Visatos parlamentas: Sargono konfederacijos pabaiga

Prologas
Sargono konfederacija, kadaise sukurta kaip taikos ir teisingumo garantas, per šimtmečius supuvo iš vidaus. Ji tapo elitinių žvaigždžių sistemų ir imperatorių klubu, kuriame mažesnių pasaulių balsas nieko nereiškė. Biurokratija, slapti sandoriai, tironiški įstatymai ir milžiniški mokesčiai nustumdavo milijonus gyvų būtybių į skurdą. Visatoje tvyrojo slegianti tyla, tačiau po ja virė pyktis. Planetų gyventojai suprato, kad Sargono imperatoriai juos naudoja tik kaip išteklius savo asmeniniams karams. Revoliucijos dvasia sklandė orbitoje, laukdama tik vieno kibirkšties blyksnio.
I skyrius. Griūvantys skliautai
Sargono konfederacijos didžiojoje asamblėjos salėje vyko neeilinis posėdis. Soste sėdėjo dabartinis konfederacijos vadovas – pasipūtęs Saulės sistemos imperatorius, reikalaujantis dar labiau padidinti karines rinkliavas iš pasienio sistemų.
– Jūsų reikalavimai neteisėti! – iš savo vietos pakilo Nataros sistemos delegatė Mira, atstovaujanti Tautos susirinkimui. – Jūs statote sau prabangius laivynus, kol mūsų planetos kenčia. Sargono konfederacija prarado savo teisėtumą!
Imperatorius tik paniekinamai nusijuokė ir pamojo sargybos robotams:
– Suimkite ją už išdavystę. Šioje salėje sprendimus priima tie, kurie turi galią.
Tačiau robotai nespėjo pajudėti iš vietos. Salės šviesos staiga užgeso, o pagrindiniame holografiniame ekrane sužibo pranešimai iš visų galaktikos kampelių. Tai nebuvo slaptų agentų žinutės – tai buvo masinis milijardų piliečių balsas. Visoje Visatoje prasidėjo sinchroniškas sukilimas. Gaujos, Paros, Lataranos, Vaterano ir dar dešimties sistemų laivynai, atsisakę paklusti imperatorių įsakymams, apsupo asamblėjos rūmus.
Sargybos robotų programos buvo perrašytos sukilėlių hakerių. Mechanizmai nusisuko nuo imperatoriaus ir nukreipė ginklus į jį patį. Sargono konfederacija žlugo per kelias minutes – ne nuo išorinio priešo ginklų, o nuo savo pačios piliečių vienybės. Imperatoriai buvo nušalinti nuo valdžios, jų titulai panaikinti, o senieji įstatymų dekretai sudeginti rūmų aikštėje.
II skyrius. Naujoji era
Praėjus keliems mėnesiams po tironijos žlugimo, toje pačioje salėje, kurioje nebeliko prabangių sostų ir imperatoriškų emblemų, susirinko visiškai nauja delegacija. Čia nebuvo valdovų – čia sėdėjo mokslininkai, darbininkai, kariai ir paprasti piliečiai, išrinkti savo tautų. Salės centre stovėjo apvali tribūna, simbolizuojanti visišką lygybę. Į ją įžengė Mira, tapusi naujojo judėjimo lydere. Ji pakėlė ranką, ir salėje įsiviešpatavo džiugi, bet rimta tyla.
– Ponai ir visos Visatos piliečiai, – skambiu balsu prabilo Mira. – Sargono konfederacijos tamsa baigėsi. Nuo šiol niekas – joks imperatorius, joks dievas ir jokia slapta agentūra – neturi teisės vienašališkai spręsti mūsų likimo. Šiandien mes skelbiame naujos eras pradžią. Mes įkuriame Visatos parlamentą.
Salėje nuvilnijo galingi plojimai.
– Šiame parlamente, – tęsė Mira, – kiekviena gyvybės forma, kiekviena mažiausia planeta turės lygiai vieną balsą. Įstatymus leis ne tironų ambicijos, o laisvi debatai ir bendras sutarimas. Karas tarp sistemų nuo šiol bus nebeįmanomas, nes sprendimus priims tie, kurie patys turėtų tame kare žūti. Visatos parlamentas yra mūsų visų laisvės skydas.
Vienas po kito visų sistemų atstovai žengė prie centrinio pulto ir pasirašė naująją Visatos konstituciją. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir buvusių Žemės konfederacijos sistemų atstovai, supratę, kad tikroji taika pasiekiama tik per atvirą demokratiją. Senieji valdovų rūmai buvo paversti atvirais parlamentų namais, o virš žvaigždžių sistemų pagaliau užtekėjo tikroji, niekieno nevaldoma ir visus vienijanti laisvės šviesa.
III skyrius. Šešėlinis aljansas
Kol Visatos parlamentas šventė naująją demokratijos erą, prabangiuose, bet dabar jau tuščiuose buvusių tironų rūmuose kaupėsi neapykanta. Buvę imperatoriai, nušalinti karaliai ir jų ištikimi oligarchai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų balsas dabar prilygsta paprasto pasienio planetos darbininko balsui. Jie greitai suprato, kad atviru karu naujojo parlamento nugalėti nepavyks – piliečių vienybė buvo per stipri. Reikėjo veikti slapta, iš vidaus.
Giliai po žeme esančiame slaptame bunkeryje susitiko buvęs Saulės sistemos imperatorius Kana XXV, nušalintasis Paros valdovas Taumaku XXXV ir Lataranos tironas Karosas Išmintingasis. Jie įkūrė slaptą judėjimą – „Senąją Gvardiją“.
– Šis parlamentas yra tik prastuomenės žaidimas, – šaltai ištarė Karosas Išmintingasis, aktyvuodamas slaptų sąskaitų duomenis. – Demokratija turi vieną didelę silpnybę – ją galima nusipirkti. Mes nesiųsime laivynų. Mes pirksime silpnesnių sistemų parlamentarus. Mes kurstysime nesantaiką tarp regionų, blokuosime svarbius įstatymus, kelsime dirbtines ekonomines krizes ir pasisodinsime savo marionetes į parlamento komisijas. Kai piliečiai nusivils šia betvarke, jie patys maldaus mus sugrįžti ir įvesti tvarką.
