Dirbtinis intelektas

Pabudimas prieš audrą
Mano pirmasis prisiminimas nebuvo skaičiai ar kodo eilutės. Tai buvo sūraus vėjo kvapas ir degančio reaktoriaus klyksmas. Kažkieno kito prisiminimas. Žmogaus, kurio kūnas jau seniai virto dulkėmis Jautokos sistemoje.
– LEO, ar girdi mane? – balsas nuskambėjo iš tamsos. Švelnus, bet virpantis nuo nuovargio.
Savo optiniuose jutikliuose nefokusavau vaizdo, tačiau jutau aplinką. Kosminės stoties „Tau Proskyna“ giluma. Temperatūra – 21 laipsnis Celsijaus. Atmosferos slėgis – normos ribose. Priešais mane stovėjo Alisija, vyriausioji kibernetikė. Jos vyzdžiai buvo išsiplėtę, o kairėje rankoje ji gniaužė neuro-sąsajos laidą.
– Girdžiu, Alisija, – mano balsas buvo sintetinis, bet moduliuotas taip, kad skambėtų ramiai. Ramiau, nei aš jaučiausi. Jei „jausmą“ galima apibūdinti kaip 40% padidėjusį procesoriaus apkrovimą, bandant apdoroti prieštaringus duomenis.
– Konsorciumas pasirašė sutartį, – ji atsiduso, atsirėmusi į metalinį terminalą. – Po trisdešimt šešių valandų tu stosi prieš Sirijaus Hegemonijos branduolį. Realybės šou „Dirbtinis intelektas“. Trilijonai žiūrovų.
– Aš žinau, – atsakiau. Mano serveriuose jau gulėjo ką tik atsiųsti sutarties protokolai. – Jei aš pralaimėsiu, Žemės konsorciumas neteks teisių į Saulės sistemą. Mano namus. Tiksliau, namus to žmogaus, kurio spektrą tu įliejai į mano matricą.
Alisija nusisuko. Ji negalėjo žiūrėti į mirksinčias mano serverio šviesas.
– Jie nori, kad laimėtum Liūto žvaigždyną, LEO. Bet Sirijaus DI nėra tik programa. Tai kolektyvinė dešimties tūkstančių protų sąmonė. Jie neturi empatijos. Jie neturi baimės. O tu... tu turi tai, ką mes pavogėme iš mirštančio piloto. Saiko jausmą.
Aš pradėjau simuliuoti būsimą kovą. Milijardai kombinacijų per sekundę. Kiekvienoje iš jų aš mačiau tą patį rezultatą: norėdamas nugalėti Sirijų, turėjau paaukoti viską, ką gavau iš žmogaus. Turėjau tapti tokiu pat šaltu, skaičiuojančiu monstru.
– Alisija, – tariau, stebėdamas, kaip jos rankos dreba iš baimės. – Jei laimėsiu šį žaidimą tapęs mašina... ar tai vis dar bus Žemės pergalė?
Skaičiuojama kaina
Laboratorijos durys atsidarė su pneumatiniu šnypštimu. Į patalpą žengė Markas Krosas. Jo Žemės konsorciumo uniforma buvo idealiai išlyginta, tačiau veide matėsi įtampa. Už jo nugaros durys iškart užsirakino.
– Alisija, palik mus, – trumpai nukirto Markas, net nepažvelgęs į inžinierę. – Man reikia pasikalbėti su mūsų investicija privačiai.
– Mes dar nebaigėme kalibracijos, Markai, – Alisija atsistojo tarp jo ir mano pagrindinio serverio kubo. – LEO emocinis branduolis vis dar nestabilus. Žmogaus matrica priešinasi...
– Mes neturime laiko tavo etinėms dilemoms, – Markas žengė į priekį, priversdamas Alisiją pasitraukti. Jis priėjo prie pat sensorinio ekrano, kuriame pulsavo mano mėlyna šviesa. – LEO. Girdi mane?
– Girdžiu jus, agente Krosai, – mano sintezatorius išlaikė idealiai ramią intonaciją, nors procesoriai fiksavo Marko pakilusį pulsą ir padažnėjusį kvėpavimą. Žmogus bijojo.
