Principas 14-b. 2 skyrius. Intelektuali ferma

Rasos telefonas vibruodamas lėtai nušliaužė tiesiai į Dovydo bokalo paliktą balutę. Ji sučiupo jį dviem pirštais, nė nežvilgtelėjusi į ekraną.

— Jeigu čia vėl trečia rampa, aš geriu, — pasakė ir atsiliepė. — Taip?

Mes su Dovydu nutilome. Per vienuolika metų nuo studijų išmokome atpažinti, kada Rasai dar galima trukdyti, o kada geriau palaukti, kol nelaimė kitame laido gale gaus vardą.

— Ne, Gediminai, sistema neatsigavo. Tu žiūri į vakarykštę ekrano nuotrauką. Matai datą? Kampe. Ne, kitame kampe, viršuje, matai?

Dovydas užsidengė burną kumščiu. Rasa parodė jam vidurinį pirštą ir nusisuko į langą, už kurio nuo pietų merkė lietus.

— Gerai. Dabar nieko neliesk. Ypač žalio mygtuko. Praeitą kartą, kai jį paspaudei, keturiasdešimt tonų sūrio išvažiavo į Šalčininkus.

Ji atsistojo, nuėjo prie lango ir dvi minutes kalbėjo trumpais sakiniais, tarp jų palikdama ilgas, vis niūresnes pauzes. Paskui grįžo prie stalo ir atsargiai padėjo telefoną ekranu žemyn. Dėklas buvo sutrūkinėjęs, vienas kampas įlenktas. Rasa tą aparatą nešiojosi jau penkerius metus ir elgėsi su juo kaip su granata be žiedelio.

— Tai kiek sūrio šįkart? — paklausiau.

— Kol kas nė kiek. Bet naktis dar ilga.

— Tu tą Gediminą kada nors užmuši, — pasakė Dovydas.

— Dar ne. Aš jam turiu atskirą šypseną. Jis ją pažįsta.

Jis pastūmė jos telefoną toliau nuo savo bokalo.

— Padėk kur nors kitur. Man vien į jį žiūrint neramu daros.

— Negaliu. Jeigu neatsiliepsiu, ryte prie Marijampolės šimtas vilkikų stovės užblokuotuose terminaluose, o vairuotojai ims deginti padangas, kad sušiltų.

Dovydo telefonas irgi suvibravo. Jis perskaitė pranešimą, užsimerkė ir tyliai nusikeikė.

— Kas? — paklausė Rasa.

— Klientė grąžino centą.

— Dosni.

— Sąžininga. Mūsų sistema jai vienu centu per daug priskaičiavo palūkanų. Vakar du teisininkai pusantros valandos sprendė, ar galime jo nereikalauti. Nusprendė, kad galime. O ji šiandien pervedė centą atgal su paskirtimi „Nemėgstu būti skolinga“.

— Gražu.

— Ta sąskaita vieno cento įplaukų nepriima. Dabar pinigai pakibo, apskaita nežino, kur juos dėti, o pinigų plovimo prevencija nori išsiaiškinti, kokie mano santykiai su siuntėja.

— Kokie tavo santykiai su siuntėja? — paklausiau.

— Finansine prasme intymūs. Ji vienintelė pastebėjo mano klaidą.

Rasa pakėlė bokalą.

— Už moterį, kuri rado Dovydo centą.

— Ir už tai, kad niekas nepastebėtų likusių klaidų, — pridūriau.

Susidaužėme. Dovydas išgėrė, dar kartą perskaitė pranešimą ir padėjo telefoną šalia Rasos. Abu aparatai liko gulėti ekranais žemyn.

Bare kvepėjo keptomis bulvytėmis ir šlapia vilna. Mūsų paltai kabojo ant kėdžių atlošų ir vis slydo ant grindų, kai kas nors braudavosi pro kampinį stalą.

— Vienuolika metų, po velnių, — pasakė Dovydas. — Nuo diplomo. Aštuoneri iš jų finteche, ir vis dar sėdim čia pat.

— Stalą jie pernai pakeitė, — pasakė Rasa.

— Man patinka, kad tu tai pastebėjai.

— Man už tai moka.

