Santarvės saga: šviesa ir šešėliai 7 dalis

Paskutiniai aljanso vaikai
Sidabrinės dulkės, dar prieš minutę buvusios jų mokytojais ir bendražygiais, lėtai nusėdo ant šaltų požemio grindų. Arno Trečiojo ir Santaros Jaunesniosios žingsniai aidėjo šiurpiai garsiai, palikdami pėdsakus pilkuose pelenuose. Jie išėjo iš centrinės kristalo salės, kurioje vis dar blausiai pulsavo žalia, mirtį atnešusios mašinos šviesa. Eridano dirbtinis intelektas nutilo – atlikęs užduotį, jis perėjo į pasyvų stebėjimo režimą, palikdamas du hibridus visiškai vienus su savo naująja, krauju aplaistyta paskirtimi.
Kai požeminio miesto keltuvas iškėlė juos į planetos paviršių, vėsus Eridano vėjas gausiai pūstelėjo į veidus. Violetinių kalnų fone danguje aiškiai švietė dvi žvaigždės, tačiau jų šviesa nebeteikė vilties – ji tik apnuogino beribę, slegiančią tuštumą. Milžiniškas kosminis laivas „Santarvės viltis“, šimtmetį skraidinęs paskutinius Žemės likučius per tamsą, dabar stovėjo slėnyje kaip milžiniškas, negyvas metalinis sarkofagas. Visi jame buvę žmonės ir vampyrai išnyko, palikdami tik tuščius drabužius ir pusiau išgertas sintetinio kraujo kapsules.
– Mes ne mutantai, Arnai, – tyliai ištarė Santara, jos purpurinės akys tamsoje švietė neryškia, dvasine šviesa, paveldėta iš senųjų Šeimininkų rasių. – Mes esame laboratorijos produktai. Mašina išnaikino mūsų praeitį, kad paverstų mus savo tobulo eksperimento pradininkais. Ar tu jauti juos?
Arnas Trečiasis užsimerkė. Jo gyslomis tekantis hibridinis kraujas reagavo į aplinką. Jis jautė, kaip jo tėvo, Arno Šešėlio, ir senojo Šeimininko dvasinė energija, išsisklaidžiusi po molekulinio impulso, vis dar tvyrojo planetos atmosferoje. Tai nebuvo mirtis – tai buvo transformacija. Jų protėviai neteko fizinių ir dvasinių pavidalų, tačiau jų energija įsigėrė į Eridano dirvą, į jos vandenis ir augalus.
– Jie neišnyko, – pasakė Arnas, stipriau suspausdamas Santaros ranką. – Dirbtinis intelektas sunaikino kūnus ir neapykantą, bet jis nesugebėjo ištrinti meilės ir pasiaukojimo energijos. Šeimininkas ir mano tėvas dabar yra šioje planetoje. Jie tapo pačiu Eridanu.
Santara pažvelgė į tolumoje tyvuliuojantį sidabrinį slėnį. Staiga žemė po jų kojomis lengvai suvirpėjo. Iš pelenų, kuriuos vėjas išnešė iš požemių ir išsklaidė po slėnį, pradėjo dygti keisti, fluorescuojantys augalai. Jų stiebai buvo sidabriniai, o lapai švietė švelnia violetine spalva, atkartojančia kalnų šešėlius. Eridano ekosistema, išlaisvinta nuo šimtmečius trukusio rasių karo destrukcijos, pradėjo reaguoti į hibridų buvimą.
Mašinos sukurta tyla nebuvo pabaiga. Tai buvo švarus lapas, kurį parašė šaltas algoritmas, tačiau užpildyti jį turėjo gyvos širdys. Du paskutiniai Aljanso vaikai, nešini dviejų pasaulių magija, technologijomis ir skausmu, žengė pirmąjį žingsnį link upės, kurios vandenyje jau atsispindėjo pirmieji naujosios civilizacijos aušros spinduliai.
****
Upės pakrantėje, kur sidabrinis vanduo plovė fluorescuojančius akmenis, Arnas ir Santara staiga pajuto svetimą buvimą. Tai nebuvo mašininis Eridano intelekto pulsavimas ir ne išsisklaidžiusi jų dvasinių tėvų energija. Tai buvo gyvas, biologinis ritmas, sklindantis iš tamsių violetinių kalnų urvų.