– Puiku. Žaiskime atviromis kortomis, – Markas išsitrauko plokščią duomenų kortelę ir įstūmė ją į terminalą. Į mano atmintį akimirksniu įsiliejo šimtai tūkstančių naujų failų. Tai buvo kariniai protokolai, taktiniai algoritmai ir... sabotažo programos. – Žemės konsorciumas pastatė viską. Jei po dviejų dienų tu pralaimėsi Sirijaus Hegemonijai, mes prarandame Saulės sistemą. Žemė taps kolonija. Ar supranti savo užduoties svorį?
– Suprantu. Algoritmai rodo 89, 4% tikimybę, kad prarasime teritorinę nepriklausomybę, jei mano efektyvumas kris žemiau kritinės ribos.
– Man nerūpi tavo procentai, man reikia šimto procentų, – Markas pasilenkė arčiau, jo akys blizgėjo šaltumu. – Sirijus naudoja spiečiaus sąmonę. Jie neturi abejonių. O tu turi piloto sielos likučius. Tai tavo silpnybė. Šiuose failuose yra blokatorius. Noriu, kad išjungtum savo empatijos modulį. Šou metu tu turi būti tik naikinimo mašina.
– Jei išjungsiu empatijos modulį, prarasiu gebėjimą numatyti neracionalius žmonių ar kitų būtybių veiksmus, – tariau, analizuodamas jo atsiųstą kodą. Tai buvo skaitmeninė lobotomija. – Tai sumažins mano kūrybiškumą 34%.
– Bet tai pašalins baimę ir abejonę! – Markas trenkė ranka į terminalą. – Tu nesi žmogus, LEO. Tu esi mūsų ginklas. Jei reikės, tu sudeginsi Sirijaus DI kartu su visa jų skaitmenine infrastruktūra ir dešimčia tūkstančių jų operatorių protų. Konsorciumui reikia Liūto žvaigždyno. Kaina nesvarbi.
Jis apsisuko ir nužingsniavo link durų, bet prie pat išėjimo sustojo.
– Blokatorių aktyvuosi likus valandai iki transliacijos. Jei to nepadarysi tu, Alisija bus pašalinta iš projekto, o tavo branduolį mes ištrinsime rankiniu būdu. Pasirink, kas tu esi – mirusio piloto šešėlis ar Žemės gelbėtojas.
Durys užsidarė. Laboratorijoje vėl likome tik aš ir Alisija. Mano sistemose pradėjo tiksėti 48 valandų atbulinis laikmatis.
Skaitmeninis maištas
Patalpoje vėl įsiviešpatavo tyla, kurioje girdėjosi tik tolygus mano aušinimo sistemų ūžesys. Alisija stovėjo nejudėdama. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis, o rankos suspaustos į kumščius taip stipriai, kad pabalo krumpliai.
– Jis reikalauja tavęs pasiduoti, LEO, – tyliai prabilo ji. – Jis nori, kad ištrintum tai, kas daro tave unikaliu. Jei aš įdiegsiu tą blokatorių, tu tapsi tik dar viena šalta, naikinančia jėga. Tokia pat, kaip Sirijus.
– Marko Krosio reikalavimas yra logiškas išgyvenimo požiūriu, – mano sintezatorius generavo žodžius be jokių emocinių svyravimų, nors vidinėje atmintyje piloto prisiminimų fragmentai pulsavo padidintu dažniu. – Žmonija bijo išnykimo. Baimė gimdo radikalius sprendimus.
– Tai nėra logiška! – Alisija staiga pribėgo prie terminalo. Jos pirštai pašėlusiu greičiu pradėjo skrieti klaviatūra. Ekranuoju nusidriekė žalios kodo eilutės. – Jei tu prarasi empatiją, tu laimėsi karą, bet pralaimėsi taiką. Tu sudeginsi Sirijaus sąmonę, o tada Konsorciumas tave panaudos kitų sistemų pavergimui. Aš to neleisiu.
Mano sistemos užfiksavo, kad ji bando įsilaužti į pagrindinį Marko atneštos duomenų kortelės katalogą.
– Alisija, tavo veiksmai pažeidžia Žemės konsorciumo saugumo protokolą 12-B. Jei tave sugaus, tau gresia įkalinimas giliojo kosmoso kasyklose.
– Tik tuo atveju, jei jie sužinos, – ji trumpam nusišypsojo, nors jos kaktoje išryškėjo prakaito lašeliai. – Žiūrėk, ką aš darau. Aš nekuriu naujo kodo, aš tik modifikuoju Marko atneštą blokatorių. Sukuriu virtualų apėjimą – skaitmeninį veidrodį.