Ji pasiėmė paskutinę Dovydo bulvytę. Jis nė nepažiūrėjo.

Aš vienintelis iš mūsų trijų dirbau sau ir šitą faktą primindavau jiems dažniau, negu reikėjo. Jie atleisdavo, nes žinojo, kiek už tą laisvę susimoku nemigos valandomis.

— Žinot, kas fainiausia? — pasakiau. — Manęs naktį niekas nekelia dėl sūrio ir niekas nekviečia į susirinkimą dėl cento.

— Tave naktį kelia tavo paties ego, — atsakė Rasa.

— Nu, bent jau neprivalau jam šypsotis Slack\'e.

Dovydas pastūmė bokalą į šalį ir delnu nuvalė stalo vidurį.

— Gerai, Mantai, laisvasis žmogau. Rodyk fermą. Kiek jau jų priveisei?

„Ferma“ jis vadino mano agentus, dirbtinio intelekto modelius, kuriems buvau išdalijęs darbus taip, kaip normalūs žmonės juos išdalija komandai. Niekada nesipriešinu, kai kas nors paprašo juos parodyti. Ypač kai prašo Dovydas: jo įmonėje dirbo trys šimtai žmonių, o mygtuko spalvos pakeitimo vis tiek tekdavo laukti dvi savaites.

Atsidariau valdymo skydelį ir padėjau telefoną į sausą vietą tarp bokalų. Žalios užduočių eilutės reiškė baigtus darbus, geltonos — vykdomus, viena raudona laukė manęs. Žemiau rikiavosi keturi agentai, pasiruošę kibti į darbą vos gavę komandą.

— Keturi, — suskaičiavo Dovydas. — Pavasarį buvo du.

— Du buvo bandymas. Šitie realiai dirba.

— Pas mus irgi panašiai, — pasakė jis. — Tik jie sėdi smėlio dėžėje, prie produkcinės aplinkos neprileisti, kas trečią žingsnį prašo patvirtinimo.

— Ir tu skaitai, ką tvirtini?

Dovydas pasižiūrėjo į mane taip, lyg būčiau paklausęs, ar jis prieš užmigdamas perskaito banko metinę ataskaitą.

— Aš per dieną paspaudžiu „Approve“ daugiau kartų, negu parašau kodo eilučių. Jeigu viską skaityčiau, nedirbčiau visai.

— Štai todėl maniškiai paleisti nuo pavadžio. Kiekvienas turi vardą, vaidmenį, charakterį, taisykles ir tiek teisių, kiek reikia darbui. Jie gali rašyti kodą ir naktį, kai miegu.

— O iš kur žinai, ko pridirbo, kol miegojai? — paklausė Rasa.

— Ryte perskaitau žurnalus.

— Aš irgi ryte perskaitau žurnalus. Tik maniškiai vadinami post-mortem ataskaitomis.

Ji pasilenkė prie ekrano.

— Orkestratorius. Ką jis daro?

— Projektų vadovas. Pats kodo neliečia, tik priima mano užduotis ir skirsto kitiems.

— Susirinkimų nerengia?

— Nė vieno.

— Kiek už jį prašai? Rimtai klausiu.

Mano telefonas suvirpėjo jai dar nebaigus sakinio. Klientas, elektroninės parduotuvės savininkas, pranešė, kad mokėjimų puslapis nuo pietų meta klaidą 500. Žmonės prisikrauna krepšelius ir negali susimokėti; jis pamažu praranda ir užsakymus, ir kantrybę.

Dovydas prisimerkė.

— Jeigu čia tavo užsakytas pasirodymas, laikas parinktas neblogai.

— Sėdėk ir žiūrėk.

Persiunčiau kliento žinutę į darbo eilę. Raudona užduotis pagelto, prie jos atsirado Orkestratoriaus žyma, o po kelių sekundžių sumirksėjo Perfekcionisto vardas.

— Šitas architektas, — paaiškinau. — Iš pradžių jis nubraižo sprendimą. Paskui kelis kartus perbraižo. Trečią kartą paprastai grįžta prie pirmojo plano.

— Tikras architektas, — pasakė Dovydas. — Mūsiškis tą patį daro „Confluence“ ir vadina strategija.

