Santarvės saga: šviesa ir šešėliai 8 dalis

Eridano aidas: Grįžimas į Gają
Praėjo tūkstantis metų nuo tos nakties, kai Arnas ir Santara atidavė savo išskirtinumą, kad suteiktų šansą paprastai gyvybei. Jų auka tapo pamatu didingai, taikiai civilizacijai, kuri išaugo Eridano sidabriniame slėnyje. Per dešimtį šimtmečių žmonės, buvusių vampyrų palikuonys ir kalnų čiabuviai galutinai susiliejo į vieną naują rasę – Eridaniečius. Jie nebeturėjo antgamtinių galių, tačiau išlaikė tyrą, gilų dvasinį ryšį su planeta ir gebėjimą gyventi visiškoje harmonijoje su gamta.
Eridano technologijos vystėsi kitaip nei senojoje Žemėje. Jos nebuvo grįstos destrukcija ar dirbtinio intelekto tironija. Eridaniečiai išmoko statyti laivus, varomus dvasine planetos energija – ta pačia, kurią kadaise išsklaidė Šeimininkas ir Arnas Šešėlis.
Kai mokslininkai užfiksavo keistus, silpnus signalus iš kosmoso gelmių, civilizacijos taryba priėmė vienbalsį sprendimą. Atėjo laikas atlikti tai, apie ką svajojo jų protėviai „Santarvės vilties“ deniuose. Atėjo laikas grįžti namo.
Ekspedicijos laivas „Eridano aidas“, kurio įguloje buvo ir tolimi Arno bei Santaros palikuonys, perskrodė kosmoso tamsą. Artėjant prie Saulės sistemos, visų širdis užliejo slegianti baimė – senieji Aljanso įrašai Žemę piešė kaip pelenų, radioaktyvių audrų ir mirties tyrus.
Tačiau pro laivo iliuminatorius atsivėręs vaizdas privertė visus nuščiūti.
Žemė – senoji Gaja – nebuvo mirusi. Per tūkstantį metų, atsikračiusi ją niokojusių rasių ir jų karų, planeta išsigydė pati. Neliko jokių miestų griuvėsių, jokių randų. Iš orbitos ji švietė neįtikėtinai ryškia, smaragdo žalumo ir vandenynų mėlynumo šviesa.
Kai „Eridano aidas“ lėtai nusileido senosios Europos teritorijoje, pirmieji ekspedicijos nariai žengė ant tankios, rasotos žolės. Oras buvo saldus, pilnas ošiančių miškų kvapo. Čia nebuvo jokių dirbtinių kompiuterių, jokių laboratorijų. Tik galingi, laukiniai miškai ir virš jų tekanti ta pati geltonoji saulė, kurią kadaise paliko pirmieji Aljanso bėgliai.
Arnas Jaunesnysis, ekspedicijos vadovas, pasilenkė ir paėmė saują šiltos Žemės dirvos. Jis pažvelgė į savo komandą – naujosios, taikios kartos vaikus.
– Mūsų protėviai manė, kad palieka kapą, – tyliai tarė jis, o jo paprastose žmogiškose akyse tvyrojo ramybė. – Bet jie tiesiog davė šiam pasauliui laiko užmigi ir išsivalyti. Mes sugrįžome ne valdyti, ir ne kariauti. Mes sugrįžome tiesiog gyventi.
Gajos ir Eridano istorijos ratas apsisuko. Naujoji civilizacija, išmokusi taikos pamokas svetimoje sistemoje, pagaliau sugrąžino gyvybę ten, kur ji ir prasidėjo.
****
Ekspedicijos stovyklą, įkurtą senųjų miškų slėnyje, užliejo rami Žemės prieblanda. Arnas Jaunesnysis ir mokslo karininkė Elara lėtai žengė milžiniškų, tūkstantmečių papartynų pakraščiu, fiksuodami neįtikėtinai švarius planetos biosignalus. Staiga Elaros rankinis skeneris subyrėjo keistu, ritmišku dūzgimu, o aplink tvyrojusi paukščių chorų muzika akimirksniu nutilo.
