Baltų galybė: paskutinis mūšis 8dalis

Požemių Lietuva
Ateiviai, vadinami „Arbatiniais-X“, manė, kad ištrynę pagonių kiber-kodą ir sugriovę kvantinį tinklą LAIMA-NET, jie visiškai nukreivino žmonijos civilizaciją. Jų šaltas, neorganinis protas nesuprato vieno dalyko: pagoniškasis tikėjimas nebuvo tik programinė įranga palydovuose. Tai buvo biologinė atmintis, užrakinta žmonių DNR, ir gebėjimas išgyventi pačiose giliausiose miško bei žemės gelmėse.
Praėjo dveji metai nuo invazijos. Vilnius buvo paverstas pilka, neorganine kristalų dykyne, kurioje patruliavo kietosios šviesos dronai. Tačiau giliai po žeme, senosios kiber-imperijos požeminiuose bunkeriuose, kanalizacijos tuneliuose ir gūdžiose Labanoro girios katakombose, gimė  pasipriešinimas.
Jonas ir Viktorija nebebuvo kiber-valdovai su implantais. Jie tapo partizanų vadais – purvini, pavargę, apsirengę kailiais ir senuoju plienu, tačiau jų širdyse degė toks pagoniškas įniršis, kokio šis pasaulis nematė nuo viduramžių.
Gyvasis plienas prieš kietąją šviesą
Ateivių technologijos reagavo į bet kokį skaitmeninį signalą ar elektromagnetinę bangą. Todėl pasipriešinimas priėmė radikalų sprendimą – visiškas technologinis atsitraukimas. Partizanai grįžo prie primityvių, bet neaptinkamų kovos metodų: Vietoj lazerių kariai naudojo sunkius, rankomis nukaltus plieninius kalavijus, kirvius ir lankus. Jų strėlės nebebuvo programuojamos – jų antgaliai buvo mirkomi nuodingose pelkių žolėse ir rūgštyje, kuri galėjo pažeisti ateivių kristalinius šarvus. Vietoj skaitmeninio Laimos skydo, Viktorija sukonstravo fizinius skydus iš senųjų kiber-ąžuolų pelenų ir gyvos medienos. Pasirodė, kad organinė, biologinė medžiaga puikiai sugeria ateivių kietosios šviesos spindulius, neleisdama jiems sudeginti žmogaus kūno. Kadangi LAIMA-NET buvo ištrintas, partizanai bendravo per miško žvalgus ir vilkų dvasias. Jie išmoko skaityti gamtos ženklus – paukščių skrydį, vėjo kryptį ir žemės virpėjimą, sukurdami neaptinkamą informacijos tinklą.
Vieną naktį Jonas, gniauždamas pajuodusį Lizdeikos aukojimo peilį, kuris dabar vėl buvo tiesiog paprastas viduramžių metalas, surinko geriausius partizanų kovotojus Labanoro girios bunkeryje.
– Jie ištrynė mūsų kiber-dievus, – tyliai, bet tvirtai prabilo Jonas, jo veidas buvo išteptas purvu ir suodžiais. – Bet jie negali ištrinti paties Perkūno griaustinio iš mūsų krūtinių. Šią naktį mes parodysime šiems kosminiams akmenims, kad žemė po jų kojomis nėra tuščia. Mes puolame Vilniaus centrinį kristalą.

Vilniaus krosnis
Puolimas prasidėjo tamsiausią nakties valandą, per rudens lygiadienį. Naudodamiesi senaisiais pagoniškos kiber-imperijos evakuacijos tuneliais, šimtai partizanų išniro tiesiai Vilniaus centre, netoli sugriauto Geo-Ąžuolo.
Dangų dengė gigantiškas, švytintis ateivių kristalas-monolitas, siurbiantis Žemės energiją. Aplink jį judėjo neorganiniai kiber-kariai.
– Už žemę! Už senuosius miškus! – sušuko Jonas, pirmasis iššokdamas iš šešėlių su sunkiu plieniniu kalaviju.