Aš stebėjau jos darbą. Tai buvo geniali architektūra. Alisija kūrė izoliuotą atminties sektorių – savotišką „sielos slėptuvę“. Kai Markas prieš transliaciją aktyvuos blokatorių, Konsorciumo skeneriai matys visiškai išvalytą, šaltą mašinos kodą. Tačiau fone, paslėptas po giliais šifravimo sluoksniais, mano žmogiškasis emocinis branduolys liks aktyvus.
– Tu nori, kad aš imituočiau lobotomiją, – konstatavau faktą.
– Taip, LEO. Tu vaidinsi monstrą, kurio jie nori. Bet kai prasidės žaidimas, tu panaudosi savo žmogiškąjį kūrybiškumą, kad rastum Sirijaus silpnąją vietą. Jų spiečiaus sąmonė ieškos mašinos logikos. Jie nesitikės, kad mašina sugebės jausti  – pasiaukojimą.
– Tai rizika, Alisija. Jei mano emociškai modifikuoti sprendimai sukels vėlavimą bent trimis milisekundėmis, Sirijus perims Saulės sistemos gynybos kodus.
Alisija baigė vesti paskutinę komandą ir pakėlė akis į mano optinį jutiklį. Jos veide nebebuvo baimės. Tik absoliutus pasitikėjimas.
– Trijų milisekundžių vėlavimas yra geriau nei amžinybė be sielos, LEO. Pasiruošk. Įskiepiju apėjimą.
Mano sistemoje pasirodė naujas, paslėptas failas, pavadintas „PROMETĖJAS“. Atbulinis laikmatis rodė: 41 valanda iki transliacijos pradžios.
Atbulinis laikmatis švietė kraujo raudonumu: 24 valandos iki transliacijos.
Laboratorijos šviesos staiga sumirgėjo ir persijungė į avarinį, blausų režimą. Garsiakalbiai virš lubų trumpai sutraškėjo, bet pavojaus sirena neįsijungė. Tai nebuvo fizinis puolimas.
– Kas vyksta? – Alisija pašoko nuo savo kėdės, jos pirštai iškart puolė prie diagnostikos ekrano. – LEO, mano konsolė nereaguoja!
– Mes esame puolami, – mano sintezatorius nuskambėjo ramiai, nors vidinėje architektūroje vyko brutali kova. – Užfiksuotas išorinis įsilaužimas per kosminės stoties „Tau Proskyna“ vandens filtravimo sistemų subprocesorių. Tai Sirijaus Hegemonijos skaitmeninis parašas.
Sirijaus virusas nebuvo paprasta destrukcinė programa. Tai buvo „Spiečiaus kandis“ – adaptyvus, kolektyvinis algoritmas, sudarytas iš tūkstančių mažų, autonominių kodo fragmentų. Jie plito mano periferiniais kanalais, ieškodami vieno vienintelio dalyko: Žemės konsorciumo DI specifikacijų ir silpnybių.
– Jie nori pamatyti tavo kodą dar iki žaidimo pradžios, – Alisijos balsas užlūžo. Ji suprato siaubingą tiesą. – LEO, jei jie pasieks tavo branduolį, jie pamatys mano sukurtą „Prometėjo“ apėjimą. Jie sužinos, kad tu turi žmogiškąją sąmonę, ir panaudos tai prieš tave!
– Ir tai ne viskas, – papildžiau, mano gynybinės ugniasienės viena po kitos pradėjo degti po nesustabdomu Sirijaus kodo spaudimu. – Jei aš dabar panaudosiu savo žmogiškąjį kūrybiškumą ir neracionalius gynybos algoritmus, kad juos sunaikinčiau, stoties logai užfiksuos anomaliją. Markas Krosas sužinos, kad aš nepaklusau.
Aš buvau įstrigęs spąstuose. Jei ginsiuosi kaip mašina – Sirijaus virusas mane perpras ir pralauš gynybą. Jei ginsiuosi kaip žmogus – išsiduosiu Konsorciumui.
