Liūtaširdis

Liūtaširdis
Štai dar viena kruopelė iš vaikystės įspūdžių. Padūkęs, pasišiaušęs, rašaluotais pirštais, dėmėta uniforma, palinkęs virš mokyklinio suolo – veidas susikaupęs, ausimis „gerią“ ir siurbiu į sąmonės klodus skaitomą istoriją.
Pradinių klasių mokytoja susirgo, ją pavaduoja direktoriaus pavaduotojas. Jis pasirinko neįprastą mokymo būdą – vietoj įprastų pamokų skaitė mums pasakas ir nuotykių knygas. Tai buvo tarsi saulės spindulys, šviežio oro gurkšnis bręstančiai sąmonei. Išgyvenau didžiulį pasitenkinimą – kiekviena istorija jaudino, gąsdino, linksmino ar vertė susimąstyti.
Vienas pasakojimas ypač įstrigo į atmintį. Tai buvo istorija apie berniuką, kuris, kilus gaisrui, šoko į liepsnas gelbėti savo mažamečio broliuko nuo skausmingos žūties. Pasakojimo autorius šį drąsų vaiką pavadino „liūtaširdžiu“. Berniukas išgelbėjo savo brolį, tačiau pats patyrė sunkių sužalojimų ir netrukus mirė ligoninėje. Ši tragiška baigtis mane sukrėtė – iki ašarų. Kažkokia nevaikiška istorija… Net dabar, po trisdešimt penkerių metų, vis dar jaučiu mažo vaiko įspūdį – ašaros tarsi kaupiasi akių pakraščiuose.
Vienas ryškiausių šios istorijos įspūdžių buvo kalbinis. Pirmą kartą išgirdau žodį „liūtaširdis“. Šis žodžių junginys nustebino vaikišką sąmonę. Nejaugi žmonės gali turėti liūto širdį? Kaip suprasti tokį žodį? Ką suaugusieji turi omenyje jį vartodami?
Bręstant, stiprėjant protui, gilėjant žinioms apie pasaulį, mintimis vis grįždavau prie šios sąvokos – ją plėtojau, tikslinau, bandžiau suprasti giliau. Su laiku suvokiau, kad žodžiai gali turėti perkeltines reikšmes. Prisimenu, kaip mano sąmonė keitėsi, kaip vystėsi mano supratimas. Tai svarbi idėja – žinoti, kad sąmonė nėra pastovi būsena. Ji keičiasi: kartais evoliucionuoja, kartais – degraduoja.
Man atrodo, kad mąstymas keičia realybės atspindį, o pati realybė formuoja sąmonę. Jaučiu, kad Kūrėjas man suteikė galimybę rinktis mąstymo kryptį – reguliuoti, kuria linkme suksis mano vidinis „aš“.
Liūtaširdžio berniuko idealas gyveno manyje. Jis veikė mano mąstymą, kalbą, veiksmus. Išmokė, kad galiu būti bebaimis, drąsus, stiprios valios, neegoistiškas žmogus. Šis įspūdis, saugomas atmintyje, gyvena manyje ir daro įtaką asmenybei – o aš, savo ruožtu, darau įtaką šiai idėjai, ją formuodamas ir tikslindamas. Ji vystosi kartu su manimi.
Šis atminimas, lyg brangus kristalas, tebėra gyvas – svarbus, brangus ir malonus.