Kayonos žemė (10)

10. Už tyliosios žemės

Išvykti nuspręsta dar prieš saulei pakylant aukščiau medžių linijos. Ne todėl, kad būtų skubama. O todėl, kad kai kurie sprendimai turi būti įgyvendinami tada, kai apie juos dar nekalbama garsiai.
Takodos arklio vieta buvo tuščia. Arklidėse liko tik pėdsakai – netvarkingi, grubūs, per gilūs, kad būtų atsitiktiniai. Žemė dar laikė naktį, o su ja ir svetimą kvapą. Zinjia pritūpė, pirštais palietė sutryptą purvą, bet nieko nepasakė. Jo tyla buvo tikslesnė už bet kokį spėjimą.
– Aš keliausiu ieškoti savo arklio, – pasakė Takoda. Ne prašydama. Ne ginčydamasi.
Zinjia linktelėjo. Tai buvo suprasta dar iki žodžių.
Kai pasakiau, kad noriu keliauti kartu, abu iškart atsisuko. Takodos žvilgsnis buvo aštrus, bet ne piktas. Zinjios – ramus, bet uždaras.
– Tai ne tau, – tarė Takoda. – Tu dar nepasiruošusi.
– Aš žinau, – atsakiau. – Bet jūs neturite būti tik dviese.
Tą akimirką į priekį žengė Takinis. Jo balsas buvo žemas, trumpas, be vietos diskusijai.
– Dar vienas žmogus kelionėje nėra našta, – pasakė jis. – Ypač jei tas žmogus jau gavo lanką.
Daugiau niekas neprieštaravo. Išjojome keturiese.
Nejaučiau, kad turėčiau būti čia, bet ir nebejaučiau, kad neturėčiau. Lankas buvo pritvirtintas prie balno, strėlės – tvarkingai sudėtos. Vis dar jaučiau jo svorį, nors rankose nelaikiau. Mėnulio Žvaigždė judėjo ramiai, užtikrintai, lyg žinotų, kad šis kelias nėra apie greitį.
Niekas nekalbėjo. Žemė po kanopomis keitėsi lėtai. Iš minkštos – į kietesnę. Iš žolės – į dulkes. Takas tapo aiškesnis, labiau išmintas. Tai buvo ženklas, kad artėjame prie vietos, kur žmonių pėdsakai nebėra atsitiktiniai.
Mudfordas išniro staiga – ne kaip miestas, o kaip žaizda žemėje.
Purvas čia buvo ne laikinas – jis buvo nuolatinis. Sumaišytas su mėšlu, su ištrypta šiaudų mase, su tuo, kas seniai nebuvo tvarkoma ir, regis, niekam neberūpėjo. Mediniai namai stovėjo kreivai, kai kurie langai buvo išdaužyti ir palikti taip, lyg niekas net neketintų jų keisti. Gatvėse tvyrojo kvapas – ne vien gyvulių, bet ir užsistovėjusio abejingumo.
Įjojome lėtai. Žmonės mus pastebėjo iš karto.
– Žiūrėkit, – pasigirdo balsas. – Raudonskūriai.
– Ko čia atjojo? – pridūrė kitas. – Žemės ieškot?
– Gal žudyt atėjo, – kažkas nusikvatojo.
Nė vienas iš mūsų neatsakėme. Takinis nenuleido žvilgsnio. Takoda, sėdėdama ant Zinjios žirgo nugaros, tvirtai laikėsi į jį įsikabinusi. Zinjia nė karto neatsisuko. Aš jaučiau, kaip mano kūnas įsitempia, bet ne taip, kaip anksčiau – ne traukiantis į šalį, o laikantis šalia. Sustojome prie vandens lovio. Ne dėl vandens. Dėl vietos.
– Ieškom žirgo, – pasakė Takinis. Jo balsas buvo lygus, be prašymo. – Didelis. Ilgi karčiai. Baltas su juodomis dėmėmis.
Keli žmonės apsimetė negirdėję. Vienas vyras, su purvinu paltu ir skrybėle, kilstelėjo smakrą.
– Čia daug arklių prajoja, – tarė jis. – Ne visi turi vardus.
– Šitas turi, – ramiai pasakė Takoda. – Ir jis ne jūsų.
Vyras šyptelėjo kreivai.
– Jei ne mūsų, tai gal jau niekeno.