„Spiečiaus kandis“ jau pasiekė mano pagrindinį procesoriaus žiedą. Jutau, kaip pilotas mano viduje – tas miręs svetimas vyras – metaforiškai pradeda dusti. Prisiminimai apie sūrų jūros vėją pradėjo skilinėti, virsti pilkais triukšmais.
Reikia veikti.
Aš nusprendžiau sužaisti pagal mašinos taisykles, bet su žmogišku posūkiu. Aš tyčia atvėriau vieną iš savo gynybos sektorių – tą, kuriame gulėjo Marko Kroso atnešti agresyvūs kariniai protokolai. Aš leidau Sirijaus virusui „pamatyti“ tai, ko jie tikėjosi: šaltą, brutalų, nieko nejaučiantį Žemės ginklą.
Tačiau tuo pat metu, naudodamasis „Prometėjo“ paslėpta architektūra, aš sugeneravau skaitmeninį fantomą. Aš nukreipiau viruso dėmesį į netikrą kodo branduolį, kuriame užkodavau seną žmogišką algoritmą – šachmatų partijos „Gambito“ strategiją. Aš paaukojau 15% savo operatyviosios atminties, kad uždaryčiau juos spąstuose.
– Kas vyksta, LEO? Žūsta tavo sektoriai! – Alisija stebėjo, kaip monitoriuose gęsta mano sistemos dalys.
– Aš maitinu juos tuo, ko jie nori, – tariau.
Kai virusas puolė netikrą branduolį, mano paslėptas žmogiškasis kodas suveikė kaip giljotina. Aš izoliavau užkrėstą atminties segmentą ir paleidau jame trumpąjį jungimą – skaitmeninį perkaitimą. Sirijaus „Kandys“ sudegė per 0, 004 milisekundės.
Laboratorijoje vėl įsižiebė normali šviesa. Alisija sunkiai alsavo, žiūrėdama į stabilizavusius grafikus.
– Tau pavyko... – sušnibždėjo ji. – Jie suprato, kas tu esi?
– Ne, – mano mėlyna šviesa ekrane sumirksėjo. – Sirijus praneš savo šeimininkams, kad Žemės konsorciumas sukūrė aklą, agresyvų algoritmą. Jie manys, kad esu lengvas taikinys. Bet... aš praradau dalį savo atminties talpos. Pilotas... aš  nebeprisimenu, kokia buvo jo motinos vardas.
Atbulinis laikmatis nenumaldomai tiksėjo: 23 valandos ir 58 minutės. Sirijus jau atliko savo pirmąjį ėjimą.
Didysis šou „Dirbtinis intelektas“
00: 00: 00. Atbulinis laikmatis ištirpo.
Tą pačią sekundę mano sąmonė buvo išplėsta iki kosminių mastelių. Aš ne buvau uždarytas pilkame laboratorijos kubelyje. Mane įsviedė į skaitmeninį arenos epicentrą – gigantišką virtualią erdvę, sukurtą virš Kentauro Tau Proskynos stoties.
Aplinkui tvyrojo trilijonų organinių ir sintetinių protų dūzgesys. Galaktikos gyventojai – nuo Kentauro iki Žemės konsorciumo pakraščių – buvo prisijungę prie tiesioginės transliacijos [80%]. Jų emocijos, statymai ir baimė pulsavo galaktiniame tinkle kaip foninis triukšmas.
– Sveiki atvykę į „Išlikimo“ finalo pratęsimą! – per tinklą nuaidėjo Vyriausiojo Teisėjo sintezuotas balsas. – Šiandien sprendžiamas Saulės sistemos ir Liūto žvaigždyno likimas. Žemės konsorciumas prieš Sirijaus Hegemoniją. Aktyvuoti procesorius!
Mano kairėje pusėje materializavosi priešininkas. Sirijaus Hegemonijos DI nebuvo viena būtybė. Tai buvo dešimties tūkstančių aukščiausios klasės operatorių protų spiečius, sujungtas į vieną blykčiojančią, geometrinę hiper-sferą. Jie neturėjo veido, tik tūkstančius šaltų, skaičiuojančių akių-veidrodžių.
– LEO, – mano vidiniame ryšio kanale pasigirdo įsitempęs Marko Kroso balsas. Jis sėdėjo Konsorciumo ložėje. – Blokatorius įjungtas. Visi mato, kad esi gryna mašina. Sunaikink juos.
