Paros imperija: Patahanos spiečius( 1)

Prologas
Seniai seniai, kai Žemėje dar tik dygo pirmieji žmonijos daigai, Visatoje jau gyvavo itin senos ir galingos tarpgalaktinės imperijos. Jos driekėsi per beribę erdvę. Vien išgirdę jų vardus priešai drebėdavo iš baimės, o sąjungininkai jas dievindavo. Šios imperijos buvo pasidalinusios žinomą Visatą ir stengėsi kuo mažiau susidurti tarpusavyje. Tai buvo: Darana, Gauja, Itahana, Latarana, Nairana, Para, Šauranijs, Tarna, Vaterna, Žožarna ir Žaurija. Be galingųjų imperijų, gyvavo ir Laisvųjų sistemų sąjunga, kuriai priklausė septyni pasauliai: Akamarana, Batararas, Carna, Eralala, Fartana, Harpija ir Junara.
Pati įtakingiausia ir stipriausia buvo Paros imperija. Jos valdovai garsėjo ypatingu žiaurumu bei klastingumu. Apgaule, papirkinėjimu, o reikalui esant – ir brutalia jėga, imperatoriai pavertė Parą galingiausia jėga Visatoje. Tuometinis valdovas, imperatorius Taumakas XV, apskritai nežinojo, kas yra baimė. Jam pavyko įtikinti, o kai kurioms imperijoms – tiesiog įbauginti ir įrodyti, kad Laisvųjų sistemų sąjunga teisėtai priklauso jam vienam. Kitos imperijos šiam troškimui nesipriešino. Jos nenorėjo stoti į pražūtingą karą su Paros laivynu, todėl pasirinko paklusnumą ir laukimą. Jos žinojo: ateis laikas, kai Paros imperija nusilps, ir tuomet ją bus lengva nugalėti. Būtent Paros imperatoriaus iniciatyva buvo įkurta Sataranijos konfederacija, kurioje lemiamą žodį, žinoma, turėjo pati Para.
Tačiau dabar virš Sataranijos konfederacijos tvenkėsi juodi debesys. Daugeliui narių įsipyko nuolatinis Paros diktatas. Tapo aišku: konfederacija privalės arba iš esmės pasikeisti, arba žlugti, nes priešingu atveju kils ilgi, alinantys ir beprasmiški karai. Visgi, kol vidinis konfliktas nespėjo įsiplieksti, Sataranijos konfederacijai teks skubiai susivienyti. Į jos teritoriją ką tik žengė naujas, kai kas daug baisesnio – galingas ir negailestingas išorės priešas.
***
Portoko planeta, skendinti neutralioje zonoje tarp galingosios Paros ir senosios Daranos imperijų, niekada nepriklausė niekam. Tai buvo dyka, uolėta dykvietė.
Paros pasienio bazės valdymo pulte pasigirdo pirmieji panikos kupini šūksniai. Ryšio linija traškėjo nuo statinių iškrovų.
– Penktas būry, prašau pakartoti, – ramiu, bet įtemptu balsu į mikrafoną ištarė operatorius.
– Mus užpuolė! – per šaižų triukšmą pasigirdo būrio vado balsas. – Priešo nematome, bet mus kažkas puola! Žūsta kareiviai... Prašau pastiprinimo!
– Penktas būry, įvardinkite priešą. Kas jus atakuoja?
– Kartoju, mes esame neutralioje zonoje, prie Daranos imperijos sienų! Portoko planetoje! Ji niekam nepriklauso! – vado balsas peraugo į rėkimą.
– Jus puola daraniečiai? – įsiterpė bazės budintis karininkas.
– Nežinau... Galbūt...
Ryšys staiga nutrūko. Likusią tyla užpildė tik monotoniškas aparatūros spengimas. Visi bandymai vėl užmegzti kontaktą buvo bevaisiai. Supratęs padėties rimtumą, karininkas nedelsdamas priėmė sprendimą: „Į įvykio vietą siųsti šeštąjį būrį. “
Po kelių įtemptų minučių šeštojo būrio transportas nusileido Portoko koordinatėse.
