Kareiviui

Mielas drauge, kai dangų uždengia naktis,
Tamsa ištirpina paraudusį skliautą,
Tu išsekęs į nemigos duobę krenti,
Kaip upę stabdydamas ašarų srautą.

Tik saulei pakirdus, kaip tikras kareivis
Tu šautuvą griebsi ir kartu su kitais
Žygiuosi per kaimus, kur topolio kreivo
Pridengti besupuvantys karo žirgai.

Raminsi tu sielą vynu ir merginom
Užtrauksi net dainą, panašią į šauksmą.
Galiausiai nugrimsi su skausmo lavinom
Pabaigęs dainuoti, į naktį bejausmę.

Ištarsi vėliau: „Man tik Dievas teisėjas“.
Prieš rytui išauštant, po pirmosios šalnos,
Tarytum pailsęs nakty Odisėjas
Sapnuosi Itakę. Bet negrįši namo.