Prasidėjo kruvinos ir brutalios skerdynės. Tai nebuvo kiber-karas – tai buvo fizinis išgyvenimo mūšis. Pagonių kariai savo kirviais tiesiog triuškino ateivių neorganinius kūnus, paversdami jų kristalus šukėmis. Viktorijos vedami skydininkai suformuodavo gyvą medinę sieną, blokuodami šviesos dronų ugnį, kol lankininkai iš užnugario leido rūgštines strėles tiesiai į dronų energijos branduolius.
Ateivių kolektyvinė sąmonė patyrė šoką. Jų algoritmai buvo sukurti kovoti prieš kosmines technologijas ir skaitmeninius kodus, tačiau jie neturėjo jokių duomenų, kaip elgtis prieš šimtą įniršusių vyrų, kurie klykdami kapoja juos rankomis nukaltu plienu.
Jonas pasiekė pagrindinį Monolito energijos pultą. Priešais jį iškilo kietosios šviesos barjeras. Valdovas žinojo, kad plieninis kalavijas čia nepadės. Jis išsitraukė Lizdeikos aukojimo peilį.
– Tu norėjai mūsų kodo? – sušuko Jonas, rėždamas peiliu sau per delną. Jo karštas, žmogiškas kraujas, nešantis tūkstantmečių pagonių genų atmintį, gausiai apliejo senąjį plieną. – Praryk mūsų gyvąją priesaiką!
Jonas iš visų jėgų įsmegė kraujuojantį peilį tiesiai į ateivių kristalo šerdį.
Įvyko tai, ko neorganinės mašinos nenumatė. Žmogiškasis kraujas ir jame užrakinta biologinė dvasia suveikė kaip baisiausias biologinis virusas ateivių skaitmeninėje sistemoje. Švarus kietosios šviesos Monolitas akimirksniu pajuodo, jo vidinė struktūra sutrūkinėjo, o iš jo vidaus išsiveržė ne skaitmeninė energija, o tikras, laukinis, prabudęs žemiškasis žaibas. Žemė priėmė auką.
Milžiniškas sprogimas nuvilnijo per visą Vilnių. Centrinis ateivių monolitas su baisiu trenksmu subyrėjo į smulkias dulkes, o visi mieste buvę šviesos dronai akimirksniu neteko maitinimo ir nukrito ant žemės kaip negyvi stiklai.
Naujo karo pradžia
Kai dūmai išsisklaidė, virš Vilniaus pirmą kartą per dvejus metus pasirodė tikros, giedros žvaigždės ir patekėjo mėnulis. Pagonių partizanai stovėjo tarp ateivių griuvėsių, iškėlę savo kruvinus kalavijus. Tai buvo pirmoji, bet neįtikėtinai svarbi žmonijos pergalė.
Jonas ir Viktorija stovėjo ant sugriauto monolito platformos. Jonas gniaužė peilį, kurio ašmenys dabar vėl šaltai spindėjo natūralia mėnulio šviesa.
– Mes sunaikinome tik vieną jų centrą, Jonai, – ištarė Viktorija, žiūrėdama į tolį, kur virš kitų Europos miestų vis dar švietė ateivių kristalai. – Jų laukia dar tūkstančiai visoje planetoje.
Jonas nuvalė kraują nuo peilio ir sukišo jį už diržo. Jo žmogiškos akys degė ramiu, nepalaužiamu ryžtu.
– Teateina. Mes parodėme jiems, kad mūsų dievų negalima ištrinti, nes mūsų dievai esame mes patys. Mes išvalysime šį Vilnių, išvalysime Romą, išvalysime Kijevą. Karas už Žemę tik prasidėjo, ir pagonių plienas nesustos, kol paskutinis kosminis kristalas nevirs dulkėmis.
Pasipriešinimas išėjo iš požemių. Antroji Pagoniškoji Imperija žlugo, tačiau jos vietoje gimė Laisvųjų pagonių partizanų era – ilgas, kruvinas ir didingas žmogiškosios dvasios karas prieš kosmoso užkariautojus.

Išduotas kraujas
„Arbatiniai-X“ supranta, kad jų griežta, neorganinė logika nesugeba numatyti žmogiškojo kraujo įniršio. Norėdami neutralizuoti šį biologinį ginklą, jie nusprendžia jį asimiliuoti.