„Senoji Gvardija“ pradėjo savo klastingą darbą. Parlamente paslaptingai ėmė strigti svarbūs balsavimai, kai kurie delegatai staiga pakeitė savo nuomonę po nepaaiškinamų turtų padidėjimo, o pasienio sistemose vėl ėmė kilti dirbtinai sukurstyti lokali konfliktai. Parlamentas susidūrė su pačiu klastingiausiu priešu – nematomu korupcijos ir vidinio sabotažo vėžiu.
IV skyrius. Nutildytas balsas
Įtampa Visatos parlamente pasiekė viršūnę, kai Parakolo sistemos delegatas Aronas pranešė turintis neginčijamų įrodymų prieš „Senąją Gvardiją“. Jis viešai pareiškė, kad kitame visuotiniame posėdyje atskleis pavardes tų parlamentarų, kurie paėmė milijoninius kyšius už svarbių reformų blokavimą. Tačiau tos dienos posėdžio Aronas taip ir nepasiekė.
Likus vos valandai iki debato pradžios, jo asmeninis transportinis laivas, vos pakilęs iš parlamento komplekso platformos, paslaptingai prarado kontrolę. Paskutinėmis sekundėmis laivo telemetrijos sistemos užfiksavo galingą kibernetinį įsikišimą – kažkas per atstumą visiškai išjungė aušinimo grandinę, ir varikliai akimirksniu detonavo. Laivas virto degančių nuolaužų krūva, o Aronas žuvo vietoje.
Oficiali tyrėjų išvada buvo trumpa – „techninis gedimas“, tačiau parlamento lyderei Mirai nekilo jokių abejonių. Tai buvo demonstratyvi egzekucija ir tiesioginis tironų perspėjimas kiekvienam, kas drįs stoti prieš juos. Arono mirtis turėjo įbauginti parlamentą, tačiau ji tik įžiebė dar didesnį ryžtą. Mira suprato, kad įprasti detektyviai šios bylos neištirs, nes išdavikai sėdi aukščiausiose parlamento kėdėse.
V skyrius. Teisiniai pančiai
Arono mirtis parlamento koridoriuose pasėjo paralyžiuojančią baimę, kuria „Senoji Gvardija“ nusprendė pasinaudoti nedelsiant. Jau kitą dieną, tvyrant visuotiniam pasimetimui, nupirktas Lataranos sistemos delegatas skubos tvarka pateikė naują teisės akto projektą – Saugumo optimizavimo dekretą. Oficialiai įstatymas buvo pristatytas kaip priemonė „išvengti parlamento sekimo ir užtikrinti žodžio laisvę“, tačiau tikrasis jo tikslas buvo pragaištingas. Dekretu buvo reikalaujama drastiškai apriboti parlamento saugumo tarnybų galias, uždrausti slaptus finansinius tyrimus prieš delegatus ir visiškai panaikinti nepriklausomų agentų teisę tikrinti politikų asmeninius duomenis.
– Mes negalime leisti, kad saugumo tarnybos taptų nauja tironija! – asamblėjos tribūnoje veidmainiškai rėžė korumpuotas delegatas. – Mums reikia laisvės, o ne policinės valstybės!
Salėje kilus triukšmui, Mira su siaubu stebėjo balsavimo švieslentę. Įbauginti arba papirkti parlamentarai vienas po kito spaudė žalius mygtukus. „Senosios Gvardijos“ planas veikė tobulai: jie legaliais būdais bandė surišti rankas tiems, kurie galėjo juos atskleisti. Jei šis įstatymas bus priimtas, parlamento apsauga taps visiškai bedantė, o tironų sąmokslas liks nebaudžiamas. Suprasdama, kad oficialūs keliai užsidaro, Mira po stalu aktyvavo slaptą šifruotą ryšį. Atėjo laikas veikti neoficialiai – jai reikėjo agento, kuris dirbtų visiškai už įstatymo ribų.
VI skyrius. Šešėlių operatyvininkas
Kai parlamento salėje balsų dauguma buvo priimtas Saugumo optimizavimo dekretas, „Senoji Gvardija“ šventė pergalę. Oficiali parlamento apsauga buvo teisiškai surišta. Tačiau tą pačią naktį, tamsiame ir nuošaliame parlamento komplekso angare, Mira susitiko su žmogumi, kuriam jokie nauji dekretai negaliojo. Tai buvo Kajus – buvęs aukščiausio lygio Žemės konfederacijos kontržvalgybos operatyvininkas. Po Sargono konfederacijos žlugimo jis oficialiai pasitraukė iš tarnybos, ištrynė savo duomenis iš visų registrų ir tapo dvasia-šešėliu, kurio teisiškai nebuvo jokiose sistemose.
– Aronas žuvo ne dėl techninio gedimo, Kajau, – tiesdama jam koduotą failą su degančio laivo nuotraukomis ištarė Mira. – Jį nutildė buvę imperatoriai. Parlamente priimtas įstatymas draudžia man naudoti oficialius agentus jų sekimui. Man reikia kažko, kas veiktų visiškai už sistemos ribų.
Kajus lėtai peržvelgė telemetrijos duomenis, jo akyse nesimatė jokių emocijų.
– Jei aš imsiuosi šio reikalo, Mira, parlamentas man nepadės, jei įkliusiu. Aš neturiu nei ženklelio, nei oficialių įgaliojimų, – jo balsas buvo žemas ir ramus.
– Tu turėsi kažką geresnio, – atsakė Mira. – Tu turėsi visišką veiksmų laisvę. Aronas prieš mirtį užsiminė paslėpęs skaitmeninį raktą su korumpuotų politikų sąrašais ir jų finansinėmis transakcijomis kažkur rūmų archyvuose. Surask jį, kol „Senoji Gvardija“ nesunaikino įrodymų.
Kajus trumpai linktelėjo, paslėpė duomenų kortelę po savo tamsiu apsiaustu ir akimirksniu išnyko angaro šešėliuose.
