Sugrįžimas. Juodieji raganiai-7

Žaižara ir Melboras jojo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Jie traukė ta kryptimi, iš kur atjojo Melboras. Jis tikėjosi, kad taip kaip čia papuolė, galės ir ištrūkti. Maisto ir vandens beveik neturėjo. Logiška būtų buvę traukti į Marapą, ten apsirūpinti maisto atsargomis ir tada keliauti į pilį. Bet Žaižara nesiryžo artintis prie miesto. Dar galėjo traukti į uostą ir ten viskuo apsirūpinti. Tačiau tai būtų didelis lankstas. O Žaižara skubėjo tarsi vejama. Jai atrodė, kad pilyje kažkas vyksta. Ir tam reikia užkirsti kelią.
- Kaip manai, kiek laiko mes josim šita dykra? – nutraukė tylą Žaižara.
- Nežinau. Po to kai atsidūrėm šitoj dykynėj, jojom penkias dienas kol šeštosios ryte sutikom jus.
- Ir visai nežinai kaip čia patekot?
- Visai. Tiesiog pabudom ryte, o aplinkui smėlis ir akmenys. Ir kepinanti saulė. O kadangi nesusigaudžiau kur esam, tai patraukėm nosies tiesumu.
- Taaaip… O kiek laiko keliavot ligi tol?
- Vienuolika dienų.
- Nieko nesuprantu, - nervingai burbėjo Žaižara. – Mes su Šarėliu keliavom du mėnesius. Tiesa, važiavau vežimu. Ir dar turėjau vaidint išlepusią panelę. Bet vis tiek…
- Tikrai įdomu. O per šitą nykų smėlyną keliavot?
- Ne. Akyse jo nematėm.
Abu vėl nutilo. Artinosi naktis. Saulė nusileido. Atvėso. Raganiai jautėsi gerai. Bet reikėjo leisti pailsėti žirgams. Melboras jojo savo žirgu. Raganių žirgai buvo be galo ištvermingi. Tačiau Žaižaros žirgas nekoks. Ji dabar gailėjosi, kad neapsikeitė su kuriuo raganiumi.
Taigi, apsistojo nakčiai. Užmigo greit. Bet miegojo neramiai. Ir pabudo anksti, dar saulei nepatekėjus. Išsyk leidosi į kelią. Jojo vis pailsėdami. Žaižaros žirgas akivaizdžiai jautėsi prastai. Tačiau nebuvo kas daryti. O vakare jis krito.
- Ir kas dabar? – liūdnai atsiduso ragana.
- Nieko, - atsiliepė Melboras. – Josim paeiliui. O paskui matysim…
Apsistojo nakvynei. Vėl miegojo trumpai ir sunkiai. O ryte išsikepė arklienos. Nebuvo tai geriausias maistas. Tačiau pavalgyti reikėjo. Ir dar galima buvo šį tą pasiimti į kelionę.
Kelionė dar sulėtėjo. Nieko nesutiko ir nematė. Baigėsi vanduo. Tik naktimis galėjo surinkti šiek tiek rasos ir atsigaivinti.
Penktosios dienos vakarą buvo tokie pavargę, kad užmigo vos prigulę.
Ryte pabudusi Žaižara nė nebenorėjo keltis. Gėlė visą kūną, burna perdžiūvusi. Nuo minties apie saulę ir smėlį tiesiog pykino. Todėl gulėjo nejudėdama ir laukė kad pirmas atsikeltų Melboras. Staiga jos ausis pasiekė keisti garsai. Ir… Raganai pasirodė, kad dvelktelėjo gaivus vėjelis. Na, gal nieko nuostabaus. Paskui jai pasigirdo, kad šnara medžių lapai, o kažkur toliau čiurlena vanduo.
“O Didžioji Rage… - sudejavo ji mintyse. – Jau prasideda haliucinacijos. ”
Žaižara atsisėdo vis dar užsimerkusi, giliai atsiduso ir galiausiai atsimerkė.
Ji sėdėjo mieloje pievelėje medžių paunksnėj. Melboras dar miegojo. Žirgas rupšnojo jauną žolytę. Už keleto žingsnių čiurleno upelis.
Ragana atsikėlė, pasirąžė, įkvėpė gaivaus ryto oro. Tada koja pajudino bendrakeleivį:
- Kelkis! Atvykom!
Melboras pašoko ir nesusivokdamas apsižvalgė.