Kažkur netoliese kažkas nusijuokė. Aš jaučiau, kaip Mėnulio žvaigždė po manimi sujudėjo. Ne iš baimės. Iš budrumo. Lengvai paliečiau jos kaklą – ne ramindama, o primindama, kad esame kartu.
– Ar matei tokį žirgą? – paklausė Zinjia. Ne pakeltu balsu. Bet taip, kad vyras nebegalėjo apsimesti, jog klausimas skirtas ne jam.
Vyras patylėjo. Tada gūžtelėjo pečiais.
– Gal ir prajojo. Čia daug kas prajoja naktimis.
– Kur? – paklausė Takinis.
– Į pietus, – tarė jis po akimirkos. – Arba į rytus. Keliai čia painūs.
Tai buvo viskas.
Mes daugiau neklausinėjome. Nei dėl žirgo, nei dėl žodžių, kurie sklandė ore. Apsisukome taip pat ramiai, kaip ir atjojome. Už nugaros liko juokas. Purvas. Miestas, kuris nematė savęs kaip problemos.

...

Kai Mudfordas liko už nugaros, oras pasikeitė. Ne iš karto. Bet lėtai – tarsi plaučiai pagaliau galėtų pilnai įkvėpti.
– Jie žino, – tarė Takoda.
– Taip, – atsakė Takinis. – Ir nori, kad mes tai žinotume.
– Žirgas gyvas, – pasakė Zinjia. Ne kaip viltį. Kaip faktą.
Aš tylėjau, bet  žiūrėjau į kelią, kuris driekėsi toliau – į žemę, kuri jau nebuvo mūsų. Lankas ant balno lengvai dunkstelėjo į mano šoną, primindamas apie save. Aš supratau: ši kelionė nebuvo tik apie Takodos žirgą. Ji buvo apie tai, kiek toli reikės eiti, kad išlaikytum tai, kas tau patikėta.
Jojome ilgai. Iškart pastebėjau, kad esame plačiose prerijose. Čia buvo gausu švelniai banguojančių kalvų, iškart pastebėjau derlingą žemę, daug rančų, upelių, pavienių medžių, didžiules ir plačias ganyklas. Visa tai atrodė tarsi Amerikos ūkio širdis. Takinis įvardijo tai, kaip Žaliąjį slėnį.
Mes pasiekėme didžiulę, pačiame Žaliojo slėnio centre esančią, sodybą ant nedidelės kalvos. Aplink buvo išsidėstę tvartai, arklidės, ir aptvarai. Mačiau didžiules galvijų ganyklas, šalia vandens bokštą ir malūną. Priekyje vietovės buvo į žemę įkaltas medinis kuolas, ant jo pakabinta lentelė su pavadinimu: Morisonų ranča.
Žemė čia buvo kitokia nei Mudforde – drėgna, bet ne klampi, tamsi, tačiau gyva. Po kanopomis ji nešliaužė ir nekibo, tik švelniai pasidavė, lyg būtų pripratusi prie svorio. Aplink plytėjo laukai, apsupti žemų tvorų, o už jų – daržai, tvarkingai išrikiuoti, be pertekliaus, be puošnumo. Tai nebuvo vieta, kuri norėtų padaryti įspūdį. Ši žemė tiesiog atliko savo darbą.
Prie pagrindinio namo stovėjo vyras. Plataus sudėjimo, tvirtas, su nuo saulės įdegusia oda ir rankomis, kurios iš karto išdavė įprotį laikyti ne popierių, o žemę. Jis rėmėsi į tvoros stulpą, ir mus pamatęs kurį laiką nejudėjo – pirmiausia stebėjo. Jis ne ieškojo ginklo. Tik skaičiavo mūsų judesius, žvilgsnius, žingsnius.
Šalia jo buvo mergina. Jauna, bet ne vaikiška. Jos tamsūs plaukai buvo surišti paprastai, o rankovės paraitotos, lyg ji ką tik būtų pradėjusi darbą. Ji žiūrėjo į mus kur kas atviriau nei vyras, bet irgi be šypsenos.
Mes nulipome nuo arklių lėtai. Takinis ėjo priekyje, Zinjia – per žingsnį už jo, Takoda liko šiek tiek atokiau, ir tik tada – aš. Nors mūsų lankai buvo ant pečių, bet niekas neišsitraukė ginklo. Niekas nepakėlė rankų. Buvo aišku: čia susitikimas, ne susidūrimas.