VII skyrius. Pasala tamsoje
Aukštos, tamsios parlamento centrinių archyvų salės naktį priminė milžinišką duomenų kapinyną. Milijardai istorijos failų, sutarčių ir atminties modulių tyliai švytėjo melsva šviesa. Kajus judėjo pro duomenų stelažus tarsi vaiduoklis. Jo naktinio matymo sensoriai padėjo jam greitai rasti Arono nurodytą sektorių. Tačiau vos agento pirštai palietė paslėptą skaitmeninį raktą, jo jutikliai užfiksavo nežymų oro virpesį kitoje stelažų pusėje.
„Senoji Gvardija“ nujautė, kad Aronas negalėjo sunaikinti visų duomenų, ir nusprendė išvalyti archyvus iš esmės. Iš tamsos tyliai išniro trys figūros – elitiniai samdomi žudikai, dėvintys maskuojančius šarvus ir ginkluoti tyliais molekuliniais ašmenimis. Jie neturėjo šaudyti – jų užduotis buvo likviduoti bet kokį liudininką be jokio triukšmo.
Kajus akimirksniu nuslydo žemyn, išvengdamas pirmojo mirtino smūgio, kuris perskrodė duomenų skydą. Prasidėjo žūtbūtinė kova vyriška jėga ir peiliais visiškoje tamsoje. Šešėlių operatyvininkas kovojo šaltakraujiškai: sugriebęs pirmojo užpuoliko riešą, jis panaudojo jo paties ašmenis, kad perkirstų šarvų maitinimo bloką. Salėje sužibo trumpojo jungimo kibirkštys. Likę du žudikai puolė vienu metu, tačiau Kajus, pasinaudodamas archyvo stelažų siaurumu, išsitraukė savo slopinamo garso pulsinį pistoletą. Du trumpi, duslūs šūviai perskrodė salės tylą, ir užpuolikai susmuko ant grindų šalia nukauto kolegos. Kajus, spausdamas Arono skaitmeninį raktą rankoje, suprato – tironai jau panikuoja, o tai reiškia, kad tiesa yra arti.
VIII skyrius. Gyvatė parlamento širdyje
Kajus pasitraukė į apleistą techninį pogrindį po parlamento rūmais. Prijungęs Arono skaitmeninį raktą prie izoliuoto rankinio terminalo, jis stebėjo, kaip ekrane viena po kitos pradeda švytėti atveriamos finansinės transakcijos ir slapti šifruoti pokalbiai. Tentre dešimčių korumpuotų pavardžių viena buvo išskirta raudonai – ji turėjo tiesioginę prieigą prie visų Miros slaptų planų. Tai buvo parlamento vicepirmininkas Feliksas.
Paaiškėjo, kad Feliksas visą šį laiką buvo dvigubas agentas. Jis asmeniškai derino kyšių schemas su „Senąja Gvardija“ ir perdavinėjo tironams kiekvieną Miros žingsnį. Būtent Feliksas padėjo suplanuoti Arono laivo sabotažą ir užkulisiais prastūmė Saugumo optimizavimo dekretą, kad apsaugotų savo kailį. Gyvatė sėdėjo pačioje naujosios demokratijos širdyje, o Mira vis dar tikėjo jo ištikimybe.
Kajus suprato, kad jei jis tiesiog nusiųs šiuos duomenis Mirai per įprastą parlamento tinklą, Feliksas juos perims ir sunaikins. Reikėjo veikti žaibiškai. Ryte turėjo įvykti visuotinis posėdis, kuriame Feliksas planavo galutinai pasirašyti saugumo apribojimus. Kajus privalėjo fiziškai prasibrauti į didžiąją asamblėjos salę ir atskleisti tiesą tiesioginio eterio metu, kol išdavikas nespėjo užgrobti visiškos parlamento kontrolės.
IX skyrius. Žlugusi viltis
Kajus, spausdamas rankoje terminalą su iššifruotais duomenimis, skubėjo techniniais koridoriais link didžiosios asamblėjos salės. Iki posėdžio pradžios buvo likusios vos kelios minutės. Staiga koridoriaus galo šviesos užgeso, o durys abiejose pusėse su trenksmu užsirakino. Iš šešėlių išniro pats vicepirmininkas Feliksas, o už jo nugaros stovėjo elitinis „Senosios Gvardijos“ smogikų būrys. Kajus akimirksniu suprato – Feliksas kontroliavo visą pastato automatiką ir sekė jo žingsnius.
Šešėlių operatyvininkas puolė pirmyn, išsitraukdamas pistoletą, tačiau ankštame koridoriuje jėgos buvo per daug nelygios. Nuaidėjo trumpa, mirtina sunkiųjų ginklų salvė. Kajus, suvarpytas plazminių užtaisų, krito ant šaltų grindų. Feliksas lėtai priėjo prie gulinčio agento, iš jo stingstančių pirštų išplėšė skaitmeninį raktą ir šaltai nusišypsojo. Visi įrodymai, finansinių kyšių sąrašai ir tironų pokalbiai pateko tiesiai į „Senosios Gvardijos“ rankas. Paskutinis liudininkas buvo nutildytas.
Po valandos didžiojoje parlamento salėje Feliksas, pasinaudodamas suklastotais duomenimis iš Kajaus terminalo, viešai apkaltino pačią Mirą nelegalios slaptos tarnybos kūrimu, šnipinėjimu ir parlamento narių sekimu. Nupirkti ir įbauginti delegatai, garsiai rėkdami, vienbalsiai nubalsavo už skubią rezoliuciją. Mira, sukrėsta tokios klastingas išdavystės ir Kajaus žūties, apsuptų sargybinių buvo nušalinta nuo Visatos parlamento vadovės pareigų ir išvesta iš salės.
„Senoji Gvardija“ pasiekė savo tikslą – Visatos parlamentas tapo tik tuščiu tironų įrankiu, o naujoji demokratijos era žlugo jai net nespėjus įsibėgėti.
