Šlapias prisilietimas

Išeinu iš dušo, vandens lašai švelniai slysta mano kūnu. Pažvelgiu į jį - į tą žvilgsnį kurį taip dievinu. Jo akys kalba be žodžių, jose matau geismą, kuris priverčia mane pamiršti viską aplinkui. Kalbėti nereikia - užtenka to vieno žvilgsnio, to nebylaus supratimo, kad dabar egzistuojame tik mes. Lėtu žingsniu artėju. Švelni ranka perbraukia per mano šlaunį, pirštai vos liečia odą ir manyje viskas suspurda. Jis nenutraukia akių, o aš pasitinku jo prisilietimą. Pradedame aistringai bučiuotis, mums tai nuostabiai sekasi. Lūpoms susilietus, sustoja laikas. Tarp mūsų nelieka oro - tik šiluma, kvapas ir širdžių plakimas, susiliejantis į vieną ritmą. Mūsų kūnai juda vienas kito ritmu, pažįstamu ir kartu vis dar paslaptingu.