– Šeštas būry, praneškite apie padėtį, – pareikalavo bazė.
– Keista... – atsiliepė būrio vadas. – Jokių ginklų, jokių lavonų nėra. Tarsi niekas čia nebūtų kovojęs. Visiškai tuščia. Palaukit... Matome iš hipererdvės išnyrantį Daranos karinį laivą!
– Šeštas būry, pasiruoškite galimai kovai. Mes nežinome jų kėslų. Užimkite pozicijas.
Du milžiniški koviniai laivai pakibo vienas priešais kitą virš pilkų planetos uolų. Nė vienas nejudėjo, ginklai buvo nukreipti į taikinius. Įtampą nutraukė Daranos imperijos Ekstremalių situacijų seržantas, susisiekęs atviru dažniu:
– Mes gavome pranešimą, kad Portoko planetoje įvyko mūšis. Bet kur ginklai? Kur negyvi kariai? Jūs čia atvykote pirmieji. Kas čia įvyko?
– Mes patys nežinome, – atsakė Paros būrio vadas. – Pranešiu savo vadovybei, tegul jie sprendžia, ką daryti toliau.
Vos spėjus užbaigti sakinį, davikliai salone pradėjo kaukti.
– Bazė! – sušuko vadas į raciją. – Mus kažkas puola! Mes bandome vienytis su daraniečiais ir kartu atremti ugnį! Mums skubiai reikalingas pastiprinimas!
– Vade, praneškite, kaip atrodo priešas! Ką matote?!
– Bazė... Priešas nematomas! Aš jį jaučiu, bet nematau!
Stojo mirtina tyla. Ryšio ekranai užgeso. Operatoriai Karinėje bazėje pašėlusiai spaudė mygtukus, bandydami pagauti bent silpniausią Šeštojo būrio signalą, tačiau nesėkmingai. Du elitiniai būriai tiesiog išnyko iš erdvėlapio. Karininkams neliko nieko kito, kaip tik perduoti šią protu nesuvokiamą žinią tiesiai į viršūnes.
Paros imperijos Ekstremalių situacijų ministras buvo grubiai pažadintas iš gilaus miego. Prie jo lovos stovėjęs adjutantas drebėjo.
– Jūsų prakilnybė, mus užpuolė... – prabilo jis, vos gaudydamas kvapą. – Pradingė du būriai, pasiųsti prie Daranos sienos. Maža to, ką tik gautas pranešimas – Gaujos imperijos pasienyje dingo dar penki būriai. Priešas puola visomis kryptimis ir atakuoja kitas imperijas!
Ministrui visi miegai išsilakstė akimirksniu. Supratęs, kad kyla Visatos masto karas, jis skubiai sušaukė skubų pasitarimą: susisiekė su Apsaugos ministru, Saugumo ir šnipų ministru, Imperatoriaus kanceliarijos vadovu bei Vyriausiuoju rūmų prižiūrėtoju.
Išklausęs šiurpią ataskaitą, Vyriausiasis rūmų prižiūrėtojas, nepaisydamas jokių taisyklių, pasileido bėgti valdovo apartamentų link. Prie durų jam kelią pastojo asmeninės Imperatoriaus gvardijos sargybiniai, sukryžiavę energetines ietis.
– Traukitės! – sušuko prižiūrėtojas. – Aš negaliu su jumis aiškintis! Velniop protokolus! Imperijai gresia mirtinas pavojus, man reikia paties imperatoriaus! Privalau paruošti neeilinį posėdį!
Po pusvalandžio Karūnos salėje tvyrojo chaotiškas šurmulys. Čia susirinkę ministrai ir patarėjai nervingai ginčijosi, laukdami savo valdovo. Galiausiai sunkios durys atsivėrė.
