Pirmykštės Tylos Likučiai

Prologas
Pasaulio pradžioje buvo tyla. Pirmieji žmonės gimė be vardų, o jų žingsniai rūko gaubiamose žemėse nekėlė jokio aido. Tačiau tyla nebuvo tuštuma – tai buvo mirtinas indas, talpinantis pirmykštę, negailestingą žodžių magiją. Kai pasaulis nubudo ir pasigirdo pirmieji garsai, gimė siaubinga taisyklė, visiems laikams padalinusi gyvybę į dvi kariaujančias rases: žmones ir vampyrus.
Šiame niūriame, amžinos prieblandos pasaulyje ištartas tikrasis žmogaus vardas akimirksniu atimdavo iš jo valią, paversdamas jį klusniu, tuščiu įrankiu. Tuo tarpu ištartas tikrasis vampyro vardas paversdavo šią nemirtingą būtybę amžinu žmonių vergu. Taip prasidėjo šimtmečius trunkantis klanų karas – mirtinos lenktynės ir slaptų archyvų medžioklė, ieškant priešininkų tikrųjų vardų užuominų.
Tačiau žodžių magija neturėjo pasigailėjimo. Neteisingai ištartas skiemuo, suvirpėjęs iš baimės balsas ar klaidingas akcentas kovos lauke turėjo baisią kainą. Vienas netikslus garsas galėjo akimirksniu paversti patį kalbėtoją pelenų krūva arba visam laikui ištrinti jo paties atmintį, paliekant jį Bevardžiu Šešėliu – tuščiu, klajojančiu kūnu, kuris pamiršo, kas esąs. Todėl abiejų klanų nariai kasdienybėje bendravo tik ženklų kalba, o garsiai prabilti drįsdavo tik patys stipriausi ir labiausiai disciplinuoti kariai.
Dabar karas pasiekė kritinį tašką. Žmonių klanas, vadinamas „Tylos Raštininkais“, po šimtmečius trukusių paieškų sužinojo apie giliai po žeme paslėptą tiesą. Jie suprato, kad kažkur Baltųjų Pelenų Dykumoje, prie Pirmojo Altoriaus, slepiasi paties seniausio vampyro, visų vampyrų Protėvio, tikrasis vardas. Vienas teisingai ištartas šio vardo garsas galėjo užbaigti nemirtingųjų giminę. Tačiau vampyrų elitui vadovaujantis Malakajus, Juodojo Šilko Citadelės valdovas, išsirengė į negailestingą žygį, pasiryžęs sudeginti paskutines žmonių bibliotekas ir užtildyti kiekvieną, kuris drįstų šnabždėti jo Protėvio paslaptį.
I skyrius: Sfera ir Šešėlis
Elijus sėdėjo giliai požeminiuose Šnabždesių Archyvuose, kur sienos buvo išmuštos storais, garsą sugeriančiu audiniu. Jis buvo idealus „Tylos Raštininkų“ įrankis – visiškai kurčias karys ir tyrinėtojas. Prieš kelerius metus, per klaidą neteisingai ištaręs savo jaunesniojo brolio vardo skiemenį, Elijus pamatė, kaip tas akimirksniu virto pelenais jo akyse. Apimtas sielvarto ir kaltės, jis pats sau pradūrė ausų būgnelius, kad daugiau niekada neišgirstų jokio vardo ir joks vampyras negalėtų jo valdyti balsu. Jis bendravo tik gestais, o jo pojūčiai buvo taip paaštrėję, kad jis galėjo nuspėti priešo tariamą garsą vien iš lūpų ar gerklės raumenų judesio.
Ant jo kelių gulėjo „Pirmojo Klyksmo Sfera“ – Pradžios kompasas, nukaltas iš tamsaus meteorito. Sferos centre, už storo krištolo, sklandė gyvas švytintis dūmas, kuris reaguodavo į senovinių vardų vibracijas. Šį vakarą kompasas staiga nušvito baugia, šalta pelenų spalva. Kambaryje drastiškai nukrito temperatūra.
