santarvės saga: šviesa ir šešėliai 6 dalis

Gajos palikti: Eridano aušra (1)
Prologas. Paskutinis pakilimas
Žemė virto degančių pelenų ir lavos vandenynu, kai „Gajos vaikai“ pradėjo galutinį savo pasaulio valymą. Ramybės sala nenumaldomai skendo vandenyno gelmėse, o virš jos liepsnojo žali planetos įniršio liežuviai. Paskutinė gyvybės viltis slypėjo šiauriniame uolų doke, kur dundėjo penkis šimtus metų miegojęs kosminis laivas „Santarvės viltis“.
– Užrakinti liukus! Laiko nebėra! – per sprogimų ir bangų staugimą šaukė Kaelas.
Du šimtai išlikusiųjų – paskutinė žmonių ir taikiųjų vampyrų sėkla visoje planetoje – susispaudė šarvuotame laivo trime. Paskutinėmis sekundėmis, kai Gajos vaikai jau laužė doko skliautus, Valerijus nuspaudė užvedimo svirtį. Varikliai išspjovė galingą magnetinę iškrovą, ir laivas vertikaliai išsiveržė į dangų.
Pro didžiulius triumo langus bėgliai matė, kaip jų gimtoji planeta lėtai virsta liepsnojančiu žaliu rutuliu. Gaja laimėjo – Žemė liko visiškai tuščia, o paskutinis Aljanso laivas ištirpo begalinėje ir šaltoje kosmoso tamsoje.
***
Bėgant amžiams, laivas „Santarvės viltis“ tapo vieninteliais namais. Amžina izoliacija ir bendras tikslas – išgyventi – padarė tai, ko nepavyko pasiekti per penkis šimtus metų megapolyje: žmonės ir vampyrai visiškai susiliejo į vieną įgulą. Nebeliko klanų, ginklų ar radikalių judėjimų. Senieji lyderiai Kaelas ir Valerijus virto dulkėmis ir buvo palaidoti kosmoso platybėse, o laivo valdžią perėmė naujoji karta, kuri Žemę žinojo tik iš skaitmeninių Aljanso archyvų.
Po kelių šimtmečių kelionės laivo navigacinė sistema staiga pažadino įgulą galingu garsiniu signalu. Automatinės metalinės langų užsklandos lėtai pakilo į viršų.
****
Prieš pasimetusios įgulos akis išniro naujasis jų pasaulis – Eridanas.
Tai buvo neįtikėtino grožio planeta, skendinti švelnioje šviesoje, kurią skleidė dvi viena aplink kitą besisukančios žvaigždės: viena balta kaip gryna šviesa, kita – melsva, metanti gilius, ramius šešėlius. Eridanas neturėjo tokio agresyvaus, gyvo dvasinio biosferos prado kaip Žemė. Tai buvo jauna, rami ir stabili planeta, laukianti savo pirmųjų gyventojų.
Laivas lėtai įžengė į atmosferą ir minkštai nusileido milžiniško, sidabrinio smėlio slėnio centre, apsuptame violetinių kalnų grandinių. Sunkus laivo liukas su šnypštimu atsivėrė pirmą kartą per ilgus amžius.
Į priekį žengė du jauni naujosios kartos lyderiai: Arnas Trečiasis (žmogaus kario proanūkis) ir Santara Jaunesnioji (hibridinio kraujo palikuonė). Jie kartu išėjo ant Eridano žemės.
Santara Jaunesnioji įkvėpė gryno, vėsaus naujosios planetos oro. Jos gilios purpurinės akys žibėjo nebe kerštu ar baime, o džiaugsmu. Ji pastebėjo, kad šio pasaulio dvejopa žvaigždžių šviesa idealiai tiko abiem rasėms: žmonėms ji suteikė energijos, o vampyrams visiškai nekenkė, leisdama jiems laisvai vaikščioti dienos metu be jokių apsauginių skydų.
Arnas Trečiasis tvirtai įbedė į sidabrinį smėlį Naujojo Aljanso vėliavą – tą patį senąjį herbo simbolį su kardu, šviesos ir šešėlio sparnais.
