Šviesos maras: atgaliniai šešėliai

Prologas
Pasaulio pabaiga atėjo ne su ugnimi ir ne su ledu. Ji atėjo su anomalija, kurią išlikusieji pavadino „Prarastuoju Lūžiu“. Tą akimirką natūralūs fizikos dėsniai apsivertė aukštyn kojomis: žmogaus šešėlis nustojo būti tik pasyvia tamsos projekcija ant žemės. Šešėliai prabudo. Jie tapo savarankiškomis, alkanomis būtybėmis, amžiams pririštomis prie savo šeimininkų kojų.
Šiame naujame pasaulyje gimė kraupi taisyklė: kuo stipresnė ir ryškesnė šviesa krenta ant žmogaus, tuo tankesnis, stipresnis ir agresyvesnis tampa jo paties šešėlis. Visiškoje tamsoje šios būtybės miega ir yra nekenksmingos. Tačiau vos tik įsižiebia mažiausias spindulys, šešėlis atsiskiria nuo dvimatės plokštumos. Jis ima elgtis atvirkščiai nei žmogus. Jei žmogus stovi – jo šešėlis ant uolos lėtai tiesia rankas link jo kaklo. Jei tamsusis kontūras fiziškai prisiliečia prie tikrojo žmogaus kūno, auka patiria baisią dvasinę traumą: šešėlis pradeda siurbti jos gyvybę, per kelias sekundes paversdamas šiltą kūną pilku, išdžiūvusiu ir pūvančiu manekenu.
Baimė privertė žmoniją pasislėpti Žemės gelmėse – apleistų metro linijų, kanalizacijos kolektorių ir karinių bunkerių labirintuose. Taip gimė „Aklinasis Skliautas“ – požeminis miestas, egzistuojantis aklinoje juodumoje. Čia prabilti apie ugnį buvo griežtai draudžiama. Tačiau net ir po žeme žmonės nebuvo saugūs. Paviršiuje išprotėję fanatikai susibūrė į „Nušvitusiųjų“ klaną. Jie nešiojo pramoninius prožektorius, pritvirtintus prie krūtinių, ir naktimis medžiojo bėglius, tyčia apšviesdami juos ir priversdami jų pačių šešėlius tapti negailestingais budeliais. Vienintelė bėglių viltis buvo sena legenda apie „Absoliutųjį Šulinį“ – tašką planetos šerdyje, kur tamsa yra tokia gili, kad gali visam laikui nukirpti mirtiną ryšį.
I skyrius: Chirurgas tamsoje
„Aklinajame Skliaute“ atsargos seko. Giluminiai vandens telkiniai nuseko, o pelenų grybų plantacijas užpuolė sausas pelėsis. Bendruomenei grėsė badas, todėl Vyresnieji priėmė sprendimą išsiųsti ekspediciją į „Pilkąsias Pradalgias“ – pusiau sugriautus prekybinių sandėlių labirintus, esančius vos keli metrai po žemės paviršiumi.
Užduotis buvo patikėta jaunajam Chirurgui, vardu Silas. Ant jo dilbių ir plaštakų buvo tvirtai priveržti „Šešėlių Skalpelių Kastetai“ – sunkus, iš šviesą sugeriančio anglies pluošto nukaltas mechanizmas. Jo priekyje tamsiai žėrėjo obsidiano ašmenys. Vulkaninis stiklas buvo vienintelė medžiaga, neturinti savo mikroskopinio atspindžio ir galinti fiziškai liesti šešėlio materiją. Kartu su Silu keliavo trys nešikai, nešini tuščiais odiniais krepšiais. Jie judėjo visiškai be garso, viena ranka įsikibę į tekstūrinę maršruto giją, o jų žingsnių aidą slopino ant sienų užkabinti purvo audiniai.