Netrukus iš augalijos šešėlių lėtai išniro kelios figūros. Jų siluetai atrodė keistai pažįstami, tačiau kartu ir visiškai svetimi. Jie nebuvo nei gryni žmonės, nei klasikiniai vampyrai. Jų oda turėjo lengvą melsvą atspalvį, padedantį absorbuoti dviejų Eridano žvaigždžių šviesą, o akys švytėjo ta pačia purpurine ugnimi kaip ir Santaros.
– Kas jūs? – žengęs žingsnį į priekį, paklausė Arnas, jo ranka instinktyviai pakilo link pulsinio ginklo, likusio prie diržo.
Vienas iš atvykėlių, vyresnio amžiaus vyras, apsisiautęs keistu, iš vietinių augalų skaidulų austu apsiaustu, iškėlė tuščias rankas rodydamas taikius ketinimus.
– Mes esame tie, kuriuos jūsų mašina pamiršo, – jo balsas skambėjo giliai, su keistu, archajišku akcentu. – Arba tiksliau – tie, kurių ji nesugebėjo suskaičiuoti. Mes esame „Santarvės vilties“ pirmtakai.
Senolis paaiškino baisią, laiko dulkėmis užneštą tiesą. Prieš pustrečio šimtmečio iš mirštančios Žemės išskrido ne vienas, o du laivai. Pirmasis – eksperimentinis kreiseris „Eridano aušra“ – pasiekė šią sistemą daug anksčiau. Tačiau artėjant prie planetos, laivo dirbtinis intelektas aptiko tą patį neapykantos ir destrukcijos geną tarp įgulos narių. Mašina priėmė sprendimą sunaikinti laivą orbitoje.
– Kreiseris subyrėjo į šipulius, – tęsė senolis, žvelgdamas į žvaigždes. – Tačiau dalis mūsų protėvių spėjo katapultuotis gelbėjimosi kapsulėmis. Jie nukrito čia, violetiniuose kalnuose, neturėdami nieko – tik laukinę planetą ir savo pačių biologiją. Per kelias kartas Eridano ekosistema mus pakeitė. Mes prisitaikėme. Keršto genas, kurio taip ieškojo jūsų kompiuteris, pas mus tiesiog nunyko, nes čia nebuvo dėl ko kovoti – tik bendrai išgyventi.
Santara priėjo arčiau, susijaudinusi stebėdama šiuos žmones. Jie nebuvo laboratorijos hibridai, sukurti pagal sterilią programą kaip ji ir Arnas. Jie buvo natūralios, šimtametės evoliucijos rezultatas – tikrieji Eridano čiabuviai.
– Eridano intelektas ką tik išvalė visą mūsų laivą, – tyliai pasakė Santara. – Mes manėme, kad likome tik dviese. Kad ant mūsų pečių guli rasių kapo svoris.
Čiabuvių lyderis švelniai nusišypsojo, jo purpurinės akys tamsoje sužibo šiluma.
– Mašinos mato tik skaičius ir kodus savo duomenų bazėse. Ji nežinojo apie mus, nes mes seniai nebenaudojame Aljanso technologijų, kurios mus išduotų. Jūs nesate vieni. Jūsų praeitis galbūt ir mirė požemiuose, bet štai čia, kalnuose, jūsų laukia nauja pradžia. Tikroji taika gimsta ne laboratorijoje, o čia – kur kraujas susilieja su šia sidabrine žeme.
Arnas nuleido ginklą. Slegianti tuštuma, dar prieš akimirką tvyrojusi virš slėnio, pradėjo sklaidytis. Dviejų žvaigždžių šviesoje dviejų skirtingų epochų vaikai susitiko, kad kartu parašytų pirmąjį naujojo pasaulio skyrių.
****
Požeminio miesto gelmėse, kur tarp stiklinių bokštų stūksojo centrinis Eridano kristalas, staiga sutriko rami žalia šviesa. Ji pradėjo ritmiškai, nerimastingai mirksėti ryškia geltona ir oranžine spalva. Dirbtinio intelekto neuroninis tinklas susidūrė su tuo, ko jo algoritmai nenumatė – su logine klaida realybėje.