- Aha… - pasakė. – Aha…
Atsistojo. Dar kartą apsižvalgė ir pridūrė:
- Mes pro čia nejojom. Gal…
- Nesvarbu. Svarbiausia, kad dabar bus lengviau. Ir žirgą gal kokį gausim.
- Aha, kuiną kokį…
- Nesvarbu. Eisiu nusiprausti. Pavalgysim ir trauksim į kelią.
Raganiai išsimaudė, pavalgė, sočiai atsigėrė. Ir jie, ir žirgas dabar buvo žvalūs.
- Jok tu, - pasiūlė Melboras.
Ragana nesispyriojo.
Šiek tiek paklaidžioję po mišką pasiekė mielą keliuką ir patraukė į tą pusę kur turėjo būti pilis.
Po pusiaudienio pasiekė kažkokį kaimą.
- Ir ką dabar? - susirūpino Žaižara. – Juk kvailai atrodysim jei kaime klausim kur Ordino pilis.
- Kvailai. Arba reikia ieškot raganos. Turi juk būti kokia. Va, kažkoks kaimietis kieme krapštinėjasi.
Žmogelis aiškiai apsigando, pamatęs priešais du Ordino raganius. Tačiau paaiškino kaip rasti raganą. Šioji nors ir nebuvo svečiais labai patenkinta, bet pamaitino, paaiškino kaip lengviau pasiekti Pilį ir patarė kur nusipirkti pusėtiną žirgą.
Kelio iki pilies buvo keturios dienos. Ir atrodė, kad liko lengviausia kelionės dalis.
Trečiosios dienos popietę Žaižara, ramiai kinknodama ant žirgo, staiga išgirdo:
- Tai niekur neskubi?
Buvo taip karšta. Oras tiesiog dusino. Kaupėsi debesys. Kažkur jau gurmėjo griaustinis. Akivaizdžiai artinosi liūtis. Galbūt trumpa ir šilta. Tačiau tai gerokai slėgė. Ir jie žvalgėsi kokios nors pastogės, kad kiaurai neperšlaptų. Todėl ji pamanė, kad vaidenasi.
- Ar girdi mane, Amazone? – suirzo balsas.
- O Didžioji Rage… - sudejavo ragana.
- Ne Ragė aš! – visai subjuro. – Aš tavo deivė Šark Kiala!
- Atleisk… - iškvėpė. – Aš tokia pavargus…
- Pavargus ji! – prunkštelėjo. – Knapsai ant to kuino kaip koks kumetis.
- Tai kad mano žirgas…
- Žinau! – vėl sugriežtėjo. – Tau reikia skubėti. Jotoub Radas rado dar vieną Pašauktąjį. Patį galingiausią! Ir jis pavojingas. Labai. Turi užimti pilį. Kuo greičiau!
- Nesuprantu. Kodėl? Kuo tai susiję?
Bet balsas jau dingo.
- Ei! - išgirdo susirūpinusį Melboro balsą. – Tau ką?! Saulės smūgis?
- A?! Ką?
- Su savim kalbies!
Teko viską paaiškinti.
- Hmm… viskas darosi vis sudėtingiau. Ir… gal baisiau. Aš, kaip žinai, nebaikštus. Bet kai ima kištis dievai…
- Taigi, - linktelėjo Žaižara.
Ir raganiai, nekreipdami dėmesio į prastėjantį orą, paragino žirgus.


Utis pašoko iš lovos ir lyg akis išdegęs puolė laukan, skubiai berdamas užkeikimus.
Naktis buvo giedra. Danguje nė debesėlio. Tik skaisčiai švietė pilnatis ir linksmai mirksėjo žvaigždės.
Žynys Leidas tikėjosi, kad niekas jo nematė. Kumečiai naktimis retai kur nors eidavo. O dar pilnatis… Be to, jo troba stovėjo atokiau nuo kaimo.
- Na, žynį Leidai, atsibudai? Įlindęs kažkur. Rast neįmanoma.
Leidas jau nurimo, susikaupė.
- Kas tu? – ramiai paklausė.
- Aš – tavo dievas Jotoub Radas.
- Ach, tai tu… - Leidas suirzo.
Gyveno čia ramiai ir ieškojo būdo vėl užmigti, kad galėtų prisikelti ten ir tada, kaip buvo suplanavęs. Jo miegą ir šiaip sutrikdė. O dabar dar tas suknistas dievas ir vėl kažko nori.
- Ko vėl nori iš manęs? – galiausiai paklausė.