Į salę lėtai įžengė pats imperatorius Taumakas XV. Vaizdas buvo neįprastas: galingiausias Visatos tironas vilkėjo šilkinę pižamą, jo plaukai buvo visiškai suvelti, akys paraudusios nuo miego trūkumo, o ant galvos šiek tiek pakrypusi pupsojo naktinė kepuraitė. Nepaisant to, jo žvilgsnis vis tiek vertė virpėti. Visi salėje esantys pareigūnai akimirksniu atsistojo ir nulenkė galvas.
Imperatorius abejingai mostelėjo ranka, leisdamas jiems sėstis, ir pats įsitaisė soste.
– Jūsų didenybe, – pirmasis prabilo Užsienio reikalų ministras. – Mes ką tik gavome žinių iš diplomatinių kanalų. Kitų imperijų aukšti pareigūnai, išgąsdinti nematomo priešo, priėmė skubų sprendimą. Jie nutarė susivienyti prieš šią grėsmę.
– Gerai padarė, – sausai ištarė valdovas, pasitaisydamas naktinę kepuraitę. – Puiku, kad susivienijo be mūsų tiesioginio įsikišimo. Ir kas gi bus jų vyriausiasis karo vadas?
– Jūsų didenybe... Reikalas tas, kad jie įkūrė visiškai atskirą konfederaciją. Ją pavadino Fartanija. Ir šios naujosios konfederacijos nariai nutarė... atsikratyti mūsų įtakos. Jie atsiskiria nuo Paros diktato.
– Kaip jie išdrįso?! – Taumakas XV pašoko iš sosto, jo veidas ištiko pykčio grimasa. – Pasiųskite visą mūsų laivyną prie jų sienų! Mes parodysime tiems maištininkams savo tikrąją galią! Mes privalome vadovauti! Mes esame stipriausi ir galingiausi šioje Visatoje!
– Jūsų didenybe, – ramiai, bet tvirtai prabilo Vyriausiasis patarėjas, žengdamas į priekį. – Nusiraminkite, prašau. Kokia mums bus nauda, jei mūsų elitiniai kariai ir geriausi laivai dabar žus nematomo priešo ugnyje ar beprasmiame kare su buvusiais sąjungininkais? Mes ir taip žinome, kad mūsų kariuomenė stipri. Patariu dabar tiesiog atsiriboti nuo likusios Visatos dalies. Pažiūrėkime, kaip šiai naujai Fartanijos konfederacijai seksis kariauti su nematomu monstru. Tegul jie kraujuoja pirmi.
Imperatorius trumpam nutilo. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, tačiau pyktį pamažu pakeitė šaltas strateginis kalkuliavimas. Jis lėtai atsisėdo atgal į sostą, užmerkė akis ir visą jo kūną apgaubė silpnai švytintis, asmeninis Minčių skydas – ženklas, kad valdovas paniro į gilią analizę.
– Mes, – po ilgos tylos prabilo valdovas, atmerkęs šaltas akis, – nutarėme. Nedelsiant sustiprinti visas Paros imperijos sienas V-konstrukcijos gynybiniais lazeriais. Taip pat įsakau apgaubti visas pagrindines Paros planetas Neįveikiamu skydu – megakupolais. Tai mūsų naujausios, eksperimentinės technologijos, kurios neleis jokiam priešui prasmukti nepastebėtam. Visoje Paros tarpgalaktinėje imperijoje skelbiu Nepaprastąją padėtį. Visi esate laisvi. Vykdykite.
Karūnos salė akimirksniu ištuštėjo, ministrams skubant perduoti įsakymus laivynui. Prie soste sėdinčio imperatoriaus priėjo Vyriausiasis rūmų prižiūrėtojas ir, pagarbiai prilaikydamas už pižamos rankovės, palydėjo pavargusį valdovą atgal į jo privačius apartamentus. Šešėlis jau buvo prie pat durų, bet Para ruošėsi užsidaryti savo auksiniame narve.