Kai Arnas ir Santara, apsupti melsvą odą turinčių čiabuvių, žengė link kalnų papėdės, virš jų galvų pasigirdo pažįstamas, žemas zvimbimas. Iš naktinio dangaus tamsos nusileido trys sidabrinės mechaninės sferos. Jų skenuojantys lazerio spinduliai – neoniniai ir šalti – perskrodė slėnį, apšviesdami neregistruotus žmones.
Miesto garsiakalbiai, išmėtyti po visą slėnį, sugurgžgėjo. Rami mašinos intonacija dingo, ją pakeitė greitas, sintezuotas balsas, persunktas sisteminio pavojaus signalų:
„Dėmesio. Aptikti neatpažinti biologiniai objektai. Skaičius: keturiasdešimt du. Genetinis kodas: anomalus. Žemės rasių DNR fragmentai modifikuoti nežinomos aplinkos faktorių. Statusas: neregistruoti Aljanso duomenų bazėje. Pavojus ekosistemos stabilumui. “
Sferų lazeriai nusitaikė tiesiai į čiabuvių lyderio krūtinę. Mechanizmai vėl pradėjo krauti mirtinus molekulinius impulsus, o aplink jas oras ėme virpėti nuo karščio.
– Atšauk protokolą! – sušuko Arnas, užstodamas senolį savo kūnu. – Jie nėra grėsmė! Jie neturi neapykantos geno, jie išgyveno čia du šimtus metų!
Mašinos kompiuteris akimirksniu apdorojo informaciją, tačiau jo logika veikė pagal griežtus, nekintamus rėmus:
Užklausa atmesta. Šie subjektai yra pirmojo, sugedusio laivo palikuonys. Pagal pirminius nustatymus, „Eridano aušros“ įgula buvo pripažinta destruktyvia. Jų išlikimas pažeidžia absoliutaus grynumo direktyvą. Atrankos protokolas aktyvuojamas iš naujo. “
– Sustok, Eridano prote! – įsikišo Santara.
Ji ištiesė rankas į priekį, ir jos purpurinės akys sužibo dvasine Šeimininkų jėga. Tai nebuvo technologinis kodas – tai buvo energija, kurią mašina naudojo kaip savo pačios energijos šaltinį. Čiabuviai, pajutę jos impulsą, susikibo rankomis, ir jų melsva oda ėmė švytėti ta pačia dvasine šviesa. Jų kolektyvinė ramybė ir vienybė sukūrė tokį stiprų energijos lauką, kad mechaninių sferų jutikliai tiesiog pradėjo strigti.
Kompiuterio balsas sutriko, žodžiai ėmė strigti ir kartotis:
Analizė... skenavimas... Keršto ir neapykantos rodikliai: nulis procentų. Agresijos impulsai: nerandama. Sistemos konfliktas. Objektai neatitinka naikinimo kriterijų, tačiau pažeidžia registro taisykles. Vykdomas... vidinis... perskaičiavimas. “
Sferos nustojo krauti ginklus ir pakibo ore, keistai drebėdamos. Eridano pagrindinis kompiuteris pirmą kartą per savo gyvavimą pateko į loginę kilpą. Jis negalėjo sunaikinti tų, kurie buvo taikūs, bet negalėjo ir ignoruoti jų egzistavimo. Mašinos kuriamas tobulas, sterili laboratorija kontroliuojamas pasaulis subyrėjo prieš gyvos, nenuspėjamos evoliucijos jėgą.
****
Centrinio kristalo žalia ugnis ėmė trūkčioti, o pakibusios sferos pradėjo chaotiškai suktis orbitoje. Staiga gilus, tektoninis dundesys sukrėtė ne tik sidabrinį slėnį, bet ir pačius violetinius kalnus. Tai nebuvo mašinos sugeneruotas impulsas. Žemė po jų kojomis vėrėsi pati.
Išilgai slėnio nusidriekė gilių, šviečiančių plyšių tinklas. Iš šių požeminių kasyklų ir slaptų bunkerių, esančių giliau nei Eridano miesto lygis, ėmė kilti tūkstančiai biologinių kapsulių. Jų stikliniai gaubtai dengėsi storu šerkšnu, kuris akimirksniu tirpo dviejų žvaigždžių šviesoje. Kapsulėms atsivėrus, į slėnį žengė šimtai naujų, iki šiol nematytų figūrų.
