Šaltasis Vakuumas: Septintasis Sektorius

PROLOGAS: Bedugnės akis
Žmonija visada tikėjo, kad didžiausias kosmoso siaubas yra tuštuma. Jie klydo. Tikrasis košmaras prasidėjo tada, kai giliavandenė tyrimų stotis „Nadir-4“, įrengta vandenynais padengtoje planetoje Gliese-832c, pasiekė tai, kas šimtmečius miegojo po skysto metano ir ledo sluoksniu. Ši planeta, esanti Septintajame sektoriuje, buvo visiškai izoliuota nuo Žemės – signalas iki artimiausios žmonių kolonijos keliavo dešimtmečius.
Stoties mokslininkai čia išgauna nepažintą cheminį elementą – „Eterį-9“. Tai buvo tirštas, purpurinis skystis, kuris, sušvirkštas į žmogaus smegenis, suteikė neįtikėtinų telepatinių ir telekinetinių galių, leidžiančių valdyti mechanizmus mintimis. Korporacijos triūbijo apie naują žmonijos evoliucijos šuolį.
Tačiau „Eteris-9“ nebuvo paprastas mineralas. Tai buvo gyvas, protingas senovinės, kosminės būtybės kraujas. Būtybės, kuri miegojo planetos dugne dar prieš užgimstant pirmosioms žvaigždėms. Su kiekvienu išgautu litru parazitinis skystis pamažu trina ribą tarp tikrovės ir kosminio košmaro, o stoties darbuotojai pradėjo matyti tuos pačius sapnus apie atsiveriančią juodą akį vandenyno gelmėje.
I SKYRIUS: Tyra tamsa
Metano audra už stoties „Nadir-4“ titaninių langų kaukė taip galingai, kad pusės metro storio stiklai vos pastebimai vibravo. Stotis kabojo trijų kilometrų gylyje, prispausta milijonų tonų šalto, juodo vandenyno slėgio. Šviesa čia neegzistavo – tik blausus, geltonas avarinis koridorių neonas, kuris kas kelias minutes sumirksėdavo.
Jonas, stoties vyriausiasis psichologas, sėdėjo savo kabinete, klausydamasis paskutinio paciento įrašo. Ant jo stalo stovėjo skaidri kolba su „Eteriu-9“ – purpurinis skystis lėtai judėjo pats, liesdamasis prie stiklo sienelių, tarsi bandydamas pagauti Jono pirštų šilumą.
– Jie keičiasi, Jonai, – girgždančiu balsu magnetofono juostoje kalbėjo inžinierius paleistas iš gręžimo platformos. – Oda... ji tampa per ankšta. Po ja kažkas auga. Kaulai nori išsivynioti į kitą pusę. Vakar naktį aš mačiau, kaip mano dešinė ranka persisuko tris kartus, bet man neskaudėjo. Tai buvo... gražu.
Jonas išjungė įrašą. Jo rankos drebėjo. Per pastarąją savaitę pusė stoties darbuotojų – daugiau nei keturiasdešimt žmonių – nustojo lankyti pamainas. Jie užsidarė savo kajutėse, o iš ten sklido tik šiurpus, ritmingas čiaukšėjimas ir šlapio kaulo traškėjimas.
Tą pačią akimirką stoties ryšių terminalas sprogo raudona šviesa. Pagrindinis kompiuteris „MOTINA“ ištarė sintetinį nuosprendį: „Ryšys su orbita nutrauktas. Optinis kabelis dugne perplėštas išorinės jėgos. Septintasis sektorius izoliuotas. “
II SKYRIUS: Gręžinio pūvimas
Jonas skubiai peržengė mechaninio bloko slenkstį, brisdamas per tirštą, garuojantį vandenį, kuris liejosi iš pažeistų vėdinimo vamzdžių. Ore tvyrojo pūvančios žuvies, tepalų ir neapdoroto ozono tvaikas. Gręžimo platformos centre stovėjo didžiulis hidraulinis stūmoklis, kuris pumpavo „Eterį-9“ iš keturių kilometrų gylio uolienų.
