Mauro dienoraštis: Tarantulo kerštas

I SKYRIUS: Sugrįžimas į imperiją
Kelionė atgal per Juodąją skylę buvo dar sunkesnė nei pirmąjį kartą. „Tyrinėtojas“, maitinamas nestabilių Vasarotos planetos energijos kristalų, virpėjo ir klykė, kol galiausiai su baisia jėga buvo išsviestas į pažįstamą, tamsią ir ramią Saulės sistemos erdvę. Anomalija liko už mūsų nugarų, tačiau tikrasis pavojus tik dabar pradėjo aiškėti. Mūsų misija buvo atlikta, bet žinia, kurią pargabenome, kėlė grėsmę visai žmonijai.
Po kelių parų skrydžio laivas pasiekė Žemės orbitą ir nusileido griežtai saugomoje Žemės saugumo ir kontržvalgybos departamento bazėje. Mus pasitiko ne medikai ar džiūgaujanti minia, o dešimtys ginkluotų agentų. Čia galiojo griežta tyla.
Netrukus stovėjau tame pačiame kabinete, nuo kurio prasidėjo ši beprotiška odisėja. Už didžiulio holografinio stalo sėdėjo Šarlis – kontržvalgybos bosas, o šalia jo, vilkėdamas tamsius imperatoriškuosius šarvus, stovėjo pats Saulės sistemos Imperatorius Kana XV. Jo žvilgsnis buvo sunkus, šaltas ir reikalaujantis atsakymų.
– Maurai, – tyliu, bet kambario sienas virpinančiu balsu prabilo Kana XV. – Jūs grįžote vieninteliai iš visų, kuriuos siunčiau į Juodąją skylę. Pranešk man, ką radote kitoje pusėje. Ar Žemei gresia pavojus?
Aš žengiau žingsnį į priekį, padėjau ant stalo karo stratego išsaugotą taktinį duomenų modulį ir aktyvavau Vasarotos planetos bei tirono Tarantulos holografinį vaizdą.
Kabinete įsivyravo kapų tyla, kurią trikdė tik tylus, ritmiškas duomenų modulio zirzimas. Melsva holograma salės centre išskleidė baisų vaizdą: gauruotas, milžiniškas Tarantulos stotas, jo krauju pasruvusios žalios akys ir tamsūs, dūmų pavidalo Šešėlių kariai, paliekantys po savęs ledo pėdsakus.
Šarlis, Saulės sistemos kontržvalgybos bosas, staiga atsistojo iš už stalo. Jo veidas pašiurpo.
– Tai neįmanoma... – sušnypštė Šarlis, pirštu liesdamas Šešėlių karių energetinius rodmenis hologramos krašte. – Maurai, tu nori pasakyti, kad šie sutvėrimai sudaryti iš suvaldytos Juodosios skylės materijos? Mūsų mokslininkai Kapačarijoje tik dabar pradėjo teoriškai suprasti šią jėgą, o tas padaras ją naudoja kaip gyvą armiją?!
Imperatorius Kana XV nepajudėjo nė per milimetrą. Jo rankos, ramiai sunertos už nugaros, stipriau susigniaužė.
– Pranašystė... – tyliu, giliu balsu sumurmėjo Imperatorius. – Senieji Žemės archyvai nemelavo. Juodoji skylė Kapačarijos sektoriuje nėra atsitiktinė anomalija. Tai vartai, kuriuos mūsų protėviai užvėrė prieš tūkstančius metų, tikėdamiesi, kad Tarantulos šešėlis niekada nepasieks Saulės sistemos.
Šarlis staigiai atsigręžė į valdovą, jo akys išsiplėtė:
– Jūsų Didenybe? Jūs žinojote apie šį pasaulį?
Kana XV lėtai pakėlė galvą ir įsmeigė aštrų žvilgsnį į mane:
– Žinojau, kad kažkas laukia kitoje pusėje, Šarli. Todėl ir užsakiau slaptų ginklų gamybą Kapačarijoje. Maurai, tavo panaudotas „Singulinis pulsatorius“ buvo tik prototipas. Bet dabar mes neturime laiko bandymams. Jei šis Tarantula pažadino Šešėlių karius ir pažadėjo sugrįžti, jis ieškos būdo stabilizuoti Juodosios skylės portalą iš savo pusės.
