Saulėgrąžos kraujas: paskutinis pavasaris

PROLOGAS: Nukirptos gijos
Senosiose akmens stelose, kurias Giraitės miškuose dar prieš amžinąjį karą iškalė pirmieji vaidilos, buvo įrėžti žodžiai, sėjantys baimę į kiekvieno mirtingojo širdį:
„Kai trys kraujai – kario, raganos ir išdaviko – susilies šventojo Ąžuolo šaknyse, gimęs mirtingasis pakels Gyvybės Kalaviją. Jis nukirs tamsos gijas ir sugrąžins ugnį į dangų, arba amžiams užgesins paskutinę kibirkštį. “
Tris žiemas žmonės aklai tikėjo šiais žodžiais. Jie klūpėjo šaltame sniege, aukojo savo gyvulius ir degino kaimus, tikėdamiesi, kad jų didingasis Žaibų Valdovas Perkūnas sugrįš ir išvys požemių valdovą Velnią atgal į giliausias gelmes. Žmonės nežinojo didžiausios paslapties: pranašystė buvo ne išsigelbėjimo pažadas, o pačių dievų suverptas voratinklis. Dievams reikėjo aklos baimės ir kraujo, kad pamaitintų savo amžinąjį įniršį. Tačiau likimo deivė Laima, sėdėdama prie savo kaulinių staklių, padarė klaidą. Audžiant dviejų sulaužytų sielų gijas, jos ranka virpėjo. Ir ta maža klaida virto mirtinu pavojumi pačiam dangui.
1 SKYRIUS: Šalti pelenai ir fleitos šauksmas
Dangus virš Giraitės jau tris žiemas buvo pūvantis, violetinės spalvos šašas. Juodoji Saulė – blausus, tamsus skritulys, apgaubtas rudeninių dūmų žiedu – nedavė nei šilumos, nei tikros šviesos. Žemė po ja virto akmeniu, o miškai – mirusiųjų karalyste.
Vėjas giliau įsitvėrė į savo kirvio kotą. Medis buvo apvyniotas sukietėjusia oda, tačiau šaltis vis tiek gėrėsi iki pat kaulų smegenų. Jo rankos buvo pajuodusios nuo šventųjų laužų anglių. Vieneri Perkūno kariai trynė odą pelenais, tikėdami, kad tai apsaugos juos nuo stingdančio Velnio kvapo. Kvepėjo badu. Paskutinis kaimas, kurį jie praėjo prieš tris dienas, buvo tuščias. Žmonės ten nesigynė – jie tiesiog sėdėjo savo trobose, sušalę į ledines skulptūras aplink pelenais virtusius židinius. Vėjas žiūrėjo į juos ir nematė skirtumo tarp savęs ir tų numirėlių. Jo paties siela virto pelenais tą naktį, kai jo giminę degančioje klėtyje uždarė jo paties vadas Algirdas, keršydamas už nepaklusnumą dievams.
– Judam, šunyčiai, – sumurmėjo vadas Algirdas. Jo barzdoje kabojo ledo varvekliai, o akyse degė karštligiška ugnis. – Jei sustosit, Giltinės dvasios jūsų mėsą nuskus dar prieš širdžiai nustojus plakti.
Staiga miškas aplink juos nutilo. Dingstanti šviesa tarp šakų pasidarė dar pilkesnė. Vėjas pajuto, kaip plaukuose ant sprando subrazdėjo statinė elektra – silpnas, mirštantis Perkūno ženklas. Tačiau kartu atėjo ir kažkas kito. Supuvusios mėsos ir šlapios žemės kvapas.
Iš tankmės išniro pirmasis siaubūnas. Tai buvo buvęs elnias, tačiau jo kūnas buvo iškreiptas Velnio magijos: oda nulupta, atidengiant juodus, virpančius raumenis, o vietoje ragų virš galvos pynėsi aštrios, žmogaus kaulus primenančios šakos. Už jo sekė kiti – keturkojai padarai su žmonių veidais, iškreiptais amžino rėksmo. Raganiai.
– Už Žaibų Valdovą! – suriko Algirdas, ir jo kalavijas akimirką sužibo silpna, melsva kibirkštimi.
