Sugižęs pienas

Ji pagalvojo, kad kartais vaikai tiesiog per daug pavargsta dar net negimę. Iškart sekė mintis, kad Dievas, matyt, irgi smarkiai pavargsta, nes neretai ištisas dienas nieko neatsako, nors į jį ir kreipiesi gražiai, nuolankiai, jokiu būdu nepriekaištauji. Kalbi su juo taip, kaip jam labiausiai patinka. Nesakai „neteisingų“ ir „kvailų“ išsireiškimų, kuriuos kadaise prieš vakarienę išgirsdavusi motina, stipriai pliaukštelėdavo per rankas bei griežtai liepdavo nebekartoti, jos žodžiais tariant, „šitų apgailėtinų nesąmonių“. Vis dėlto, amžiną atilsį, mamytei tikrai nejautė jokio pykčio, nes ji darė, ką galėjo, kad dorai ją išauklėtų. Užtat dabar ir esanti geras žmogus, argi ne.
Tą rytą pilvas vis dar rodėsi sunkus, bet vaisiaus spyrių jau nebejautė. Šitai darkart toptelėjo autobuse, pakeliui į ligoninę. Bet juk ji jau turėjo išrinkusi berniukui vardą, tiktai niekam jo nesakė. Kita vertus, nelabai ir buvo kam sakyti, nebent Dievuliui.
Ji atėjo su ilgu ir storu, kiek pasipešiojusiu, languotu sijonu, gerokai per šiltu megztiniu ir vilnonėmis kojinėmis. Na ir kas, kad vasara, galbūt jos kojoms tiesiog visuomet būdavo šalta, gal ji būdavo viena iš tų moterų, apie kurias per televiziją sakydavo „kitokia kraujotaka, į pėdas priteka mažiau kraujo“. Vakar matė, kaip reklamavo bene stebuklingas, elastines kojines, iškart sušildančias pėdas. Tiktai vienas mažas skirtumas – moterys reklamoje puikavosi lygia, tobulai įdegusia oda be celiulito. O štai jos kojas margino pigmentinės dėmės su duobutėmis. Be to, ji tingėdavo skustis, todėl ypač ant blauzdų kyšojo tamsūs, stori plaukai.
Priėmimo skyriuje slaugytoja pirmiausia liepė atsigulti. Tada atėjusi gydytoja šaltu geliu patepė pilvą ir per odą ilgai vedžiojo šnypščiantį aparatą. Tamsiame ekrane judėjo pilkos dėmės, primenančios besisklaidantį rūką.
– Hmm, – nutęsė vyresnė, raukšlėta gydytoja, o jos veidas kaipmat surimtėjo. Ant balto chalato matėsi neryškių dėmelių. Ji netrukus kažką pasakys, tuojau prabils, nes jau vėrėsi siauros lūpos, virš kurių pūpsojo bjaurus apgamas. Gal pradės labai atsargiai, kaip būna visada, o tuomet pasipils apgailestavimai ir pagalbos siūlymai. Mažos, pirštinėtos plaštakos ties slidžias skrajutes, prirašinėtas iki šleikštulio užjaučiančiais žodžiais keistu šriftu ir labiausiai erzinančiomis spalvomis. Pasigirs standartinės, tuščios mandagumo frazės, prasidedančios kaip nors panašiai į „Jeigu tik reikės pagalbos, galėsite kreiptis štai čia... “ arba „Žinokite, kad nesate viena... “. Tačiau, kaip motina sakydavo: bijo tik tie, kas nepažįsta Dievo. Juk visada reikia pasitikėti Aukščiausiojo Valia. Jeigu jos kūne buvęs vaisius staiga nustojo būti – tai tik žmogiški dalykai ir ji pasiruošusi šitai priimti. Žmogus tėra maišas, kuriame kažkas pulsuoja, teka, tada pūva ir galų gale nutyla.
Moteris dar kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Šįkart nebebuvo to spurdėjimo, kurį anksčiau jai parodė ir švelniai, su šypsena veide tarė:
– Matote? Čia širdutė.
Gydytoja kalbėjo apie galimą kraujotakos sutrikimą, paminėjo žodį „placenta“, tada sekė kažkas apie atsiskyrimą nuo sienelės, regis, gimdos. Krešulys, vaisius, deguonis,  – tęsė. Reikalingi tyrimai, jeigu ji sutiks ir leis ištirti placentą, kad būtų galima paaiškinti išsamiau. Jai buvo pasakyta, kad šiuo atveju vis tiek teks gimdyti vaistų pagalba. Pagaliau ji baigė kalbėti. O kodėl Dievas net nepradėjo?