Imperatorius žengė žingsnį link holografinio stalo ir viena ranka ištrynė Vasarotos vaizdą, vietoj jo išskleisdamas visos Saulės sistemos gynybinį žemėlapį.
– Šarli, skelbiama aukščiausio lygio parengtis. Kapačarijos gamyklos privalo dirbti triguba pamaina. Mes turime sukurti planetinio masto gravitacinius skydus. Maurai, tavo misija nesibaigė. Tu pažįsti priešą. Tu žinai, kaip jie kovoja. Tu vadovausi naujajai Žemės gynybos gvardijai.
II SKYRIUS: Šešėliai kontržvalgyboje
Staiga Šarlio stalo terminalas trumpai supypsėjo, o ekrane pasirodė raudonas, mirksintis įspėjimas iš kosminio stebėjimo stoties. Šarlio veidas akimirksniu išbalo. Raudoni pavojaus signalai mirksėjo sinchroniškai su besiplečiančios Juodosios skylės duomenimis.
– Šarli, izoliuok signalą, – ramiai, bet stingdančiai įsakė Imperatorius Kana XV. – Toks masinis gravitacijos šuolis negalėjo įvykti savaime. Tarantulai reikėjo stabilių koordinačių iš mūsų pusės. Kažkas iš šios sistemos jam jas išsiuntė.
Šarlis žaibiškai lakstė valdymo pultu. Jo kaktą išpylė šaltas prakaitas, kai ekrane pasirodė slapti duomenų srautai. Kontržvalgybos bosas neteko žado.
– Tai neįmanoma... – sumurmėjo Šarlis, atsitraukdamas nuo stalo. – Siųstuvas, kuris suaktyvino Kapačarijos sektoriaus anomaliją, yra čia pat. Šiuose rūmuose. Šiame aukšte.
Aš akimirksniu sugniaužiau savo lazerinio šautuvo rankeną. Žemės saugumo departamento agento instinktai rėkte rėkė, kad spąstai vėl užsidaro. Tik šį kartą – mūsų pačių namuose. Trečioji Vasarotos pranašystės dalis apie išdaviką nebuvo skirta tik Karlo poelgiui tolimoje planetoje. Ji turėjo dvigubą dugną. Išdavikas sėdėjo pačioje Žemės kontržvalgybos širdyje.
– Kas turi priėjimą prie Kapačarijos hiper-dažnių šifro? – paklausiau, stebėdamas užblokuotas duris.
Šarlis lėtai pakėlė akis. Jo žvilgsnis nukrypo ne į mane ir ne į Imperatorių. Ekranas už jo nugaros parodė autorizuotą kodą, kuris ką tik atvėrė kosminius vartus Tarantulai. Tai buvo paties Šarlio asmeninis saugumo raktas.
– Šarli... – Imperatoriaus balsas nuskambėjo kaip mirties nuosprendis.
– Jūsų Didenybe, aš prisiekiu, tai ne aš! – sušuko kontržvalgybos vadas, tačiau nespėjo žengti nė žingsnio.
Staiga pagrindinis kabineto apšvietimas užgeso. Holografinis stalas sprogo, pažerdamas melsvas žiežirbas, o iš tamsos pasigirdo duslus ginklo šūvis. Šarlis sudejavo ir susmuko ant grindų. Pro išdaužtą stiklinį langą, vedantį į naktinį megamiesto peizažą, šmėstelėjo tamsus siluetas su kontržvalgybos elito apsiaustu. Kažkas ką tik pašalino Šarlį, suvertė kaltę jam ir paliko Žemę visiškai aklą prieš prasidedančią Tarantulos invaziją.
Avarinės šviesos nusidažė kraujo raudonumu, o kabinete tvyrojo aitrus parako ir sudegusių mikroschemų kvapas. Aš akimirksniu pripuoliau prie Šarlio. Kontržvalgybos bosas sunkiai alsavo, abi rankas prispaudęs prie kraujuojančios krūtinės. Jo bioniniai pirštai virpėjo.
– Maurai... – sušnypštė jis, spausdamas man ranką ir palikdamas ant mano skafandro kruviną žymę. – Tai ne aš... Kodas... kodas buvo nukopijuotas Kapačarijoje... Žiūrėk... Vyriausybinį laivyną...
