Kayonos žemė (5)

5. Žingsnis be kelio

Vaikų čia nebuvo daug, tačiau per šį trumpą laiką, kai esu tarp savo gentainių, įpratau juos matyti ir skaičiuoti maždaug kas penkias Misisipes. Vieno vaiko man kažkodėl trūko, nors perskaičiavau lygiai dešimt kartų.
Iš pradžių pagalvojau, kad jis tiesiog kažkur slepiasi, todėl kruopščiai apvaikščiojau ir apžiūrėjau kiekvieną rezervato vietą. Net išdrįsau žvilgtelėti į kiekvienos palapinės vidų, atsiprašydama už sutrukdymą tų, kurie buvo jose. Aš neradau to berniuko.
Apsižvalgiau dar kartą. Tada dar kartą. Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas – rankos suglebo, kvėpavimas ėmė trūkinėti, o krūtinėje atsirado keista tuštuma. Tai nebuvo baimė. Tai buvo nerimas ir nuojauta tuo pačiu metu.
Žingsniai patys vedė už rezervato ribos, ten, kur žemė dar buvo sava, bet jau nebe saugi. Takas buvo vos matomas – sutrypta žolė, nulaužta šakelė, pėdsakai, kuriuos galėjo palikti vaiko kojos. Radau jį greitai.
Berniukas stovėjo sustingęs prie nedidelės įdubos, rankose gniauždamas kažką smulkaus – gal akmenėlį, gal pagaliuką. Akys buvo plačios, bet jis neverkė. Tik kvėpavo per greitai, lyg kūnas būtų supratęs anksčiau nei jis pats.
– Ateik pas mane, – pasakiau tyliai.
Jis pakluso iškart. Priėjo ir įsikibo man į ranką taip stipriai, kad pirštai trumpam nutirpo. Aš pasukau atgal rezervato link. Ir tada išgirdau kanopas.
Vienas žirgas. Ne per daug toli, bet pakankamai arti, kad būtų girdimas. Pakankamai, kad būtų pasirinkimas – bėgti arba sustoti. Aš nesustojau. Bet ir nepagreitinau žingsnio. Tik instinktyviai patraukiau vaiką už savęs, kad jis atsidurtų man už nugaros. Žirgas priartėjo tyliai.
Vyras sėdėjo balne ramiai, lyg turėtų visą pasaulio laiką. Jis nesišypsojo. Neatrodė įsiutęs. Net neatrodė susidomėjęs. Jo akys slinko per mane, per vaiką, per žemę po mūsų kojomis taip, lyg visa tai jau būtų matęs.
– Ne per toli nueita? – paklausė jis. Balsas buvo žemas ir gergždžiantis.
Aš nieko neatsakiau. Berniukas už nugaros sujudėjo. Pajutau, kaip jo kūnas pradėjo drebėti. Mano – taip pat. Bet aš neleidau sau atsitraukti. Tik tvirčiau įsispyriau kojomis, tarsi pati tapčiau dalimi šios žemės.
– Čia ne vieta vaikams, – tarė jis po trumpos pauzės. – Ir jaunoms mergelėms.
Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties manimi, bet ne ties mano veidu. Akys nuslydo per rankas, per laikyseną, per tai, kaip stovėjau. Tarsi matuotų, tarsi vertintų.
– Jūs per ilgai galvojat, kad čia saugu, – pridūrė jis ramiai. – Žemė nepriklauso tiems, kurie tyliai laukia.
Aš pasislinkau pusžingsniu taip, kad vaikas visiškai dingtų man už nugaros. Vyras trumpai patylėjo. Tada pasuko žirgą taip, kad kelias prieš mus liktų laisvas, bet nepasitraukė į šalį.
– Eikit, – tarė. – Šį kartą.
Jo akys dar kartą perėjo per mus abu. Tarsi įsimintų. Tarsi pažymėtų.