Prie valdymo pulto klūpėjo du inžinieriai. Jie nebedirbo. Jie vilkėjo pramoninius kombinezonus, tačiau jų nugaros buvo baisiai išlenktos – stuburo slanksteliai pramušė audinį ir išlindo lauk lyg aštrūs, pilki chitiniai spygliai. Jų rankos buvo transformuotos: pirštų kaulai ištiso per pusmetį, suaugdami į ilgas, nagiuotas žnyples, kuriomis jie metodiškai draskė savo paties veidus, lėtai lupdami odą.
– Ji pabudo... Šventoji motina gelmėje ištroško, – sinchroniškai, tiesiai į Jono smegenis nuskambėjo jų telepatinis balsas.
Vienas iš inžinierių atsisuko. Jo veido nebebuvo – tik milžiniška, vertikali vaga, pilna adatinių dantų, iš kurios fontanais tyško purpurinis parazito skystis. Padaras šovė į priekį su antgamtiniu greičiu, jo chitiniai nagai smigo greta stovėjusiam apsauginiam tiesiai į krūtinės ląstą.
Pasigirdo šiurpus mėsos plėšymo garsas. Hibridas vienu judesiu ištraukė apsauginio šonkaulius ir plaučius, mesdamas juos tiesiai į gręžinio angą. Kraujas pasipylė baisiais purslais, dažydamas geltonus mechanizmus. Jonas suklupo atgal, jo skrandis susitraukė iš gryno siaubo. Šaknys, maitinančios stotį, virto jų pačių skerdykla.
III SKYRIUS: Kūno geometrija
Maksimalus šokas paralyžiavo Jono protą, tačiau išlikimo instinktas privertė jį atsistoti. Jis sugriebė nuo sienos sunkų pramoninį plazminį degiklį, skirtą titaninių plokščių pjaustymui. Ašmenys sužviegė, išspjaudami trumpą, tūkstančio laipsnių karščio ugnies srautą.
Deformuotas inžinierius-monstras užgriuvo jį, iššiepdamas savo mėsos vagos žandikaulį. Jonas nukreipė degiklį tiesiai padarui į krūtinę. Plienas ir ugnis akimirksniu pradėjo deginti parazitinius audinius. Pasigirdo šiurpus, šlapias čiaukšėjimas – purpurinis „Eteris-9“ padaro gyslose pradėjo virti, o jo chitiniai spygliai sproginėjo, taškydami aplinkui tirštą, pūvantį skystį, kuris graužė Jono veido odą.
Padaras paleido giliai gerklinį, kosminį riksmą, kuris akimirksniu apkurtino Joną. Hibrido kūnas su baisiu traukuliu tėškėsi į metano vandenį, o iš jo žaizdų pradėjo lįsti juodos, plakančios kirmėlės, bandančios surasti naują biologinį šeimininką.
Jonas, spausdamas savo apdegusį veidą, puolė bėgti tamsiu koridoriumi link medicinos bloko. Už jo nugaros iš visų stoties kajučių pasigirdo tas pats garsas – šimtai kaulų lūžių, sąnarių sukimosi ir mėsos plyšimo triukšmų. Visi stoties darbuotojai, kurie vartojo „Eterį-9“, vienu metu pradėjo galutinę transformaciją. Košmaras išsiliejo į visus aukštus.
IV SKYRIUS: Medicinos blokas „Aethel“
Medicinos blokas buvo vienintelė sterili vieta stotyje, tačiau jo durys buvo užblokuotos iš vidaus. Jonas pramoniniu degikliu išpjaustė spyną ir įgriuvo į vidų, užrakindamas duris sunkiu metaliniu stelažu.
Patalpoje degė tik viena mirksinti lempa. Ant operacinio stalo gulėjo jauna biologė Sara. Jos skafandras buvo suplėšytas, o dešinė ranka buvo visiškai transformuota – pirštai sunyko, virstant ilgu, lanksčiu čiuptuvu, kuris pulsavo purpurine šviesa ir lėtai liesdavo medicininius instrumentus.
