Kayonos žemė

Prologas

Naktis buvo tyli, bet nerami. Gulėjau prigludusi prie žemės, beveik susiliejusi su ja, tarsi būčiau tik dar vienas šešėlis tarp medžių. Drėgna žolė vėsino delnus, o kūnas drebėjo ne vien nuo šalčio – veikiau nuo nuovargio, kuris kaupėsi jau ne pirmą dieną.
Nebeskaičiavau, kiek laiko keliavau. Skaičiai buvo praradę prasmę. Likę tik pojūčiai: alkis, deginantis skrandį; troškulys, džiovinantis lūpas, ir keistas jausmas krūtinėje – lyg kažkas tyliai, bet atkakliai vestų pirmyn, net kai protas prašė sustoti.
Tarp medžių pamačiau šviesą. Ji nebuvo ryški ir ne agresyvi, tačiau gyva. Sulaikiau kvėpavimą ir lėtai pasislinkau arčiau, atsargiai, tarsi pati būčiau nakties dalis. Mačiau ugnį. Girdėjau balsus. Žmones.
Jie nešaukė. Nesijuokė garsiai. Judėjo ramiai, apgalvotai. Tai buvo keista ir pavojinga.
Prispaudžiau kaktą prie už mane didesnio šalto akmens ir stebėjau. Ne pirmą kartą man buvo pasirodę, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau – ir ne pirmą kartą baimė kuždėjo, jog klystu. Viltis visada buvo klastinga. Ji vertė žengti žingsnį per toli.
Prie laužo sėdėjo keli vyrai. Kiti vaikščiojo pavieniui, tarsi saugotų vietą ne iš įpročio, o iš būtinybės. Jų judesiai buvo tylūs, tikslūs, tačiau man kažkodėl ne svetimi.
Krūtinę užliejo jausmas, kurio nemokėjau įvardyti. Tai nebuvo džiaugsmas. Ne palengvėjimas. Veikiau atpažinimas. Lyg kūnas žinotų anksčiau nei protas.
Nepriartėjau. Tik stebėjau.
Laikas slinko nepastebimai. Gal valanda. Gal daugiau. Kol tylą sudrumstė tolimas kanopų dundesys. Krūptelėjau ir pasitraukiau giliau į šešėlį. Į stovyklą atjojo dar keli raiteliai. Keletas ramių žodžių ir jie susibūrė ratu. Kažkas buvo ne taip.
Pajutau, kaip sudrėko delnai. Instinktas liepė trauktis. Protas – palaukti. Pasirinkau tarpą tarp krūmų, arčiau žemės, arčiau tiesos, kurios bijojau, bet troškau labiau nei bet ko kito. Ir tada padariau klaidą. Po keliu trakštelėjo šakelė – per garsiai. Per aiškiai.
Sustingau.
Nespėjau nei pabėgti, nei slėptis, kai šešėlis atsiskyrė nuo medžio. Staigus judesys, truktelėjimas – ir pasaulis apsivertė. Skruostu trenkiausi į žemę, burnoje pajutau kartų molio skonį.
– Nejudėk, – išgirdau balsą. Ramų. Pavojingą.
Virvės susiveržė aplink riešus ir kojas. Tvirtai. Be pykčio. Be skubos. Bet aš neklykiau. Tik giliai kvėpavau, stengdamasi nesubyrėti.
– Ko čia ieškai? – paklausė kitas balsas.
Pakėliau akis. Aplink stovėjo vyrai. Jų veidų neįžiūrėjau – naktis buvo per tanki. Bet jaučiau jų žvilgsnius. Vertinančius. Atsargius.
– Aš... – balsas sudrebėjo, todėl nutilau. Nurijau seiles. – Norėjau sužinoti, ar tai tikra vieta.
Įsivyravo tyla.
– Ar žinai, kur esi? – paklausė tas pats balsas.
Linktelėjau. Lėtai.
– Tai kalbėk.
Užsimerkiau akimirkai. Ne tam, kad pasislėpčiau – tam, kad susigrąžinčiau save.
– Mano vardas Yara, – ištariau tyliai. – Aš ieškau savųjų.
Kažkas priėjo arčiau. Pajutau jo esybę per arti – tai buvo per stipru.
– Iš kokios genties?
– Iš Matákai, – pasakiau. Žodis buvo senas. Trapus. – Aš... daugiau nieko neturiu.
Vėl tyla. Ilga. Sunki. Tada kažkas atsiduso.
– Atriškit ją. Duokit pavalgyti, – buvo pasakyta. – Ji per silpna meluoti.
Virvės atsilaisvino. Atsistojau, tačiau kaip mat suklupau ant kelių, nes iš tiesų buvau nusilpusi. Kažkieno ranka atsargiai padėjo atsistoti. Pakėliau akis į ugnį. Pirmą kartą per labai ilgą laiką aš nebėgau.