Nespėjęs užbaigti sakinio, Šarlis prarado sąmonę. Tuo pat metu pro išdaužtą langą į naktinį megamiesto pasipylė kurtinantis sirenų kaukimas.
– Agentas Maurai! – iš tamsos nuskambėjo šaltas, autoritaringas Imperatoriaus Kanos XV balsas. Valdovas stovėjo nepajudinamas, o jo rankoje žibėjo ištrauktas plazminis pistoletas. – Šarlio gyvybė dabar medikų rankose. Tačiau jo žodžiai reiškia viena – išdavikas nėra paprastas rūmų tarnas. Tai kažkas, kas turėjo priėjimą prie Kapačarijos planetos projektų dar prieš tau išvykstant.
Aš atsistojau, aktyvuodamas savo skafandro taktinį šalmą, kuris akimirksniu nuskenavo aplinką. Pro langą pabėgusio užpuoliko energetinis pėdsakas vis dar švytėjo melsva spalva naktinio miesto ore. Jis judėjo link vyriausybinių dokų, kur buvo laikomi greitieji Imperijos naikintuvai.
– Jūsų Didenybe, aš jį sugausiu, – tariau, patikrindamas savo lazerinio ginklo bateriją.
– Ne tik sugauk, Maurai, – Imperatorius įsmeigė į mane savo gilias akis. – Sužinok, kiek laiko šis departamentas pardavinėjo mūsų koordinates Tarantulai. Juodoji skylė plečiasi, ir jei mes neuždarysime vartų iš mūsų pusės, Tarantulos kerštas prasidės čia, Žemėje.
Iššokau pro išdaužtą langą tiesiai ant skriejančios viršgarsinės platformos ir pasileidau paskui bėgantį išdaviko pėdsaką. Medžioklė prasidėjo.
III SKYRIUS: Invazija
Medžioklė vyriausybiniuose dokuose net nespėjo įsibėgėti, kai naktinį Žemės dangų perskrodė toks galingas smūgis, kad megamiesto gravitacinės platformos akimirksniu prarado pusiausvyrą. Pėdsakas, kurį sekiau, dingo mirgančių neoninių reklamų ir panikoje klykiančių sirenų chaose. Pažvelgęs aukštyn, į Žemės orbitą, pamačiau tai, kas stingdė kraują – Juodoji skylė ne tiesiog plėtėsi, ji vėrėsi kaip milžiniška, kosminė burna.
Tarantula nelaukė, kol išdavikas atvers vartus iki galo – jis panaudojo visą savo kauptą Juodosios skylės energiją ir pats jėga prasilaužė pro Kapačarijos anomalijos barjerą.
Žemės orbitoje tamsusis kosmoso sūkurys pradėjo pulsuoti grėsminga, žalia šviesa. Staiga iš Juodosios skylės centro į Žemės atmosferą trenkė milžiniškas tamsiosios energijos žaibas. Jis smogė tiesiai į planetos gynybinį skydą, akimirksniu išdegindamas orbitinius palydovus. Žemės skaitmeninis tinklas subyrėjo per sekundę, o pusė megamiesto paniro į akliną tamsą.
Iš žalio sūkurio gelmių į Žemės orbitą pradėjo skrieti keisti, dūminiai objektai. Tai buvo milžiniški Juodosios skylės materijos kokonai. Jiems pasiekus viršutinius atmosferos sluoksnius, kokonai su baisiu trenksmu sprogo, ir į Žemės dangų pasipylė tūkstančiai Šešėlių karių. Jie krito žemyn kaip juodas, ledinis lietus, palikdami už savęs stingdantį šerkšną ore ir melsvus plazmos ašmenis, pasiruošusius pjauti viską, kas gyva. Tarantulos kerštas pasiekė Žemę. Šešėlių armija dabar materializavosi tiesiai mūsų miestų gatvėse.
Mano skafandro viduje pasigirdo traškantis, skubus Imperatoriaus Kanos XV balsas:
– Maurai! Gynybinė linija orbitoje sunaikinta. Šešėliai jau mieste. Privalai grįžti į požeminius Kapačarijos technologijų sandėlius. Jei nerasime būdo sukurti planetinio masto gravitacinio impulso, Žemė taps antraja Vasarota!