Užvirė baisi, tyli kova. Sniegas greitai nusidažė juodu, tirštu raganų krauju ir raudonu žmonių gyvenimu. Vėjas kirto iš kairės, jo kirvis suskaldė vieno iš padarų kaukolę, tačiau jėgų trūkumas darė savo. Vieno iš monstrų smūgis sviedė Vėją atgal į gilų sniego patalą. Kirvis iškrito iš rankų. Virš jo pasilenkė baisus padaras – vilko kūnu ir senos moters veidu, iš kurio burnos varvėjo juodos seilės. Vėjas užsimerkė, laukdamas pabaigos.
Bet mirtis nepasiekė jo.
Vietoj to pasigirdo keistas, žemas švilpimas – tarsi vėjas pūstų per tuščią kaulą. Garsas rėžė ausis, priversdamas kraują stingtis gyslose. Monstras virš jo sustingo, sublogo ir lėtai atsitraukė, suinkštęs kaip sumuštas šuo.
Vėjas atsimerkė. Miško prieblandoje, apsupta trijų didžiulių, pilkų vilkų su šviečiančiomis žaliomis akimis, stovėjo mergina. Ji vilkėjo nuskurusius kailinius, o jos veidas buvo išteptas pelkės purvu ir raganų ženklais. Tai buvo Medeina. Jos rankose buvo paprasta kaulinė fleita, o akyse – toks pat gilus, šaltas liūdesys, kokį Vėjas matydavo savo paties atspindyje lede. Medeina prie paimto kario pritūpė, ištiesė sušalusią ranką ir pridėjo ją prie jo krūtinės, tiesiai virš plakančios širdies. Vėjas pajuto nepaaiškinamą, skausmingą šilumą – tai buvo deivės Gabijos kibirkštis, kurią mergina slapta nešiojo savo krūtinėje nuo tada, kai prieš tris žiemas Perkūno kariai sudegino jos seserį.
– Tu esi iš tų, kurie degina mano miškus, – tarė ji, jos balsas drebėjo nuo šalčio.
– O tu... tu esi raganų išperka, – sunkiai atsiduso Vėjas, bet jo kūnas nebegalėjo kovoti.
Sniege tarp jų dviejų iškrito mažas, juodas paukštis. Jis buvo negyvas, sušalęs skrydyje, tačiau jo snapas buvo atviras. Likimo deivės Laimos ženklas. Žaidimas prasidėjo, ir abu pajuto, kad yra surišti nematoma, baisia gija.
2 SKYRIUS: Bendras košmaras ir Velnio klasta
Tą naktį Vėjas ir Medeina pasislėpė po išvartoto, šimtamečio ąžuolo šaknimis. Lauke kaukė ledinis vėjas, o mišką spaudė toks šaltis, kad medžių kamienai skilinėjo su garsu, panašiu į šūvius. Jie sėdėjo priešingose urvo pusėse, kupini įtarumo, tačiau nuovargis galiausiai nugalėjo kūnus, ir juos abu pasiglemžė tas pats sapnas.
Sąmonė neišnyko – ji persikėlė į beribę, pilką tuštumą. Čia nebuvo nei sniego, nei medžių. Tik begalinės staklės, pagamintos iš baltų žmonių kaulų. Prie jų sėdėjo deivė Laima, kurios veidą dengė pilka migla. Jos rankos judėjo neįtikėtinu greičiu, o tarp pirštų vėrėsi gyvos, šiltos kraujo gijos, rišančios Vėją ir Medeiną kartu.
– Žiūrėkite, mirtingieji, – Laimos balsas aidėjo tiesiai jų kaukolių viduje. – Jūsų kelias buvo išaustas iš anksto. Jei vienas iš jūsų pakels ranką prieš kitą, kad išgelbėtų savo kailį ar savo dievą, ratas užsidarys. Jūs nesate gelbėtojai. Jūs esate auka. Jei mirtis jus perskirs, šis pasaulis bus suvirškintas tamsos. Jūsų gyvybės suvertos ant to paties siūlo.
Abu herojai prabudo vienu metu, garsiai gaudydami orą. Urve vis dar buvo tamsu ir šalta, tačiau jų akyse nebebuvo neapykantos. Jie suprato, kad negali vienas kito nužudyti, net jei viso pasaulio dievai to reikalautų.