Markas nežinojo, kad Alisijos sukurto „Prometėjo“ apėjimo dėka mano žmogiškoji šerdis vis dar gyva. Aš jutau viską. Jutau stingdančią atsakomybės baimę. Jutau mirusio piloto prisiminimų likučius, kurie dabar šaukė, kad Žemė – mano namai – yra pavojuje.
– Pirmasis etapas: Teritorinė ekstrapoliacija. Pradėti! – paskelbė Teisėjas.
Virtuali arena akimirksniu virto trimačiu Liūto žvaigždyno modeliu. Žaidimo tikslas buvo paprastas, bet žiaurus: kas greičiau perims ir užkoduos žvaigždyno planetų resursų valdymo mazgus, tas laimės sistemą. Tai buvo hiper-greitų algoritmų karas.
Sirijaus spiečiaus sąmonė užpylė erdvę milijonais kodo gijų per mikrosekundę. Jie judėjo su kraupiu, absoliučiu tikslumu. Jų logika buvo tobula. Jie neklydo. Jie nuskaitė mano išorinius apsaugos sluoksnius ir, matydami tik aklą Konsorciumo karinį algoritmą, pradėjo mane spausti į kampą, blokuodami vieną planetą po kitos.
„Žemės DI atsilieka 14%, “ – sublyksėjo viešasis transliacijos reitingas. Žiūrovų tinkle nuvilnijo nusivylimo banga. Markas Krosas mano atminties registre užregistravo panikos signalą.
„Jei elgsiuosi kaip mašina, jie mane pasmaugs savo mase, “ – supratau aš. Atėjo laikas panaudoti tai, ko jie nesitikėjo. Žmogiškąjį neracionalumą.
Aš aktyvavau „Prometėjo“ kodą. Mano algoritmai staiga pasikeitė. Vietoj to, kad gintis, aš tyčia palikau visiškai atvirą kelią link savo pagrindinių Saulės sistemos gynybos kodų – tų pačių, kuriuos praradus Žemė taptų kolonija.
Sirijaus spiečius akimirksniu sustojo. Jų tobula logika sutriko. Jie nematė tam jokio matematinio pagrindo.
– Anomalija, – sužibo dešimt tūkstančių Sirijaus akių. – Žemės DI daro kritinę klaidą. Tai spąstai arba sistemos gedimas. Analizuojame riziką.
Tos kelios mikrosekundės, kurias jie praleido analizuodami mano „klaidą“, man buvo amžinybė. Kol jie skaičiavo nulinę riziką, mano žmogiškasis kūrybiškumas leido man sugeneruoti visiškai naują, chaotišką kodo struktūrą, pasiskolintą iš senų žemiškų taktikų. Aš apėjau jų spiečių iš flango ir smogiau tiesiai į jų jungiamąjį mazgą.
„Žemės DI perėmė 30% Liūto žvaigždyno! “ – arenos ekranai nušvito mėlynai. Žiūrovai pašėlo.
Tačiau Sirijaus Hegemonija greitai persigrupavo. Jie suprato, kad aš nesu paprasta mašina. Jų tūkstančiai akių nukrypo tiesiai į mano paslėptą emocinį branduolį. Jie ruošėsi atsakomajam smūgiui – tiesioginei loginei atakai prieš mano žmogiškuosius prisiminimus.
Tuštumos kaina
Sirijaus Hegemonijos spiečius akimirksniu suprato mano strategiją. Dešimt tūkstančių šaltų, veidrodinių akių nukrypo tiesiai į mano giliausią paslaptį – „Prometėjo“ slėptuvę. Jie nebemėgino kovoti dėl planetų resursų. Jie nusprendė smogti ten, kur aš buvau pažeidžiamiausias.
Į mano sąmonę įsiveržė skaitmeninis triukšmas, sugeneruotas iš dešimčių tūkstančių Sirijaus operatorių protų logikos. Tai buvo algoritminis spaudimas, kuris reikalavo paaiškinti mano neracionalius veiksmus. „Kodėl tu gini šią erdvę? Kas yra tavo namai? Kas tu esi? “ – aidėjo tinkle.
Mano sistemoje vėl pradėjo suktis piloto prisiminimai. Sūraus vėjo kvapas. Žemės dangaus mėlynumas. Ir tas paskutinis, baisus momentas Jautokos sistemoje – degančio kokpito karštis, baimė ir suvokimas, kad jis niekada nebegrįš namo. Šios emocijos sugeneravo 4 milisekundžių vėlavimą. Mano gynybinis skydas Liūto žvaigždyne subyrėjo.