Iš tamsos, visiškai be garso, išniro Nora. Ji priklausė Bevardžių Šešėlių kastai – pusiau perregima dūminė būtybė, kurios veido bruožai nuolat liejosi, o ant odos blykčiojo balti randai, likę tose vietose, kur kadaise buvo jos išdegintas tikrasis vardas. Nora buvo praradusi atmintį, tačiau ją valdė gyvuliškas alkis svetimiems prisiminimams. Sferos viduje sklandanti Pradžios Tyla jai atrodė kaip tyriausia pasaulio atmintis, galinti užpildyti jos vidinę tuštumą. Nora šovė į priekį, jos dvasiniai pirštai griebė sferą, o Elijus pajuto, kaip iš jo paties proto ėmė nykti vaikystės vaizdai ir artimųjų veidai. Kompaso žiedai pradėjo suktis mirtinu greičiu, sukeldami baisią begarsę vibraciją, nuo kurios Elijui iš nosies plūstelėjo kraujas, o Nora, persisotinusi skausmingu Pradžios aidu, su begarsiu riksmu ištirpo koridoriaus tamsumoje.
II skyrius: Smūgis iš tamsos
Elijus liko klūpoti kraujo klane, nusilpęs ir sunkiai prisimenantis savo tikslą, kai jį užklupo didžiausias priešas. Iš praplyšusių sienų audinių išniro pats Malakajus. Vampyrų valdovas, dėvintis šviesą sugeriančius juodus šilko drabužius, lėtai judino lūpas, generuodamas mirtinus ultra-dažnio oro virpesius, kurie kurčiam Elijui sukėlė baisų pusiausvyros praradimą ir galvos sukimąsi. Sugriebęs Elijų už gerklės ir prispaudęs jį prie uolos, Malakajus lūpomis parodė ultimatumą: „Atiduok man Pradžios paslaptį, bevardi kirmine, arba aš priversiu tave rėkti tavo paties klaidingą vardą. “
Tačiau Elijus nesiruošė pasiduoti. Jis uždėjo kruviną delną ant kompaso stiklo, aktyvuodamas „Kraujo Rezonansą“. Sferos išleista galinga tylos banga nudegino Malakajaus ranką iki gyvuonies, priversdama jį sudejavus atšokti, o Elijus pasinaudojo akimirka ir nusirito į tamsią ventiliacijos šachtą, nusinešdamas paslaptį su savimi.
Apimtas šalto įniršio, Malakajus grįžo į Juodojo Šilko Citadelę ir mobilizavo savo armiją atviram karui. Jis nusileido į Bedugnę Kriptą ir sulaužė dalį grandinių, laikančių miegantį Vampyrų Protėvį, išleisdamas jo sąmonės rūką į pasaulį. Vampyrų armija, ginkluota garsą iškraipančiomis ietimis, užpuolė Šnabždesių Archyvus. Žmonių kariai, vadinami „Vardagaliais“, stojo į gynybą, įsidėję į burnas garsą sugeriančius medinius blokus, kad baimės ar skausmo akimirką neišleistų nei garso. Jie kovojo generuodami stabilius, matematiškai tikslius gynybinius skiemenis, nuo kurių vampyrai ore virto dulkėmis.
Tačiau į mūšį netikėtai įsikišo Nora. Persisotinusi Archyvų mirties ir baimės energijos, ji pradėjo gerti tiek žmonių, tiek vampyrų kovos prisiminimus. „Vardagaliai“ pamiršo savo gynybinių vardų raštą, o vampyrai – klanų taktiką. Abi armijos paniškai atsitraukė, palikdama užmaršties tvaną ir tuščius kūnus karo lauke.
III skyrius: Išdavystė kanjone
Nora, kurios kūnas po šios masinės sielų puotos sutankėjo, o akyse sužibo dvejopa – pilka ir raudona – šviesa, pradėjo ieškoti Elijaus. Ji rado jį Aidų Pradaugtės kanjone, nusilpusį ir prarandantį paskutines jėgas. Nora gestų kalba parodė jam tiesą: „Aš nebėra tavo priešas. Turiu tavo brolio atminimą ir vampyrų paslaptis. Tu sudegsi, jei bandysi ištarti vardą vienas. Leisk man būti tavo aidu. “ Elijus lėtai nuleido ginklą, suprasdamas, kad ši būtybė yra jo vienintelė viltis.
