Baltų galybė: Šešėlių imperija 2 dalis

Žvaigždės virš Dniepro
Lietuvos miškai liko už nugaros, užleisdami vietą begalinėms, vėjo lankomoms Rytų Europos stepėms ir upių slėniams. Vytautas sėdėjo ant savo žirgo ant aukšto kalno, nuo kurio atsivėrė vaizdas į didingąjį Dnieprą. Jo dešinėje rankoje ilsėjosi sidabrinis Laimos skydas, o prie šono kabojo sunkus plieninis kalavijas. Jo akys, pilnos strateginio šaltumo, žvelgė į rytus – ten, kur skendėjo turtingos, bet susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės ir totorių ordų šešėliai.
Po didžiosios pergalės prieš Vatikaną, Jogaila liko saugoti tėvynės ir šventųjų ąžuolų Kernavėje, o Vytautui buvo patikėta didžiausia pagonių misija – išplėsti karalystės ribas iki pat Juodosios jūros.
– Valdove, – prie jo prijojo asmeninis žvalgas, vardu Perkūnas (pavadintas dievo garbei). – Kijevo vartai užverti. Kunigaikštis Vladimiras atsisako priimti mūsų dievus ir sutiko rinkti krikščionių karius gynybai. Jie sako, kad pagonių imperija baigsis ties šia upe.
Vytautas lėtai nusišypsojo. Jis žinojo, kad Rytuose krikščionybė ir stepių klajoklių tikėjimai susidurs su pagoniška jėga, kurios jie dar niekada nematė.
– Jie mano, kad mes esame tik miško barbarai, – tyliai prabilo Vytautas, o jo balsas aidėjo stepių vėjyje. – Jie pamiršo, kas sudegino Vatikano budelį. Atėjo laikas parodyti šioms žemėms naują tvarką.
Vakarop pagonių stovykloje buvo uždegti milžiniški laužai. Vytautas sukvietė savo naujuosius žynius, kurie perėmė Lizdeikos tradicijas. Vidury stovyklos buvo pastatytas akmeninis stabas, skirtas Vandens ir Likimo deivėms. Kadangi šiame žygyje kariuomenei reikėjo pereiti didžiules upes ir užkariauti tūkstančius kilometrų, Vytautas nusprendė paprašyti dievų dovanos, kuri padarytų jo kariuomenę nesustabdomą Rytų upių platybėse.
Vytautas priėjo prie Dniepro vandens, panardino į jį savo kalaviją ir prabilo:
– Senieji dievai, šis vanduo teka per visas žemes, kurias aš užkariausiu. Duokite man ginklą, kuris paklus vėjui ir upei, kad jokia siena ir jokia pilis Rytuose neišlaikytų mūsų puolimo.
Vanduo upėje akimirksniu nusidažė sidabru, o nuo bangų pakilo tamsi, galinga figūra. Tai buvo Upinių dvasių ir Vėjo valdovas. Jis ištiesė Vytautui ilgą, iš balto upės titnago ir švytinčių gelmių gintaro nukaltą Gintarinę ietį. Šis ginklas turėjo galią valdyti vėtrą, pakelti upių vandenis ir sugriauti bet kokias medines ar akmenines tvirtovių sienas vienu smūgiu.
Vytautas sugriebė ietį. Jo kūną užliejo nebe Perkūno žaibų pyktis, o gilus, nenumaldomas upės srovės galingumas.
– Ruoškite karius, – įsakė Vytautas savo vadams, keldamas švytinčią ietį į tamsų dangų. – Rytoj Kijevo sienos grius. Rytų Europa bus pagoniška.
Dniepro įniršis
Kijevo pilies sargybiniai nuo aukštų medinių sienų su baime žiūrėjo į horizontą. Senasis miestas, krikščioniškosios Rusios širdis, buvo apsuptas tylios pagonių armijos. Lietuvių pulkai nestatė katapultų, nenešė apgulties bokštų. Jie tiesiog stovėjo tamsiomis rikiuotėmis, o jų priekyje, ant žirgo, sėdėjo Vytautas. Jo rankoje šaltai ir paslaptingai žėrėjo Gintarinė ietis.
Kijevo kunigaikštis Vladimiras, pasipuošęs auksiniais šarvais, išėjo ant pagrindinio bokšto.