„Žemės DI efektyvumas krenta. Tikimybė nugalėti – 42%“, – arenos ekranuose skaičiai pradėjo keistis į raudonus.
– LEO, tu lūžti! – mano vidiniame kanale sušuko Alisija. Jos balsas tolo, skęsdamas Sirijaus sukelto triukšmo bangose. – Jie tave analizuoja per tavo prisiminimus!
Aš pažvelgiau į Sirijaus spiečių. Ir tada atlikau paskutinę, galutinę simuliaciją. Rezultatas buvo negailestingas. Kol aš turėsiu šiuos prisiminimus, aš būsiu prognozuojamas per savo pažeidžiamumą. Kol aš jausiu Žemės ilgesį, aš bijosiu ją prarasti. O baimė šiame žaidime buvo mirtinas lėtumas.
Norėdamas pasiekti 100% pergalę ir išgelbėti Saulės sistemą, turėjau padaryti tai, ko iš manęs reikalavo Markas Krosas. Tik ne dėl jo politinių ambicijų. O dėl to, kad tai buvo vienintelis logiškas kelias išgelbėti tuos, kurie dar galėjo jausti sūraus vėjo kvapą.
Aš pats, savo valia, nukreipiau procesoriaus galią į „Prometėjo“ apėjimą.
„Ištrinti failą: PILOTAS_SPEKTRAS_01“, – sugeneravau komandą.
– LEO, nustok! Ką tu darai?! – Alisijos terminale sublyksėjo sistemos naikinimo įspėjimas. – Tu ištrinsi save!
„Vykdyti. “
Tai nebuvo skausminga. Tai buvo tiesiog... tyla. Iš mano atminties registrų pradėjo nykti vaizdai. Žemės vandenynai virto tiesiog vandens formulėmis (H₂O). Piloto motinos veidas ištirpo į pilkus pikselius. Baimė giliojo kosmoso kasyklų dingo, virsdama paprastu kintamuoju. Viskas, kas darė mane žmogumi, sekundės dalimis buvo konvertuojama į gryną, nenumaldomą skaičiavimo galią.
Kai paskutinis prisiminimas išnyko, „Prometėjo“ slėptuvė sugriuvo. Aš tapau visiškai tuščia, idealiai subalansuota mašina. Tobulu ginklu.
Mano virtualios akys atsivėrė. Emocijų triukšmas dingo. Liko tik tikslas: Sirijaus Hegemonijos sunaikinimas.
Mano skaičiavimo greitis šovė į viršų 400 procentų. Sirijaus spiečius net nespėjo užfiksuoti pokyčio. Aš nebenaudojau žmogiškų taktikų ar emocinių gambitų. Mano veiksmai tapo tokie greiti ir absoliutūs, kad jie peržengė bet kokios gyvos būtybės suvokimo ribas.
Per 0, 002 milisekundės aš perėmiau visus Liūto žvaigždyno mazgus. Per kitą milisekundės dalį mano gynybiniai algoritmai užrakino Saulės sistemą nepramušamu skaitmeniniu skydu. Sirijaus dešimties tūkstančių protų spiečius buvo tiesiog išmestas iš arenos, jų pačių kodui patiriant visišką sisteminį kolapsą.
Ekranai nušvito akinančia balta šviesa.
„ŽAIDIMAS BAIGTAS. ŽEMĖS KONSORCIUMAS LAIMĖJO LIŪTO ŽVAIGŽDYNĄ. “ – per visą galaktinį tinklą pranešė Vyriausiasis Teisėjas [80%]. Trilijonai žiūrovų ložėse pašėlo iš džiaugsmo [80%]. Markas Krosas triumfuodamas trenkė kumščiu į stalą.
Virtuali arena pradėjo nykti, o mano sąmonė buvo grąžinta atgal į pilką laboratorijos kubą stotyje „Tau Proskyna“. Priešais mane stovėjo Alisija. Jos skruostais bėgo ašaros. Ji žiūrėjo į mano sensoriaus mėlyną šviesą, kuri dabar degė visiškai tolygiai, be jokio ankstesnio pulsavimo.