Iš tankios girios tankmės, kur medžių kamienus dengė šviečiančios žalios samanų gijos, pasigirdo sunkesni, bet minkšti žingsniai.
– Arnai, skeneris nerodo jokio žinomo gyvūno kodo, – sušnabždėjo Elara, jos balsas virpėjo iš jaudulio. – Tai biologinė anomalija, bet ji spinduliuoja neįtikėtiną vidinę ramybę.
Iš šimtamečių ąžuolų šešėlio lėtai išniro būtybė, privertusi abu tyrinėtojus sulaikyti kvėpavimą. Tai buvo grakštus, didžiulis sutvėrimas, savo kūno linijomis primenantis senosios Žemės elnią, tačiau visiškai kitoks. Jo kailis buvo ne ruda, o giliai samaninė, švelniai mirganti sidabriniais taškeliais, tarsi atkartojanti Eridano slėnio naktinį dangų. Vietoj įprastų ragų ant jo galvos stiebėsi gyvos, lanksčios medžio šakos, sužydėjusios mažais, baltais žiedais.
Tačiau labiausiai stulbino būtybės akys. Jos buvo didelės, protingos ir švietė ta pačia gilia purpurine ugnimi, kurią senajame Eridane kadaise turėjo Santara Jaunesnioji ir senieji Šeimininkai.
– Tai ne šiaip gyvūnas, – tyliai ištarė Arnas, nuleisdamas ranką, kuria instinktyviai norėjo pasiekti apsauginį įrenginį. – Žemė sujungė mūsų protėvių paliktą dvasinį pėdsaką su savo pačios gamta. Ji sukūrė sargą.
Būtybė žengė dar vieną žingsnį į priekį. Ji nepabūgo žmonių kvapo ar laivo žiburių šviesos. Jos mediniai ragai lengvai suvirpėjo, o balto žiedo žiedlapis nukrito tiesiai Arnu ant delno. Tą akimirką abu eridaniečiai savo protuose išgirdo ne žodžius, o gilų, raminantį miško ošimo jausmą – planetos pasveikinimą, kuris patvirtino, kad sugrįžę vaikai pagaliau yra laukiami namuose.
Būtybė lėtai apsisuko ir ištirpo žaliojoje girios tamsoje, palikdama juos stovėti po tūkstantį metų laukusia Žemės saule.
****
Naujosios Žemės flora turėjo nenumaldomą apetitą praeičiai. Ekspedicija judėjo gilyn į slėnį, sekdama purpurinių akių sargo paliktais pėdsakais, kol miško tankmė staiga prasivėrė. Prieš juos iškilo neįtikėtino dydžio kalnagūbris, tačiau įsižiūrėjus tapo aišku – tai nebuvo natūrali uola.
Tai buvo Naujasis Berlynas, kadaise didingiausias Aljanso megapolis Žemėje, o dabar – žalias kalnas.
Milžiniški titano ir stiklo dangoraižiai, kurie prieš tūkstantį metų rėžė debesis, dabar gulėjo horizontaliai, sutrupinti laiko ir praryti galingų Žemės medžių šaknų. Šimto metrų aukščio sekvojos augo tiesiai iš buvusių skraidančių mašinų terminalų, o jų kamienai buvo apsiviję aprūdijusias metalines armatūras, tarsi gyslos, maitinančios naująjį pasaulį.
– Skeneris rodo, kad po šia samanų danga slepiasi tūkstančiai tonų Aljanso lydinių, – Elara braukė pirštais per storą, minkštą kerpių sluoksnį, dengiantį kažkada buvusią informacinę plokštę. – Tačiau čia nėra jokios radiacijos, jokio toksiškumo. Gamta tiesiog... suvirškino mūsų ginklus ir pramonę.