****
Naujai įkurtos Fartanijos konfederacijos pagrindinėje planetoje tvyrojo chaosas. Pasitarimų salėje, kurioje susirinko buvę Paros imperijos vasalai ir Laisvųjų sistemų valdovai, virė aršios diskusijos. Sienos aidėjo nuo riksmų. Vieni, apimti panikos, siūlė nedelsiant ieškoti būdų sudaryti taiką su paslaptinguoju priešu. Kiti, įžeisti tokio silpnumo, reikalavo kariauti iki paskutinio kraujo lašo.
Diskusijas grubiai nutraukė į salę įbėgęs išsigandęs ryšių karininkas.
– Jūsų prakilnybės! – šaukė jis, bandydamas per rėkimą atkreipti valdovų dėmesį. – Mūsų tolimojo nuotolio radarai ką tik užfiksavo milžinišką karinį laivyną! Kompiuteriai atliko biologinę analizę... Laivuose yra gyvų sutvėrimų. Tai ne mūsų Visatos dalis!
– Siųskite geriausius mūsų kovinius laivus! – pakilęs iš vietos sušuko vienas iš delegatų. – Sunaikinkite tą laivyną, kol jie nepasiekė orbitos!
Iš Fartanijos karinių kosmodromų vienas po kito pradėjo kilti sunkieji naikintuvai ir kreiseriai. Energetinių variklių liepsnos skrosdavo tamsų planetos dangų. Fartanijos konfederacijos jungtinė armada sparčiai artėjo prie nepažįstamų laivų formacijos.
– Pranešu, – pasigirdo pirmojo kovinio laivo vado balsas vadavietės garsiakalbiuose. – Priešas sustojo. Aplink jų laivus formuojasi kažkokia energija... Juos apgaubia nepažįstamo tipo skydas.
– Įsakau pulti! – nukirto operacijai vadovaujantis generolas. – Pirmas ir penktas koviniai laivai – pradėti ugnies ataką! Kiti laivai – atsitraukite ir saugokite flangus!
Koviniai laivai paleido pragarišką ugnį. Plazminiai užtaisai ir termobarinės raketos skriejo priešo link, tačiau stiprūs ugnies pliūpsniai nepadarė jokios žalos svetimam laivynui. Keistasis skydas tarsi sugerdavo visą į jį nutaikytą energiją, paversdamas ją nekenksmingu švytėjimu.
– Įsakau užmegzti tiesioginį ryšį su ateiviais, – sunerimęs prabilo generolas vadavietėje. – Nusiųskite vieną žvalgybinį laivą arčiau jų flagmano. Turime suprasti, su kuo turime reikalą.
Mažas žvalgybinis laivas lėtai atsiskyrė nuo pagrindinės armados ir priartėjo prie milžiniško, organinės formos ateivių laivo. Tačiau po kelių akimirkų žvalgų signalas tiesiog išnyko iš radarų ekranų. Laivas dingo be jokio sprogimo. Prasidėjo ilgas, slegiantis laukimas. Vadavietėje buvo girdėti tik tylus kompiuterių ūžimas.
– Jūsų didenybės... – staiga pasigirdo virpantis operatoriaus balsas. – Pagrindiniuose ekranuose kažkas mirga. Matome neaiškius vaizdus. Kažkas bando perimti mūsų dažnius.
Po minutės trukusio skaitmeninio triukšmo, milžiniškame salės ekrane pasirodė sutvėrimas. Vaizdas privertė visus susirinkusius pašiurpti. Ateivio galva buvo neproporcingai didelė, laikoma ant plono, gyslojo kaklo. Veide dominavo dvi milžiniškos, juodos akys, atspindinčios salės šviesas. Jo oda buvo melsvai žalsva, o ant ilgų galūnių matėsi po keturis pirštus, sujungtus plėve. Pirštų galuose kyšojo suriesti nagai su keistais, pulsuojančiais gumbais. Visas padaro kūnas buvo padengtas blizgančiomis, tirštomis gleivėmis.