Ateiviai pradeda baisius eksperimentus su pagautais pagonių kariais, kurdami siaubingą naują ginklą.
Labanoro girios šešėliuose tvyrojo mirtinas šaltis. Jonas ir Viktorija vadovavo nedideliam žvalgų būriui, judančiam link buvusio Kijevo sektoriaus ryšių bunkerio. Po Vilniaus monolito sunaikinimo jie tikėjosi rasti daugiau išlikusių partizanų grupių. Tačiau vietoje sąjungininkų juos pasitiko tai, kas privertė pačių drąsiausių pagonių kūnais nubėgti šiurpą.
Iš miško tankmės išniro būtybės, kurios judėjo ne kaip ateivių dronai, o su žmogišku, plėšriu plastiškumu. Kai mėnulio šviesa perskrodė medžių šakas, Viktorija iš baimės užsidengė burną.
Tai buvo Kiber-Vėliavnešiai – hibridiniai bio-mechaniniai kariai. Jų kūnai buvo pagonių partizanų, pagautų pirmųjų mūšių metu. Tačiau jų rankos ir kojos buvo pakeistos kietosios šviesos ašmenimis, o pro gyvą žmogišką odą stiepėsi šviečiantys neorganiniai kristalai.
Baisiausia buvo tai, kad jų veidai – sužeisti, randuoti – buvo pažįstami. Jų akyse nebemirgėjo žmogiška sąmonė, jas pakeitė šalta, žalia ateivių kolektyvo ugnis.
– Jie paėmė mūsų brolius... – sušnypštė Jonas, jo ranka, gniaužianti viduramžių Lizdeikos peilį, smarkiai drebėjo. – Jie pavertė juos mašinomis.
Vienas iš hibridų – buvęs elitinis pagonių tūkstantininkas Mantas – pakėlė savo kietosios šviesos ranką. Jo burna atvėrė, tačiau iš jos pasigirdo ne žmogaus balsas, o sinchronizuotas, aidintis ateivių kolektyvo tonas:
– Biologinė anomalija identifikuota. Kraujo kodas pritaikytas sistemai. Pasipriešinimas yra nelogiškas.
Hibridai puolė su neįtikėtinu greičiu.
Kova prieš savo šešėlius
Šis mūšis buvo baisiausias iš visų. Partizanai turėjo kovoti ne su šaltais kosminiais kristalais, o su savo pačių buvusiais draugais ir mokytojais. Hibridų kūnams nebuvo baisios pelkių nuodų strėlės – ateivių kristalai jų gyslose neutralizuodavo bet kokį biologinį pavojų. Be to, jie žinojo visas pagonių partizanų slaptas taktikas ir miško kelius, nes šie duomenys buvo ištraukti tiesiai iš jų smegenų.
– Saugok flangus, Viktorija! – suriko Jonas, sunkiu plieniniu kalaviju vos spėjęs atmušti Manto kietosios šviesos kirtį.
Ginklai susidūrė su garsiu žiežirbų pliūpsniu. Hibrido jėga buvo nežemiška. Jonas buvo nublokštas ant žemės. Mantas iškėlė savo švytinčius ašmenis galutiniam smūgiui.
Viktorija, nešina fiziniu kiber-ąžuolo skydu, puolė tarp jų. Kietosios šviesos smūgis rėžėsi į medinį skydą, ir organinė mediena pradėjo smarkiai rūkti, vos sulaikydama energiją. Skydas skilo pusiau.
– Jonai, peilį! – sušuko Viktorija, krisdama atgal. – Jų kraujas vis dar gyvas po tais kristalais! Jei pažadinsime jų sielas, sistema subyrės!
Jonas suprato. Jis nebebandė nukirsti hibrido galvos. Šokęs į priekį, jis prarado savo kalaviją, tačiau dešinėje rankoje liko senasis Lizdeikos aukojimo peilis. Valdovas išvengė sekančio kirčio ir iš visų jėgų įsmegė pajuodusį peilį tiesiai į gyvą Manto krūtinę – ten, kur neorganiniai kristalai jungėsi su jo tikrąja, plakančia žmogiška širdimi.