IV SKYRIUS: Slaptieji Kapačarijos sandėliai
Kito pasirinkimo nebuvo – privalėjau prasiveržti. Naktinio megamiesto gatvės virto tikru pragaru. Iš dangaus krintantys Juodosios skylės kokonai rėžėsi į dangoraižius, o iš jų besiveržiantys Šešėlių kariai akimirksniu apsupo vyriausybinį kvartalą. Žemė po kojomis pasidengė storu šerkšno sluoksniu, o oras tapo toks šaltas, kad mano skafandro stiklas akimirksniu pasidengė ledu.
Aš stipriau suspaudžiau savo lazerinį šautuvą ir pasileidau bėgti tiesiai link požeminio lifto, vedančio į slaptuosius Kapačarijos technologijų sandėlius.
Trys Šešėlių kariai išniro tiesiai iš tamsos priešais mane. Jų tįstantys dūmų kūnai pulsavo žalia kosminio sūkurio energija, o rankose žaižaravo juodos plazmos ašmenys. Pirmasis pabaisa metėsi į priekį, tėkšdamas ašmenis žemyn. Žemės kontržvalgybos instinktai suveikė žaibiškai – aš slystelėjau ledu dengtu grindiniu po jo smūgiu ir paleidau trumpą, bet tikslią plazmos seriją tiesiai į jo dūminį korpusą. Lazerio spinduliai sudraskė tamsiąją materiją, ir karys išsisklaidė ore.
– Kapitone! Stratege! Ar girdite mane?! – sušukau per pasikalbėjimo įrenginį, peršokdamas sudužusios skraidančios platformos nuolaužas. – Man reikia ugnies dengimo prie centrinio šachtos įėjimo!
– Maurai, mes jau čia! – pasigirdo duslus karo stratego balsas ausinėse. – Mes su kapitono pagalba rankiniu būdu aktyvavome sunkiuosius bazės gynybos bokštelius. Bėk, mes juos sulaikysime!
Aukštai virš mano galvos suzvimbė galingi gynybiniai lazeriai. Jų melsvi energetiniai spinduliai skrodė juodą Šešėlių armijos tamsą, pjaustydami puolančias pabaisas į dalis ir suteikdami man kelias brangias sekundes. Šokau tiesiai prie šarvuotų sandėlio durų. Įvedžiau avarinį Žemės saugumo kodą. Sunkios bioninės durys lėtai pajudėjo. Už nugaros išgirdau kurtinantį riaumojimą – likę Šešėlių kariai, supratę mano tikslą, pajudėjo tiesiai į mane. Aš įsmukau į tamsų sandėlio koridorių, o durys už mano nugaros užsitrenkė su galingu metaliniu dundesiu.
Slaptojo sandėlio gelmėse spengė tyla. Mano skafandro prožektoriaus šviesa skrodė dulkių ir šalto oro debesis, kol galiausiai užkliuvo už centrinės platformos. Ten, apsauginiame bioniniame stikle, pulsavo švelni melsva šviesa. Priėjęs arčiau, išvydau tai, kas galėjo tapti paskutine Žemės viltimi – naujos kartos Kapačarijos pulsatorių.
Jis buvo žymiai masyvesnis už tą prototipą, kuris sprogo ant mano riešo Vasarotoje. Jo korpusas buvo nukaltas iš tamsiojo Kapačarijos titano, o centre žėrėjo stabilizuotas, trigubas Juodosios skylės energijos kristalas. Bioniniame ekrane degė užrašas: „Prototipas X-9. Singuliarinis koordinatorius. Galia: Planetinis gravitacijos impulsas. “
– Maurai! – per ausines pasigirdo skubus karo stratego balsas. – Sunkieji gynybiniai bokšteliai išseko! Šešėlių kariai pradėjo lydyti išorines sandėlio duris. Jų juoda plazma pamažu graužia bioninį titaną. Tau liko mažiau nei minutė!
Aš įspaudžiau savo autorizacijos žetoną į valdymo pultu. Apsauginis stiklas pakilo. Paėmiau naująjį pulsatorių ir pritvirtinau jį prie dešiniojo riešo. Prietaisas akimirksniu atgijo, sujungdamas savo bionines gijas tiesiai su mano skafandro gyvybės palaikymo sistemomis. Šį kartą nebuvo jokių įspėjimų apie perkaitimo riziką – šis ginklas buvo sukurtas atlaikyti pačios kosminės bedugnės spaudimą.