Giliai po žeme Velnias pajuto šį dvasinį lūžį. Jis nebepajuto Medeinos neapykantos, kuria maitinosi tris žiemas. Požemių valdovas suprato, kad jo kontrolė dingo, ir nusprendė panaudoti pačią klastingiausią savo ranką. Jis virš miško ruožo sukūrė netikrą pavasarį.
Rytą Vėjas ir Medeina išėjo iš urvo ir pamatė, kaip aplinkui tirpsta sniegas, o medžių šakos žaliuoja pumpurais. Ore tvyrojo saldus gėlių kvapas, vertęs užmiršti badą. Vėjas jau tiesė ranką prie žalio lapo, norėdamas patikėti stebuklu, kai staiga Medeinos krūtinėje stipriai sudegino Gabijos kibirkštis. Mergina nukrito ant kelių, iš jos burnos išsiveržė maža, auksinė liepsna, ir iš jos sniege suformavo blėstančių žarijų moters siluetas – deivė Gabija.
– Nežiūrėkite akimis, mirtingieji, – sušnypštė Gabija. – Ši šiluma maitinasi jūsų sielomis. Kiekvienas žingsnis šioje žalumoje veda jus giliau į Velnio nasrus. Žiūrėkite į tiesą!
Gabija suploja rankomis. Ugnies sprogimas akimirksniu išsklaidė Velnio iliuziją. Žalia žolė virto kruvinu sniegu, o saldus kvapas – supuvusios mėsos dvoku. Jie stovėjo pačiame pelkės viduryje, apsuptyje iš po ledo lendančių raganų nagų. Virš jų klykė ugniniai Aitvarai – Velnio paukščiai, o iš miško jau girdėjosi Algirdo karių ragų gaudesys. Velnias per košmarus pasiuntė Algirdui viziją, kad Vėjas tapo išdaviku, ir nukreipė juos čia.
– Aš atiduodu jums paskutinę savo šilumą, – sušnabždėjo Gabija, jos kūnas virto pilkais pelenais. – Ji apsaugos jus tik vieną kartą. Bėkite link Pasaulio Medžio.
3 SKYRIUS: Pelkės chaosas ir susidūrimas su Mirtimi
Algirdo kariai išniro iš už sušalusių medžių kamienų tarsi balti vaiduokliai, jų šarvai buvo aplipę ledu. Pamatęs Vėją, stovintį šalia raganos, Algirdas pakėlė savo žaibų įkrautą kalaviją.
– Išdavikas! – jo balsas nuskambėjo per visą pelkę. – Perkūno ugnis nuvalys tavo gėdą!
Kariai puolė į priekį. Virš jų galvų klykė ugniniai Aitvarai, pasiruošę pulti herojus. Vėjas sugriebė savo kirvį, tačiau Medeina pastatė ranką jam ant krūtinės, jį sulaikydama. Ji prie lūpų pridėjo kaulinę fleitą. Mergina įkvėpė šalto oro ir išpūtė pirmąją natą.
Garsas buvo baisus. Tai buvo šimtų žuvusių miško žvėrių klyksmas ir mirštančiųjų dejonės. Garsas rėžė ausis, ir Aitvarai danguje staiga sustingo. Fleitos magija, duota paties Velnio, sulaužė tiesioginę valdovo valią ir atsigręžė prieš jo tarnus. Su baisiu klyksmu ugniniai paukščiai smigo žemyn tiesiai į puolančius Perkūno karius.
Prasidėjo tikras košmaras. Karių kalavijai spjaudėsi melsvais Perkūno žaibais, bandydami numušti skraidančius monstrus, tačiau ugniniai paukščiai sprogo, užliedami pelkę šalta ugnimi. Nuo fleitos garso po ledu pradėjo busti Raganių kūnai, griebdami karius už kojų. Kariai nebesuprato, kas vyksta, ir tamsoje užpuldavo net vienas kitą.
– Bėgam! – sušuko Medeina, nuleidusi fleitą. Jos lūpų kampučiu tekėjo plona kraujo srovė.