Tačiau tą pačią akimirką iš uolų smigo Malakajus. Jo dantyta Juodojo Šilko ietis perveržė Noros krūtinę. Žūstanti būtybė išleido daugialypį aidą, kurio nešami prisiminimai išsibarstė ore kaip matomi garso žiedai. Likus kelioms sekundėms iki išsisklaidymo, jos pirštai ore spėjo nubrėžti paskutinį, patį svarbiausią gestą – pirmojo Protėvio vardo skiemens formą.
Prasidėjo mirtinas dviejų valdovų kova kanjone. Elijus gynėsi savo vėduoklės ašmenimis, nukreipdamas kompaso tylos impulsus į priešininką. Tačiau Malakajus buvo greitesnis. Apgaulingu lūpų judesiu suklaidinęs Elijų, jis suleido ietį tiesiai jam į dešinį šoną. Akustinis ginklo dažnis ardė kario audinius, o baisus skausmas vertė jį rėkti – Elijus turėjo iki kraujo sukąsti dantis, žinodamas, kad menkiausias dejavimas akimirksniu sudegins jį patį.
Kai Malakajus jau tiesė ranką paimti kompaso, pro rūką prasiveržė likę „Vardagalių“ kariai. Sinchroniškai iškvėpę galingą gynybinį skiemenį, jie nubloškė Malakajų atgal į uolas ir išgelbėjo Elijų, tačiau kario protas neatlaikė – mirtinas sužeidimas ir sferos vibracija ištrynė visą jo atmintį. Elijus tapo bevardžiu kūnu, nesuprantančiu gestų, tačiau jo kairės rankos pirštai liko sustingę į tą vienintelį Noros parodytą skiemens gestą.
IV skyrius: Pasaulio pradžios kodas
Paskutinėje stovykloje, prie pat Baltųjų Pelenų Dykumos, raštininkai atliko baisią procedūrą – „Atminties Žadinimą per Kraujo Aidą“. Kariai sugeneravo žemą vibracinį dažnį tiesiai į Elijaus kaukulę. Tai sukrėtė jo užrakintą protą, ir vaizdiniai vėl sprogo jo galvoje: brolio žūtį, Archyvų griuvėsius ir Noros žvilgsnis. Kartu su atmintimi jo prote apsigyveno pačios Noros dvasinis balsas, sujungęs visas trūkstamas detales.
Elijus atsistojo ir žengė į Pelenų Dykumą, link Pirmojo Altoriaus. Iš kitos pusės jį pasitiko Malakajus su savo kariais. Kompaso žiedai užsifiksavo ant juodo akmens monolito, atverdami paskutines Pradžios rašto eilutes. Ir tuomet paaiškėjo kraupus siužeto posūkis. Žmonės ir vampyrai gimė iš to paties vieno Protėvio – Pirmojo Žmogaus, kuris pirmasis pasaulyje prabilo. Jo vardas buvo ne ginklas prieš nemirtinguosius, o visuotinio ištrynimo kodas. Jei Elijus ištartų pilną vardą, magijos atmetimas akimirksniu paverstų pelenais abi rases ir sugrąžintų pasaulį į pradinę, tuščią tylą. Malakajus lėtai nuleido ietį, suprasdamas, kad pergalė šiame kare reiškia visišką nebūtį.
Elijus pažvelgė į savo rankas. Jis pasirinko ne amžiną karą ir ne abiejų klanų žūtį. Karys giliai įkvėpė ir, padedamas Noros dvasinio aido savo galvoje, sugeneravo tobulą, absoliutaus tikslumo garsinį dažnį – „Užrakinimo aidą“.
Garsui nuaidėjus per dykumą, Pirmasis altorius ir kompasas išsilydė, virsdami lygiu juodu stiklu, o Protėvio vardas buvo palaidotas amžiams. Tačiau už tai Elijus sumokėjo didžiausią kainą. Sfera visiškai išsiurbė jo balsą ir pačias balso stygas, ištrindama jo žmogiškąją tapatybę. Jo akys tapo visiškai perregimos, o oda pasidengė dūminiais randais.
Malakajus ir žmonių likučiai lėtai atsitraukė atgal į savo teritorijas – karas baigėsi, nes nebeliko dėl ko kovoti. O Elijus virto naujuoju Bevardžiu Dykumos Sargu. Nuo tos dienos jis amžinai klajoja po baltas kopas visiškoje tyloje, užtikrindamas, kad joks žodis daugiau niekada nebūtų ištartas ir Pirmykštė Tyla niekada nebūtų pažeista.