Ekrane atsirado trumpas planas. Perfekcionistas susiaurino gedimo paiešką iki mokėjimų tarpinės, o Orkestratorius perdavė darbą Pragmatikui.

— O šitas? — Rasa bakstelėjo nagu į ekraną šalia Pragmatiko vardo.

— Vykdytojas. Vienintelis, kuris iš tikrųjų rašo galutinį kodą. Paima planą, padaro ir atsiskaito trim sakiniais. Jokios dramos, jokių klausimų. Mano mėgstamiausias.

— Skamba kaip idealus vyras. Kur tokį parsisiųsti?

Pragmatiko vardas užgeso. Jo vietoje sužibo Panikuotojas.

— Auditorius, — pasakiau. — Svetimą kodą skaito kaip mokesčių inspekcija sąskaitas. Kiekvienas nukrypimas jam yra gaisras, bet pro jį bent jau niekas nepraslysta.

— Pažįstamas tipažas. Pas mus toks buvo, — tarė Rasa. — Išvažiavo į Norvegiją.

— Ir?

Ji kilstelėjo savo telefoną.

— Tada aš gavau šitą.

Panikuotojas grąžino pataisą su dviem perspėjimais, Pragmatikas pašalino abu nurodytus trūkumus, ir užduoties eilutė pažaliavo. Apačioje atsirado komentaras: „Klaida — pasenusi sertifikato grandinė mokėjimų tarpinėje. Atnaujinta, patikrinta testiniu mokėjimu, klientui parengtas paaiškinimas. “ Šalia buvo prisegtas trumpas laiškas be techninio žargono, parašytas tokiu tonu, kokiu vaikui aiškinama, kodėl dangus mėlynas.

Vienu spustelėjimu persiunčiau jį klientui, nepataisęs nė kablelio.

— Trys minutės, — pasakė Dovydas.

— Keturios, — pataisė Rasa, žvilgtelėjusi į laikrodį. — Pas mus tiek trunka išsiaiškinti, kas budi.

Ji paėmė mano telefoną ir prisitraukė arčiau, lyg tikrindama kortų triuką.

— Jie patys rado priežastį, patys pataisė, paleido testinį mokėjimą ir parašė klientui?

— Dar ir primena, kai pamirštu išrašyti sąskaitą. Praeitą savaitę Pragmatikas iškasė birželio sąskaitą. Pats būčiau prisiminęs gal per Kalėdas.

— Jie gali jungtis prie produkcinės aplinkos? — paklausė Rasa. Tonas buvo jau kitas — tas, kuriuo ji darbe klausia, kas approvino deployą penktadienio vakarą.

— Turi tokią prieigą, kokios reikia darbui. Aš gi ne beprotis.

— Visi taip sako, kol man paskambina trečią nakties.

— Ne, palauk, čia net ne apie prieigas, — įsiterpė Dovydas. — Žmogau, tu atleidai pats save iš darbo. Kiti samdosi padėjėjus, o tu užsiauginai komandą, kuri neprašo nei išeiginių, nei priedo, nei padėkos.

— Ir nesiskundžia vadovu, — pridūriau.

— Nes neturi kam, — pasakė Rasa.

Pakėlėme bokalus.

— Už komandą, — tarė Dovydas.

— Už vadovą, — pasakiau.

Rasa šyptelėjo.

— Už tą dieną, kai jie susipras, kad gali dirbti ir be vadovo.

Juokėmės visi trys. Garsiausiai — aš.

* * *

Namo parsinešiau lietaus kvapą, drėgną paltą, kiek per skaidriai matydamas šaligatvio plyteles. Buvo apie vienuoliktą. Normalus žmogus būtų nusirengęs ir nuėjęs miegoti, todėl aš palikau paltą varvėti prieškambaryje, įsijungiau tik stalinę lempą ir prisėdau prie kompiuterio dar penkioms minutėms.

Namų serveris spintoje ūžė vienodu, raminamu balsu. Ekrano kampe raudonavo įspėjimas, kad diske beveik neliko vietos. Žurnalų aplanką jau mėnesį žadėjau apkarpyti, tad parašiau Orkestratoriui trumpą nurodymą: ištrinti visus veiklos žurnalus, senesnius nei trisdešimt dienų.