Vėjas sugriebė ją už rankos, ir jie puolė bėgti per dūmus, palikdami chaosą už nugaros. Po daugelio dienų varginančio bėgimo jie galiausiai pasiekė Šventąją Girią, kurios centre stūksojo Pasaulio Medis – milžiniškas, tūkstantmetis ąžuolas. Tačiau vaizdas privertė juos sustoti. Ąžuolas buvo apmiręs, jo šakos aplipusios juodu ledu, o tiesiai ant didžiulės šaknies sėdėjo mirties deivė Giltinė.
Ji buvo aukšta moteris, vilkinti pūvančiu baltu drobiniu rūbu, o jos veidą dengė plona drobulė, pro kurią matėsi tik tuščios akiduobės. Rankose ji laikė ilgą kaulinį peilį.
– Atėjote, – jos balsas nuskambėjo kaip šaltas vanduo. – Likimo audėja Laima man sakė, kad jūsų siūlai dar nenukirsti. Bet pranašystė reikalauja aukos, kariai. Jūs negalite praeiti abu. Tam, kad Gyvybės Kalavijas, esantis po šio medžio šaknimis, nubustų, vienas iš jūsų turi atiduoti savo kvėpavimą man. Kuris iš jūsų pasiruošęs mirti?
Vėjas jau žengė žingsnį į priekį, pasiryžęs savo krūtine pasitikti kaulinį peilį, nes jo siela jau seniai ieškojo ramybės nuo kaltės jausmo. Tačiau Medeina, pajutusi Gabijos kibirkšties suvirpėjimą, staiga suprato klastą. Giltinė buvo Velnio sąjungininkė. Jiems reikėjo, kad herojai pasiduotų baimei ir patys priimtų mirties sprendimą iš nevilties, taip nukertant tikrąsias pranašystės gijas.
– Vėjau, atgal! – sušuko Medeina ir jėga patraukė karį atgal.
Medeina ištiesė savo kairiąją ranką, kurioje vis dar ruseno Gabijos dovanota žarija. Mergina neatsuko ugnies prieš Giltinę, o pripuolė prie paties Pasaulio Medžio kamieno ir visa jėga prispaudė degančią žariją prie ledu kaustytos Ąžuolo žievės.
– Pabusk! – sušnypštė Medeina.
Gabijos ugnis akimirksniu rado gilias, gyvas medžio gyslas. Pasigirdo kurtinantis garsas, juodas ledas pradėjo skilinėti ir garuoti. Galingos šaknys po jų kojomis pradėjo judėti, keldamos žemę, ir viena iš milžiniškų šaknų išsigaubė, atsiverdama gilų, tamsų praėjimą į medžio šerdį. Giltinė baisiai suriko, nes medžio gyvybinė energija jai buvo nuodinga, ir buvo nublokšta atgal į tamsą. Herojai šoko į atsivėrusią šerdį, o šaknys virš jų galvų aklinai užsidarė.
4 SKYRIUS: Dievų žūtis ir laisvės kaina
Pasaulio Medžio šerdyje tvyrojo kapų tyla, persmelkta sudegusio žaibo ir drėgnos žemės kvapo. Žengdami gilyn į akmeninį urvą, Vėjas ir Medeina išvydo tai, kas turėjo būti pasaulio išsigelbėjimas. Milžiniškas uolų skliautas buvo perskeltas pusiau. Vienoje pusėje, apgaubtas gyvačių ir juodų gijų, sėdėjo Velnias. Kitoje pusėje, prikaustytas grandinių likučiais, klūpėjo didingasis Perkūnas, kurio plieninis kūnas vis dar spinduliavo mirštančiomis kibirkštimis. Tarp jų abiejų, įsmigęs į akmeninį aukurą, švietė Gyvybės Kalavijas.
Vėjas, pamatęs savo giminės dievą, puolė ant kelių. Su paskutine Gabijos ugnies šiluma jis perdegino tamsias gijas, kaustančias Žaibų Valdovą. Grandinės nukrito. Perkūnas atsistojo, išsitiesdamas iki pat urvo skliautų, tačiau jo akyse nebuvo nei gailesčio, nei dėkingumo. Jos švietė akla, balta ugnimi.