– Mantai! Atsibusk! – suriko Jonas, rėždamas peiliu gilyn. – Prisimink savo kraują! Prisimink Kernavės ąžuolus!


Žmogiškasis kodas laimi
Aukojimo peilis, persigėręs senuoju dvasiniu pagonių kodu, pasiekė hibrido širdį. Tą pačią akimirką žalia ateivių ugnis Manto akyse pradėjo mirpėti. Per jo kiber-mechanines gyslas nuvilnijo baisi biologinė iškrova.
Žmogaus siela ir tūkstantmečių pagonių genų atmintis, užrakinta jo kraujyje, atmetė ateivių implantus. Mantas sušuko – šį kartą tikru, žmogišku, skausmo pilnu balsu. Žalieji kristalai ant jo kūno pradėjo skeldėti ir virsti dulkėmis, o neorganinis kiber-tinklas, jungiantis jį su ateivių laivu, patyrė totalią sisteminę perkrovą.
Manto kūnas suklupo, o kartu su juo ir visi kiti miške buvę hibridai staiga sustingo. Jų kolektyvinis ryšys buvo sudegintas žmogiškojo įniršio ir dvasinio peilio sugrąžinto kodo.
Mantas lėtai pakėlė akis į Joną. Žalia ugnis išnyko, palikdama tik paprastas, pavargusias žmogiškas akis.
– Ačiū... valdove... – sušnypštė jis, o jo mechaninis kūnas galutinai užgeso, palikdamas jį ilsėtis ramybėje ant miško samanų
Kiti hibridai, praradę ryšį, nukrito kaip negyvos lėlės. Partizanai apsigynė, tačiau pergalės kaina buvo slegianti. Ateiviai rado būdą, kaip panaudoti jų pačių kraują prieš juos.
Jonas ištraukė Lizdeikos peilį iš savo draugo krūtinės. Jo veidas buvo rūstus kaip niekada. Karas įgavo pačią baisiausią, asmeniškiausią formą.
– Jie manė, kad pavertę mūsų žmones mašinomis, jie mus nugalės, – tamsiu balsu ištarė Jonas, žiūrėdamas į savo vyrus. – Bet mes pamatėme, kad mūsų kraujas yra stipresnis už jų kristalus. Mes išlaisvinsime kiekvieną mūsų brolį, o jų pačių sukurti hibridai taps jų pačių pražūtimi.
Likimo siūlo nutrūkimas
Sausras ir stingdantis kosminis šaltis pamažu rijo paskutinius Labanoro girios likučius. „Arbatiniai-X“ suprato, kad žmogiškojo kraujo kodas yra mirtinas jų neorganinei sistemai, todėl suaktyvino visus planetinius Monolitus. Į pagonių partizanų stovyklas pajudėjo milijoninės kietosios šviesos dronų bangos. Šį kartą jie negaudė belaisvių eksperimentams. Jie atėjo naikinti.
Lemiamas Labanoro mūšis virto gyva ugnies ir plieno krosnimi. Jonas savo kalaviju kapojo ateivių mašinas, o Viktorija su paskutiniais pagonių skydininkais laikė gyvą medinę sieną. Tačiau neorganinių karių skaičius buvo begalinis.
Vienas iš kietosios šviesos Monolito spindulių perskrodė paskutines kiber-ąžuolo skydo likučius. Viktorija, bandydama uždengti besitraukiančius sužeistus partizanus, priėmė dangiško antimaterijos lazerio smūgį tiesiai į krūtinę.
– Viktorija! – su baisiu, gyvulišku klyksmu Jonas metėsi link jos, nukirsdamas artėjantį droną, tačiau laiko neliko.
Ji nukrito ant pajuodusių miško samanų. Jos akys, kažkada pulsingavusios auksiniu deivės Laimos skydo švytėjimu, pamažu blėso. Ji lėtai uždėjo ranką Jonui ant veido, palikdama ant jo žmogiško kraujo žymę.
– Ratas... dar nesibaigė, Jonai... – sušnypštė ji paskutiniu kvapu. – Prisimink... kas mes esame.