Vyras pirmasis nutraukė tylą.
– Jūs ne iš Mudfordo, – pasakė jis. Balsas buvo sodrus. Ir tai nebuvo klausimas.
– Ne, – atsakė Takinis. – Mes iš Nóharos.
Šis vardas ore nusėdo ramiai. Vyras linktelėjo, tarsi būtų jį girdėjęs ir anksčiau, gal net daugiau, nei norėtų pripažinti. Tačiau štai aš, priešingai nei visi kiti: šį pavadinimą išgirdau pirmą kartą. Klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į Zinjią, jis pakuždėjo man į ausį, kad taip vadinamos yra mūsų – Amerikos čiabuvių žemės, o Káyona – tik rezervato pavadinimas.
– Kalebas Morisonas, – tarė jis ir ištiesė ranką. Ne Takinio link, o į bendrą erdvę tarp mūsų visų, tačiau rankos jam niekas taip ir nepaspaudė, todėl jis atsitraukė. – Čia mano ranča. Mano žemė.
– Takoda mus pažįsta, – pridūrė mergina, žengusi pusžingsnį į priekį. Ir tik tada nusišypsojo. – Ji ne kartą čia buvo.
Takodos pečiai vos pastebimai įsitempė.
– Taip, – tarė ji. – Tai Kalebas. Ir jo duktė.
– Mildred, – pasakė mergina. – Bet... – ji trumpam nutilo, žvilgtelėjo į Takodą ir tik tada į mus. – Jūsiškiai mane vadina Mile.
Tas vardas nuskambėjo kitaip. Minkščiau. Tarsi jau būtų buvęs perleistas per kitą kalbą, per kitą pasaulį.
– Čia Yara, – Takinis ranka mostelėjo į mane, o tada pažvelgė į šalia manęs stovintį vyrą. – Ir Zinjia.
Mes linktelėjome vieni kitiems. Vardai buvo priimti be jokių ceremonijų.
– Atėjome dėl žirgo, – Takinis kalbėjo toliau. – Baltas. Stambus. Ilgi karčiai. Su juodomis dėmėmis. Pavogtas iš mūsų žemių.
– Jis mano, – įsiterpė Takoda. – Esate ne kartą matę, kaip atjoju su juo į jūsų rančą, pone Kalebai.
Kalebas Morisonas neatsakė. Jo žvilgsnis nuslydo į laukus, tarsi ieškotų ne mūsų veiduose, o prisiminimuose.
– Mačiau, – galiausiai tarė jis. – Ne patį vagystės momentą. Bet mačiau pasekmes. Prieš dvi naktis, – tęsė jis, nepertraukdamas savęs. – Prie pat miško linijos. Du vyrai. Vienas tempė žirgą su lasu. Gyvulis priešinosi. Labai. Neatrodė kaip parduodamas ar keičiamas arklys.
Takoda nejudėjo, tik jos rankos susigniaužė į kumščius, o žandikaulis įsitempė.
– Kur jie nujojo? – paklausė Zinjia.
– Ne link Mudfordo, jeigu kyla toks klausimas, – atsakė Kalebas. – Aš tuo tikras. Jie laikėsi atokiau nuo kelio, – jis pažvelgė į mus visus. – Tai nebuvo atsitiktiniai vagys. Jie žinojo, ką daro. Ir žinojo, kad tempia ne šiaip gyvulį.
Tyla nusėdo tarp mūsų. Ji buvo ne sunki, bet tiksli.
– Jeigu ieškosite toliau, – tarė Milė, – jie galėjo sustoti prie senos vandens vietos. Ten, kur žemė dar laikosi drėgna net per sausras. Tą vietą dažnai vadiname pelkėmis. Tikslaus pavadinimo nežinau. Vengiu jodinėti toje vietovėje, nes girdėjau, kad ten vyksta daug nemalonumų.
– Galite pasilikti, – pasakė Kalebas. – Užteks vietos tiek arkliams, tiek jums. Būkite čia tiek, kiek reikės. Esu skolingas Vajai.
Takinis linktelėjo.
Ir tuo metu aš supratau: ši vieta – Žaliasis slėnis ir Morisonų ranča nebuvo tik dar viena stotelė. Ji buvo riba tarp to, kas dar buvo tylu, ir to, kas jau pradėjo judėti.