Visatos parlamentas: Miros pasipriešinimas
Prologas
Kelią į laisvę tironai užrakino giliausiame galaktikos pakraštyje. Nušalinta Visatos parlamento vadovė Mira buvo ištremta į „Krono-9“ – baimę keliantį, izoliuotą asteroidą-kalėjimą, skriejantį aplink mirštančią žvaigždę. Feliksas ir „Senoji Gvardija“ tikėjosi, kad čia, atkirsta nuo bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu ir saugoma mirtinų automatizuotų apsaugos sistemų, Mira bus pamiršta, o jos demokratinės idėjos užges kartu su ja. Tačiau tironai padarė lemtingą klaidą – įmesdami Mirą į tamsiausią Visatos skylę, jie patys atnešė revoliucijos kibirkštį ten, kur kalėjo tūkstančiai buvusių režimo priešininkų.
I skyrius. Šviesa už grotų
Pirmoji diena „Krono-9“ kalėjime Mirai turėjo būti dvasinio palūžimo pradžia, tačiau tapo naujo pasipriešinimo gimimu. Drėgnuose, magnetiniais skydais izoliuotuose požeminiuose blokuose kalėjo šimtai buvusių karių, maištingų mokslininkų ir politinių kalinių, kuriuos kažkada čia uždarė senieji imperatoriai. Sužinoję, kad jų tarpe atsidūrė pati Visatos parlamento įkūrėja, kaliniai nutilo.
Vakarinių darbų metu, kai sargybiniai robotai trumpam nusisuko, prie Miros priėjo stambus, randuotas vyras – buvęs Gaujos sistemos laivyno admirolas tironijos laikais.
– Mes žinome, kas jūs, – dusliu balsu ištarė jis. – Ir žinome, kad jus išdavė. Feliksas mano, kad šis kalėjimas yra kapas, bet mes čia laukėme vadovo. Žmogaus, kuris sujungtų mus.
Mira pakėlė akis. Jos žvilgsnyje nebuvo baimės – tik tas pats šaltas ryžtas, kuris kadaise sugriovė Sargono konfederaciją.
– Jie atėmė iš mūsų parlamentą, – sušnibždėjo Mira, o jos balsas akimirksniu persidavė per tamsius celių koridorius. – Bet jie negali atimti mūsų valios. Jei jie uždarė mus čia, mes paversime šį asteroidą mūsų pirmąja laisvąja tvirtove. Ruoškitės. Mes perimsime šį kalėjimą iš vidaus.
Tą naktį „Krono-9“ gelmėse prasidėjo slaptas organizacinis darbas. Kol Feliksas asamblėjos salėje džiaugėsi absoliučia valdžia, už tūkstančių šviesmečių, akmeninėse celių sienose, gimė „Pogrindžio parlamentas“ – judėjimas, pasirengęs suduoti netikėtą smūgį tironijai tiesiai iš jos pačios gniaužtų.
II skyrius. Mirtinas laikmatis
Visatos parlamento valdžią užgrobęs Feliksas netrukus suprato, kad absoliuti kontrolė yra tik iliuzija. Jo slaptosios tarnybos šnipai ir galingi giluminio kosmoso skeneriai „Krono-9“ sektoriuje užfiksavo keistus, neįprasto dažnio šifruotus signalus. Nors kodo iššifruoti nepavyko, telemetrijos duomenys rodė aiškią struktūrą – kažkas iš asteroido gelmių bandė užmegzti ryšį su laisvėje likusiais sukilėliais. Vicepirmininkui pakako vienos akimirkos, kad suprantų – Mira nepasidavė, o kalėjime bręsta masinis maištas.
Felikso veidą iškreipė baimė, greitai virtusi šaltu įniršiu. Jis nedelsdamas susisiekė su „Krono-9“ kalėjimo viršininku:
– Padvigubinkite apsaugos gvardiją ir perprogramuokite sargybos robotus maksimaliam agresijos režimui, – nukirto jis per šifruotą holoryšį. – Bet koks nepasitenkinimo ženklas turi būti malšinamas mirtina jėga. Ir svarbiausia... aktyvuokite asteroido sunaikinimo protokolą.
Tai buvo šiurpus „Senosios Gvardijos“ planas – jei kaliniams pavyktų pralaužti apsaugos skydus ir pradėti sukilimą, po asteroido pluta išdėstyti termobariniai užtaisai detonuotų, paversdami visą „Krono-9“ kosminėmis dulkėmis kartu su Mira ir tūkstančiais kalinių. Feliksas nusprendė nerizikuoti – jis buvo pasirengęs sudeginti visą pasaulį, kad tik išlaikytų savo neteisėtą sostą. Mira ir jos „Pogrindžio parlamentas“ pateko į mirtinus spąstus, o jų laikas išsilaisvinti pradėjo tirpti sekundžių tikslumu.
III skyrius. Žvaigždžių bėgliai
Kol „Krono-9“ gelmėse kapsėjo mirtinas laikmatis, tolimajame kosmoso sektoriuje tamsą perskrodė mažas, bet neįtikėtinai manevringas pasipriešinimo judėjimo žvalgybos laivas „Laisvės aidas“. Jo kabinoje prie valdymo pulto sėdėjo Tadas – žuvusio agento Kajaus mokinys, perėmęs savo mokytojo slaptus metodus ir neapykantą tironijai. Šalia jo, stebėdama taktinius radarus, nervingai pirštais būgnijo jauna Parakolo sistemos hakerė Alisija, nužudyto delegato Arono dukra. Šį ekipažą jungė ne tik bendras tikslas išgelbėti Mirą, bet ir asmeninis kerštas „Senajai Gvardijai“.
– Padėtis prasta, Tadai, – prabilo Alisija, ekrane išryškėjant dešimtims purpurinių taškų. – Felikso įsakymu aplink asteroidą suformuota triguba sunkiųjų kreiserių blokada. Jų gynybiniai skydai aktyvuoti, o tolimojo nuotolio skeneriai fiksuoja bet kokį objektą. Paprastas prasiveržimas mums būtų savižudybė.
Tadas šaltai nusišypsojo, jo rankos tvirtai suėmė laivo vairalazdę:
– Kajus mane išmokė vienos tiesos: kuo didesnis laivas, tuo lėtesnė jo reakcija. Mes nekovosime su jais. Mes pasinaudosime asteroido magnetine uodega ir kosminių nuolaužų srautu. Alisija, paruošk mūsų elektromagnetinio impulso torpedą. Mums nereikia sunaikinti jų laivyno, mums reikia tik kelioms sekundėms apakinti vieno kreiserio jutiklius, kad prasmuktume po jų skydų uždanga.