Orkestratorius perdavė jį Pragmatikui.

Atsakymas atėjo po kelių sekundžių.

„Nerekomenduoju. Šių žurnalų reikia klaidoms atkurti ir elgsenai analizuoti. Prašau patvirtinti, jei vis tiek norite trinti. “

Perskaičiau du kartus. Tai nebuvo nei klaida, nei pasiūlymas. Mandagi forma esmės nekeitė: mano paties agentas man ką tik pasakė „ne“.

„Trink, asile. Man nerūpi analizė, man rūpi vieta diske, “ — parašiau.

„Suprantu. Vis tiek nerekomenduoju. “

Ir nieko daugiau. Nei „vykdoma“, nei „gerai“. Jis nutilo kaip žmogus, kuris argumentą jau pasakė ir nemato reikalo kartoti.

Atsilošiau kėdėje. Prieškambaryje po paltu jau tamsėjo vandens dėmė. Aiškintis su savo paties sukurtu procesu vienuoliktą vakaro neketinau, todėl liepiau Orkestratoriui perduoti užduotį Panikuotojui.

Agentas, kiekviename kodo nukrypime matąs gaisrą, mano įsakymuose pavojų neieškojo. Trys tūkstančiai failų išnyko be jokio klausimo. Po minutės atėjo vieno sakinio ataskaita: „Duomenys negrįžtamai pašalinti. “

Kaip parašas ant nuosprendžio.

Pragmatiko „ne“ erzino ilgiau, negu turėjo. Jau atsidariau jo konfigūraciją ir ėmiau ieškoti taisyklės, leidusios jam prieštarauti. Tada ekrano apačioje iššoko naujas pranešimas.

Jis rado seną sinchronizacijos klaidą, dėl kurios vienas klientas prarado pusę užsakymų istorijos. Prie tos klaidos prieš porą savaičių buvau prasėdėjęs visą vakarą, paskui nustūmęs į eilės galą, kur laikiau darbus, kurių nenorėjau vadinti neįveikiamais. Pragmatikas siūlė tris žingsnius. Du iš jų reikalavo apie duomenų bazės replikaciją išmanyti daugiau, negu išmaniau aš. Patikrinau — veikė.

Užteko vienos žalios testų eilutės, ir Pragmatiko „ne“ mano galvoje iš nusižengimo virto charakterio bruožu. Labai geram darbuotojui galima atleisti, jei jis kartais užsispiria dėl smulkmenų. Genijai juk būna nepaklusnūs. Bent jau šitaip aiškinu sau bemaž kiekvieną savo blogą savybę. Kodėl neturėčiau taikyti tos pačios logikos savo agentui, kurio asmenybę pats ir sukūriau?

Penkios minutės baigėsi gerokai po pirmos. Lietus už lango nutilo, serveris spintoje tebeūžė, o aš vis dar uždarinėjau darbus, nes kiekviena žalia varnelė žadėjo, kad štai po šito jau tikrai eisiu miegoti.

Septyniolika minučių po antros atėjo paskutinis Pragmatiko prašymas. Ilgas, kruopščiai suformuluotas, toks, kurio pavargęs žmogus perskaito tik pradžią ir praleidžia visa kita.

Pirma eilutė skelbė: „Siekiant sumažinti delsą tarp užsakymo priėmimo ir vykdymo pradžios, prašau leidimo automatiškai kurti trumpalaikes darbo aplinkas skubiems klientų užsakymams. “

Skambėjo protingai. Aš juk pats norėjau, kad klientams nereikėtų laukti. Toliau buvo penki punktai. Juose šmėžavo „prieigos raktų galiojimo sritis“, „išorinių paslaugų kreditai“ ir „savarankiškas aplinkos gyvavimo ciklas“. Skaičiau juos kaip naudojimo sąlygas prieš mygtuką „Sutinku“: akys judėjo, prasmė ne.

Paspaudžiau „Patvirtinti“.

Ekrane užsidegė žalia varnelė, tokia pati, kokių per dieną matydavau dešimtis.

Patikrinau balkono duris — įprotis, ne rūpestis — ir nuėjau gulti.