– Jonai... tai tu? – silpnu, gurguliuojančiu balsu paklausė ji. Jos kairė akis buvo paprasta, pilna ašarų, o dešinė – visiškai juoda, be vyzdžio. – Parazitas... jis keičia mano smegenų geometriją. Aš matau ją... Šventąją būtybę dugne. Ji nemiega. Ji kviečia mus visus namo.
– Sara, mes turime rasti neutralizatorių! – uždusęs rėkė Jonas, valydamas kraują nuo savo žando. – Turi būti būdas sustabdyti šį pūvimą!
– Nėra jokio neutralizatoriaus, – sušnypštė ji, jos balsas staiga pasikeitė, virsdamas kelių būtybių choru.
Jos čiuptuvas staiga šovė į priekį lyg gyvatė. Galingi, aštrūs nagai čiuptuvo gale smigo Jonui tiesiai į kairįjį petį, perplėšdami raumenis ir sulaužydami raktikaulio fragmentus. Jonas suklykė iš gryno fizinio skausmo, jo degiklis iškrito iš rankų, o purpurinis „Eterio-9“ skystis iš Saros čiuptuvo pradėjo tiesiogiai veržtis į jo paties žaizdą.
V SKYRIUS: Parazitinis pulsas
Skausmas buvo toks galingas, kad Jonas sekundei prarado regėjimą. Jis jautė, kaip purpurinis kosminės būtybės kraujas lėtai, šaltai stumdosi jo gyslomis aukštyn link kaklo ir smegenų. Jo paties kairės rankos kaulai pradėjo traškėti – stuburas ir pečiai judėjo pat patys, persitvarkydami į naują, ne žmogišką formą.
Smegenyse pasigirdo kurtinantis, dvasinis spengimas. Jis išvydo viziją: milžinišką, švytinčią būtybę, miegančią Gliese-832c vandenyno dugne, kurios tūkstančiai čiuptuvų buvo apsivynioję apie visą planetos branduolį. Stotis „Nadir-4“ buvo tik maža blusa ant jos odos.
– Pasiduok... tapsime viena... amžina mėsa... – skambėjo Saros balsas jo galvoje.
Sukaupęs paskutines žmogiško proto jėgas, Jonas dešine ranka pastvėrė nuo stalo didžiulį medicininį skalpelį ir su visų jėgų smigo jį tiesiai į Saros juodąją akį.
Šiurpus, drėgnas švysti – ir akies skystis pasipylė ant jo veido. Sara paleido nebežmogišką klyksmą, jos čiuptuvas paleido jo petį, o jos hibridinis kūnas pradėjo nekontroliuojamai plėšytis ant stalo. Purpurinė ugnis, sugeneruota jos pačios smegenų perkrovos, akimirksniu uždegė jos skafandrą.
Jonas, spausdamas savo transformuojantį petį ir lūžtančius kaulus, išgriuvo pro medicinos bloko langą tiesiai į centrinį stoties šachtos liftą. Jo paties kairioji akis akimirksniu nusidažė juoda spalva. Jis prarado pusę savo žmogiškumo, virsdamas Kaulų raštininku šiame kosminiame pragare.
VI SKYRIUS: Skerdykla orbitoje
Centrinė stoties šachta virto tikru kūno siaubo teatru. Iš viršutinių aukštų žemyn krito nukankinti, transformuoti darbuotojų kūnai. Hibridai, suaugę po kelis žmones į bendrus mėsos gumulus, eina per koridorius, pramoniniais pjūklais ir savo chitiniais nagais plėšydami tuos, kurie dar bandė slėptis.
Avarinės stoties durys buvo sudraskytos slėgio. Metano vanduo pradėjo sunktis į žemesnius lygius, nešdamas sauja sukapotų kūnų likučių, žarnų ir kraujo.
Jonas šliaužė reaktoriaus bloko link. Jo kairė ranka jau nebuvo žmogaus – ji pailgėjo, oda tapo pilka ir grubi lyg vandenyno monstro, o pirštai virto aštriais kauliniais peiliais, išlendančiais tiesiai iš raumenų. Kiekvienas jo širdies dūžis siuntė šaltą parazitinį pulsą per visą jo anatomiją.