Sutvėrimas ilgu nagu kažką pareguliavo savo valdymo pulte. Salėje pasigirdo cypiantis, metalinis ir kartu prikimęs balsas, kurį kompiuteriai automatiškai vertė į imperijų kalbą:
– Aš esu iš Patahanos spiečiaus... Mūsų pagrindinis tikslas – įjungti jūsų Visatą į mūsų Spiečių. Sutikite su tuo. Apsispręsti duodame jums dvi dienas. Po dviejų dienų mes pradėsime visišką jūsų pasaulių naikinimo karą.
Ekranas akimirksniu užgeso. Konfederacijos valdovai sėdėjo išbalę, sukaustyti siaubo. Niekas nesitikėjo, kad paslaptingas priešas taip greitai ir įžūliai atskleis savo kortas. Salėje porą minučių tvyrojo visiška, paralyžiuojanti tyla. Kiekvienas valdovas mintyse jau matė degančias savo planetas. Tačiau jie nebuvo tie, kurie lengvai pasiduoda.
Tylą pirmasis nutraukė Daranos imperatorius. Jis sunkiai pakilo iš savo vietos ir tvirtu žvilgsniu nužvelgė kolegas.
– Ponai, – prabilo jis, jo balsas sugrąžino salėje esantiems drąsą. – Mes po vieną šio priešo nesunaikinsime. Siūlau nedelsiant sujungti visų mūsų planetų mokslinius išteklius. Tegul mūsų geriausi protai dirba kartu, kad surastų ginklą, galintį pramušti šių ateivių skydus. Taip pat... siūlau kuo skubiau susisiekti su Paros imperatoriumi.
Salėje pasigirdo nepasitenkinimo murmėjimas, tačiau Daranos valdovas pakėlė ranką.
– Mes privalome užmiršti visas senas nuoskaudas. Paros imperijos ginkluotė yra kur kas tobulesnė nei mūsų. Prisiminkite – jie ką tik sugebėjo apgauti ir paslėpti visas savo planetas po kažkokiais neįveikiamais skydais. Mums reikia jų technologijų. Nenukabinkime nosių, ponai. Jei susivienysime – mes nugalėsime.
***
Visi Fartanijos konfederacijos bandymai pralaužti informacinę blokadą ir susisiekti su Paros imperatoriumi atsimušė į aklą, tylinčią sieną. Taumakas XV neatsakė. Po dviejų dienų, tiksliai kaip žadėta, Patahanos spiečius pradėjo puolimą.
Ateivių armados judėjo lėtai, vėžlio žingsniu, tačiau šis lėtumas buvo baisesnis už žaibišką ataką – tai rodė visišką priešo pasitikėjimą savo jėgomis. Prieš Spiečių buvo pasiųstos galingiausios, geriausiai ginkluotos jungtinės konfederacijos pajėgos. Įvyko kosminiai mūšiai, kokių žinoma Visata dar nebuvo regėjusi. Tačiau visi jie baigėsi katastrofišku pralaimėjimu. Priešas atrodė tiesiog nenugalimas. Ateiviai užiminėjo planetą po planetos, sistemą po sistemos, ir jokia jėga negalėjo jiems pasipriešinti.
Visų imperijų mokslininkai, pamiršę senuosius nesutarimus, sujungė savo laboratorijas. Jie kūrė, bandė ir modifikavo pačius įvairiausius ginklus – nuo antimaterijos užtaisų iki tamsiosios energijos pulsatorių. Viskas veltui. Spiečiaus laivai ir kariai buvo visiškai atsparūs bet kokiai žinomai ginkluotei. Juoda neviltis apgaubė Fartaniją.
Vienintelė vieta, kur priešas susidūrė su tikru pasipriešinimu ir buvo priverstas užsistovėti ilgiau, buvo Paros tarpgalaktinės imperijos pasienis. Čia Taumako XV įsakymu įrengti V-konstrukcijos lazeriai pasirodė esą stebėtinai veiksmingi. Jie skrodė gleivėtus ateivių laivus, o paties Spiečiaus pajėgos niekaip negalėjo prasiskverbti gilyn į planetas – jas aklinai saugojo Neįveikiamas skydas. Megakupolai atlaikė visas atakas. Savaitę laiko Patahanos spiečius daužėsi į Paros sienas, kol galiausiai viskas nurimo. Supratęs, kad ši tvirtovė per kieta, Spiečius tiesiog apsisuko ir nukreipė visą savo naikinančią jėgą kitur.