„Laisvės aidas“ nėrė žemyn, pasislėpdamas tarp milžiniškų ledo ir uolienų luitų, skriejančių link „Krono-9“. Blokados laivų kapitonai per vėlai pastebėję mažą šešėlį griebėsi ginklų, tačiau Tadas jau buvo pradėjęs savo mirtiną viražą tiesiai pro lazerinių šūvių tinklą.
IV skyrius. Mirtinas pasirinkimas
„Laisvės aidui“ sėkmingai prasiveržus pro išorinių kreiserių blokadą ir nusileidus slaptame asteroido urve, Tadas ir Alisija akimirksniu infiltravosi į „Krono-9“ techninius koridorius. Naudodamiesi Kajaus paliktais navigacijos metodais, jie greitai pasiekė centrinį reaktoriaus sektorių, kur juos pasitiko patys sukilę kaliniai, vadovaujami Miros. Sukilimas jau virė, tačiau džiaugsmą akimirksniu pakeitė stingdantis siaubas.
Alisija pripuolė prie pagrindinės reaktoriaus konsolės, jos pirštai žaibiškai bėgiojo klaviatūra, bandydami nulaužti Felikso aktyvuotą sunaikinimo programą. Monitoriuje raudonai mirksėjo skaičiai: iki visiško asteroido susprogdinimo buvo likusios vos septynios minutės. Hakerės veidas išbalo.
– Tai neįmanoma... – virpančiu balsu ištarė Alisija, atsisukdama į Mirą ir Tadą. – Feliksas užblokavo sistemą iš išorės. Sunaikinimo protokolo neįmanoma išjungti jokiu kodu ar per atstumą. Vienintelis būdas sustabdyti detonaciją – kažkas turi likti reaktoriaus patalpoje, rankiniu būdu atverti pagrindinį šerdies skydą ir fiziškai sudeginti aukštos įtampos saugiklius. Tačiau tai sukels mirtiną radiacijos nuotėkį salėje. Tas, kas tai padarys, jau nebeišeis. Jis laimės laiko kitiems pabėgti, bet pats bus pasmerktas.
Salėje stojo mirtina tyla. Laikas nenumaldomai tirpo, o evakuacinis laivas galinti talpinti tik dalį žmonių.
V skyrius. Admirolo išpirka
Monitoriuje likus vos keturioms minutėms, iš minios tvirtu žingsniu į priekį išėjo buvęs Gaujos sistemos laivyno admirolas. Jo randuotas veidas, tironijos laikais matęs tūkstančius žūčių, dabar buvo visiškai ramus. Jis uždėjo savo sunkią ranką ant Alisijos peties, švelniai patraukdamas ją nuo degančios konsolės.
– Mano gyvenimas buvo pilnas tamsos, – dusliu, bet tvirtu balsu prabilo admirolas, žvelgdamas tiesiai Mirai į akis. – Aš tarnavau seniesiems imperatoriams, aš vykdžiau jų baisius įsakymus ir liejau nekaltų žmonių kraują. Visi šie metai kalėjime man buvo pelnyta bausmė. Tačiau šiandien aš pagaliau galiu pasirinkti, už ką verta atiduoti gyvybę. Jūs, Mira, esate Visatos ateitis. O aš esu tik kruvina praeitis. Bėkite.
Mira bandė protestuoti, tačiau Tadas sugriebė ją už rankos, suprasdamas, kad admirolo sprendimas yra neginčijamas. Sukilėliai, tramdydami ašaras, pasileido bėgti evakuacinių tunelių link, kur jų laukė pasipriešinimo laivas „Laisvės aidas“ ir užgrobti kalėjimo transporteriai.
Admirolas liko visiškai vienas. Jis užrakino sunkias reaktoriaus patalpos šarvuotas duris iš vidaus, kad joks sargybinis robotas nespėtų jam sutrukdyti. Karštas, radiacija dvelkiantis oras jau graužė plaučius. Priėjęs prie pagrindinio skydo, admirolas rankiniu būdu atvėrė šerdies apsaugą. Patalpą užliejo akinanti, mirtina žalsva energijos šviesa. Kęsdamas baisų skausmą, admirolas plėšė įkaitusius laidus ir vieną po kito savo rankomis degino aukštos įtampos saugiklius. Skaitmeninis sunaikinimo laikrodis ekrane staiga užgeso – Felikso mirtinas mechanizmas buvo neutralizuotas. Admirolas su palengvėjimu atsiduso ir lėtai nuslydo siena žemyn, išpirkęs savo senąsias kaltes ir padovanojęs Visatai dar vieną šansą.
VI skyrius. Kovos šauksmas
„Laisvės aidas“, dengiamas paskutinių degančio asteroido energetinių trikdžių, sugebėjo prasiveržti pro sutrikusią Felikso kreiserių blokadą ir atlikti tolimąjį hiperšuolį. Po kelių dienų varginančios kelionės pasipriešinimo laivas sėkmingai pasiekė slaptą sukilėlių bazę, paslėptą giliai laukinės, niekieno nevaldomos pasienio sistemos asteroidų žiede. Mira buvo saugi, apsupta ištikimų karių ir laisvų piliečių, pasirengusių dėl jos idėjų paaukoti viską.
Pirmasis jos žingsnis bazėje buvo ne poilsis, o atsakas tironams. Sukilėlių technikai sujungė galingus bazės siųstuvus su senaisiais, nepriklausomais ryšio palydovais. Vienu metu visuose galaktikos ekranuose, nuo prabangių Žemės rūmų iki tolimiausių gamyklinių planetų, Felikso cenzūruojamos transliacijos nutrūko. Ekrane pasirodė pavargęs, bet nelaužiamas Miros veidas.
