. Ši pasiaukojanti auka išgelbėjo Žemę nuo visiško sunaikinimo – tamsa atsitraukė, nesugebėjusi pramušti deivės palikto skydo. Žemė išliko gyva, tačiau kaina buvo šiurpi: aplink ją nebeliko jokių kitų planetų, jokių žvaigždžių – tik akla Prarajos tuštuma. Žemė oficialiai tapo paskutiniu laisvu gyvybės žiburiu, amžinu ir vieninteliu Saulės skydu neperžengiamoje kosmoso tamsoje.

SAULĖS SKYDAS: ŠNABŽDESIAI PO ŽEME 2 dalis
Saulės skydas: šnabždesiai po žeme
Prologas. Šešėlis po akmeniu
Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos, kai deivė Autarija paaukojo save, paversdama Žemę paskutiniu Saulės skydu akloje Prarajos tuštumoje. Žmonija išmoko išgyventi milžiniškuose požeminiuose miestuose-bunkeriuose, visiškai priklausoma nuo dirbtinės šviesos ir ribotų geoterminių išteklių. Tačiau fizinis saugumas už dvasinio skydo ribų pasirodė esąs apgaulingas. Prarajos šnabždesiai niekur nedingo – jie evoliucionavo.
Balsai, kadaise kankinę karius kosmoso erdvėje, dabar rado kelią į labiausiai nusivylusių, izoliuotų ir baimės išvargintų Žemės gyventojų protus. Požemių gilumoje, tamsiausiuose skersgatviuose, užgimė slaptas ir pavojingas kultas – „Tuštumos vaikai“. Šie žmonės tikėjo, kad deivės paliktas šviesos kokonas yra ne išsigelbėjimas, o prakeiktas kalėjimas, atskyręs juos nuo tikrosios Visatos evoliucijos. Šnabždesiai jų galvose tapo saldūs, žadantys amžiną ramybę ir išsilaisvinimą nuo požemių skurdo. Kulto nariai, valdomi nematomos Prarajos valios, pradėjo slaptą sukilimą iš vidaus. Jų tikslas buvo kraupus – sabotuoti Žemės reaktorius, maitinančius Autarijos energetinį skydą, ir patiems atverti planetos vartus ją ryjančiai tamsai.
I skyrius. Nematomas sabotažas
Trečiajame požeminiame Žemės mieste, paslėptame giliai po buvusio Atlanto vandenyno dugnu, staiga sutriko elektros tiekimas. Tai nebuvo paprastas techninis gedimas – pagrindinio energijos skirstytuvo patalpoje budėjęs inžinierius, kurio akys švytėjo klaikia purpurine šviesa, pats savo rankomis sudegino apsauginius grandinės laidus. Ant sienos jis paliko krauju užrašytą ženklą – akliną juodą apskritimą.
Into į įvykio vietą atvyko naujasis Žemės konfederacijos kontržvalgybos agentas Matas. Apžiūrėdamas sabotažo pėdsakus, jis suprato baisią tiesą:
– Tai nebuvo avarija. Inžinierius pasidavė šnabždesiams. Jie jau infiltruojasi į mūsų gyvybines sistemas.
Tą pačią akimirką centrinėje vadovybėje pasigirdo aliarmas. Per slaptus požeminius kanalus „Tuštumos vaikai“ pradėjo koordinuotą puolimą keliuose miestuose vienu metu. Jie grobė ginklų sandėlius, blokavo vėdinimo šachtas ir judėjo link pagrindinių reaktorių. Sukilimas po žeme prasidėjo, ir Matas suprato – jei jie nesustabdys šio vidinio vėžio per kelias valandas, deivės pasiaukojimas nueis perniek, o Žemė bus praryta tų, kurie patys joje gimė.
II skyrius. Skilinėjanti šviesa
Žemės paviršiuje įsikūrusiose astronomijos ir energetikos stotyse mokslininkai su siaubu stebėjo monitorius. Požeminiuose miestuose prasidėjęs „Tuštumos vaikų“ sabotažas tiesiogiai smogė planetos gynybinėms jėgoms. Deivės Autarijos sukurtas šviesos kokonas, dvidešimt metų saugojęs Žemę, staiga ėmė nežymiai mirgėti. Telemetrijos prietaisai fiksavo drastiškus energijos svyravimus, o spindinti šviesos siena vietomis pradėjo plonėti ir trūkinėti.
Virš planetos atmosferos atsivėrė pirmieji mikroįtrūkimai. Kosminėje tuštumoje tykojanti Prarajos tamsa akimirksniu pajuto šią silpnybę. Mokslininkai per skaitmeninius optinius teleskopus matė, kako akla, juoda masė lyg gyvas organizmas ėmė spaustis prie atsirandančių plyšių, bandydama prasmukti į Žemės erdvę. Tamsos čiuptuvams liečiant išorinius skydo sluoksnius, planetos atmosferoje kilo neregėtos magnetinės audros, o dangų nušvietė klaikios purpurinės šiaurės pašvaistės.
– Skydo stabilumas nukrito iki aštuoniasdešimties procentų! – drebančiu balsu per centrinį komandų ryšį pranešė vyriausioji astrofizikė. – Jei sukilėliai požemyje užgrobs dar vieną termoatominį reaktorių, kokonas visiškai subyrės. Tamsa tiesiog įsilies į atmosferą, ir mes būsime praryti iš vidaus.