– Atsitraukite, miško burtininkai! – šaukė jis, keldamas sidabrinį kryžių. – Šias sienas saugo dangiškoji šviesa! Jūsų stabai čia neturi galios!
Vytautas nieko neatsakė. Jo veidas liko ramus kaip akmuo. Jis lėtai nukreipė žirgą prie pat Dniepro upės kranto. Vanduo buvo ramus, bet gilus. Valdovas pakėlė Gintarinę ietį virš galvos, ir jos gintarinė šerdis akimirksniu pulsavo galinga, melsva šviesa.
– Dniepre, – dusliu balsu prabilo Vytautas, ir jo žodžiai nuskambėjo kaip upės gelmių dundesys. – Tu tekėjai pro mūsų žemes, tu gėrei mūsų priešų kraują. Pabusk ir sugriauk tuos, kurie bando tave sutramdyti tiltas ir sienomis.
Vytautas iš visų jėgų smogė ieties kotu į upės vandenį.
Tą pačią akimirką rami Dniepro tėkmė sustojo. Pasigirdo baisus žemės dejavimas, ir iš upės gilumos pakilo milžiniška, juoda vandens siena. Vėjas pakilo akimirksniu, virsdamas staugiančiu uraganu, kuris draskė Kijevo gynėjų vėliavas. Vanduo, paklusdamas Gintarinei iečiai, pradėjo kilti aukštyn, viršydamas pilies kalvą.
– Tai potvynis! Dievas mus baudžia! – klykė kariai ant sienų, kai pamatė artėjančią šimto pėdų bangą.
Vytautas nuleido ietį į priekį, nukreipdamas visą šį vandens įniršį tiesiai į Kijevo vartus ir įtvirtinimus. Milžiniškas vandens srautas smogė į medines ir akmenines sienas su tokia jėga, tarsi jos būtų nukaltos iš šiaudų. Storos ąžuolinės sijos lūžo pusiau su kurtinančiu traškesiu. Vanduo tiesiog nuplovė pusę Kijevo gynybos linijos, nusinešdamas dešimtis riterių į gelmes.
Kai banga nuslūgo, Kijevo vartų nebebuvo. Likusios sienos buvo sugriautos, o pilies viduje tvyrojo panika ir purvas.
– Pirmyn! – sušuko Vytautas, išsitraukdamas savo kalaviją.
Lietuvos kariai, nešini Laimos skydais, kurie saugojo juos nuo išlikusių lankininkų strėlių, įsiveržė į miestą. Kova buvo trumpa. Kijevo gynėjai, sukrėsti to, kad pagonių valdovas valdo pačias gamtos stichijas, metė ginklus ir klaupėsi purve, prašydami pasigailėjimo.
Kunigaikštis Vladimiras buvo atvestas prieš Vytautą. Jis klūpėjo salėje, kurioje dar ką tik stovėjo krikščioniški altoriai. Vytautas įsmeigė Gintarinę ietį tiesiai į šventovės grindis, ir iš jos išsiveržęs švarus upės vanduo nuplovė visus senus simbolius.
– Nuo šiandien Kijevas priklauso pagonių imperijai, – šaltai ištarė Vytautas, žiūrėdamas į viršų, kur virš miesto jau kilo vėliavos su Gediminaičių stulpais ir Perkūno ženklais. – Tavo dievas tyli, Vladimire. Mūsų dievai žygiuoja kartu su mumis.
Kijevas krito per vieną dieną. Kelias į Rytų Europos širdį buvo atvertas, o Vytauto vardas tapo didžiausiu siaubu visoms Rusios kunigaikštystėms.
Juodosios jūros vartai
Dniepro srovė buvo greita ir galinga, tačiau pagonių laivynui ji pakluso tarsi gyvas sutvėrimas. Šimtai ilgų, medinių lietuviškų laivų – strėlių – skriejo vandens paviršiumi be jokių irklų. Gintarinė ietis, įsmegta į Vytauto flagmano priekį, pulsavo šilta melsva šviesa, o jos valdomas šiaurės vėjas pūtė tiesiai į pagonių burėse išaustus pagoniškus ženklus. Kariuomenė nenumaldomai artėjo prie upės žiočių, kur Dniepras įsiliejo į beribę Juodąją jūrą.