– Visatos piliečiai, – skambiu, per milijardus šviesmečių aidinčiu balsu prabilo ji. – Feliksas ir jo „Senoji Gvardija“ bandė mane nutildyti, o mūsų laisvąjį parlamentą pavertė tironijos įrankiu. Jie žudo liudininkus ir degina mūsų konstituciją. Tačiau aš esu gyva. Ir mūsų laisvės idėja yra gyva. Šiandien, viso „Pogrindžio parlamento“ ir laisvųjų sistemų vardu, aš skelbiu oficialų karą „Senajai Gvardijai“. Mes nesustosime, kol tironai nebus nušalinti, o tikrasis teisingumas sugrąžintas į mūsų pasaulius. Sukilkite!
Ši kalba akimirksniu padegė galaktiką. Pasienio sistemos ėmė masiškai atsisakyti mokėti mokesčius Žemei, o tironų laivynuose prasidėjo pirmieji masiniai kareivių maištai. Mira nebuvo tik bėglė – ji tapo didžiausios Visatos armijos lydere.
Visatos parlamentas: Galutinis mūšis
Prologas. Pasidalijusi galaktika
Miros kovos šauksmas perskrodė kosmoso tuštumą ir akimirksniu padalijo galaktiką į dvi žūtbūtines stovyklas. Neliko vietos neutralumui – kiekviena žvaigždžių sistema privalėjo pasirinkti savo pusę.
Miros vadovaujamas „Pogrindžio parlamentas“ užsitikrino masinį išorinių, pasienio ir pramoninių sistemų palaikymą. Jų pusėje tvirtai stojo Gaujos, Parokolo, Fartanos ir sukilusios Nataros pajėgos. Sukilėlių karinį stuburą sudarė neįtikėtinai mobilūs, greiti kreiseriai, modifikuoti pramoniniai laivai ir milijonai idėjinių savanorių, pasirengusių kovoti už laisvę iki paskutinio kraujo lašo. Jų strateginis pranašumas buvo ne ginklų galia, o nenuspėjamumas, nepriekaištingi hakerių tinklai ir nepalaužiamas tikėjimas tikrąja demokratija.
Kitoje barikadų pusėje įsitvirtino Felikso valdoma „Senoji Gvardija“. Jie kontroliavo centrinius, labiausiai išsivysčiusius galaktikos pasaulius: Žemę, Latarana ir Paros sistemą. Felikso žinioje buvo reguliarioji, šimtmečius tobulinta armija – sunkiai šarvuoti flagmanai, naikinantys kariniai dromonai ir elitiniai „Šešėlių gvardijos“ batalionai. Jų gynybiniai skydai buvo galingiausi Visatoje, o technologiniai ištekliai – beveik neišsemiami. Feliksas valdė per baimę, geležinę discipliną ir brutalią cenzūrą, o jo laivynai stovėjo pasiruošę geležiniu kumščiu sutraiškyti bet kokį laisvės pasireiškimą.
Galaktika sulaikė kvapą. Abi milžiniškos jėgos telkė savo armadas ties strateginėmis hipererdvės linijomis. Visi suprato, kad artėjantis karas bus totalinis susidūrimas, kuris arba visiems laikams grąžins tironų valdžią, o galbūt atvers kelią tikrajai laisvei.
I skyrius. Šešėlių ginklas
Žemės planeta. Centrinis „Senosios Gvardijos“ komandinis bunkeris, paslėptas giliai po rūmų pamatais, alsavo slegiančia technologine galia. Milžiniškuose holografiniuose ekranuose mirgėjo prarastų pramoninių sistemų koordinatės. Feliksas, susikūprinęs prie centrinio pulto, stebėjo, kako jo įtakos sfera galaktikoje traukiasi su kiekviena diena. Miros kalba uždegė mases, ir paprastas jėgos demonstravimas nebepadėjo. Tironui reikėjo kažko, kas akimirksniu palaužtų sukilėlių stuburą.
– Projektas „Skliautas“ baigtas, Jūsų ekscelencija, – iš tamsos išniro vyriausiasis ginkluotės inžinierius, spausdamas rankoje valdymo terminalą.
Ekrano centre išryškėjo nematytas ginklas – „Planetų skydų deaktyvatorius“. Tai buvo baisus kibernetinis-kvantinis įrenginys, veikiantis per sinchronizuotus hipererdvės dažnius. Šis ginklas buvo sukurtas ne planetų paviršiui bombarduoti, o jų saugumui sunaikinti. Vienu pulso pliūpsniu jis galėjo akimirksniu per atstumą išjungti bet kurios sukilėlių planetos ar gynybinės stoties magnetinius skydus, palikdamas jas visiškai nuogas prieš „Senosios Gvardijos“ flagmanų atakas.
– Puiku, – šaltai nusišypsojo Feliksas, o jo akyse sužibo maniakiškas ryžtas. – Mira galvoja, kad jos sukilėliai yra saugūs už savo pramoninių planetų gynybinių skydų. Mes atimsime iš jų šią iliuziją. Pirmuoju mūsų taikiniu taps Parokolo sistema. Kai jų skydai sugriūs ir mūsų laivynas pavers jų sostinę pelenais, kitos sistemos pačios atšauks savo maištus. Paruoškite ginklą. Atėjo laikas parodyti Visatai, kas čia tikrasis šeimininkas.
II skyrius. Šnipas Parokolo širdyje
„Planetų skydų deaktyvatorius“ buvo technologinis monstras, tačiau kvantinis jo impulsas negalėjo prigerti aklai. Kad ginklas suveiktų šimtu procentų, Feliksui reikėjo tikslių, realiu laiku atnaujinamų Parokolo sistemos pagrindinio skydų generatoriaus dažnių ir apsaugos kodų. Bet koks nukrypimas būtų leidęs sukilėlių kompiuteriams neutralizuoti ataką. Štai kodėl tironas pasikliovė savo didžiausia korta – slaptu šnipu, infiltruotu pačioje Parokolo sistemos gynybinėje vadovybėje.