– Mes atvykome, – garsiai prabilo Arnas, o jo balsas aidėjo per visą slėnį, kur iš laivo jau plūdo džiūgaujantys žmonės ir vampyrai. – Mūsų protėviai sudegino savo namus Žemėje, ieškodami atsakymų kare. Tačiau šis pasaulis priklauso mums visiems. Čia mes nebepakartosime senų klaidų.
Pirmieji metai Eridane buvo paženklinti sunkaus, bet viltingo darbo. Slėnyje dygo pirmoji bendra civilizacijos gyvenvietė, pavadinta „Naująja Santarve“. Vietoj galingų gynybinių mūrų inžinieriai dabar statė žemas, kupolines laboratorijas ir gyvenamuosius namus iš laivo dalių.
Vieną popietę, kai baltoji ir melsvoji žvaigždės atsidūrė zenite, slėnio pakraštyje suveikė sunkaus ekskavatoriaus pavojaus signalas. Technika, bandžiusi išlyginti gilią smėlio kopą vandens gręžiniui, atsitrenkė į kažką neįtikėtinai kieto.
Arnas ir Santara iškart atvyko į vietą. Kai inžinieriai plazminiais pūstuvais nupūtė viršutinį sidabrinio smėlio sluoksnį, prieš jų akis atsivėrė ne uola, o milžiniška, visiškai juoda obelisko formos plokštė. Jos medžiaga nebuvo panaši nei į metalą, nei į akmenį – ji atrodė tarsi sukietėjusi tamsa.
– Kas tai? – sušnibždėjo Arnas Trečiasis, tikrindamas savo riešo skenerį. Prietaisas visiškai pakibo, o ekrane ėmė mirgėti nežinomi skaitmeniniai trikdžiai.
Santara Jaunesnioji žengė žingsnį pirmyn, vedama pirmykščio hibridinio instinkto. Ji pastebėjo, kad juodosios plokštės paviršiuje buvo giliai išraižyti geometriniai ženklai ir linijos, primenančios danguje matomus žvaigždynus. Mergina nesąmoningai ištiesė ranką ir prilietė šaltą obelisko paviršių.
Akimirksniu, kai jos pirštai palietė medžiagą, senoviniai ženklai sušvito ryškia, neonine žalia spalva – ta pačia, kuria Žemėje degė Gajos vaikai. Santaros protu nuvilnijo galingas telepatinis impulsas, o po sidabriniu smėliu pasigirdo duslus, gilus dundesys.
– Arnai... – išsigandusi atsitraukė Santara, jos delnas vis dar virpėjo nuo energijos likučių. – Ši planeta nėra tuščia. Ir jie žino, kas mes tokie. Ženklai sako... „Gajos bėgliai sugrįžo namo“.
****
Nespėjus Santarai Jaunesniajai nuleisti rankos, neoninė žalia šviesa obelisko runose įgavo tokį gilų ryškumą, kad sidabrinis slėnio smėlis aplink jį pradėjo tustis ir vibruoti . Tas pats žemas dundesys, sklindantis iš planetos gilumos, virto ritmingu mechaniniu dūžiu.
Milžiniška juodoji plokštė, penkis šimtus metų laukusi šio prisilietimo, staiga pradėjo lėtai smegti žemyn, į pačią Eridano šerdį.
– Visiems atsitraukti nuo perimetro! – suriko Arnas Trečiasis, griebdamas už rankos Santarą ir tempdamas ją atgal, kol inžinieriai paniškai išjungė sunkiuosius magnetinius keltuvus.
Vietoj obelisko smėlyje atsivėrė taisyklinga, apskritimo formos anga, kurios kraštai buvo nukloti tuo pačiu sukietėjusios tamsos metalu. Iš jos gilumos plūstelėjo šilto, visiškai tyro oro banga, atnešdama keistą, pamirštą kvapą – gyvo vandens ir senovinių mineralų aromatą.
Kai dulkės nusėdo, Arnas ir Santara priėjo prie angos krašto. Į apačią vedė milžiniški, spiraliniai laiptai, išraižyti tiesiai uolienoje. Kas dešimt pakopų sienose automatiškai sužibdavo tos pačios žalios runos, nušviesdamos kelią gilyn.