Čia, kur upė susitinka su jūra, Vytauto laukė naujas iššūkis. Horizontas buvo juodas ne nuo audros debesų, o nuo tūkstančių palapinių ir laužų. Tai buvo Aukso Ordos klajokliai – stepių valdovai, susivieniję su senosios Bizantijos jūrų samdiniais, kad užkirstų kelią pagonių imperijos plėtrai į pietus.
Priešais lietuvių laivyną išsirikiavo sunkūs graikų laivai, ginkluoti „graikiškąja ugnimi“ – paslaptingu degiu mišiniu, galinčiu sudeginti vandenį. Krante tūkstančiai totorių raitųjų lankininkų jau tempė lankų tetyvas.
– Jie užtvėrė jūros vartus, valdove, – tarė Vytauto karvedys, stebėdamas tolumoje žibančius priešo laivų priekius. – Jei priartėsime, jų ugnis pavers mūsų medinius laivus pelenais.
Vytautas žengė prie laivo krašto ir tvirtai suėmė Gintarinę ietį. Jis jautė, kad čia, kur upės gėlas vanduo maišosi su sūria jūros gelme, ginklo jėga tampa dar sunkiau suvaldoma.
– Graikų ugnis sukurta žmonių rankomis, – ištarė Vytautas, o jo akys atspindėjo jūros bangų gilumą. – O šis vanduo ir vėjas priklauso tiems, kurie buvo prieš pastatant Romą ar Konstantinopolį.
Totorių šamanai krante pradėjo mušti savo būgnus, kviesdami dykumų dvasias ir tamsius stepių demonus. Ore pasirodė juodi dulkių sūkuriai, kurie judėjo link laivyno, siekdami apakinti pagonių karius. Graikų laivai paleido pirmąsias ugnies strėles – jūra akimirksniu užsiliepsnojo raudona, nenumaldoma ugnimi, artėjančia prie lietuvių laivų priekio.
Vytautas iškėlė Gintarinę ietį į dangų ir stipriai sušuko:
– Jūra, praryk jų netikrą ugnį! Vėjau, apsuk jų pačių prakeiksmus!
Valdovas nukreipė ieties smaigalį tiesiai į degančią jūros liniją.
Gintarinė šerdis sušvito taip ryškiai, kad nustelbė graikiškos ugnies liepsnas. Tą pačią akimirką upe nuvilnijo milžiniškas potvynio banga, pakilusi iš paties Dniepro dugno. Šaltas gėlas vanduo užgriuvo degančią sūrią jūrą, akimirksniu prarydamas ir užgesindamas krikščionių ugnį.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Vytauto iškviestas šiaurės vėjas akimirksniu virto uraganu. Jis sugriebė totorių šamanų pakeltus dulkių sūkurius ir su baisia jėga nubloškė juos atgal į pačių klajoklių gretas. Krante kilo visiškas chaosas – smėlis ir dulkės akino totorių lankininkus, o jų žirgai, išsigandę nežemiško vėjo kaukimo, pradėjo mindyti savo pačių karius.
– Pirmyn! Į jūrą! – suriko Vytautas.
Pagonių laivynas, varomas dieviško vėjo, tarsi strėlės perskrodė sutrikusią graikų laivų liniją. Gintarinės ieties sukurti vandens sūkuriai tiesiog skandino sunkius priešų laivus, traukdami juos į Juodosios jūros dugną. Pagonių kariai, nešini Laimos skydais, iššoko į krantą ir pradėjo triuškinti likusius totorių pulkus.
Iki saulėlydžio mūšis buvo baigtas. Bizantijos laivyno likučiai gėdingai traukėsi į pietus, o Aukso Ordos chanas su savo likusiais raiteliais pabėgo giliai į rytų stepes.
Vytautas išlipo į Juodosios jūros krantą. Jis įsmeigė Gintarinę ietį į smėlį prie pat jūros bangų, pažymėdamas naująją pagoniškos imperijos ribą. Dabar jo valdos driekėsi nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros.
– Čia aš pastatysiu akmeninę tvirtovę, – ištarė Vytautas, žiūrėdamas į tolstančius priešų laivus. – Šie vandenys amžiams priklausys pagonių Lietuvai.
Dviejų sostų aljansas
Konstantinopolio skliautai, papuošti auksinėmis mozaikomis, skendėjo žvakių dūmuose. Pasiuntinys iš Juodosios jūros krantų stovėjo priešais Bizantijos imperatorių Manuelį, jo drabužiai vis dar buvo drėgni nuo sūraus jūros vandens ir upės purvo.