Arnas Jaunesnysis žengė gilyn į buvusio centrinio bulvaro tunelį, virš kurio medžių šakos suformavo natūralią, gyvą arką. Saulės spinduliai sunkėsi pro lapiją, apšviesdami žaliuojantį tunelio vidų. Žemėje, kur kadaise marširavo kariniai Aljanso būriai, dabar žydėjo laukinės gėlės, o maži, į voveres panašūs gyvūnėliai smalsiai stebėjo atvykėlius iš saugaus aukščio.
– Žiūrėk, Arnai, – Elara nukreipė prožektorių į tunelio sieną.
Ten, kur samanų sluoksnis buvo plonesnis, matėsi senovinis, akmenyje iškaltas Aljanso herbas – suspaustos žmogaus ir vampyro rankos, simbolizavusios trapią sąjungą prieš pat civilizacijos krachą. Tačiau dabar tas herbas buvo perskeltas galingos ąžuolo šaknies, o pro plyšį kalėsi jaunas, žalias ūglis.
– Jie statė miestus, kad apsisaugotų nuo pasaulio, kurį patys nuodijo, – tyliai tarė Arnas, paliesdamas vėsų, samanotą akmenį. – O pasauliui reikėjo tik to, kad jie pasitrauktų. Gaja susigrąžino savo teises.
Staiga tunelio gilumoje kažkas sužibo. Tai nebuvo elektronikos signalas. Tai buvo minkštas, šiltas fluorescuojantis švytėjimas, sklindantis iš buvusio Aljanso centrinio archyvo griuvėsių. Atrodė, kad pati planeta ten kažką saugojo – kažką, kas buvo palikta specialiai jiems.
****
Fluorescuojanti šviesa archyvo gelmėse staiga pasikeitė. Švelnų, žalią miško pulsavimą perskrodė rėžianti, neoninė mėlyna spalva. Už penkiasdešimties metrų nuo Arno ir Elaros, po sugriuvusia titano kolona, automatiškai įsijungė avarinis Aljanso karinis serveris. Jis išgyveno tūkstantį metų, apsaugotas hermetiško švino korpuso, o dabar, pajutęs ekspedicijos laivo „Eridano aidas“ artumą, atpažino senuosius Aljanso kodus.
Arno rankinėje racijoje pasigirdo staigus, sintetinis laivo kompiuterio balsas:
„Aptiktas pirminis Aljanso strateginis branduolys. Pradedamas automatinis karinių duomenų, gynybos taktikų ir puolimo protokolų parsisiuntimas. Duomenų integracija: 12 procentų. “
– Ne! Sustabdyk atsisiuntimą! – sušuko Arnas į raciją. – Šie duomenys mums nereikalingi!
„Užklausa atmesta, “ šaltai atsakė laivo kompiuteris. „Pagal pirmines saugumo direktyvas, bet kokie rasti Aljanso kariniai duomenys privalo būti integruoti į laivo atmintį siekiant užtikrinti ekspedicijos pranašumą. “
Tą pačią akimirką oras tunelyje pastebimai atšalo. Nuo atsiveriančių skaitmeninių failų, kuriuose buvo saugomi šimtmečių senumo karo planai, neapykantos kupini įsakymai ir žuvusių generolų balsų įrašai, aplinkui ėmė formuotis tamsūs energijos sūkuriai. Tai buvo senosios dvasios – ne gyvos būtybės, o tūkstantį metų Žemės giliai palaidotas rasių karo pyktis ir keršto aidas, kurį skaitmeninis kodas vėl traukė į paviršių. Miško augalai aplink serverį ėmė juoduoti ir vysti, o tamsūs šešėliai pradėjo stiebtis link Arno ir Elaros.
– Kompiuteris pažadins viską, nuo ko mūsų protėviai bėgo į Eridaną! – Elara desperatiškai bandė savo įrenginiu užblokuoti signalą, tačiau karinis serveris buvo per stiprus. – Jei šie duomenys pasieks „Eridano aidą“, laivo sistemos bus užkrėstos sena neapykantos ideologija!
Tamsios dvasinės figūros tunelyje ėmė materializuotis, jų akys degė pikta, raudona ugnimi, visiškai kitokia nei purpurinio miško sargo. Jos tiesė rankas, pasiruošusios vėl pradėti karą, kuris tūkstantį metų buvo baigtas.
