Raktų Meistras ir auksinė bluselė

Ir štai, labą vakarą, gerbiamieji išpažintojai. Šio vakaro užmigdymo procedūra prasideda nuo pasakojimo, kaip žygiavo Parko aveniu suplyšusiais batais žmogus. Tai buvo Pašaltuonio parapijoj, tas Penktasis, tas aveniu. O tas žmogus – tai buvo Raktų Meistras. Jis ėjo ryžtingais žingsniais tiesiai į savo tikslą, o tikslas buvo Moišės krautuvėlė, visokių ten apeiginių ir netradicinių apdarų krautuvėlė.
Ten galėjai gaut visko: ir mitrą (kepurę mišioms), ir vienuolio abitą, ir dar nežinia ką. Na tai va, o tokioj tabokinėj vėžlio kiauto dėžutėj ant krūtinės, jis nešėsi savo geriausią draugę – auksinę blusytę.
Moišė buvo žydelis. Daug žydų turėdavo krautuvėlių visokiausių – galėdavai ir grietinės košerinės nusipirkti ir, pieštuką, ir redis plunksnų... na, su tušu paišymui... Na, dar vatmano košerinio, aišku... Gal šiaip tas vatmanas buvo popierius sugalvotas ir žydelio išrastas, nes tokios tų pavardės: Vatmanas, Matmanas, Bergmanas... Na, nenukrypkim.
“Laba diena” – tarė iėjęs į Moišės krautuvėlę. Kaip koks pažįstamas ant prekystalio pasidėjo vėžlio kiauto dėželę prabangią, atidarė, muzikėlė užgrojo, ir iš ten išlipo auksinė bluselė. Pagarbiai nusilenkė Moišei. Raktų Meistras ir sako:
– Laba diena darsyk, Ponas Moiše, ar neturėtumėt kartais tai mano bluselei kojinyčių, nežinau, šešias ar aštuonias poras, ir dvi poras pirštinyčių mažų? Tokių labai mažų.
– O taip, mes visko turim! O jeigu neturėsiu, tai gausim, bet einu paieškoti į sandėlį.
Ir čia staiga Raktų Meistrą suėmė kosulio priepuolis. Jis pradėjo kosėti, dar norėjo kažką sakyti, bet per tą kosulį negalėjo. Moišė sustojo klausiamu žvilgsniu, o Raktų Meistras sako:
– Aš nueisiu pas kitą žydelį čia, kitoj gatvės pusėj, į aptieką. Gal kokio pertusino, mikstūros... Čia bluselę palieku, jūs išrinkit tas kojinytes.
Ir išėjo Raktų Meistras, o Moišė nuėjo į sandėlį ieškoti kojinyčių. O bluselė apsižvalgė ir pradėjo vaikščioti tuo prekystaliu – auksines rankeles už nugaros susidėjus, žygiavo pirmyn atgal,  pirmyn atgal…
O tuo metu į tą kromelį atėjo Eržvilko zakristijonas. Atvažiavo tolimą kelią autobusu – prireikė klebonui kepurės. Išeiginės Eržvilke jau nė vienos geros kepurės nebuvo, tai atvarė į Pašaltuonį su persėdimais. O tam žmogui, zakristijonui, jau laiko nebuvo – iki kito autobuso turėjo labai skubėti, kad suspėtų grįžti. Jis tik puolė prie to prekystalio ir nieko nematydamas, su rankove nubraukė tą bluselę nuo stalo, ji krito kaip iš kokio dangoraižio ir tik spėjo įsikibti į zakristijono skverną. Rėkė, šaukė, bet nieks jos negirdėjo.
Zakristijonas:
– Moiše, Moiše!
– Čia, klebonui reikia kepurės, tos mitros.
Moišė sako:
– Bet turėjot skambinti užsisakyti.
– Jo, jo... Va, štai čia, – sako zakristijonas. Ir greitai pasičiupo tą kepurę, mitrą kažkokią, ir išbėgo su visa ta blusele, į skverną įsikibusia. Tekinas į autobusų stotelę, įlipo ir atsisėdo. Buvo jau ir atgalinį bilietą nusipirkęs į priemiestinius reisus. Bluselė užlipo skveru aukštyn ir įlindo į kepurę.
Kai zakristijonas parvažiavo į Eržvilką, kaip tik spėjo grįžti į dvyliktines mišias. Grįžo, atidavė klebonui tą kepurę, o bluselė ten jau buvo... Klebonas užsimaukšlinO tą mitrą ir nušliūrino į bažnyčią. Viskas pakankamai greitai vyko, kadangi iki mišių dar buvo laiko, tai klebonėlis atsisėdo į klausyklą kokių nusidėjėlių nuodėmių išklausyti prieš mišias. Viršuj vargonininkas jau dėliojo savo čierkas ir užkandą visokią. Dvyliktinių mišių nė vienas darbo žmogus neateidavo, tik visokios davatkos. Ir tos bažnyčios pročkelė, davatka numeris vienas, kožną dieną eidavo, išpažintį atlikdavo. Ir tų plotkelių tiek privalgydavo, kad nieko ir namuose valgyti jau nebereikėdavo.
Prie klausyklos priklaupė ir sako:
– Klebonėli, vėl padariau vieną nuodėmę per paskutinę parą, daugiau neatsimenu – nusidėjau mintimis. Buvau ant vieno žmogaus supykus, anas mane papiktino...