– Kapitone, stratege, atidarykite vidinius sandėlio vartus, – tvirtai tariau, nukreipdamas naująjį ginklą į duris, kurios jau pradėjo raudonuoti nuo Šešėlių karių plazmos. – Aš išbandysiu šį žaisliuką čia pat.
– Maurai, palauk! – staiga ausinėse nuskambėjo Imperatoriaus Kanos XV balsas. Jo tonas buvo pilnas siaubo. – Neaktyvuok pulsatoriaus viduje! Šis ginklas reikalauja tiesioginio kosminio ryšio su pačia Juodąja skylė, kad nukreiptų jos trauką atgal. Jei iššausi požemyje, gravitacinis kolapsas sugriaus visą megamiestą! Privalai prasiveržti į aukščiausią rūmų bokštą!
Nespėjus man atsakyti, sunkios sandėlio durys su baisiu trenksmu išvirto. Į tamsų kambarį pasipylė šimtai Šešėlių karių, o jų priekyje, apsupty melsvos šviesos blyksnių, stovėjo tas pats paslaptingas išdavikas su kontržvalgybos elito apsiaustu. Jo rankoje žibėjo plazminis pistoletas, nukreiptas tiesiai man į krūtinę
V SKYRIUS: Lemiamas šūvis
Išdavikas klastingai nusijuokė, o jo plazminio pistoleto vamzdis sužibo mirtina energija.
– Pavėlavai, Maurai, – iš po gobtuvo pasigirdo modifikuotas, metalinis balsas. – Tarantulos kerštas jau nebegali būti sustabdytas. Šis pasaulis priklauso Jam. Atiduok naująjį pulsatorių ir tavo mirtis bus greita.
Aš nesiruošiau derėtis. Mano akys akimirksniu nukrypo į sandėlio lubose esančią avarinę ventiliacijos ir krovinių gabenimo šachtą.
– Karo stratege, kapitone! – mintyse aktyvavau vidinį ryšio kanalą. – Nukreipkite visą likusią bazės energiją į sandėlio šviesos generatorius. Sužadinkite trumpąjį jungimą. Dabar!
Akimirksniu visoje patalpoje sprogo akinantis, baltas šviesos pliūpsnis. Šviesos generatoriai išsilydė, užpildydami kambarį elektros iškrovomis. Šešėlių kariai, sudaryti iš tamsiosios Juodosios skylės energijos, apako ir pradėjo paniškai klykti, o išdavikas sutriko ir paleido aklą šūvį į tamsą. Plazminis užtaisas prašvilpė vos keli milimetrai nuo mano šalmo.
Tą pačią sekundės dalį aš pakėliau dešinę ranką ir nukreipiau naujos kartos pulsatorių tiesiai į lubas virš savo galvos. Įjungiau minimalų 2 % ginklo galingumą. Prietaisas tyliai suzvimbė, ir iš jo išsiveržęs tikslus gravitacinis impulsas sutrupino bioninio titano lubų perdangas, atverdamas tiesų kelią į krovinių šachtą.
Aš pašokau aukštyn, pasinaudodamas gravitacijos iškraipymu, kuris mane tiesiog įtraukė į šachtą. Išdavikas įniršęs suriko ir liepė Šešėlių kariams sekti mane.
Krovinių šachta lėkiau tarsi kulka. Naujasis Kapačarijos pulsatorius ant mano riešo pulsavo neįtikėtina jėga, o mano skafandras pranešė, kad judu viršgarsiniu greičiu tiesiai į aukščiausią Imperatoriaus rūmų bokštą. Šešėlių kariai skriejo man iš paskos, pamažu mažindami atstumą. Jų juodos plazmos ašmenys skrodė šachtos sienas, o žemė po mumis vis stipriau drebėjo dėl besiplečiančios Juodosios skylės Žemės orbitoje.
Po keliolikos sekundžių pašėlusio lėkimo aš išsiveržiau pro viršutinius šachtos vartus ir iškritau tiesiai ant aukščiausios rūmų apžvalgos aikštelės.