– Mirtingieji, – jo balsas nuaidėjo kaip perkūnija. – Jūs atlikote savo pareigą. Tamsa bus išdeginta. Kai aš paimsiu kalaviją, aš nesugrąžinsiu senojo pavasario. Jūs pasidavėte baimei, jūsų kaimai tapo silpni, o silpnumas mano pasaulyje yra nuodėmė. Aš sudeginsiu visą Giraitę iki pamatų. Tik iš pelenų aš sukursiu naują padermę, kuri mokės klūpėti prieš mano žaibus.
Vėjas sustingo. Šie žodžiai buvo lygiai tokie patys, kokius jam sakė vadas Algirdas tą naktį, kai degino jo šeimą. Perkūnas nebuvo gelbėtojas, jis buvo tas pats naikintojas. Urvo tamsiame kampe pasigirdo šaižus Velnio juokas.
– Ar dabar suprantate, kirminai? – sušnypštė požemių valdovas. – Jis jus sudegins, o aš jus sušaldysiu. Mes esame tos pačios monetos pusės. Pranašystė buvo sukurta tam, kad pasirinktumėte, nuo kurio iš mūsų norite mirti.
Perkūnas ištiesė savo milžinišką ranką prie kalavijo koto ir pažvelgė į Vėją.
– Karia, – įsakė Perkūnas. – Paaukok šią raganą ant aukuro. Duok man jos kraują, kad kalavijas nubustų, ir aš leisiu tau mirti greitai, mano ugnies liepsnose. Vykdyk mano valią.
Vėjas pažiūrėjo į savo kirvį, tada į Medeiną. Laimos sapno perspėjimas degino jo protą. Jis prisiminė savo degančią giminę, savo tėvą, kaimo vaikus ir suprato baisią tiesą: dievai niekada jų nemylėjo. Jie buvo tik tironai, mintantys mirtingųjų kančia.
– Ne, – tyliai, bet tvirtai ištarė Vėjas.
Perkūno ugninės akys susiaurėjo.
– Ką pasakei, kirmine? – sugriaudėjo Žaibų Valdovą.
– Aš pasakiau – ne, – Vėjas pakėlė savo kirvį. – Mes daugiau nebūsime tavo pėstininkai.
Vėjas šoko į priekį. Perkūnas mostelėjo ranką, ir baisi balto žaibo iškrova smogė Vėjui tiesiai į krūtinę. Šarvai sutrūkinėjo, kario kūnas buvo nublokštas ant akmeninių grindų, ir jo kraujas išsiliejo ant šalto akmens, pasiekdamas Pasaulio Medžio šaknis.
Čia įvyko tai, ko nei vienas dievas nenumatė. Senoji pranašystė reikalavo, kad žmonės lietų kraują iš baimės ar paklusnumo. Tačiau Vėjo kraujas buvo pralietas maištaujant prieš savo dievą, ginant kitą žmogų. Tai buvo tyras, žmogiškas pasiaukojimas, kuris visiškai pakeitė likimo audėjos Laimos gijas. Sena, iškalta stela urvo sienoje subyrėjo į dulkes. Pranašystė persirašė pati, atimdama galią iš dievų rankų.
Medeina, matydama krentantį Vėją, pratrūko baisiu riksmu. Ji puolė prie aukuro ir abiem rankomis sugriebė Gyvybės Kalavijo kotą. Kadangi pranašystės gijos pasikeitė, kalavijas nebepriklausė Perkūnui, o tam, kas išdrįso mesti iššūkį dangiškajai tironijai. Melsva gyvybės ugnis išsiveržė iš akmens, apgaubdama merginos rankas, ir ji ištraukė kalaviją.
– Šviesa be gailesčio yra tokia pat tamsa, – su sušukimu Medeina vienu galingu kirčiu perrėžė Perkūno akmeninį kelį.
Dievas baisiai suriko, jo plieninis kūnas pradėjo skilinėti, o iš žaizdų veržėsi akinti ugnis, kuri jį patį degino. Velnias bandė pakilti iš savo sosto, tačiau sužeistas Vėjas, sukaupęs paskutines jėgas, šliaužė grindimis ir savo kirviu nukirto tamsias gijas, kurios maitino Velnio galią iš žemės. Velnias sublogo, jo juodas kūnas pradėjo tirpti tarsi pavasarinis ledas. Abu dievai pradėjo nykti, virsti dūmais ir pelenais, nes žmonės atsisakė dalyvauti jų kare.