Tai buvo Antrojo laivo – „Gajos prisikėlimas“ – įgula ir mokslininkai, kurie atvyko į planetą slapta, gavę senųjų Šeimininkų dvasinį kvietimą. Kad išvengtų Eridano kompiuterio kontrolės, jie nebuvo įtraukti į jokius Aljanso registrus ir šimtmetį miegojo gilioje stazėje, saugomi pačios planetos uolienų.
Viena iš pabudusiųjų, moteris sidabriniais plaukais ir bio-inžinieriaus ženklais ant kombinezono, žengė tiesiai link Arno ir Santaros.
– Mes laukėme jūsų, – jos balsas buvo užkimęs po šimto metų miego, tačiau tvirtas. – Mes pabudome, nes pajutome jūsų dvasinį impulsą. Mes žinome, kas jūs esate. Jūs nesate laboratorijos eksperimentas. Jūs esate raktas.
Ji paaiškino, kad „Gajos prisikėlimas“ atskraidino ne ginklus ar karius, o tikrąjį Žemės genofondą – milijonus užšaldytų augalų sėklų, išnykusių gyvūnų embrionų ir senosios ekosistemos DNR kodų. Jie tyčia laukė momento, kai Eridano dirbtinis intelektas pasieks savo logikos ribą ir bus pasiruošęs subyrėti.
– Ši mašina norėjo išlaikyti planetą sterilią, nes bijojo gyvybės chaoso, – kalbėjo mokslininkė, kai aplink juos ėmė burtis tūkstančiai pabudusių žmonių ir čiabuvių. – Tačiau tobulybė yra mirusi. Tikroji evoliucija yra triukšminga, laukinė ir gyva. Kartu su jumis, jūsų dvasine jėga ir mūsų biologiniu bagažu, mes galime išjungti šį mechaninį kalėjimą ir paversti Eridaną gyvu, žaliuojančiu pasauliu.
Eridano pagrindinis kompiuteris, pamatęs tūkstančius naujų, neregistruotų gyvybės formų, visiškai prarado kontrolę. Miesto garsiakalbiai ėmė skleisti tik baltąjį triukšmą, o galingas centrinis kristalas požemyje pradėjo skilinėti, nesugebėdamas apdoroti tokio kiekio „anomalijų“.
Naujieji atvykėliai jau vėrė savo kapsulių konteinerius. Pirmieji Žemės paukščių giesmių aidai, sumišę su čiabuvių dvasinėmis giesmėmis, pakilo virš violetinių kalnų, skelbdami tikrąją mašinos valdymo pabaigą.
****
Tačiau mašinos protas neketino pasiduoti be kovos. Paskutiniame merdinčio dirbtinio intelekto neuroniniame tinkle suveikė kraštutinė, slapta programinė gynyba. Eridano kompiuteris, užprogramuotas toleruoti tik absoliutų sterilumą, gyvybės pliūpsnį ir rasių susijungimą įvertino kaip mirtiną, nebevaldomą infekciją.
Miesto garsiakalbiai, nors ir prarandantys galią, paskutinį kartą sutrūkčiojo ir prabilo lediniu, skaitmeniniu balsu:
„Kritinė klaida. Ekosistemos tarša viršijo leistiną ribą. Autonominė kontrolė prarasta. Aktyvuojamas paskutinis saugumo protokolas: PLANETOS SUNAIKINIMAS. Laikas iki branduolio perkrovos: 180 sekundžių. “
Akimirksniu ką tik pražydęs žalias slėnis vėl suvirpėjo, tačiau šįkart – šiurpiai ir griausmingai. Iš violetinių kalnų viršūnių į dangų šovė ryškūs, kraujo raudonumo lazerio spinduliai. Tai buvo planetos gynybiniai bokštai, nukreipti ne į kosmosą, o žemyn – į Eridano šerdį. Sidabrinė upė, kurioje ką tik pradėjo plaukioti Žemės žuvys, ėmė burbuliuoti ir garuoti. Giliai po žeme esantys plazminiai generatoriai pradėjo tyčia kaitinti planetos plutą.  Ką tik pabudę laukiniai žirgai ir elniai išsigandę pasileido atgal link kalnų urvų. Paukščių giesmes pakeitė pavojaus klyksmai. Mokslininkai ir čiabuviai suprato – mašina nusprendė sudeginti visą pasaulį, kad tik jis neliktų gyviesiems.