Virš mano galvos vėrėsi tikras kosminis košmaras. Juodoji skylė Žemės orbitoje jau užstojo pusę dangaus, o jos žalias sūkurys spjaudėsi tūkstančiais naujų kokonų. Priešais mane, aikštelės centre, stovėjo Imperatorius Kana XV, rankose gniauždamas sunkųjį plazminį pistoletą ir asmeniškai atsišaudydamas nuo pirmųjų Šešėlių karių.
– Maurai! – sušuko Imperatorius, nenuleisdamas ginklo. – Vartai pasiekė kritinę masę! Jei neiššausi dabar, Juodosios skylės gravitacija tiesiog suplėšys Žemę į gabalus!
Aš atsistojau ant paties apžvalgos aikštelės krašto, ištiesiau ranką su pulsatoriumi tiesiai į žalios ugnies sūkurį danguje ir pasiruošiau nuspausti planetinio gravitacinio impulso gaiduką. Už mano nugaros iš šachtos jau veržėsi paslaptingasis išdavikas ir jo juodoji armija.
Aš giliai įkvėpiau, mano pirštas nugulė ant naujos kartos Kapačarijos pulsatoriaus gaiduko. Išdavikas dar spėjo iškelti ranką su ginklu, tačiau buvo per vėlu. Aš nuspaudžiau mygtuką.
Akimirksniu pasigirdo ne šūvis, o kurtinanti, spengianti tyla – toks galingas buvo erdvės iškraipymas. Iš mano riešo išsiveržė stulbinanti, planetinio masto gravitacinė banga. Melsvos ir sidabrinės šviesos impulsas perskrodė Žemės atmosferą ir lyg milžiniškas kūjis smogė tiesiai į besiplečiančios Juodosios skylės centrą.
Efektas buvo žaibiškas ir triuškinantis. Naujasis pulsatorius pakeitė pačios Juodosios skylės traukos vektorių. Kosminis sūkurys akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis. Vietoj to, kad siurbtų Žemę, skylė pradėjo su nerealia jėga traukti atgal viską, ką  tik buvo išleidusi.
Gatvėse ir rūmų bokšte buvę Šešėlių kariai sustingo. Jų dūminiai kūnai pradėjo tįsti ir nenumaldomai kilti aukštyn, į dangų. Šešėlių armija paniškai klykė, tačiau Juodosios skylės jėga juos visus įsiurbė atgal į kosminę bedugnę.
Šis atvirkštinis gravitacijos srautas sugriebė ir patį išdaviką. Jo kontržvalgybos elito apsiaustas buvo nuplėštas, o galingas vėjas pakėlė jį į orą. Prieš pradingdamas sūkuryje, jis atsigręžė – jo kaukė nukrito, ir mes su Imperatoriumi išvydome jo tikrąjį veidą. Tai buvo vyriausiasis Kapačarijos ginklų programos inžinierius, tas pats žmogus, kuris sukūrė pirmąjį pulsatoriaus prototipą. Jis pardavė Žemę Tarantulai, kad gautų priėjimą prie Juodosios skylės paslapčių. Su laukiniu riksmu išdavikas buvo įtrauktas į sūkurį, kuris pačią paskutinę sekundę susitraukė į mažą tašką ir su baisiu energijos tvyksniu visiškai išnyko.
Žemės dangus vėl tapo giedras ir pilnas naktinių žvaigždžių. Megamiesto šviesos pamažu pradėjo grįžti į savo vėžes.
Imperatorius Kana XV lėtai nuleido savo pistoletą ir giliai iškvėpė. Jis priėjo prie manęs, pažvelgė į dūmojančią, bet visiškai sveiką naujojo ginklo šerdį ant mano riešo ir tvirtai padėjo ranką man ant peties.
– Tu tai padarei, Maurai. Žemė išgelbėta. Šarlio vardas bus išvalytas, o išdavikas gavo tai, ko nusipelnė.
Aš nusiėmiau šalmą ir pažvelgiau į kosmoso platybes, kur dar prieš akimirką vėrėsi pragaras.
– Taip, Jūsų Didenybe, – tariau. – Štoro ir Vyriausiojo žynio nelaisvė Vasarotoje buvo tik pradžia. Šį mūšį čia, Žemėje, mes laimėjome. Tačiau dabar Tarantula žino, kad Žemė turi ginklą, galintį valdyti jo paties jėgą. Tikrasis karas dar tik prasideda.