- Smulkmena, - piktai sukikeno dievas. – Tau tereikia pribaigti vieną tokią…
- Ir vėl, – suraukė nosį. – Gali pasisamdyt bet kokį raganių ar vietinį dievą. Juk turi čia palikuonių?
Dievas nutilo. Ir Leidas net pagalvojo, kad jam pabodo. Gal daugiau nebekibs. Žynys apsidairė, giliai įkvėpė gaivaus vasaros nakties oro ir jau norėjo drožti vidun, kai tas įkyruolis vėl prabilo.
- Tu esi įžūlus. Esu jau pakankamai stiprus, kad galėčiau tave nubausti.
- Ir ką man padarysi? Aš jau miręs. Manęs čia lyg ir nėra…
- O tavo žmona, vaikai…
- Netikęs tu dievas, jei nesupranti, kad man jie visai nerūpi. Tai tik žaidimas. Kad prie aplinkos prisitaikyčiau.
Dievas vėl nutilo. Jam akivaizdžiai nepatiko pokalbis. Tuo tarpu Leidas pagalvojo, kad jau darosi nuobodu. Ir, jei priešininkas vertas jo pastangų, tai galėtų ir padėti.
Dievas tebetylėjo, o žynys pagalvojo, ar Jotoub Radas supyko ir pasišalino, ar dar čia ir laukia jo sprendimo. Galiausiai Leidas apsisprendė:
- Jei tu dar čia, tai sakyk ko nori.
Akimirką truko tyla. Galiausiai dievas kažkaip piktai pranešė:
- Menkniekis. Vietiniams tik patikėt negaliu. Reikia nužudyt Didžiosios Ragės ordino vyresniąją…
- Tik tiek? – nustebo žynys. – Čia net ne darbas, o lengva pramoga.
- Tai sutarėm? – įtariai pasiteiravo.
- Sutarėm. Dar ko nors reikia?
- Ne. Tik… kuo meniškiau.
- Kaip? – nesuprato žynys.
Bet dievas jau buvo dingęs.
Žynys gūžtelėjo pečiais ir, burbėdamas po nosim užkeikimus, patraukė trobon.


Raganiai skubėjo. Vasaros naktis trumpa, tai ir sustodavo neilgam. Paskutinę dieną jau visai sutemus išniro iš miško ir pamatė pilį.
- Galų gale, - iškvėpė Žaižara. – Nusivariau kaip šuo. Galiausiai pavalgysiu normaliai ir išsimiegosiu.
- Taip. Dar truputį…
- Stok! – nuaidėjo Žaižaros galvoj.
Ji staigiai timptelėjo žirgą už pavadžio. Šis stojo piestu ir vos nenumetė raganos.
- Nedrįsk joti į pilį. Kad ir ką pamatytum ar išgirstum, į pilį nejok. Grįžk į mišką.
- Kodėl?
Bet deivė jau dingo.
- Kas dabar? – nustebo Melboras. Jis jau tolokai buvo nujojęs, bet grįžo.
- Jojam į mišką, - mąsliai pasakė ragana ir apgręžė žirgą.
- Tai kas atsitiko? - neatstojo bendrakeleivis.
- Nežinau… Deivė taip liepė. Sakė nekreipt dėmesio į tai, kas vyks pily…
- Ar tu tikra, kad tai deivė? Ir ar tikrai nori tau gero?
- Nežinau, - mestelėjo lipdama nuo žirgo. – Kol kas neturiu priežasties nepasitikėti…
Abu pririšo žirgus ir atsisėdo pamiškėj taip, kad gerai matytų pilį.
Kol kas nieko nevyko. Jie užvalgė. Tada Melboras pasiūlė:
- Nežinia kada čia kas nors vyks. O gal ne… Eik miegot. Pažadinsiu jei ką. Paskui, jei nieko neatsitiks, budėsi tu.
Žaižara nieko neatsakė. Susisupo į apsiaustą ir išsyk užmigo.
Raganius pažadino ją po vidurnakčio:
- Kelkis! Ten kažkas vyksta!
Žaižara pašoko ir įbedė akis į Pilį.
Nors oras buvo puikus, bet virš Pilies siautėjo vėtros ir žaibai, trankėsi perkūnija. Ir net per tą audros šėlsmą buvo girdėti žmonių riksmai ir žirgų žvengimas. Atsivėrė pilies vartai. Per juos pasipylė raiteliai ir palaidi žirgai.
Po akimirkos į pilies bokštą trenkė žaibas. Pilis užsiliepsnojo. Dužo langai, sproginėjo plytos. O pabėgę iš pilies tik žiūrėjo, negalėdami suprasti kas nutiko.