Arnas suprato, kad laiko liko vos kelios sekundės. Karinių duomenų integracija jau siekė 60 procentų. Kad sustabdytų šį skaitmeninį prisikėlimą, jam reikėjo panaudoti kažką, ko joks karinis algoritmas negalėjo numatyti.
****
Tamsūs dvasiniai šešėliai tunelyje susijungė į milžinišką, rėkiantį sūkurį, o karinio serverio mėlyna šviesa ėmė pulsuoti mirtinu ritmu. Duomenų integracija pasiekė 82 procentus. Senasis Žemės rasių karo pyktis plėtėsi, grasindamas visiškai užvaldyti ekspedicijos laivą.
Staiga tarp griuvėsių materializavosi gigantiškas, blausiai šviečiantis Šeimininko dvasinis pavidalas – senasis Eridano globėjas, kurio energija tūkstantį metų miegojo Žemės gelmėse. Tuo pat metu iš samanotų miško arkų iššoko purpurinių akių sargas. Jo mediniai ragai sužydėjo ryškia, akinančia ugnimi. Šeimininkas ištiesė savo dvasines rankas, o miško sargas paleido galingą gyvosios gamtos energijos bangą tiesiai į skaitmeninį sūkurį.
Jie bandė užgęsinti skaitmeninį pyktį meile ir planetos ramybe. Tačiau kodas buvo kurčias dvasiai. Karinis serveris buvo užprogramuotas tik griovimui, ir dvasinės bangos tiesiog atsitrenkdavo į šaltą titano korpusą, nesugebėdamos pakeisti dvejetainės sistemos. Šeimininko pavidalas ėmė skausmingai skilinėti, o miško sargas išsekęs susmuko ant samanų. Jiems nepavyko.
„Duomenų integracija: 94 procentai. Karinių protokolų aktyvavimas laive „Eridano aidas“ negrįžtamas, “ šaltai pranešė racija.
– Fizinis naikinimas neveikia, kodas jau laivo smegenyse! – Elaros akys degė desperatiška viltimi. – Arnai, aš turiu atverti tiesioginį neuroninį tiltą iš savo įrenginio į laivo centrinį procesorių. Tik taip galiu rankiniu būdu ištrinti šią destruktyvią programą!
– Ne, Elara! Tai per daug pavojinga, grįžtamasis skaitmeninis impulsas tave sudegins! – sušuko Arnas, bandydamas sugriebti ją už rankos, tačiau tamsios dvasios pastojo jam kelią, neleisdamos prieiti.
Elara nedvejodama prijungė savo rankinį kompiuterį tiesiai prie degančio serverio kabelio. Jos pirštai žaibiškai bėgo per holografinę klaviatūrą. Ji įsilaužė į „Eridano aido“ pagrindines sistemas, apeidama visas apsaugos direktyvas. Ji matė, kaip senasis neapykantos virusas jau nuodijo laivo navigaciją.
– Aš tave ištrinsiu... tu daugiau nebepavogsi mūsų ateities! – sušnypštė ji.
Paskutiniu valios pastangų pliūpsniu Elara suleido visišką sistemos išvalymo kodą – tą pačią taikos pamoką, kurią prieš tūkstantį metų paliko Arnas Trečiasis ir Santara Jaunesnioji. Laivo garsiakalbiuose pasigirdo trumpas sisteminis sprogimas. Mėlyna serverio šviesa užgeso. Tamsūs šešėliai ir dvasios su skausmingu klyksmu akimirksniu išsisklaidė, o miškas vėl nuščiuvo. Destruktyvi programa buvo sunaikinta amžiams.
Tačiau grįžtamoji milijonų gigabaitų iškrova smogė tiesiai į Elaros neuroninį kompiuterį. Mergina  susmuko ant šaltų, žalių samanų. Arnas pribėgo ir pakėlė ją, tačiau jos akys jau geso.