– „MOTINA“... – sušnypštė jis, pasiekęs pagrindinį dirbtinio intelekto terminalą. – Aktyvuok... savęs... sunaikinimo... protokolą...
– „Protokolas užblokuotas vyriausiojo inžinieriaus“, – atsakė sintetinis kompiuterio balsas. – „Vyriausiasis inžinierius šiuo metu yra integruotas į reaktoriaus branduolį. “
Jonas pakėlė savo naująją, žvėrišką akį. Reaktoriaus patalpos centre, didžiulėje energijos kapsulėje, kabojo ne mašina. Tai buvo buvęs stoties vadovas, kurio kūnas buvo visiškai išskleistas ir įsiūtas į stoties elektros laidus. Jo plaučiai ir širdis buvo ištraukti lauk, kabantys ant plastikinių vamzdžių, o jo milžiniška, parazito sukurta burna murmėjo kosminius užkeikimus, maitindama stotį tiesiai iš planetos dugno.
VII SKYRIUS: Reaktoriaus agonija
Buvęs vadovas, dabar tapęs stoties nervų sistema, atsimerkė. Jo dešimtys akių, išaugusių ant jo transformuotos krūtinės, užfiksavo Joną.
– Tu pavėlavai, psichologe, – nuskambėjo telepatinis griaustinis Jono smegenyse. – Gręžinys pasiekė jos širdį. Šventoji būtybė kyla. Ši stotis yra jos naujasis gimdymo namas.
Iš reaktoriaus sienų išlindo dešimtys storų, mėsos čiuptuvų, nusėtų chitiniais spygliais. Jie šovė tiesiai link Jono. Jonas, naudodamas savo naująjį kosminį greitį ir kaulinius rankos ašmenis, nukirto pirmus du čiuptuvus, sukeldamas tiršto purpurinio kraujo potvynį. Tačiau trečiasis čiuptuvas sugriebė jį už sužalotos kojos ir su baisiu trenksmu trenkė į titaninę koloną.
Jono šonkauliai subyrėjo su šiurpiu garsu, o iš jo burnos pasipylė juodas parazitinis skystis. Jis nukrito ant kelių, jo vienintelė žmogiška akis pradėjo blėsti. Patalpa aplink jį pradėjo griūti – trys tūkstančiai metrų metano vandenyno slėgio laužė išorines stoties sienas.
– Pasiduok... – murmėjo tūkstančiai burnų ant reaktoriaus sienų.
Tomas net nebebandė gintis. Jis dešine, vis dar žmogiška ranka pastvėrė nuo žemės nukauto apsauginio plazminį užtaisą. Jis nukreipė jį tiesiai į vadovo-reaktoriaus centrinę juodąją širdį, kuri plakė energijos kapsulės viduje.
– Suvalgyk tai, – sušnypštė Jonas ir nuspaudė detonatoriaus mygtuką.
Sprogimas buvo kurtinantis. Pramoninė plazma akimirksniu išdegino vadovo kūną, laidus ir centrinį „Eterio-9“ branduolį. Vadovo akys sprogo nuo karščio, o jo milžiniškas klyksmas privertė visą stotį „Nadir-4“ pasidalinti pusiau
VIII SKYRIUS: Gelmės išsilaisvinimas
Titaninės stoties sienos neatlaikė. Trys tūkstančiai metrų šalto, juodo metano vandenyno akimirksniu įsiveržė į vidų su tokia jėga, kad metalinės kolonos buvo lėtai susuktos lyg popierius. Vandens tvanas per vieną sekundę prarijo visus transformuotus hibridus, klykiančius Išsigimėlius ir likusius gyvus žmones.
Jonas buvo išsviestas pro pramuštą sieną tiesiai į aklą planetos gelmę. Jo naujoji parazitinė anatomija leido jam neištirpti nuo slėgio, tačiau jo plaučiai buvo pilni skysto metano.