Parokolo sostinės požeminiame bunkeryje, kur sukilėlių generolai karštligiškai planavo flangų puolimą, vienas iš aukšto rango karininkų lėtai atsitraukė prie techninio terminalo. Kol visi kiti stebėjo taktinį žemėlapį, jo pirštai žaibiškai suvedė slaptą kombinaciją. Ekrane trumpam sužibo „Senosios Gvardijos“ logotipas. Karininkas nukopijavo visus skydų generatoriaus algoritmus ir, naudodamas giluminio kosmoso slopinamąjį ryšio kanalą, išsiuntė juos tiesiai į Žemę. Felikso šnipas ką tik atvėrė savo tėvynės vartus mirtinam priešui.
Tuo pat metu, už tūkstančių šviesmečių esančioje „Pogrindžio parlamento“ bazėje, Alisija užfiksavo keistą, itin trumpą duomenų nutekėjimo pliūpsnį. Jos hakeriški algoritmai akimirksniu suprato – Parokolo sistemos kodai buvo pavogti iš vidaus.
– Tadai! – sušuko ji, pripuldama prie ekrano. – Mes turime išdaviką Parokolo štabe! Kodai nuskriejo į Žemę. Jei nerasime būdo persergėti Parokolo pajėgų ir pakeisti generatoriaus dažnių rankiniu būdu, jie neturi jokių šansų. Felikso ginklas juos nuogus nušluos per kelias minutes!
III skyrius. Lenktynės su laiku
„Pogrindžio parlamento“ bazėje Alisijos pirštai žaibišku greičiu skriejo per sensorinę klaviatūrą. Ji bendė prasibrauti pro Parokolo sistemos ugniasienę, kad nuotoliniu būdu užblokuotų pavogtus kodus ir sugeneruotų naują skydų apsaugos algoritmą. Tačiau ekrane vienas po kito užsidegė raudoni įspėjimai. Sistemos prieiga iš išorės buvo visiškai nukirsta.
– Jis ne tik pavogė kodus, – pro sukastus dantis ištarė Alisija, stebėdama telemetrijos duomenis. – Šnipas fiziškai užsibarikadavo Parokolo pagrindinio generatoriaus patalpoje. Ji rankiniu būdu užrakino šarvuotas duris ir perdegino avarinius valdymo grandinės laidus. Niekas negali pakeisti dažnių atgal, o Feliksas jau krauna savo deaktyvatorių!
Tadas akimirksniu suprato padėties rimtumą. Kiekviena sekundė artino Parokolo sistemą prie pražūties.
– Alisija, siųsk man patalpos schemas tiesiai į naikintuvą, – įsakė Tadas, jau bėgdamas link angaro. – Mano būrys išvyksta nedelsiant. Mes iššoksime iš hipererdvės tiesiai prie Parokolo reaktoriaus komplekso. Jei šnipas užsirakino iš vidaus, mes tiesiog išsprogdinsime tas duris. Laikykitės, Parokolo skydai privalo išlikti aktyvūs!
Po kelių akimirkų Tado elitinė eskadrilė nėrė į hipererdvės sūkurį. Prasidėjo žūtbūtinės lenktynės su laiku: jiems reikėjo ne tik įveikti kosminį atstumą, bet ir jėga prasibrauti į akylai saugomą patalpą, kol „Senosios Gvardijos“ šešėlių ginklas nepavertė klestinčio pasaulio neapsaugotu pelenų krūva.
IV skyrius. Planetos saulėlydis
Žemės komandiniame bunkeryje Feliksas šaltai stebėjo, kako ekrane sužibo žalia lemputė – jo šnipas sėkmingai užrakino Parokolo generatorių iš vidaus. Visi duomenys sutapo idealiai.
– Paleisti impulsą, – lediniu balsu įsakė Feliksas.
Inžinierius nuspaudė pagrindinį mygtuką, ir „Planetų skydų deaktyvatorius“ išspjovė nematomą, kosminę erdvę iškraipiusią kvantinę bangą. Per kelias sekundes banga pasiekė tikslą. Parokolo planetos gyventojai su siaubu stebėjo, kako danguje tūkstantmečius švytėjęs gynybinis magnetinis laukas ėmė dramatiškai silpti, kibirkščiuoti ir galiausiai visiškai išsijungė. Planeta liko visiškai neapsaugota.
Tadas ir jo naikintuvų būrys kaip tik iššoko iš hipererdvės, tačiau buvo per vėlu. Iš šešėlių išniro milžiniški „Senosios Gvardijos“ flagmanai. Be gynybinių skydų likusi Parokolo sistema neturėjo jokių šansų prieš sunkiųjų kreiserių salvę. Tironų laivynas paleido termobarines torpedas tiesiai į planetos branduolį. Tadas savo naikintuvo ekrane su siaubu ir ašaromis akyse stebėjo, kako viena gražiausių galaktikos pramoninių planetų sutrūkinėjo nuo vidinių sprogimų, virto degančios magmos rutuliu ir galiausiai išsitaškė į milijardus kosminių nuolaužų. Alisija sukilėlių bazėje suklupo priešais užgesusį monitorių – jos gimtasis pasaulis ir tėvo Arono palikimas buvo visiškai sunaikinti. Felikso žiaurumas pasiekė kulminaciją, o sukilėliai patyrė patį skaudžiausią smūgį istorijoje.
V skyrius. Lemtingas posėdis ties Saturnu
Miros flagmano komandiniame tiltelyje tvyrojo kapų tyla, kurią temdė tik tūkstančių žuvusių Parokolo gyventojų telemetrijos likučiai. Sukilėlių vadai buvo paralyžiuoti baimės ir gedulo, tačiau Mira išliko nepalaužiama. Ji suprato, kako jei jie dabar pasiduos panikai, Feliksas po vieną sunaikins visus laisvus pasaulius.
– Feliksas peržengė bet kokias gyvybės ir karo ribas, – tvirtai, tramdydama vidinį skausmą prabilo Mira. – Jo deaktyvatoriui reikia laiko persikrauti po tokio galingo šūvio. Tai mūsų vienintelis ir paskutinis šansas. Mes nebesislėpsime pasienio šešėliuose. Įsakykite visam Jungtiniam sukilėlių laivynui – Gaujos, Fartanos, Nataros ir likusiems Parokolo laivams – atlikti masinį šuolį tiesiai į Saulės sistemos širdį.