Kai žirgas nujojo, aš dar kurį laiką stovėjau nejudėdama. Tik tada, kai kanopų dundesys visiškai ištirpo, pajutau, kaip mano kojos ima linkti. Vaikas vis dar laikėsi įsikibęs į mane. Mes grįžome į rezervatą tyliai.
Niekas neklausė, kur buvome. Niekas nekėlė triukšmo. Kažkas pastebėjo, kad parsivedžiau vaiką. Kažkas pastebėjo mano veidą. Bet niekas nieko nepasakė. Ir pirmą kartą supratau: atsakomybė čia nebuvo dovana. Ji buvo patikrinimas. Ir aš to neišvengiau.
Vakare ugnis degė žemiau nei įprastai. Ne dėl vėjo. Dėl žmonių. Aš tai pajutau dar nepriėjusi. Kaip pasikeitusį orą prieš audrą, kuri galbūt net neateis. Vaikas jau buvo su savais – sėdėjo šalia moters, kuri jam pynė žolės stiebelius tarp pirštų – tikriausiai tai buvo jo motina. Jis nebeverkė, bet ir nebesijuokė.
Stovėjau kiek atokiau, kai išgirdau, kad mane kviečia. Ne balsu. Judesiu. Vienas vyras tiesiog pasitraukė iš rato ir paliko tarpą. To pakako.
Atpažinau, kad tai buvo genties vadas, kurį visi vadino Vaja. Jis sėdėjo prie ugnies. Ne centre. Jis niekada ten nesėdėdavo. Jo veidas buvo ramus. Tokios ramybės žmonės neįgyja – jie su ja gimsta. Jis ne iš karto pažvelgė į mane, laukė, kol aš prabilsiu, bet aš tylėjau.
– Tu išėjai už ribos, – pasakė galiausiai. Tai nebuvo klausimas.
– Taip, – atsakiau.
Jis linktelėjo, tarsi patvirtintų ne mano žodžius, o tai, ką jau žinojo. Kurį laiką abu tylėjome. Ugnis trakštelėjo, ir dūmai trumpam pakilo aukščiau.
– Vaikas grįžo, – tarė jis.
– Taip.
Vėl pauzė.
– Ar jis buvo sužeistas?
– Ne.
Vadas Vaja pakėlė akis. Jo žalių akių žvilgsnis buvo gilus, bet ne aštrus. Nevertinantis. Tiesiog matantis.
– O tu pati?
Aš supratau, ko jis klausia.
– Ne, – pasakiau.
Jis dar kartą linktelėjo.
– Šįkart tu ne stebėjai. Tu pasirinkai, – tarė jis. Šie žodžiai nusėdo manyje sunkiau nei bet koks priekaištas.
– Aš to neplanavau, – pasakiau tyliai.
– Žemė retai klausia, ar planuoji, – atsakė jis. – Ji klausia, ar liksi, kai ateis laikas.
Jo žvilgsnis trumpam nukrypo ten, kur sėdėjo vaikas. Tada vėl sugrįžo pas mane.
– Tie, kurie ateina čia, dažnai nori saugumo, – tęsė Vaja. – Bet saugumas nėra duodamas. Jis laikomas. Rankomis. Kūnu. Kartais – tyla, – jis trumpai patylėjo. – Tu galėjai parvesti vaiką ir niekam nieko nesakyti. Bet tu leidai mums pamatyti.
– Aš nebenoriu slėptis, – pasakiau.
– Nuo šios dienos tu nebe tik ta, kuri stebi, – tarė Vaja ir atsistojo. Lėtai. Be skubos. – Bet dar ne ta, kuri sprendžia. Tarp šių dviejų vietų gyvena atsakomybė, – jis dar šiek tiek palaukė. – Jei rytoj norėsi išeiti – niekas tavęs nesulaikys. Jei liksi – žemė žinos, kodėl.
Jis nuėjo, neatsisukdamas.
Aš likau stovėti prie ugnies, jausdama, kaip manyje keičiasi svoris. Ne palengvėja, ne pasunkėja. Tiesiog persiskirsto. Ir supratau: nuo šios dienos buvimas čia nebebus tylus.