Ateivių pyktis su dviguba jėga smogė Daranos, Žaurijos, Gaujos, Nairanos ir kitoms imperijoms. Fartanijos konfederacijos jėgos seko su kiekviena valanda. Tuštėjo kadaise klestėję miestai, o panikos apimti gyventojai, nenorėdami pasiduoti ir tapti Spiečiaus dalimi, būrėsi į partizanines kovines grupes. Jie bandė priešintis planetų paviršiuje, stojo į beviltiškas kovas gatvėse su gleivėtais monstrais, tačiau nesėkmingai – visi žūdavo iki vieno.
Vienintelis būdas, kuriuo konfederatams pavykdavo nors trumpam pristabdyti nenumaldomą Spiečiaus judėjimą, buvo siaubingas ir ciniškas. Jie sprogdindavo ištisas savo planetas kartu su ten jau nusileidusiais priešo kariais. Kosminę erdvę nušviesdavo žūstančių pasaulių blyksniai, nusinešantys milijardus gyvybių vien tam, kad laimėtų kelias valandas laiko.
Visi likę gyvi laukė stebuklo. Mokslininkai nuleido rankas – jie nesugebėjo sugalvoti nieko, kas galėtų strategiškai sustabdyti šią pražūtį. Fartanijos konfederacija pralaiminėjo visuose frontuose. Kiekvieno valdovo, kario ir paprasto piliečio akys dabar su viltimi ir malda buvo nukreiptos į Paros imperiją. Visi troško tik vieno – kad arogantiškasis Paros imperatorius, vienintelis sugebėjęs sustabdyti Spiečių prie savo sienų, pagaliau ištiestų pagalbos ranką merdinčiai Visatai.
****
Paros imperijos pasienio bazėse be perstojo kaukė pavojaus sirenos. Kosminę tamsą skrodė gigantiški V-konstrukcijos lazerių pliūpsniai. Į gynybos linijas buvo pasiųsti geriausi, labiausiai patyrę elitiniai kariai, nes niekas – net patys geriausi strategai – nežinojo, kiek laiko sugebės atlaikyti eksperimentinis Neįveikiamas skydas. Šis pragariškas puolimas tęsėsi visą savaitę. O tada, visiškai netikėtai, viskas nutilo. Priešo spaudimas išblėso, o kosminiai radarai nebefiksavo jokių gyvybinių anomalijų.
Kariai buvo atšaukti iš kovinių pozicijų. Matydamas, kad tiesioginė grėsmė praėjo, imperatorius Taumakas XV ryžosi žengti drąsų žingsnį – atšaukti imperijoje galiojusią nepaprastąją padėtį ir sušaukti neeilinį tarybos posėdį, kuriame turėjo būti aptartas gynybinio kupolo bei V-konstrukcijos lazerių išjungimas.
Karūnos salėje tvyrojo slegianti įtampa. Ministrai ir patarėjai sėdėjo sustingę, nukreipę žvilgsnius į didžiulius durų skliautus. Nuaidėjo gilus, vibruojantis gongo dūžis. Į salę, lydimas asmeninės gvardijos sargybinių, tvirtu žingsniu įžengė imperatorius. Šį kartą nebuvo jokios pižamos ar naktinės kepuraitės – valdovas vilkėjo paradinę, auksu siuvinėtą karinę uniformą, o jo akyse žibėjo geležinis ryžtas ir drąsa. Visi salėje esantys pareigūnai pagarbiai atsistojo ir nulenkė galvas. Imperatorius lėtai atsisėdo į savo sostą.
– Ponai, – galingu balsu prabilo valdovas. – Praėjo jau pora mėnesių, kai V-konstrukcija nustojo šaudyti, o mūsų sienos liko nepaliestos. Spiečius atsitraukė. Manau, kad laikas išeiti iš šešėlio. Siūlau visiškai panaikinti pasienių lazerius ir išjungti planetų skydus. Mes negalime amžinai slėptis.