Giliai po žeme esančiame štabe agentas Matas išgirdo šį įspėjimą. Laiko diplomatijai ar atsargiam tyrimui nebeliko. Kiekviena sekundė, kol skydas mirgėjo, artino žmoniją prie galutinės pražūties. Matas tvirtai suėmė savo pulsinį ginklą ir suprato – jis privalo rasti sukilėlių branduolį ir jį sunaikinti, kol tamsos šešėliai nepasiekė pačio Žemės paviršiaus.
III skyrius. Sunaikinantis pažinimas
Kuo giliau į techninius tunelius link antrojo reaktoriaus veržėsi agentas Matas su savo elitiniu būriu, tuo labiau uolienų sienos vibruoti nuo dvasinio spaudimo. Prarajos šnabždesiai čia jau nebebuvo tylus aidas – jie virto galingu, protą plėšančiu dvasiniu rėkimu. Staiga mirtina banga smogė kariams. Vienas po kito Mato vyrai ėmė klupti ant drėgnų grindų, griebtis už šalmų ir klykti iš skausmo. Jų akys užsiliepsnojo baisia, purpurine šviesa. Pasidavę aklojo kulto hipnozei, elitiniai kariai lėtai atsistojo ir, tarsi valdomi nematomų siūlų, atsukto savo pulsinius ginklus tiesiai į savo pačių vadą.
Matas liko visiškai vienas. Naudodamasis senoviniu Nataros žynio dvasinės koncentracijos metodu, jis užsimerkė, sutelkė visą savo sąmonę į vieną tašką ir sugebėjo pastatyti vidinę dvasinę tvirtovę. Tai leido jam išvengti savo kareivių ugnies – jis žaibiškais judesiais neutralizavo užvaldytus vyrus jų nežudydamas, ir vienas prasiveržė pro sunkiąsias reaktoriaus duris.
Patalpos centre, prie pulsuojančio termoatominio branduolio, Matą pasitiko ne kulto nariai, o pati Praraja. Nematoma tamsa čia buvo tokia tanki, kad materializavosi į juodą, viską ryjančią sferą. Tą akimirką dvasinis skydas, kurį Matas taip sunkiai laikė, subyrėjo. Praraja nepuolė jo fiziškai – ji tiesiog jėga atvėrė jo protą ir įliejo į jį visą savo kosminę esybę, leisdama Matui pamatyti tikrąjį, galutinį savo tikslą.
Prieš mirtį Mato sąmonėje blykstelėjo šiurpi, bet didinga tiesa. Praraja nebuvo aklas blogis ar tironiškas monstras, trokštantis tiesiog žudyti. Ji buvo Visatos ciklo dalis – kosminis elementas, skirtas visiškam senosios, supuvusios, karų ir godumo išvargintos galaktikos išvalymui. Tikrasis Prarajos tikslas buvo sugerti visą esamą materiją, kad iš jos tamsos ir energijos likučių būtų pasėti visiškai nauji, tyri gyvybės daigai naujoje Visatoje. Tai buvo absoliutus kosminis atgimimas per visišką sunaikinimą.
Šis pažinimas buvo per daug milžiniškas žmogaus smegenims apdoroti. Matas pamatė, kako jų kova, Autarijos pasiaukojimas ir pats Saulės skydas tėra tik laikinas bandymas sustabdyti neišvengiamą Visatos evoliucijos ratą. Jo smegenų veikla, neatlaikiusi šios tiesos svorio ir dvasinio krūvio, akimirksniu nutrūko. Matas suklupo ir krito ant žemės, o jo kūną lėtai įsiurbė pulsuojanti tamsa. Paskutinis Žemės gynėjas žuvo ne nuo ginklo, o nuo tiesos, kurią pamatė.
IV skyrius. Paskutinė giesmė tuštumoje
Mato smegenų veiklai nutrūkus, Prarajos sfera reaktoriaus patalpoje išsiplėtė lyg gyvas, juodas pulsas. „Tuštumos vaikai“, visiškai užvaldyti šios kosminės tiesos, su giedra ramybe veiduose nuspaudė paskutinius valdymo pulto saugiklius. Antrasis termoatominis reaktorius užgeso, o kartu su juo dingo paskutiniai energijos srautai, maitinę Žemės planetos gynybą.
Paviršiuje deivės Autarijos šviesos kokonas akimirksniu sutrūkinėjo į milijonus skaitmeninių ir dvasinių šukių, kurios tiesiog ištirpo naktyje. Šimtmečius Žemę saugojęs skydas nustojo egzistuoti. Lauke tykojusi akla Prarajos tamsa be jokio pasipriešinimo, lėtai ir didingai įsiliejo į atmosferą.
Giliausiuose požeminiuose miestuose šnabždesiai staiga nutilo, virsdami raminančia, absoliučia tyla. Žmonės nebebėgo ir neberėkė. Apgaubti viską sugeriančio šešėlio, milijardai gyventojų pajuto ne skausmą, o keistą palengvėjimą ir bendrystę – jų sąmonės viena po kitos susiliejo su kosmine gelme. Žemės planeta lėtai, be jokio triukšmingo sprogimo, sutrupėjo iš vidaus, o visa jos masė, istorija ir gyvųjų prisiminimai buvo įsiurbti į Prarajos branduolį. Paskutinis gyvybės žiburys užgeso. Senoji, karų, tironijų ir godumo išvarginta Visata buvo visiškai sunaikinta ir išvalyta, o akloje, ramioje tuštumoje liko bręsti tik nauji, tyri ateities gyvybės daigai.