Melboras atsistojo:
- Tu kaip išmanai, o aš joju ten…
- Sėsk! – pati sau netikėtai griežtai pasakė. – Tu jiems niekuo nepadėsi. O man gali reikėti tavo pagalbos.
- Tai jojam abu!
- Ne. Man atrodo, kad geriau man ten nebūti.
- Dėl deivės?
- Ir taip, ir ne: nuojauta.
Raganius vėl prisėdo.
Galiausiai viskas baigėsi dideliu sprogimu virš gerokai aplamdytos Pilies. Aplinkui pabiro galybė spalvotų žiežirbų ir sproginėjančių plytų. Tada virš pilies susiformavo didelis juodas gniutulas. Tiesą pasakius, tai labiau panašėjo į didelę juodą skylę. Nuo pilies pakilo keistas vaiduoklis, kuris dingo toje skylėje.  O tai skylei užsiveriant nuaidėjo kraupus juokas.


Ryte pabudusi Švitrė vyro nerado. Labai ir nesusirūpino. Nors iš vakaro vyras ir neperspėjo, bet ji pamanė, kad ankstų rytą patraukė medžioklėn.
Tačiau Utis nepasirodė nei vakare, nei kitą dieną.


Monira sėdėjo nuošaliau ir mąstė. Ji ką tik dar porą kartų perskaitė pranašystę. Bet nieko naujo neišskaitė. Pranašystė buvo tokia kaip ir visos pranašystės. Ji nieko nepasakė konkrečiai. Ir spręsti galima tik po to, kai jau viskas įvykdavo.
Ir kas dabar? Ką daryti? Jie sėdi šioje dykynėje be maisto ir vandens. Besiblaškydami prarado daug žmonių. Žuvo magė Initemua, pagrobtas princas Satis. Ir kodėl? Kažkur lindi tas prakeiktas Tlekapas. Jis tikrai nori jiems pakenkti.
O liūdniausia, kad ji visai neišmano kur keliauti. Grįžti į uostą? Ko? Jau buvo ten. Vėl pirkti laivą? Ir plaukti nežinia kur? Į Marapą? Sako dideliam mieste lengva pasislėpti. Priešams irgi. Be to, jie turi kažkur konkrečiai nukeliauti. Kur?
- Burtininke… - priešais stovėjo Šarėlis.
Po Žaižaros išvykimo jis laikėsi atokiau. Dirbo ką reikėjo, bet daugiau nieko. Tik su Odisu bendravo. Gal juos jungė kalbos apie karinius dalykus ir… O kas dar? Ar ne Kitis ten kažką…
- Burtininke…
- A? Sakyk, iš kur tu pažįsti tą raganą? Ir kodėl ji tave visur su savim tampo?
Šarėlis sutriko:
- Aš norėjau…
- Sėsk šalia! – griežtai pasakė. – Ir pasakok!
Vaikinas pritūpė šalia ir, kiek patylėjęs, pasakė:
- Negaliu pasakyti, kad aš ją pažįstu. Ji išgelbėjo mane ir auklę, kai mus kažkodėl norėjo nužudyti. Tada rūpinosi manim. O vieną dieną tiesiog ištempė į kelionę. Man atrodo…
Šarėlis nutilo.
- Kas tau atrodo?
- Na, nesu tikras. Bet man rodos, kad išvykstant ji turėjo kitą tikslą. O paskui, kai atsidūrėm Vytkaus Ilgojo dvare, kažkas pasikeitė. Ji ėmė rūpintis tik karaliene ir kūdikiu.
- Įdomu… - Monira piešė ant smėlio kažkokius ženklus. – O kur ji rengėsi keliauti dabar, kai išvykot iš Marapo.
- Nežinau. Ji lankėsi pas kažkokią orakulę. Ir toji liepė keliauti šita kryptim.
- Ko norėjai? – staiga prisiminė.
- Ten atėjo tas… drakono berniukas.
- Ką gi, einam, - pasakė stodamasi. – Dar viena problema.
Agafas neramiai trypčiojo šalia vežimo.
- Na? Sveikas. Ką pasakysi? – nelabai draugiškai pasisveikino burtininkė.
- Aš… ponia burtininke…
Berniokėlis užsikirto.
- Ar galėtume keliauti su jumis? – galiausiai išpoškino.