Sustingusią tylą nutraukė į salę įsiveržęs uždusęs ryšių pasiuntinys.
– Jūsų didenybe! – sušuko jis, rankose laikydamas pulsuojantį duomenų bloką. – Mūsų ryšininkai ką tik užmezgė ryšį su kitų imperijų likučiais! Signalas baisiai nestabilus, bet jie maldauja mūsų pagalbos... Paklausykite!
Per salės garsiakalbius pasigirdo šiurpus, skaitmeninių triukšmų iškraipytas balsas:
– Mee... lau... ki... me pagal... bos... Jeigu girdite... atsi... liep... kite... SOS...
Imperatorius Taumakas XV lėtai apsidairė po salę. Jo veidas persimainė, o žvilgsnis tapo ledinis.
– Manau, – tyliai, bet tvirtai prabilo valdovas, – jokių komentarų čia nereikia. Duokite įsakymą. Naikinti V-konstrukciją, nuleisti Neįveikiamą skydą. Mes pradedame totalinį karą su šiuo priešumu.
Netrukus Karūnos salė ištuštėjo, ministrams išskubėjus vykdyti įsakymų. Soste liko sėdėti tik vienas valdovas. Atėjo laikas paskelbti savo piliečiams apie izoliacijos pabaigą. Visoje Paros imperijoje, kiekviename mieste, gamykloje ir laive, vienu metu įsižiebė informaciniai ekranai. Milijonai gyventojų metė savo darbus ir nukreipė akis į valdovą:
– Piliečiai, šiandien didi diena. Mes panaikiname V-konstrukciją, nuleidžiame Neįveikiamą skydą ir pradedame karą su priešu!
Ekranas užgeso. Visa Paros imperijos kariuomenė buvo pilnai parengta puolimui. Imperatorius paspaudė pagrindinį terminalo mygtuką ir Neįveikiamas skydas, tiek laiko saugojęs jų pasaulius, lėtai nusileido. Kariai buvo pasiruošę stoti į kruviną mūšį, tačiau tai, ką jie išvydo, privertė juos sustingti iš nuostabos.
Aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Visatoje tvyrojo kapų tyla. Niekur nesigirdėjo jokio garso, kosminiuose koridoriuose neskraidė jokie laivai. Paros imperijos kariai lėtai nusileido visiškai tuščiose kaimyninių imperijų planetose. Tyla tapo nepakeliama, slegianti protą.
– Štabe, čia „Keršto būrys“, – pasigirdo vado balsas ryšio kanale. – Mes nusileidome Portoko planetoje, kuri anksčiau priklausė Taranos imperijai. Čia nieko nėra. Laukiame tolesnių nurodymų.
– „Keršto būry“, mes siunčiame jums pastiprinimą, – atsakė centrinis štabas. – Jūsų užduotis – išbandyti mūsų naująjį ginklą. Į priekį slinkite lėtai ir būkite pasiruošę galimai atakai.
Ši nežinomybė karius slėgė labiau nei atviras mūšis. Jie buvo pripratę prie ugnies, sprogimų ir priešo naikinimo, tačiau aplinkui plytėjo tik gūdi tuštuma. Paros imperijos koviniai lėktuvai tyliai skrodė pro mirusius miestus ir apleistus kaimus. Nesigirdėjo nė vieno gyvybės garselio – tik monolitiškas variklių ūžimas ir išsigandęs pačių karių šnabždesys.
– Dėmesio! – staiga prabilo laivo ryšininkas. – Tolumoje radarai užfiksavo judėjimą!
Kariai akimirksniu surimtėjo. Jie paruošė ginklus, pirštus uždėję ant gaidukų.
– Dėmesio... – po sekundės prabilo operatorius. – Neatpažintas objektas sustojo.
Kariai, sulaikę kvėpavimą, laukė vadų įsakymo.