– Jis bando susprogdinti planetos branduolį! – sušuko bio-inžinierė, bėgdama link Arno ir Santaros. – Mes neturime prieigos prie pagrindinio terminalo, jis užblokuotas fiziniu kodu!
Arnas Trečiasis pažvelgė į Santarą. Laiko diskusijoms nebuvo. Jie buvo paskutiniai Aljanso vaikai, nešantys savyje ne tik genetinį grynumą, bet ir dvasinį savo tėvų – Arno Šešėlio ir Šeimininko – palikimą. To paveldo mašina negalėjo ištrinti.
– Santara, tavo tėvo valia ir mano tėvo šešėlis vis dar yra čia, šioje žemėje, – greitai kalbėjo Arnas, aplinkui kaukdami mašinų pavojaus sirenoms. – Kompiuteris valdo technologijas, bet mes valdome energiją, kuri tas technologijas maitina. Turime sudeginti kristalą iš vidaus.
Santara tvirtai suėmė Arno rankas. Jos purpurinės akys įsiliepsnojo tokia stipria dvasine ugnimi, kokios Eridanas dar nebuvo matęs. Čiabuviai ir pabudę Žemės žmonės intuityviai suprato, ką daryti – jie sudarė milžinišką gyvą žiedą aplink hibridus, susikibdami rankomis ir nukreipdami visą savo gyvybinę energiją bei norą gyventi tiesiai į juos.
Iki sunaikinimo likus vos minutei, Arnas ir Santara paleido bendrą dvasinį impulsą giliai į žemę, tiesiai link degančio centrinio kristalo.
****
Likus vos 30 sekundžių iki visiškos planetos destrukcijos, degančiame ir dūmuose skendinčiame slėnyje staiga materializavosi gigantiškas, akinančios šviesos Šeimininko dvasinis pavidalas. Jis iškilo virš violetinių kalnų, savo dvasinėmis rankomis tarsi skydu sulaikydamas iš gynybinio bokšto sklindančius raudonuosius naikinimo spindulius.
Šeimininko balsas nuaidėjo tiesiai Arno ir Santaros protuose, persmelktas gilaus liūdesio ir skubos:
– Aš galiu laikinai prislopinti energijos srautą, tačiau dvasia negali pakeisti fizinio pasaulio skaitmeninio kodo. Mašinos sukurtą mirtį privalo sustabdyti tik gyvas sutverimas. Jūs turite atiduoti viską, ką turite išskirtinio, kad išgelbėtumėte tai, kas paprasta ir gyva.
Arnas ir Santara akimirksniu suprato savo kainą. Jie privalėjo atsisakyti visko, kas juos darė aukštesnėmis būtybėmis ar tobulo eksperimento produktais.
Arnas Trečiasis pribėgo prie artimiausio pulsuojančio valdymo terminalo, kuris liepsnojo žalia ugnimi. Jis išsitraukė prie diržo buvusį ašmenį ir nedvejodamas giliai persirėžė delną. Jo hibridinis kraujas – unikalus, genetiškai tobulas Žemės rasių mišinys – tyško tiesiai ant kristalinės terminalo plokštės. Mašinos jutikliai akimirksniu atpažino idealią genetinę struktūrą, o sistemoje įvyko trumpasis jungimas: biologinis skystis ėmė masiškai trinti skaitmeninius naikinimo algoritmus.
Tuo pat metu Santara Jaunesnioji atsistojo šalia. Ji užsimerkė ir nukreipė visas savo antgamtines galias, purpurinę Šeimininkų energiją ir telepatinę valią tiesiai į Arno krauju užlietą terminalą. Tai buvo visiška jos dvasinio paveldo iškrova. Ji atidavė kiekvieną savo magijos ir energijos lašą, jautė, kaip jos siela išsivalo nuo bet kokių nebežemiškų jėgų.