Viktorijos ranka nuslydo. Paskutinė pagoniškos imperijos deivė, likimo audėja, mirė Jono rankose. Tą pačią akimirką visi Žemės partizanai pajuto, kaip paskutinis vilties siūlas jų širdyse nutrūko. Jie liko visiškai vieni prieš neįveikiamą kosmoso tuštumą. Jonas atsistojo, jo veidas buvo akmeninis, o akyse neliko nieko, tik aklas, juodas įniršis. Jis pakėlė Lizdeikos peilį, pasiruošęs mirti paskutiniame, mirtiname mūšyje.
Biologinis Aljansas iš žvaigždžių
Kai neorganiniai ateivių legionai apsupo Joną ir likusius gyvus partizanus, pasiruošę juos visiškai ištrinti, žemės dangus staiga nusidažė ryškia, violetine ir gintarine spalva. Tai nebuvo „Arbatinių-X“ šalta kietoji šviesa. Tai buvo biologinė ugnis.
Iš debesų išniro milžiniški, gyvi, iš organinių chitininių šarvų ir pulsarinių raumenų sudaryti kosminiai laivai. Tai buvo „Chitino legionai“ – senovinė, klonų pagrindu veikianti Biologinė Neorganinių civilizacijų naikintoja, šimtmečius kovojanti su „Arbatiniais-X“ visoje galaktikoje. Jie sekė ateivių pėdsakais ir rado Žemę.
Iš gyvųjų laivų ant žemės pradėjo leistis milžiniški, keturrankiai kariai, vilkintys gyvus bio-šarvus, kurie pulsavo rūgštimi ir plazma. Jie nenaudojo skaitmeninio kodo – jų ginklai buvo organiniai bio-lazerai, kurie akimirksniu pradėjo tirpinti neorganinius ateivių kristalus.
– Biologinė rūšis identifikuota. Jūsų kraujo kodas sutampa su mūsų priešo sunaikinimo algoritmu, – nuskambėjo gilus, organinis telepatinis balsas Jono galvoje. Tai buvo „Chitino legionų“ vyriausiasis genų maršalas. – Mes kovojame su ta pačia šviesos tamsa. Priimkite mūsų ginklus, Žemės sūnau. Kerštas prasideda.
Ateiviai „Arbatiniai-X“ pirmą kartą patyrė totalų strateginį pralaimėjimą. Užklupti iš dviejų pusių – kosminių biologinių laivų iš dangaus ir įniršusių pagonių iš žemės – neorganiniai kristalai pradėjo trauktis.
Kosminių biologų kerštas
Jonas priėmė nežemiškos rasės pagalbą. Chitino maršalas įteikė Jonui naujos kartos ginklą – Bio-pulsarinį gintaro apvalkalą, kuris apsivijo senąjį Lizdeikos peilį, sujungdamas žemiškąjį pagonių kraujo kodą su galaktine biologine technologija.
– Už Viktoriją! Už Žemę! – suriko Jonas, iškeldamas naująjį, švytintį bio-ginklą.
Su naujųjų sąjungininkų parama pagonių pasipriešinimas virto nesustabdoma lavina. Chitino kariai savo plazminiais ginklais naikino ateivių dronus, o Jonas, nešinas naujuoju biologiniu įniršiu, kirtis po kirčio griovė likusius neorganinius Monolitus visoje Europoje. Ateivių hibridiniai kariai, pajutę gyvąjį Chitino ir pagonių kraujo kodą, tiesiog subyrėdavo, jų sistemos nepajėgdavo apdoroti dviejų skirtingų biologinių civilizacijų puolimo.
Per kelias savaites „Arbatiniai-X“ buvo visiškai išvyti iš Žemės paviršiaus. Jų gigantiški kristalai-monolitai virto pelenais ir dulkėmis, o jų laivynas orbitoje buvo sudegintas Chitino laivų plazminiais šūviais. Žemė vėl buvo laisva, tačiau jos veidas buvo pasikeitęs amžiams.
Jonas stovėjo ant sugriautos Vilniaus kiber-giraitės kalvos, žiūrėdamas į danguje sklandančius didingus, gyvuosius Chitino laivus. Jo rankose Lizdeikos peilis dabar pulsavo nauja, galaktine bio-šviesa. Viktorijos nebebuvo, tačiau jos mirtis uždegė ugnį, kuri sujungė dvi skirtingas pasaulių civilizacijas.