- Hmm…
Ir čia, kur buvęs kur nebuvęs, išdygo Neramas:
- Noriu pamatyti drakoną.
Monira net nesumojo ką atsakyti. Užtat Agafas lyg ir paprieštaravo:
- Jis dabar suirzęs. Pavojinga.
- Man – ne, - tvirtai pareiškė orakulas. Jis stovėjo sunėręs rankas už nugaros ir lingavo nuo pirštų ant kulnų.
- Ponia burtininke… - Agafas maldaujamai pažvelgė į ją.
Ši tik ranka numojo:
- Darykit kaip išmanot. Aš jums ne auklė. Ir be jūsų turiu rūpesčių…
Nusigręžė ir patraukė link raganių.
- Šildotės saulutėje? – paklausė pašaipiai.
- Aha, - atsiliepė Ua. – O ką daugiau beveikti?
- Taigi, - nekviesta prisėdo. – Papasakokit, kaip, jodami į Marapą, atsidūrėt čia.
- O ką čia pasakot? – Vuba truktelėjo pečiais. – Jojom jojom… Kovojom su tais juodaisiais. O tada atsidūrėm čia.
- Aš, pavyzdžiui, apalpau. O kai atsigavau, jau buvau šitoj smėlynėj. Ir nė ženklo nei pievos, nei miško, nei kokio vandens, paaiškino Žakas.
- O mes, - pratęsė Imila, - buvom sustoję pernakvot. O atsibudom…
- Įdomu… - burbtelėjo Monira ir nuėjo.
- Įdomu jai! – piktai metė Ua. – O neįdomu kaip išsikrapštysim iš čia. Ir išvis… Kodėl Melboras mus čia paliko? Juk Žaižarą mes suradom…


Pamatęs artinantis Neramą drakonas ėmė piktai šnypšti.
- Aš sakiau… - graudžiai sušnabždėjo Agafas. – Jis svetimų neprisileidžia…
- Aš nesvetimas, - abejingai pasakė šis ir atsisėdo priešais drakoną.
Agafas liko stovėti, svarstydamas, ką turėtų daryti, jei Satnipažiras supyktų ir pultų. Jis nebuvo tikras, kad suvaldytų drakoną, jeigu tas rimtai supyktų. Kol buvo mažas drakoniukas, jis tiesiog krėsdavo šunybes, už kurias buvo galima nubausti paprastai – uždaryti į narvą. Kai paaugo, problemų nekeldavo. O ir priežasties pykti nebuvo.
Tačiau vaikinuko nuostabai Neramas atsisėdo priešais, užsimerkė ir, atrodo, visai į nieką nekreipė dėmesio. Tuo tarpu drakonas, dar šiek tiek pasinervinęs ir pašnypštęs, nurimo, padėjo galvą ant žemės irgi užsimerkė.
Tai truko ilgai. Labai ilgai. Kepino saulė. Bet Agafas kantriai sėdėjo ir laukė.
Pagaliau Neramas atsistojo. Kurį laiką susimąstęs žiūrėjo į drakoną. Galiausiai apsisuko ir, netaręs nė žodžio, patraukė į stovyklą. Po akimirkos ir drakonas atsistojo bei pasuko stovyklos pusėn.
Agafas kurį laiką sėdėjo lyg stabo ištiktas. Tada patraukė iš paskos.
Satnipažiras sustojo kiek atokiau nuo stovyklos, o Neramas nė nestabtelėjęs patraukė prie Moniros. Agafas, kiek padvejojęs, nusivijo jaunuolį. Jam pasirodė, kad dabar įvyks kažkas labai svarbaus.
Monira buvo užsiėmusi tuo, kuo paskutiniu metu užsiiminėjo visą laiką. Ji sėdėjo atokiau nuo visų, kažkelintą kartą skaitė pranašystę ir mąstė, smėlyje paišydama kažkokius paslaptingus ženklus.
- Ko tau? - paklausė, kai ant jos krito Neramo šešėlis.
- Ar tu žinai kur eini?
Priblokšta tokio tiesmuko klausimo, pirmą akimirką norėjo atsikirsti bjauriai. Bet, pažvelgusi orakului į akis, staiga atsakė trumpai ir aiškiai:
- Ne.
- Šitos dykumos nėra, - ramiai pasakė šis.
Burtininkė bandė suvokti mintį:
- Kaip nėra? Aš juk sėdžiu, va, po saule ant smėlio.
- Čia Išsipildymų dykuma.
- Nesuprantu. Tai nėra dykumos? Bet pavadinimą ji turi?