Ekspedicijai pasiekus senojo sandėlio lygį, aplinka pasikeitė. Čia po kojomis traškėjo stiklo šukės ir sutrūnijęs betonas. Tačiau baisiausia buvo tai, kad lubose vijo Šviesos šuliniai – ventiliacijos plyšiai, pro kuriuos iš išorinio pasaulio skverbėsi pilka dienos šviesa. Silo echolokacijos prietaisas ant krūtinės lėtai spragsėjo, perspėdamas apie pavojų. Iš viršaus krito siauras saulės spindulys, atrodantis kaip mirtinas, švytintis kardas
Vienas iš nešikų, nešinas sunkiu krepšiu, netyčia paslydo ant drėgnos plytelės. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, jis staigiu judesiu žengė į priekį, ir jo kairysis petys pateko tiesiai į pilkąjį šviesos spindulį. Akimirksniu ant sienos jo šešėlis atsiskiria nuo plokštumos. Dvimačiai tamsos pirštai pailgėjo, tapo tankūs kaip derva ir su nežmonišku greičiu apvijo vyro gerklę. Nešikas iš baimės sukando burnoje laikomą gumos gabalą, kad neišleistų nei garso, o jo oda akyse ėmė pilkėti.
Silas veikė vedamas gryno instinkto. Jis nusitaikė tiesiai į nešiko batus, kur tikrasis kūnas jungėsi su tamsos būtybe. Tai buvo inkaras. Chirurgas šoko į priekį, jo hidrauliniai kastetai sužviegė, ir obsidiano ašmenys su sausu drobės plėšimo garsu perskrodė šešėlio materiją. Šešėlis ant sienos paleido nešiko gerklę ir suklupo, vėl virsdamas paprasta dėme. Tačiau kaina buvo mirtina. Silas pajuto, kaip baisus, paralyžiuojantis phantominis šaltis per rankas smogė tiesiai į jo paties krūtinę. Jo kairė ranka akimirksniu nutirpo, o pirštai tapo šalti kaip ledas. Kęsdamas stingulį, Silas padėjo sužeistam nešikui atsitraukti, ir jie pradėjo skubiai trauktis atgal.
I skyrius: Šviesos invazija
Silo sugrįžimas į „Aklinąjį Skliautą“ virto baimės signalu. Tylos Tarybos salėje tvyrojo aklina juoduma. Trys Vyresnieji, priklausantys „Matančių Tamsą“ kastai, sėdėjo pakabintuose audinių kokonuose, klausydamiesi lėto mechaninio švytuoklės dūžio. Silas priėjo prie stalo ir abiem rankomis griebėsi metalinių stygų, siųsdamas aštrius virpesius – vienintelę saugią kalbą mieste.
„Nušvitusieji surado mūsų viršutinius kolektorius, “ – karštligiškai vibracijomis perdavė Silas. „Jie turi nešiojamus halogenus, kurie degina tamsą. Jų armija jau tuneliuose. “
Vyresnysis Kaelis akimirksniu suprato grėsmę. Jis stipriai kirto per storiausią stygą, sugeneruodamas žemą, rezonuojantį toną, kuris reiškė visuotinę evakuaciją. Miestas negalėjo gintis, atėjo laikas pradėti Didįjį žygį gilyn į Žemės šerdį.
Tačiau evakuacija nespėjo prasidėti taikiai. Nušvitusiųjų armija pralaužė pirmuosius gynybos postus. Fanatikai atsitempė sunkiasvorius dyzelinius generatorius, kurie maitino pramoninius statybų prožektorius. Akinantys balti spinduliai užliejo perėją. Keturi sargybiniai, stovėję poste, nespėjo pasitraukti. Šviesos intensyvumas akimirksniu pažadino jų pačių šešėlius ant uolų. Kariai laikėsi geležinės disciplinos, neskleisdami nei garso, tačiau jų trimačiai šešėliai judėjo su nežmonišku įniršiu. Vienas griebė savo šeimininką už abiejų rankų ir jas sulaužė, kitas įsisiurbė į kario krūtinę. Per kelias sekundės kariai virto išdžiūvusiais manekenais.
Silas laukė antrajame gynybos poste, pasislėpęs gilioje uolos briaunos tamsos zonoje. Kai pirmasis fanatikas su suvirintojo kauke peržengė ribą, Silas šovė į priekį. Jo kastetai suveikė nepriekaištingai – obsidiano ašmenys vėl perskrodė šešėlio inkarą prie priešininko batų. Fanatikas patyrė tokį stiprų fantominį šoką, kad jo širdis sustojo. Tačiau mirtinas rezonansas smogė ir pačiam Silui – baisus šaltis visiškai paralyžiavo jo dešinį petį.