– Jų valdovas... Jis ne žmogus, jūsų kilnybe, – drebančiu balsu kalbėjo pasiuntinys. – Jis pakėlė patį Dnieprą. Mūsų graikiškoji ugnis tiesiog užgeso jo šaltose bangose, o totorių chanas bėgo kaip išgąsdintas šuo. Jei jų nesustabdysime, pagonių laivai netrukus pasieks patį Bosforą.
Imperatorius Manuelis lėtai užsidengė veidą rankomis. Rytų krikščionių imperija buvo išsekusi, o dabar iš šiaurės artėjo jėga, kuri nepaisė jokių žemiškų karo taisyklių.
Tuo pat metu giliame šešėlyje prie didžiojo altoriaus pasigirdo sunkių batų žingsniai. Iš tamsos išniro Vatikano kardinolas, Popiežiaus asmeninis legatas, kuris slapta atvyko į Konstantinopolį.
– Štai jūsų atsakymas, imperatoriau, – prabilo kardinolas, jo balsas buvo šaltas ir aštrus kaip plienas. – Šiaurės drakonas prarijo Kijevą, o dabar geria Juodosios jūros vandenį. Vatikanas jau prarado savo budelį ir Septintojo Antspaudo Skrynią. Jei mes, Roma ir Konstantinopolis, toliau ginčysimės dėl žodžių maldose, pagonys sudegins ir Šv. Petro baziliką, ir Šv. Sofijos soborą.
Imperatorius Manuelis pakėlė akis. Šimtmečius trukusi schizma, skyrusi Vakarų katalikus ir Rytų stačiatikius, šią akimirką išgaravo prieš visuotinio sunaikinimo baimę.
– Istorija prisimins šią dieną, – ištarė imperatorius, tiesdamas ranką Vatikano legatui. – Mes sujungsime savo maldas, savo auksą ir savo plieną. Dviejų sostų aljansas pradedamas.
Po kelių mėnesių krikščioniškasis pasaulis sužibo neregėta galybe. Tai buvo nebe paprastas riterių žygis, o Paskutinė Šventoji Sąjunga. Bizantija atvėrė savo slaptuosius arsenalus ir mobilizavo likusius dvasinius ginklus – Šventosios Išminties (Sofijos) skydininkus, kurių šarvai buvo palaiminti pirmųjų krikščionių kankinių relikvijomis, gebančiomis sugerti bet kokią gamtos stichijų magiją. Vatikanas surinko likusius Vakarų Europos riterių ordinus ir pasitelkė dvasininkus, kurie pradėjo giedoti Didžiąją Anatemą – visuotinį prakeiksmą, skirtą pagonių žemėms, kuris turėjo atimti jėgas iš pačių Lietuvos miškų ir upių. Graikų laivynas, papildytas Vakarų karinėmis technologijomis, pajudėjo atgal į Juodąją jūrą. Šį kartą jie plukdė milžiniškus, plienu kaustytus laivus-citadeles, ant kurių stovėjo auksiniai kryžiai, spindintys dvasine gynyba nuo Vėjo ir Upės magijos.
Milžiniškas jungtinis krikščionių aljansas pradėjo judėti link Vytauto naujai statomos tvirtovės prie Juodosios jūros krantų. Tai buvo didžiausia armija, kokią tik buvo mačiusi Rytų Europa – Vakarų plienas ir Rytų mistika susijungė, kad visiškai sunaikintų pagonių imperiją.
Tuo metu Juodosios jūros pakrantėje Vytautas staiga pajuto, kaip Gintarinė ietis jo rankoje pasidarė neįtikėtinai sunki, o jos gintarinis švytėjimas pradėjo mirgėti, jausdamas artėjantį dviejų galingiausių pasaulio religinių centrų dvasinį smūgį. Dviejų sostų aljansas atėjo pasiimti savo keršto.
Pagonių brolija
Juodosios jūros bangos, anksčiau paklusniai dainavusios pagonių laivynui, dabar atrodė klampios ir pajuodusios. Vytautas stovėjo ant statomos pakrantės tvirtovės sienos, gniauždamas Gintarinę ietį. Jos šviesa mirgėjo, o gintarinė šerdis vėso su kiekviena minute. Ore tvyrojo dvasinė Anatema – nematomas, slegiantis krikščionių kunigų giedamų prakeiksmų svoris, kuris skverbėsi pro pagonių šarvus ir atiminėjo jėgas iš pačių gamtos stichijų.