- Dar šita dykuma vadinama Vilties arba Sapnų dykuma.
- Iš kur tu visa tai ištraukei? Kodėl anksčiau nesakei? Ir?..
- Aš pasikalbėjau su Satnipažiru.
- Kuo? Drakonu?
- Jis sakė, kad čia yra jų Protėvynė. Kai ėmė medžioti drakonus, jų Didžioji Pramotė Suagua užbūrė šią vietą.
- Ir?
- Čia yra galybė drakonų. Jų miestas ir tūkstantinė kariuomenė.
Monira atsistojo ir ėmė nervingai vaikščioti. Orakulas stovėjo ir kantriai laukė.
- Tai kas dabar? – galiausiai paklausė burtininkė.
- Mes esame dykumoje todėl, kad tu nežinai kur eiti. Dabar privalai pasitarti su kitais ir nuspręsti kur keliausit. Ir eisit miegoti.
Tada, kaip jau įprasta, staiga apsisuko ir nuėjo. Monira pažvelgė į Agafą, kuris visą laiką stovėjo šalia ir išplėtęs akis klausėsi.
- O tau drakonas nepasakojo?
- Ne, - graudžiai atsiliepė. Akyse jam kaupėsi ašaros, - Su manim Satnipažiras taip nekalbėjo. Jis…
Burtininkei pagailo berniokėlio:
- Nenusimink. Neramas – orakulas. Tai visai kas kita. Net aš taip negaliu.


Žaižara ir Melboras palaukė ryto, stebėdami, kaip, pasibaigus sumaiščiai, raganiai gesino smilkstantį gaisrą, gaudė pakrikusius žirgus. Saulei patekėjus patraukė pilin.
Prie vartų juos pasitiko Suopis.
- Laiku sugrįžot. Tik kažko mažoka jūsų.
- Na, pas jus irgi ne geriau. Ar aukų yra?
- Aha, dvi. Purkšna ir burtininkas Najokas, kuris čia vakar pavakare atsivilko.
- Tai čia jis tokią sumaištį sukėlė?
- Ne. Manau, kad dėl jo ta sumaištis kilo. Kažkam stipriai prikiaulinęs bus.
- Turbūt, - sutiko Žaižara, nors mintyse pagalvojo, kad su deivės pagalba ji išvengė mirties. Matyt, kažkas norėjo ja atsikratyti. Bet apsiriko.
- Tai kas dabar? – pasidomėjo Melboras.
- O kas? Kol kas tvarkysimės. O tada reikės rinkti naują vyresnįjį.
- Ar yra kur pavalgyti ir pailsėti? Mes labai pavargę…
- Yra. Tik iš išorės baisiai atrodo. Viduj nieko ypatingo. Tik Purkšnos kambariai suniokoti. Žinojo tas kažkas kur smogti.


Karališkoji pora pusryčiavo. Eilinis rytas. Eiliniai pusryčiai. Neskubrios kalbos apie karalystės valdymą. Kažkur sausra, kažkur liūtis. Negrįžo iš tolimos kelionės pirklys. Ginčai tarp kaimynų…
Paliaubų abi pusės kol kas laikėsi sąžiningai. Juodoji karalienė Pato negalėjo nuspręsti kokiu būdu neskausmingai atsikratyti sutuoktinio. Tuo tarpu princas, dabar jau karalius, Satis svarstė galimybes pabėgti. Tiesa, pabėgimas jau nelabai tiko. Situacija, žinoma, buvo neeilinė, bet pabėgimas – bailio išeitis. Taip manė jis. Kita vertus, nelabai žinojo kur bėgti. Pas tėvą neverta. Reikėtų susirasti bendrakeleivius. Bet nežinojo kur jų ieškoti.
- Mielas sutuoktini, kaip manai, jei surengtume pokylį? Artinasi rudens darbų pabaiga. Gal kokia derliaus šventė tiktų? Ir samdiniams, ir aukštuomenei…
- Na, dar pora mėnesių ar daugiau…
- Taip. Bet pokylį surengti ilgai užtrunka.
- Aš sutinku. Bus kuo užsiimti.
Pato pašaipiai vyptelėjo:
- Man rodos, mielasis, nenuobodžiauji. Kelionę planuoji turbūt…
- Brangioji, tau irgi nenuobodu. Bandai ateitį suplanuoti…
Žiūrėjo vienas kitam į akis ir šypsojosi. Šita keista situacija ir neramino, ir linksmino karališkąją porą.