– Dėmesio! Radarai vėl fiksuoja priešo judėjimą! Jie keičia kryptį... Jie juda tiesiai į mūsų pusę!
– Kariai! – per garsiakalbius nuskambėjo generolo įsakymas. – Priešą naikinkite be gailesčio! Mums į pagalbą jau skrenda mūsų naujasis karinis šedevras – Koviniai robotai. Pasiruoškite susirėmimui!
Visi buvo pasiruošę atverti ugnį, tačiau priešas vis nesirodė plika akimi.
– Vade... – sutrikęs prabilo ryšininkas. – Radarai staiga nebefiksuoja nieko. Priešo lyg ir nebūtų buvę.
– Centre, priešas dingo, – pranešė būrio vadas.
– Vade! – staiga pasigirdo paniškas balsas iš pagrindinės vadavietės. – Skubiai traukitės! Mes ką tik susisiekėme su likusiais sąjungininkais... Jie pranešė, kad šių padarų neįmanoma sunaikinti įprastais ginklais! Norint juos pribaigti, reikia sunaikinti pačią planetą! Traukitės!
– Mes negalime pasitraukti! – sušuko būrio vadas, kai aplink juos pradėjo tvenktis nematoma, sunki energija. – Mes apsupti! Mūsų ginklai neveikia... Visiškai atsisakė energijos sistemos! Reikalingas pastiprinimas! Matome, kaip priešas... jie materializuojasi ir jungiasi į kažkokią gyvą grandinę! Manau, jie ruošiasi panaudoti savo ginklą. Mes bejėgiai!
– Vade, laikykitės! Prie jūsų jau artėja Koviniai robotai! – rėkė operatorius iš štabo.
Milžiniški, sunkiai šarvuoti robotai, tiesiogiai valdomi iš pagrindinio imperijos štabo, žaibiškai atskrido į mūšio lauką. Jie turėjo nušluoti viską savo kelyje, tačiau nespėję net priartėti prie besiformuojančios ateivių grandinės, robotai vienas po kito tiesiog sprogo ore, virsdami degančiomis nuolaužomis.
– Štabe... Naujasis ginklas neveikia! Robotai sunaikinti! – šaukė vadas per traškantį ryšį. – Pranešu... Priešas keičia pozicijas! Jie persigrupuoja... Palaukit! Mūsų ginklai vėl gavo energijos! Jie veikia!
– Kariai! – sušuko vadas. – Pulkite priešą, kol galite!
– Vade, atsitraukite! Tai tiesioginis įsakymas! – per rėkimą pasigirdo generolo balsas.
Paskutinę akimirką kariai spėjo atsitraukti. Saugiu atstumu juos spėjo pasigriebti evakuaciniai transporto laivai, pakilę į orbitą. Supratusi, kad puolimas virto spąstais, Paros vadovybė priėmė vienintelį logišką sprendimą: visoje Paros imperijoje vėl skubiai buvo įjungta V-konstrukcija ir pakeltas Neįveikiamas skydas. Megakupolai vėl aklinai užsidarė.
Patahanos spiečius, žiauriai nugalėjęs ir pasiglemžęs visas senąsias imperijas bei Laisvųjų sistemų sąjungą, galiausiai priartėjo prie pat Paros tarpgalaktinės imperijos sienų. Ir ten sustojo.
Karas tęsėsi jau penkerius ilgus metus. Iki visiškos pergalės abiem pusėms buvo toli. Spiečius, pratęs prie greito ir lengvo kitų pasaulių naikinimo, nesitikėjo tokio įnirtingo ir technologiškai pažangaus Paros pasipriešinimo. Suprasdama, kad brutalia jėga šių skydų nepralauš, Spiečiaus aukščiausioji taryba priėmė naują strateginį sprendimą – į Paros pasienį atsiųsti savo geriausius mokslininkus, kurie turėjo ištirti Neįveikiamą skydą ir surasti būdą, kaip visiškai sulaužyti paskutinės laisvos Visatos imperijos gynybą.