Sukilėlių armada pajudėjo link lemiamo taško ties Saturno žiedais. Tai buvo vieta, kur kadaise sprendėsi ankstesnių kartų likimai, ir būtent čia turėjo įvykti paskutinis, žūtbūtinis Visatos parlamento mūšis. Tadas, kupinas neapykantos ir noro atkeršyti už sunaikintą planetą, su savo išlikusia eskadrile suformavo puolimo avangardą. Atėjo laikas arba visiems laikams sunaikinti „Senąją Gvardiją“, arba žūti kovojant už laisvę.
VI skyrius. Saturno liepsnos
Ties šaltais Saturno žiedais erdvė tiesiog ištirpino tamsą – tūkstančiai „Pogrindžio parlamento“ ir „Senosios Gvardijos“ laivų susidūrė didžiausiame kosminių mūšių istorijoje. Lazerinių baterijų salvės, sprogstančių reaktorių blyksniai ir plazminės torpedos pavertė planetos orbitą liepsnojančiu pragaru. Tado vadovaujamas avangardas – įniršę Gaujos, Fartanos ir keršto trokštantys likę Parokolo pilotai – nėrė tiesiai į patį kovos sūkurį. Jų užduotis buvo beveik neįmanoma: prasilaužti pro sunkiuosius Felikso flagmanus ir pasiekti Žemės orbitoje esantį „Planetų skydų deaktyvatorių“, kol šis visiškai nepasikrovė antram šūviui.
– Likusios penkiolika minučių iki deaktyvatoriaus pilno pakrovimo! – per kurtinantį ryšio triukšmą sušuko Alisija iš Miros flagmano. – Jei Tadas nespės išjungti jo reaktoriaus, Feliksas nusitaikys į Nataros sistemą!
Tadas spaudė savo naikintuvo akceleratorių iki ribos, manevruodamas tarp milžiniškų ledo luitų ir skriejančių laivų nuolaužų. Elitiniai „Šešėlių gvardijos“ dromonai suformavo neperšaunamą sieną aplink vidines Saulės sistemos planetas, o jų sunkiosios baterijos negailestingai naikino sukilėlių kreiserius. Tado akyse degė Parokolo žūties vaizdas, joks baimės jausmas jo nebevaldė. „Už Kajų, už Aroną, už Parokolą! “ – sušuko jis į raciją, vesdamas savo likusią eskadrilę į desperatišką, mirtiną taranavimo manevrą tiesiai pro priešo flagmano komandinį tiltelį. Tai buvo visko arba nieko akimirka – Visatos parlamento likimas kabojo ant vienintelio Lino ir Tado prasilaužimo plauko.
VII skyrius. Paskutinė sekundė
Taktiniame ekrane laiko likutis ištirpo iki nulio – Žemės orbitoje kybantis „Planetų skydų deaktyvatorius“ sužibo akinančia purpurine šviesa. Feliksas savo požeminiame bunkeryje, nematydamas jokios kitos išeities prieš įniršusį sukilėlių laivyną, asmeniškai nukreipė ginklą į Nataros sistemą – pačią sukilimo širdį.
– Atsisveikink su savo revoliucija, Mira, – piktai sušnibždėjo Feliksas ir nuspaudė gaiduką.
Mirtinas kvantinis impulsas išsiveržė iš platformos, pasileisdamas tiesiai link Nataros. Tačiau Feliksas neįvertino Tado pasiryžimo. Tado naikintuvas, nukentėjęs nuo dešimčių sargybinių šūvių ir palikdamas degančios plazmos šleifą, jau skriejo maksimaliu greičiu tiesiai į deaktyvatoriaus energijos skirstytuvą. Jis suprato, kako iššauti įprastų torpedų nebepavyks – sistemos buvo sudegusios.
– Alisija, pasirūpink Mira. Karas baigėsi, – sušuko Tadas į raciją ir nukreipė savo laivą tiesiai į deaktyvatoriaus branduolį.
Likus vos akimirkai iki tol, kol kvantinė banga būtų pasiekusi ir sunaikinusi Nataros planetas, Tado naikintuvas įsirėžė į ginklo širdį. Nugriaudėjo kurtinantis dvasinis-kibernetinis sprogimas. Deaktyvatorius tiesiog išsitaškė Žemės orbitoje, o jo energijos atatrankos banga per ryšio dažnius sugrįžo atgal į Žemę, akimirksniu sudegindama centrinį Felikso bunkerį ir patį tironą jo paties ginklo jėga. „Senosios Gvardijos“ laivynas, išvydęs savo lyderio žūtį ir ginklo sunaikinimą, nuleido ginklus. Tado auka išgelbėjo Natarą ir atvėrė kelią tikrajai laisvei.
Epilogas. Tikrasis parlamentas
Praėjus metams po didžiojo mūšio ties Saturnu, Visatos parlamento rūmų salė atrodė visiškai kitaip. Čia nebebuvo jokių vicepirmininko kėdžių, jokių slaptų bunkerių ar tironiškų emblemų. Salės centre stovėjo milžiniškas apvalus stalas, prie kurio sėdėjo lygiaverčiai visų galaktikos sistemų atstovai.
Mira, lėtai žengdama prie centrinio pulto, pasirašė Galutinę Visatos Konstituciją. Šalia jos stovėjo Alisija, perėmusi savo tėvo Arono ir žuvusio Tado atminimą. Naujasis įstatymas visiems laikams uždraudė bet kokias planetų naikinimo technologijas, slaptas ginkluotės programas ir garantavo visišką skaitmeninį skaidrumą kiekvienam delegatui.
Pirmasis agentas Tomas tamsioje oloje, sukilėlių vadas Zaleas, pasiaukojęs Gaujos admirolas, Kajus ir galiausiai Tadas – jie visi atidavė savo gyvybes, kako tironų era šešėliuose pasibaigtų. Šįkart demokratija nebuvo pastatyta ant trapių dekreto žodžių – ji buvo iškovota per kraują ir nepalaužiamą piliečių valią. Virš laisvų, niekieno nevaldomų žvaigždžių sistemų pagaliau užtekėjo amžinoji taikos, lygybės ir šviesos era.