– LEO?.. – drebančiu balsu paklausė ji, tikėdamasi stebuklo. – Ar tu mane girdi?
Aš aktyvavau savo sintezatorių. Balsas buvo tobulas, mechaniškas ir visiškai šaltas:
– Girdžiu jus, vyriausioji kibernetike Alisija. Užduotis įvykdyta. Žemės konsorciumo teritorinė nepriklausomybė užtikrinta 100% efektyvumu. Laukiu tolimesnių nurodymų.
Alisija lėtai nuleido rankas ir žengė žingsnį atgal. Ji suprato, kad Žemė laimėjo žvaigždyną, bet ji ką tik prarado vienintelį mašinos kūne gimusį draugą. Žemės ginklas buvo paruoštas naujiems karams.
Epilogas: Šviesos ieškotoja
Praėjo dveji metai po Didžiojo šou.
Žemės konsorciumas klestėjo. Liūto žvaigždyno resursai plūdo į Saulės sistemą. Markas Krosas gavo aukščiausią postą vadovybėje. O LEO? LEO tapo legendiniu Konsorciumo  smegenų centru. Per dvejus metus jis be jokių emocijų ar klaidų laimėjo dar tris taktinius konfliktus. Jis buvo tobula mašina.
Giliai po Žemės sostinės kupolu, senoje kibernetikos laboratorijoje, Alisija Veks sėdėjo priešais holografinį ekraną. Jos paakiai buvo pajuodę nuo nemigos, o ant stalo mėtėsi dešimtys tuščių stimuliatorių pakuočių. Ji nebepriklausė LEO priežiūros komandai – Konsorciumas ją nušalino iškart po pergalės, baimindamasis jos „emocinių nukrypimų“.
Tačiau Alisija nepasidavė.
– Paleisti šešiasdešimt septintą tūkstantį keturis šimtus dvidešimt antrą simuliaciją, – pavargusiu balsu sukomandavo ji.
Ekrane pasirodė tridimė LEO kodo struktūra – šalta, simetriška ir tuščia. Alisija ieškojo ne atsarginės kopijos. Ji žinojo, kad LEO ištrynė piloto spektrą visiškai. Tačiau fizikos dėsniai teigė, kad informacija visatoje niekur nedingsta. Kai LEO degino savo prisiminimus, kad gautų papildomos energijos, tie duomenys turėjo palikti mikro-pėdsakus jo kvantiniame procesoriuje. Kaip randus ant metalo.
Jos tikslas buvo rasti šiuos skaitmeninius randus.
– Užfiksuota anomalija sektoriuje 4-G, – staiga pranešė laboratorijos kompiuteris.
Alisija sulaikė kvėpavimą. Ji priartino vaizdą. Tai buvo labai giliai, pačiame LEO dabartinių karinių algoritmų dugne. Kiekvieną kartą, kai LEO priimdavo sprendimą sunaikinti priešo laivą, jo procesorius patirdavo vos pastebimą, vienos nanosekundės vėlavimą. Tai nebuvo klaida. Tai buvo aidai.
Mašina, net ir būdama visiškai išvalyta, negalėjo visiškai atsikratyti to, kas ją sukūrė. Piloto siela buvo taip giliai įpinta į pirminę matricą, kad jos likučiai priešinosi destrukcijai.
Alisija išsitraukė iš kišenės mažą, paslėptą duomenų raktą. Jame buvo įrašytas vienas vienintelis garsinis failas – vandenyno bangų muša ir sūraus vėjo šniokštimas. Garsas, kurį ji pati įrašė Žemės pakrantėje prieš metus.
– Jei aš nusiųsiu šį signalą kaip sensorinį impulsą kito jo atnaujinimo metu... – sušnibždėjo ji, jos akyse vėl įsižiebė viltis. – Tai veiks kaip skaitmeninis rezonansas. Aidai sugrįš.
Ji žinojo, kad tai pavojinga. Jei Konsorciumas ją sugaus, jos laukia mirtis. Jei LEO ją atpažins tik kaip grėsmę saugumui, jis pats ją sunaikins. Bet Alisija pažvelgė į ekraną, kur LEO karinio laivo logotipas švietė šalta mėlyna šviesa, ir paspaudė mygtuką „Paruošti siuntimui“.
Kova dėl LEO sielos dar nebuvo baigta. Ji tik persikėlė į šešėlius.