O bluselė tuo metu iš kepurės klebonui nejučiom įlindo į ausį. Ir panašų balsą padariusi, kaip tos pročkelės, pašnibždomis:
-Zakristijonas pederastas!
Klebonas:
- Na, suprantat, visokių yra žmonių, gal čia Dievo planas, mus išbandyti, mes turėtume visokiausius priimti…
Pročkelė:
- Taip, suprantu, esu kalta… Nereikėjo pykti. Ką man dabar daryti?
- sukalbėk vieną „Sveika, Marija“,
– Vis tiek, aš gal ir nekalta, bet aš pati mačiau…, o bluselė pridūrė “kad zakristijonas pimpalą į užuolaidas nusivalė! ”.
Klebonas nutilo. Galvoja, nejaugi jinai tikrai matė? Sako klebonas:
– Bet, visokių žmonių yra. Ir gal mes patys per daug matom, nereikėtų rūpintis kitų reikalais. Tai tada sakyčiau, keturiolika „Sveika Marija“ ir du „Tėve mūsų“.
Klebonas toliau mislija: „O gal ji visgi matė pro langą, kaip mes išdykavom su tuo zakristijonu? “
Besijaudindamas klebonas pasibezdėjo. O bluselė į ausį sako:
– Jau taip tave tas zakristijonas išliurlino, kad nei raukų nebenulaikai!
Klebonas raudonas, kaip pomidoras staigiai klausykloj pašoko ir suriko:
– Viskas! Tūkstantis „Sveika, Marija“! Tūkstantis!
Atsistojo, subeldė garsiai su krapyla į klausyklą ir išėjo. Tiesiai parėjo į kleboniją, nei mišių nebelaikė.
O vargonininkas nuo to antro aukšto nustebęs žiūrėjo, nesuprato, kas čia atsitiko, kadangi jau spėjo išsidėliot ir išgėrimą, ir užkandą, tai išgėrė du kartus be eilės neužkandęs ir užgrojo tais vargonais kažkokį requiem. Na va.
Pročkelė atsistojo ir atbulom išėjo iš bažnyčios. O paskui atsipeikėjus vėl sugrįžo, atsiklaupė atgailą pildyti.
Klebonas kai jau grįžo, kepurę nusimovė, numetė ant tumbočkės prie lovos, bluselė ten ir liko.
O tuo metu tame Parko aveniu, tame Moišės šope, sugrįžo Raktų Meistras. Žiūri – ant prekystalio - nieko, neblizga jokio aukso. Nėra... net juodų blusų nėra, nekalbant apie auksinę.
– Moiše, kur mano bluselė dingo?! Kur ją šaukti ir ieškoti – niekur nėra!
Ir Moišė išlenda iš sandėlio jau suradęs tas kojinytes nešasi:
– Nežinau... Bet štai, zakristijonas buvo atėjęs iš Eržvilko. Gal jis matė... Tu jam paskambink.
Paėmė trūbelę ir paskambino. Prašo operatoriaus, kad sujungtų su Eržvilko klebonija. Sujungė. Atsiliepė klebonas.
Moišė:
– Gal galit pakviesti zakristijonę?
Klebonas žliumbdamas:
– Aš než... Gal pakviesiu...
Bet taip pakrikę nervai, kad krito vėl lovon – trūbelę numetė ant tumbačkės. O bluselė prišoko prie mikrofono ir sako:
– Moiše, Moiše! Pasakyk Raktų Meistrui, kad zakristijonas su klebonu mane pagrobė!
Moišė padavė trūbelę Raktų Meistrui. Bluselė pasiskundė, viską papasakojo sutrumpintu variantu.
Raktų Meistras irgi metė trūbelę, nubėgo į Pašaltuonio taksi parką. Pasiėmė patį geriausią taksą – „Mercedes 600“. Per tris minutes jau buvo Eržvilke, prie Eržvilko klebonijos. Kaip kokiam vesterne spyriu atsidarė klebonijos duris, atrado kleboną su prižliumbta pagalve, ir bluselę ant tumbačkės bevaikštinėjančią pirmyn atgal, auksines rankeles už nugaros susidėjusią.
Na, ir kaip tu misliji, kokia ten scena buvo? Labai taikinga, kaip jis tą bluselę pasiėmė?
Atsidarė tą vėžlio kiauto dėžutę, bluselė įšoko, įsidėjo dėžutę į krūtinės kišenėlę. Dar išeidamas, prieš trenkdamas durimis, tam klebonui sako:
– Nu ir durniuokit jūs, pederastai, tame Eržvilke!
Žadėjo sėsti į tą šešimtajį mersą, bet jis jau buvo nuvažiavęs, nes Raktų Meistras nesusimokėjo už kelionę į abi puses.
Ir vėl pasaka – kaip prasidėjo Pašaltuonio vidury, taip ir baigiasi Eržvilko vidury: žygiuoja Raktų Meistras geltonais praplyšusiais štibletais dulkėta Eržvilko gatve link autobusų stoties, o kišenėj, vėžlio kiauto dėželėj, bluselė vaikšto pirmyn atgal, pirmyn atgal, auksines rankeles už nugaros susidėjusi.