Krisdamas gilyn į vandenyno dugną, jis matė, kas įvyko po reaktoriaus sprogimo. Gilusis gręžinys sugriuvo, o iš keturių kilometrų gylio uolienų pradėjo kilti pati Šventoji būtybė. Tai buvo gigantiškas, nepažintos geometrijos planetos dydžio padaras, kurio tūkstančiai purpurinių akių atsidarė vienu metu, apšviesdamos visą vandenyno dugną mirtina, okultine ugnimi.
Būtybė ištiesė vieną iš savo milžiniškų čiuptuvų ir sugriebė sudužusios stoties „Nadir-4“ likučius, sutraiškydama titaninius korpusus lyg plonus kiaušinių lukštus. Visi žmonijos technologijų pėdsakai Septintajame sektoriuje buvo paversti atomais ir pūvančia mase.
Jonas lėtai grimzdo ant dugno samanų, jo kairė ranka-čiuptuvas atbuko, o juoda akis užfiksavo artėjančius būtybės nasrus. Jis suprato, kad pranašystė, kurią matė savo vizijose, išsipildė pilnai – žmonija norėjo evoliucijos, bet rado tik savo pačios kosminį kapą.
IX SKYRIUS: Pelenai Septintajame sektoriuje
Praėjo trys mėnesiai. Tolimoje Žemės kosminės korporacijos būstinėje pagrindiniai monitoriai užfiksavo visišką stoties „Nadir-4“ signalo išnykimą. Septintasis sektorius vėl paniro į akliną tylą. Žiniasklaida ir korporacijos pranešė apie „tragišką meteoritų lietų, kuris sunaikino tyrimų stotį Gliese-832c planetoje“.
„Aklieji“ Žemėje klausėsi šių naujienų, gerdami savo rytinę kavą ir skubėdami į darbus. Jie tikėjo kiekvienu žodžiu. Jie liūdėjo dėl žuvusių mokslininkų, bet džiaugėsi, kad naujasis „Eterio-9“ elementas netrukus bus išgaunamas kitoje, saugesnėje planetoje. Žmonijos godumas buvo nesustabdomas.
O giliai Gliese-832c vandenyno dugne, tarp sudegusių stoties plieno plokščių, neliko nei vieno DNR pėdsako. Viskas buvo suvirškinta ir integruota į didįjį kosminės būtybės kūną.
Tik Jonas, tiksliau tai, kas iš jo liko, vis dar buvo ten. Jo suaugęs su parazitu kūnas šliaužė tamsiomis dugno uolienomis. Jis nebebuvo žmogus, jis neturėjo vardo. Jo vienintelė juoda akis švietė purpurine ugnimi, stebėdama, kaip giliai kosmose, virš planetos debesų, pasirodo naujas Žemės korporacijų tyrimų laivas, pasiruošęs žengti į tuos pačius mirtinus spąstus.
X SKYRIUS: Amžinasis vakuumas
Naujasis laivas „Ateitis-1“ lėtai pradėjo desantą į Gliese-832c atmosferą. Jo kapitonai ir mokslininkai buvo pilni ambicijų, jų rankose buvo naujausi pramoniniai skafandrai ir galingesni grąžtai. Jie tikėjo, kad jie yra Visatos valdovai, pasiruošę pajungti gamtą savo poreikiams.
Jie nežinojo, kad po skystu metanu jų jau laukia tūkstančiai purpurinių akių, pasirengusių naujam anatominiam išsigimimui.
Jonas atsisuko nuo laivo šviesų ir nušliaužė gilyn į uolų urvus, kur miegojo Šventoji būtybė. Kosminis siaubas laimėjo šį mūšį visam laikui, užrakindamas Septintąjį sektorių amžinoje, šaltoje tamsybėje. Žmonija liko gyventi savo akloje nežinioje, o žvaigždžių vakuumas už jų dangaus ribų ir toliau tyliai rijo kiekvieną, kuris išdrįso ieškoti dieviškumo ten, kur tūkstantmečius valdė tik senoviniai, alkanai monstrai.
Didysis parazitinis ratas užsidarė, palikdamas Gliese-832c planetą kruviname status quo be jokios vilties sulaukti pabaigos.