– Mes išvalėme savo namus, – ištarė Chitino maršalas, žengdamas šalia Jono. – Tačiau „Arbatiniai-X“ vis dar valdo kitas galaktikas. Ar tu pasiruošęs žengti su mumis į gilųjį kosmosą ir pabaigti šį karą jų pačių namuose?
Jonas lėtai pasuko galvą į žvaigždes, jo žmogiškuose vyzdžiuose degė šalta, nesunaikinama pagoniško imperatoriaus ugnis. Viktorijos netektis padarė jį negailestingą.
– Taip, – šaltai atsakė Jonas, keldamas bio-peilį į dangų. – Jie atnešė tamsą į mūsų miškus. Dabar mes atnešime mūsų miškų ir žvaigždžių įniršį į jų pačių namus. Ruoškite laivus. Pagonių kosminis kryžiaus žygis prasideda.
Antrasis parazitas
„Arbatinių-X“ kristalams virto dulkėmis, o Žemės dangus vėl nusidažė natūraliomis spalvomis. Tačiau pergalės skonis Jonui buvo kartus. Labanoro girios gilumoje, kur buvo palaidota Viktorija, ošė jauni bio-ąžuolai, bet pagonių valdovo širdyje tvyrojo tik ledinė tuštuma. Ta netektis jį padarė neįtikėtinai jautrų ir įtarų.
Jonas pastebėjo, kad „Chitino legionai“ nesiruošia palikti planetos. Jų milžiniški, gyvieji laivai-parazitai nuleido savo biologines šaknis-čiuptuvus giliai į Žemės vandenynus ir didžiąsias upes, oficialiai – tam, kad „išvalytų planetą nuo neorganinių toksinų“.
Tiesa išaiškėjo, kai Jonas savo slaptame bunkeryje sujungė naująjį bio-gintaro apvalkalą su senuoju superkompiuterio „Lizdeika-AI“ kietuoju disku, kurį pavyko išgelbėti iš Vilniaus griuvėsių. Atgijusi sistemos likučių analizė parodė šiurpią realybę.
„Chitino legionai“ nebuvo jokie išgelbėtojai. Jie buvo radikali biologinė infekcija. Jų tikslas visatoje buvo išnaikinti neorganines mašinas, tačiau tam jiems reikėjo asimiliuoti ir sunaudoti visą planetų organinę gyvybę. Jų laivai jau pradėjo slapta keisti Žemės biosferos DNR – miškai ir gyvūnai pamažu virto chitininėmis, mutavusiomis masėmis, pavaldžiomis bendram Chitino maršalo protui. Žemė turėjo tapti tiesiog dar viena jų gyvųjų laivų auginimo ferma.
– Jie išvijo mašinas tik tam, kad patys mus suėstų, – sušnypštė Jonas, žiūrėdamas į skaitmeninius biosferos mutacijos grafikus. – Viktorija paaukojo gyvybę ne tam, kad mūsų žemė taptų ateivių kirmėlynu.
Pagonių valdovas suprato: laukia antrasis, dar klastingesnis karas. Ir šį kartą pagonys turės stoti prieš pačią gyvąją visatos evoliuciją.
Pagoniška klasta: Plienas prieš chitiną
Jonas neskubėjo atverti kortų. Jis apsimetė, kad ruošiasi bendram kosminiam žygiui su Chitino maršalu, tačiau slapta surinko likusius gyvus pagonių partizanų vadus Kijevo ir Vilniaus sektoriuose.
– Šis priešas yra biologinis, – kalbėjo Jonas, išsitraukdamas senąjį Lizdeikos aukojimo peilį. – Jų šarvai yra gyvi raumenys ir chitinas. Jų negalima išjungti kiber-virusais. Bet juos galima sudeginti. Ir tam mums reikės to, ką kiber-imperija naudojo pačioje pradžioje – gryno, nevaldomo Perkūno įniršio ir Žemės ugnies.
artizanai paruošė baisius spąstus. Kadangi chitininiai laivai buvo suleidę šaknis į Dniepro ir Tibro upes, Jonas nusprendė panaudoti pačias upių tėkmes kaip mirtinus laidininkus.