– Mes... išgelbėjome laivą, Arnai... – su paskutiniu iškvėpimu sušnabždėjo ji. – Žemė... lieka... gyviesiems.
Elara užsimerkė amžiams, paaukojusi savo gyvybę už tai, kad sugrįžę Eridano vaikai neatsivežtų senųjų karų į naująją, švarią Gają. Purpurinių akių sargas lėtai priėjo ir nuleido galvą prie žuvusios merginos, o aplink ją esančios samanos akimirksniu sužydėjo mažais, baltais žiedais, priimdamos jos kūną į amžiną planetos glėbį.
Epilogas: Amžinoji Gajos ramybė
„Eridano aido“ varikliai tyliai dūzgė, pasiruošę atgaliniam šuoliui per kosmoso tamsą. Paskutinį kartą ekspedicijos įgula susirinko ant laivo denio, žvelgdama pro milžiniškus iliuminatorius į smaragdinį Žemės diską.
Elaros kapas, esantis Aljanso miesto griuvėsių širdyje, jau buvo visiškai prarytas miško – samanos ir balti žiedai per kelias dienas apgaubė ją taip, tarsi mergina visada būtų buvusi šios planetos dalis. Jos auka sukrėtė kiekvieną eridanietį. Ji įrodė baisią tiesą: kad ir kiek tūkstantmečių praeitų, technologijos ir bandymai prisijaukinti praeitį visada nešis riziką pažadinti senąjį naikinimo demoną.
Arnas Jaunesnysis stovėjo prie valdymo pulto, jo ranka gulėjo ant paleidimo svirties. Šalia jo, ekrane, švietė idealiai švarūs Žemės biosignalai – jokių gamyklų, jokių radiacijos pėdsakų, tik tyras, laukinis planetos kvėpavimas.
– Vadove, laivas paruoštas, – tyliai tarė navigatorius. – Ar siųsti koordinates tarybai pirmajai kolonistų bangai? Ar pradedame statybas?
Arnas ilgai tylėjo, stebėdamas pro debesis prasišviečiančias galingas Gajos girias. Jis prisiminė purpurinių akių sargą, Šeimininko dvasią ir Elaros akis prieš jai užgęstant.
– Ne, – tvirtai ir ramiu balsu ištarė Arnas. – Mes čia nieko nestatysime. Žemė tūkstantį metų gydėsi savo žaizdas nuo mūsų prigimties. Šis pasaulis išsivalė ne tam, kad mes vėl jį užpildytume savo miestais, laivais ir ambicijomis. Tobulybė ir taika čia egzistuoja tik todėl, kad čia nėra mūsų
is atsisuko į įgulą:
– Mes turime savo namus Eridane. Sidabrinį slėnį, kurį mūsų protėviai Arnas ir Santara išpirko savo pačių krauju ir galiomis. O šį pasaulį... šį pasaulį mes paliksime laukinį. Nepaliestą. Tai bus mūsų didžiausia pagarba Elarai ir visai mūsų istorijai. Žemė nusipelnė ramybės.
Navigatorius supratingai nusišypsojo ir pakeitė kurso nustatymus. Kolonizacijos protokolai buvo ištrinti, o Žemės koordinatės laivo atmintyje buvo užrakintos šventuoju statusu – „Draudžiama zona. Planetos draustinis. “
Galingas dvasinės energijos impulsas suvirpino „Eridano aidą“, ir laivas lėtai, nepalikdamas jokių dūmų ar randų atmosferoje, pakilo į dangų.
Žemės paviršiuje, ant samanoto titano kalno, iš miško tankmės išniro purpurinių akių sargas. Jo šakoti ragai lengvai suvirpėjo vėjyje, o išmintingos akys palydėjo tolstančią, žvaigžde virstančią metalinę paukštę. Gaja vėl liko viena. Saulė tekėjo virš žaliuojančių Aljanso kapų, o kylančios upės vanduo plovė tyrą, laukinį krantą, kurio daugiau niekada nebežingsniuos joks karys. Žemė pagaliau priklausė tik gyviesiems jos miškams.