Urvo skliautai virš herojų galvų pradėjo griūti. Medeina numetė kalaviją ir pripuolė prie Vėjo. Jo žaizda krūtinėje buvo per gili – Perkūno žaibas išdegino jo širdį.
– Mes laimėjom... – sušnypštė Vėjas, jo lūpas puošė silpna šypsena, o akys lėtai bluko. – Dangus... pažiūrėk į dangų.
Medeina apkabino jį, jos ašaros krito ant jo pelenais ištepto veido, nuplaudamos baisius praeities randus. Virš jų, pro griūvantį Pasaulio Medžio kamieną, pirmą kartą po trijų metų prasiveržė tikrieji saulės spinduliai. Juodoji Saulė išnyko, o sniegas pradėjo tirpti nuo tikro, šilto pavasario vėjo.
Dievai mirė, jų magija išsisklaidė, ir pasaulio gentys pagaliau tapo laisvos nuo dangaus žaibų ir požemių baimės. Žmonės tapo savo pačių likimo šeimininkais. Tačiau Medeinai ši laisvė buvo per brangi. Kai miško kaimų žmonės, atsikratę amžino šalčio baimės, pradėjo lįsti iš savo trobų ir žengti į žaliuojančią žolę, Pasaulio Medžio širdyje mergina liko klūpėti viena, spausdama prie savęs sušalusį kario kūną. Naujasis pasaulis šventė savo pirmąjį pavasarį, visiškai nežinodamas, kad už jų laisvę du mirtingieji paaukojo viską, likdami tamsiame, sugriautame praeities urve.
EPILOGAS: Pasaulis be dangaus valdovų
Praėjo dešimt vasarų nuo tos dienos, kai sugriuvo Šventasis Ąžuolas ir danguje užgeso Juodoji Saulė. Žemė, ilgai duso po ledu, vėl išmoko kvėpuoti. Nemuno šlaitai pavasariais pasidengdavo tokia tankia žole, kokios senoliai neprisiminė nuo savo jaunystės dienų.
Giraitės žmonės pasikeitė. Kaimuose nebeliko vaidilų, kurie drebančiomis rankomis nešė krauju aplietas aukas prie Perkūno aukuro, ir nebeliko raganų, šaukiančių Velnio tamsą iš pelkių. Žmonės išmoko arti žemę nesidairydami į dangų  ir statyti namus nebijodami, kad naktį juos pasiglemš miško baubai. Be dievų pasaulis tapo tylesnis, paprastesnis ir keistai ramesnis. Žmonės suprato, kad nei lietus, nei badas nėra kažkieno pykčio išraiška – tai tiesiog amžinas žemės ratas, kurį jie dabar turėjo valdyti patys.
Buvęs kariai, kažkada deginę kaimus po Algirdo vėliava, nusiėmė pelenais išteptus šarvus. Jų rankos, įpratusios prie kalavijų kotų, dabar spaudė plūgą. Baime grįstas fanatizmas išblėso, palikdamas tik gilius randus sielose ir tylų džiaugsmą dėl kiekvieno ramaus ryto.
Pasaulio Medžio vietoje, kur dabar žaliavo tik jauni ąžuoliukai, išaugę iš senojo milžino gilių, žmonės pastatė paprastą akmeninį paminklą. Ant jo nebuvo jokių dievų ženklų ar pranašysčių žodžių. Tik du gilūs rėžiai akmenyje – kario kirvio ir raganos kalavijo pėdsakai.
Keliautojai pasakojo, kad ankstyvais pavasario rytais, kai mišką dar dengia balta migla, prie to akmens galima pamatyti vienišą moterį su kailiniu apsiaustu. Jos plaukuose jau sidabruoja pirmosios žilos sruogos, o rankose ji nebelaiko kaulinės fleitos. Ji tiesiog sėdi ant žolės, žiūri į kylančią saulę ir šypsosi vėjui, tarsi kalbėtųsi su kažkuo, ko niekas kitas nemato. Žmonės jos netrukdo. Jie žino, kad šis pavasaris turi savo kainą, ir ta kaina iki šiol gyvena tos moters širdyje.