Iš tunelio gilumos jau dundėjo kiti generatoriai. Silas, kęsdamas nepakeliamą dešinės pusės stingulį, kairiuoju nykščiu nuspaudė paskutinių dviejų ginklo „Užtemdymo Kapsulių“ paleidėjus. Kapsulės sprogo, išleisdamos tankų cheminių suodžių debesį. Šios mikroskopinės anglies dalelės sugėrė visą šviesą, užrakindamos spindulius juodoje masėje. Naudodamasis šia trumpa tamsa, Silas davė ženklą likusiems sargams trauktis gilyn.
III skyrius: Be sielos svorio
Didysis žygis tęsėsi jau kelias dienas. Tūkstančiai pabėgėlių judėjo visiškoje tamsoje, siaurėjančiais tuneliais smigdami link planetos šerdies. Silas žengė kolonos priekyje, jo dešinioji pusė buvo pusiau paralyžiuota, o kairėje rankoje jis vis dar gniaužė kastetą. Šalia jo judėjo aklasis Kaelis.
Kai kolona pasiekė „Smaragdo Prarają“ – milžinišką požeminį kanjoną, kurio sienas dengė neryškiai fosforuojančios radioaktyvios uolienos, evakuacijos gija staiga nutrūko. Ant siauro uolų tilto juos pasitiko „Pirmieji Atkirptieji“. Tai buvo žmonės, kurie prieš dešimtmečius pasiekė Šulinį, tačiau nesugebėjo sugrįžti. Netekę savo šešėlių, jie prarado ir bet kokią žmogišką prigimtį. Jų kūnai buvo liesi, oda balta kaip kreida, o po jų kojomis nebuvo jokio šešėlio kontūro. Jų akys buvo užaugusios oda, tačiau jie tobulai jautė žemės virpesius.
Atkirptųjų lyderis smogė ieties galu į uolą, sugeneruodamas dažnį. Kaelis, nuskaitęs jį, karštligiškai užspaudė Silo petį: „Sustok. Jie sako, kad mes nešamės per daug triukšmo ir baimės. Jie nepraleis tūkstančių žmonių. Jei žengsime toliau, jie sugriaus tiltą. “
Kolonos gale jau matėsi tolimi Nušvitusiųjų halogenų atspindžiai. Silas suprato, kad kelio atgal nėra. Jis žengė į priekį, išskleisdamas savo ašmenis. Kadangi Atkirptieji neturėjo šešėlių, jo ginklas negalėjo atlikti savo įprastos funkcijos. Tai buvo fizinė kova tamsoje. Senio ietis skrodė orą, tačiau Silas, pasikliaudamas echolokacijos spragsėjimu, išvengė smūgio ir smogė kastetu seniui į krūtinę. Iš žaizdos išbiro tik sausi juodi pelenai – senis nejautė skausmo. Jis sugriebė Silą už sužaloto peties, ir gyvas vakuumo šaltis pradėjo veržtis į kario kūną. Silo paties šešėlis ėmė trūkčioti iš baimės.
Paskutiniu judesiu Silas kairiąja ranka ištraukė fosforo stygą ir apvijo ja senio kaklą. Cheminis vielos karštis sureagavo su pelenais senio viduje. Jo kūnas akimirksniu subyrėjo, nusijodamas į prarają. Pamatę lyderio žūtį, kiti Atkirptieji mechaniškai atsitraukė į tamsą, užleisdami kelią.
IV skyrius: Inkaras šerdyje
Galiausiai jie pasiekė Absoliutųjį Šulinį. Tai buvo milžiniška, taisyklingo apskritimo formos bedugnė, aplink kurią tvyrojo tokia tanki tamsa, kad net echolokacijos prietaisai nustojo veikti. Čia nebuvo jokio aido, tik absoliutus vakuumas, slėgęs krūtines. Už nugaros jau švietė Nušvitusiųjų prožektoriai – fanatikai buvo vos už kelių žingsnių.