Lemiamą naktį Jonas išsivadavo iš bio-gintaro apvalkalo, kurį jam įteikė ateiviai – jis suprato, kad ginklas buvo skirtas jį stebėti ir kontroliuoti. Jis liko tik su savo žmogišku įniršiu ir senuoju krivio peiliu.
Valdovas užlipo ant didžiojo Chitino laivo-motinos šaknies, įsmigusios į Dniepro vandenis. Chitino maršalas telepatiniu ryšiu akimirksniu pajuto išdavystę:
– Žemės sūnau, tai nelogiška. Tavo rūšis pasirinko mirtį.
– Mano rūšis pasirinko laisvę, – suriko Jonas ir rėžė peiliu sau per delną, apliedamas krauju senąsias upės vagas. – Žeme, praryk šį parazitą!
ono kraujas ir senasis pagonių kodas suveikė kaip detonatorius giliai Žemės tektoniniuose lūžiuose. Kadangi kiber-skydai buvo išjungti, pati planeta atsakė į savo paskutinio valdovo šauksmą.
Iš giedro nakties dangaus tiesiai į Dniepro vandenis smogė tūkstančiai natūralių, nevaldomų Perkūno žaibų. Elektros iškrova nuvilnijo per vandenį tiesiai į gyvuosius Chitino laivų čiuptuvus. Gigantiškas tūkstančių voltų smūgis tiesiog iškepė ateivių organinius audinius iš vidaus. Gyvieji laivai pradėjo klykti žemu, ultragarsiniu garsu, o jų chitiniai šarvai sproginėjo, virsdami degančia biologine mase.
Tuo pat metu Viktorijos partizanai miškuose pradėjo masinį puolimą, naudodami ugnį ir rūgštį prieš mutavusius Chitino karius. Kruvinas miško karas virto tikra ateivių krosnimi.
Epilogo epilogas: Laisva Žemė
Karas su „Chitino legionais“ truko kelis mėnesius, tačiau pagonių plienas, ugnis ir Žemės stichijos vėl laimėjo. Mutavę biologiniai laivai buvo sudeginti iki pamatų, o jų pelenai tapo trąša naujoms, tikroms Labanoro girios ąžuolų kartoms. Žemė buvo galutinai išvalyta nuo visų kosminių parazitų – tiek neorganinių mašinų, tiek biologinių monstrų.
Praėjo dešimt metų. Vilnius pamažu atgijo. Tai nebebuvo kiber-megapolis su švytinčiais palydovais ir nebe pilka ateivių dykynė. Tai buvo naujo pasaulio pradžia – miestas, pastatytas iš medžio ir plieno, kur žmonės vėl mokėsi gyventi harmonijoje su gamta, be jokių kiber-implantų ar svetimų technologijų.
Senajame parke, prie Viktorijos kapo, stovėjo pražilęs Jonas. Jo dešinė ranka buvo paženklinta giliu randu, o už diržo ilsėjosi Lizdeikos peilis – ginklas, kuris perėjo viduramžius, kosmoso lūžius, kiber-karus ir sugrįžo atgal į žemę.
Nauja pagonių karta – vaikai, gimę laisvoje žemėje – lakstė aplinkui, dainuodami senąsias giesmes Perkūnui ir Laimai. Jie nebeturėjo kvantinio interneto, bet turėjo vienas kitą ir gyvą tikėjimą.
– Mes praradome žvaigždes, Viktorija, – tyliai ištarė Jonas, liesdamas šilto ąžuolo žievę virš jos kapo. – Bet mes išsaugojome savo namus. Mūsų kraujas liko tyras, ir šie miškai amžiams prisimins mūsų vardus.
Pagoniškoji Lietuvos Imperija žlugo, kiber-era baigėsi, tačiau Pagoniškoji žmogiškoji dvasia įrodė esanti stipresnė už bet kokią kosminę civilizaciją. Ratas užsivėrė ten, kur ir prasidėjo – po šventaisiais tėvynės ąžuolais.