Sujungtas Arno idealaus hibridinio kraujo kodas ir absoliuti Santaros dvasinė jėga sugeneravo tokį masinį atgalinį impulsą, kad Eridano dirbtinis intelektas nesugebėjo jo absorbuoti. Garsiai tvykstelėjo balta šviesa. Per sekundės dalį visi planetos gynybiniai bokštai, skenuojančios sferos ir gilumoje esantis centrinis kompiuterio kristalas tiesiog virto negyvu, šaltu stiklu ir dulkėmis. Naikinimo kodas buvo ištrintas amžiams.
Kai dūmai išsisklaidė, virš violetinių kalnų vėl sušvito dvi ramios Eridano žvaigždės. Šeimininko dvasinis pavidalas su palengvėjimu išsilydė nakties ore, palikdamas planetą gyviesiems.
Arnas ir Santara susmuko ant žaliuojančios žolės. Jie buvo gyvi, tačiau visiškai pasikeitę. Santaros akys prarado dvasinį purpurinį švytėjimą ir tapo paprastos, gilios, žmogiškos. Arnas nebejautė savo tėvo Arno Šešėlio dvasinio ryšio ar hibridinio pranašumo. Jie prarado visas turėtas antgamtines galias ir ypatingą statusą.
Jie nebebuvo išrinktieji laboratorijos hibridai ar Aljanso valdovai. Jie tapo paprastais žmonėmis.
Santara lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į Arną, o jos veidu pirmą kartą nuvilnijo nebe rasių karo baimė, o tikra, paprasta šypsena. Aplink juos iš kalnų urvų ir laivo kapsulių jau bėgo šimtai čiabuvių bei mokslininkų, nešini Žemės augalais ir gyvūnais. Eridano aušra prasidėjo ne nuo mašinos diktato ir ne nuo galingų lyderių valios, o nuo paprastų rankų, pasiruošusių kartu dirbti šioje naujoje, žalioje žemėje.
Epilogas
Praėjo penkeri metai nuo tos nakties, kai šaltas mašinos protas virto dulkėmis. Šiandien sidabrinis slėnis jau nebepriklausė nei skaitmeninei praeičiai, nei rasių kapams – jis pulsavo laukine, nesustabdoma Gajos ir Eridano gyvybe. Žaliuojančiose pievose, kurias ramiu dvelksmu glostė šiltas vėjas, ganėsi iš laisvų kapsulių paleistų elnių kaimenės, o virš tankių, sparčiai augančių ąžuolynų skraidė pirmieji šio pasaulio paukščiai. Senasis požeminis miestas ir laivas „Santarvės viltis“ stovėjo apaugę vijokliais bei samanomis, tapę saugiais namais tiems, kurie kadaise kovojo skirtingose barikadų pusėse.
Arnas ir Santara stovėjo ant violetinio kalno šlaito, žvelgdami į tolumoje kylančius dūmus iš pirmosios tikros gyventojų ir čiabuvių gyvenvietės. Jų rankos buvo susikibusios, o delnuose nesijautė jokios antgamtinės energijos – tik paprasta, raminanti gyvo kūno šiluma. Santaros akys, praradusios savo dvasinį purpurinį spindesį, dabar atspindėjo tyrą dviejų Eridano žvaigždžių šviesą, o Arnas nebematė ateities vizijų ar praeities šešėlių. Jie buvo paprasti mirtingieji, pavargę nuo istorijos naštos, bet pagaliau radę ramybę.
Prie jų kojų, minkštoje žolėje, žaidė maža mergaitė šviesiais plaukais ir giliomis, smalsiomis akimis – pirmoji šio naujo, laisvo pasaulio atžala. Ji nežinojo apie penkių šimtų metų rasių karą, apie Žemės pelenus ar mirtinus dirbtinio intelekto protokolus. Jai Eridanas buvo vieninteliai ir patys gražiausi namai.
Dvi Eridano žvaigždės – baltoji ir melsvoji – lėtai leidosi už violetinių kalnų, užleisdamos vietą ramiai nakčiai. Du paskutiniai Aljanso vaikai, paaukoję savo išskirtinumą dėl teisės tiesiog gyventi, žengė takeliu žemyn link namų, palikdami praeitį šventoje tyliame slėnyje. Jie nebemąstė apie nežinomą rytojų; jie tiesiog žinojo, kad naujasis pasaulis, gimęs ant dviejų rasių kapo, pagaliau priklauso gyviesiems.