Silas, kurio dešinioji pusė buvo visiškai paralyžiuota, šliaužė prie prarajos krašto. Jie abu su Kaelis padėjo rankas ant Šulinio altoriaus – seno akmens plokštės. Nuskaitęs Šulinio magnetinį lauką, Kaelis sustingo, jo rankos pradėjo baisiai drebėti. Jis karštligiškai ėmė spausti Silo odą, perduodamas kraupią tiesą: „Šulinys negali tiesiog nukirpti tūkstančių šešėlių. Ryšys per stiprus. Kad tamsos antimedžiaga prabustų, jai reikia Inkarinio Sielos Svorio – vieno žmogaus visiškos aukos. Kažkas turi savo noru šokti į bedugnę, kad jo šešėlis prarytų jo kūną šerdyje. Šis sprogimas nukirps visų kitų šešėlius, bet auka liks čia amžiams. “
Tą sekundę tunelio gale pasirodė Nušvitusiųjų prožektorių banga. Akinantys spinduliai užliejo platformą. Tūkstančių pabėgėlių šešėliai po jų kojomis akimirksniu prabudo, pašoko nuo žemės ir pradėjo smaugti žmones. Pasigirdo masinis kaulų traškėjimas. Fanatikai jau nukreipė halogenus tiesiai į minią.
Silas pažvelgė į savo nefunkcionuojančią ranką, tada į Kaelį. Jis nusimetė sunkius anglies pluošto kastetus. Visiškoje šviesoje jo paties šešėlis išaugo iki milžiniško dydžio, apvijo jo kaklą ir ėmė siurbti gyvybę. Kęsdamas baisų skausmą, Silas atsispyrė kaire koja ir šoko tiesiai į akląją Šulinio prarają.
Fanatikai, supratę, kad jų baisiausias ginklas prarado galią, paniškai nuleido prožektorius, tačiau „Aklinojo Skliauto“ kariai, nebejausdami savo šešėlių grėsmės, puolė juos tamsoje. Žmonija buvo išgelbėta, tačiau giliai po jų kojomis, Šulinio centre, Silas atvėrė savo naująsias, užaugusias akis, tapdamas naujuoju šalto vakuumo sargu.
Epilogas
Praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Šulinys prarijo paskutinius žmonijos šešėlius. „Aklinojo Skliauto“ tuneliai pamažu ištuštėjo. Žmonėms nebereikėjo slėptis po žeme, jiems nebereikėjo judėti palei tekstūrines gijas ar bendrauti metalinių stygų virpesiais. Pirmą kartą per kelias kartas didžioji bėglių kolona pakilo į Žemės paviršių.
Tai buvo ankstyvas rytas, kai pirmieji žmonės išžengė iš metro šachtų į buvusio megapolio griuvėsius. Saulė lėtai kilo virš horizonto, užliedama pasaulį ryškia, auksine šviesa. Senajame pasaulyje ši akimirka būtų reiškusi masinę mirtį, tačiau dabar tūkstančiai žmonių stovėjo iškėlę veidus į dangų. Saulės spinduliai degino jų odą, tačiau po jų kojomis nebuvo nieko – tik švarus, šviesus betonas. Jie nebeturėjo šešėlių, o šviesa jiems nebėra mirtinas priešas. Tiesa, jų oda tapo visiškai nejautri prisilietimams – jie sumokėjo savo gebėjimu jausti fizinį pasaulį, tačiau gavo didžiausią dovaną – laisvę.
„Nušvitusiųjų“ kultas išnyko, nes jų prožektoriai virto tik tuščiais stiklo gabalais, o patys fanatikai buvo išblaškyti tamsoje. Žmonija pradėjo statyti naujus miestus tiesiai po atviru dangumi, mokydamasi iš naujo gyventi pasaulyje, kuris pilnas spalvų ir šviesos.
O giliai po jų kojomis, pačioje planetos šerdyje, tvyrojo ta pati amžina, Absoliučiojo Šulinio tamsa. Ten, kur šviesa niekada nepasieks akmens, ant lygaus altoriaus sėdėjo Silas. Jo kūnas buvo baltas kaip kreida, o akys – visiškai perregimos. Jis nebeturėjo prisiminimų apie „Aklinąjį Skliautą“, apie nešikus ar maršruto gijas. Jis nejautė nei liūdesio, nei džiaugsmo. Tapęs naujuoju Šulinio sargu, jis tiesiog rankose gniaužė išsilydžiusius obsidiano ašmenis, saugodamas planetos šerdį ir prižiūrėdamas, kad tūkstančiai sugertų šešėlių daugiau niekada neišsiveržtų į paviršių. Žmonės gavo saulę, o Silas pasirinko amžiną, saugią tamsą.