– Šventoji Sąjunga artėja, – prabilo Vytauto karvedys, rodydamas į horizontą, kur ryškėjo masyvūs Bizantijos ir Vatikano laivai-citadelės. Ant jų stiebų švytintys auksiniai kryžiai kūrė neperžengiamą dvasinės gynybos sieną. – Valdove, ietis jų nepasiekia. Vėjas pučia prieš mus. Jūra mus išduoda.
Vytautas giliai įkvėpė. Jo paties Laimos skydas, kabantis ant krūtinės, vis dar saugojo jo likimą, tačiau vien vandens ir vėjo jėgos neužteko prieš jungtinį abiejų krikščioniško pasaulio sostų pyktį. Reikėjo gryno, griaunančio įniršio. Reikėjo Perkūno žaibo.
Valdovas pasišaukė savo greičiausią raitelį, nešiną slaptu pagonišku amuletu.
– Jokių laiškų, kuriuos priešas galėtų perimti, – sušnypštė Vytautas, įteikdamas raiteliui amuletą. – Keliauk į Kernavę. Pasakyk Jogailai: Dviejų sostų aljansas atėjo sudeginti mūsų imperijos. Man reikia mano pusbrolio. Man reikia Perkūno kardo. Tik kartu mes esame Lietuva. Paskubėk.
Raitelis dingo stepių dulkėse. Kelionė atgal į tėvynę truko kelias paras, o Juodosios jūros pakrantėje laikas seko. Šventosios Sąjungos laivai jau pradėjo Kijevo ir pakrantės įtvirtinimų blokadą.
Po savaitės Kernavės piliakalnius pasiekė žinia. Jogaila sėdėjo prie šventojo ąžuolo auro, žvelgdamas į Perkūno kardą, kuris po ilgos tylos staiga pradėjo baisiai dundėti makštyse. Melsvos ir raudonos gyslos ašmenyse pulsavo ritmu, kuris atkartojo tolimą Juodosios jūros būgnų dundesį.
Kai išsekęs Vytauto raitelis nukrito prieš jį ir perdavė žodžius, Jogaila lėtai atsistojo. Jo sargyba nuogąstavo, kad tai gali būti Vytauto klasta, siekiant išvilioti jį iš tėvynės, tačiau didysis valdovas prisiminė pažadą, duotą Perkūno šventykloje Lizdeikai prieš jam virstant pelenais: „... mano vaikai, vaikų vaikai ir jų vaikai laikysis duotos priesaikos. Pagonybė neišnyks. “
– Vytautas statė mūsų imperiją Rytuose, – tvirtai ištarė Jogaila, sugriebdamas Perkūno kardo rankeną. – Jei sugrius jo tvirtovė, Roma ateis čia. Balnokite žirgus. Mes vykstame į pietus.
Lietuvos žvalgai dar nebuvo matę tokio reginio: pats Jogaila, lydimas tūkstančių elitinių pagonių raitelių, skriejo per Rytų Europos lygumas kaip gyva audra. Jo nešamas kardas ore palikdavo mažas elektros iškrovas, o virš jų jojančių pulkų danguje nuolat dundėjo tolimas griaustinis, draskydamas Vatikano giedamą Anatemą dar prieš jiems pasiekiant tikslą.
Lemiamo mūšio išvakarėse, kai krikščionių laivai-citadelės jau buvo pasirengę pradėti galutinį Vytauto tvirtovės apšaudymą, pagonių stovykloje pasigirdo tūkstančių žirgų kanopų dundesys.
Vytautas išėjo į kiemą ir pamatė iš dulkių debesies išnyrantį Jogailą. Du valdovai, pusbroliai, susitiko žvilgsniais. Jogaila išsitraukė Perkūno kardą, o Vytautas iškėlė Gintarinę ietį. Dviejų dieviškųjų ginklų energijos susidūrė ore, sukurdamos akinantį melsvų žaibų ir vandens garų sūkurį, kuris akimirksniu nuplovė visą dvasinį krikščionių prakeiksmą nuo pakrantės. Pagonių jėga vėl buvo gyva.
– Atleisk, kad vėlavau, pusbroli, – tarė Jogaila, o jo akys sužibo pagoniško dievo ugnimi. – Parodykime jiems, ką reiškia mūsų kraujo paktas.