...
Rytas buvo ramus, be jokio iškilmingumo. Po vakarykščio sugrįžimo su vaiku niekas nekėlė klausimų, niekas nesusibūrė, niekas nekalbėjo garsiau nei įprasta. Káyona priėmė viską taip, kaip priima lietų ar vėją – be nuostabos.
Aš padėjau nešti malkas prie laužo. Medis buvo šiurkštus, palikęs sakų kvapą ant delnų, ir tas kvapas mane kažkaip ramino.
Netoliese ant žemės sėdėjo du vyrai. Vienas jų drožė medžio gabalą, kitas laikė odos juostą ir stebėjo, kaip pirmasis dirba. Jie kalbėjosi pusbalsiu, pertraukdami vienas kitą, bet ne ginčydamiesi – greičiau papildydami mintis. Aš jau buvau mačiusi juos kartu ne kartą.
– Jeigu pjausi per greitai, medis suskils, – tarė vienas, nepakeldamas akių.
– Jeigu pjausi per lėtai, niekada nesužinosi, ar jis buvo tinkamas, – atsakė kitas ir šyptelėjo.
Jų balsai buvo ramūs. Ne demonstratyvūs. Tokie, kurie nesiekia būti išgirsti visų.
– Tu vis dar neši malkas taip, lyg jos galėtų pabėgti, – galiausiai tarė tas, kuris laikė odą. Jis pakėlė akis į mane. – Atsipalaiduok. Jos niekur nedings.
Aš sustojau, akimirką nežinodama, ar tai pastaba, ar pokštas.
– Aš... tiesiog nenoriu jų išmesti, – pasakiau.
– Jei jos iškris, pakelsi dar kartą, – ramiai tarė kitas ir padėjo į šalį peilį. – Žemė čia pripratusi prie krentančių daiktų.
Jis pažvelgė į mane atvirai, be vertinimo. Tada mostelėjo ranka.
– Aš Maja.
– O aš Puka, – pridūrė kitas. – Paprastai mes kalbam abu, net jei klausimas buvo vienam.
– Pastebėjau, – atsakiau ir pati nustebau, kad šyptelėjau.
Jie abu nusijuokė. Trumpai. Be pašaipos.
– Mes čia visi broliai ir seserys, – tarė Maja, tarsi tarp kitko, vėl imdamasis drožimo. – Net jei ne kraujas.
Puka linktelėjo.
– Taip gyviau. Lengviau išgyventi, kai žinai, kad nesi vienas.
Aš nieko neatsakiau. Tie žodžiai – broliai ir seserys – ore pakibo, bet manęs nepalietė. Dar ne. Ir jie to neskubino.
– Vakar ėjai viena, – po kurio laiko pasakė Puka. Jo balsas buvo ramus, bet akys stebėjo atidžiai. – Ne kiekvienas taip išdrįsta.
– Aš tiesiog... pajutau, kad kažko trūksta, – atsakiau. – Nežinojau, ką darau, kol nepradėjau eiti.
Maja trumpam sustojo.
– Kartais taip ir nutinka, – tarė jis. – Pirmiausia žingsnis. Paskui supranti, kodėl jis buvo reikalingas.
Jie vėl pasinėrė į savo darbą, tarsi pokalbis būtų pasibaigęs. Ir jis iš tiesų pasibaigė – be pabaigos, be išvadų.
Aš paėmiau dar vieną glėbį malkų. Šį kartą rankos nebedrebėjo. Nugaros nejaučiau kaip svetimos. Ir pirmą kartą nuo atvykimo supratau, kad stoviu ne šalia jų, o tarp jų – net jei dar niekas to neįvardijo.
Káyona neskubėjo vadinti manęs sese. Ir aš neskubėjau jų vadinti broliais. Bet tarp mūsų jau buvo erdvė, kurioje tai galėjo kada nors nutikti.