– Ten kažkas yra, – sušnibždėjo Santara Jaunesnioji, jos purpurinės akys švietė iki maksimumo, bandydamos pramušti požemių tamsą . – Tai ne šiaip ola. Tai struktūra.
Pasitelkę rankinius prožektorius, lyderiai kartu su nedideliu žvalgų būriu pradėjo leistis žemyn. Spiraliniai laiptai atvedė juos taip giliai, kad viršuje likęs dviejų žvaigždžių dangus virto vos matomu taškeliu. Tačiau pasiekus laiptų pabaigą, prožektorių šviesa pasirodė visiškai nereikalinga.
Prieš bėglių akis atsivėrė neaprėpiamas, po Eridano pluta paslėptas Požeminis miestas: salėje stiepėsi šimtai plonų, stiklinių bokštų, sujungtų pakabinamais tiltais. Viskas atrodė taip, tarsi miestas būtų buvęs pastatytas vos prieš kelias dienas – jokio purvo, jokių griuvėsių, tik tobula, sterili tvarka. Tarp bokštų tekėjo švytinčio vandens upės, o palei pakreiptas sienas augo keisti, milžiniški augalai, skleidžiantys silpną fosforinę šviesą. Šis miestas turėjo savo autonominę gyvybės palaikymo sistemą.
Pačiame požeminio miesto centre kyšojo milžiniškas šviesos kristalas, kuris lėtai pulsavo, palaikydamas šilumą ir orą visame sektoriuje.
– Jie ne šiaip mus žinojo, – sukrėstas ištarė Arnas Trečiasis, žvelgdamas į šį technologinį stebuklą. – Jie pastatė šį miestą mums. Viskas paruošta mūsų atvykimui.
Tačiau Santara jautė kažką daugiau. Jos hibridinis kraujas reagavo į kristalo pulsaciją, o požemių tyloje ji vėl išgirdo tą patį pranešimą, tik šį kartą jis aidėjo iš pačių bokštų viršūnių: „Bėgliai grįžo namo, bet jie atsivežė tai, nuo ko bėgo“.
***
Santarai žengus dar vieną žingsnį link centrinio šviesos kristalo, džiaugsmingą atradimo akimirką nutraukė staigus ir šiurpus pokytis. Švytinčios vandens upės akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu, o visi stikliniai bokštai suvirpėjo nuo skardaus, metalinio kaukimo. Tai nebuvo pasveikinimas – tai buvo pavojaus signalas.
Centrinis kristalas, ką tik pulsavęs ramia šviesa, sužaibavo ryškia, akinančia iškrova. Eridano požeminio miesto gilumoje prabudo penkis šimtus metų miegojusios „Valymo“ sistemos.
– Atgal! Visiems būriams pasiruošti gynybai! – suriko Arnas Trečiasis, akimirksniu išsitraukdamas savo pulsinį Aljanso pistoletą, kuris laivo sandėliuose buvo saugomas tik kraštutiniam atvejui .
Iš juodojo tamsos metalo sienų pradėjo skursti tūkstančiai mažų, skraidančių mechaninių sferų. Jos neturėjo jokių matomų variklių ar sparnų, tačiau judėjo neįtikėtinu, hibridinį vampyrų greitį primenančiu tempu. Kiekviena sfera turėjo vieną vienintelį sensorių, kuris žibėjo ta pačia neonine žalia spalva, tačiau jo žvilgsnis buvo mirtinas .
Sferos apsupo žvalgų būrį galingu žiedu. Virš jų galvų pasigirdo sintezuotas, šaltas balsas, aidintis iš pačių pastatų pamatų:
„Biologinė analizė baigta. Aptikti Žemės agresoriai. Destruktyvus rasių kodas identifikuotas. Gajos bėgliai kelia grėsmę šio pasaulio ekosistemai. Protokolas: Eliminacija. “
Eridano civilizacija, pastatydama šį miestą, paliko jį kaip prieglobstį tik tiems, kurie sugebės išsivalyti nuo neapykantos. Tačiau pamačiusios, kad naujieji atvykėliai savo gyslose vis dar nešioja tą patį žmonių ir vampyrų kraują, kuris sudegino Žemę, apsaugos sistemos juos palaikė virusu.
Viena iš sferų paleido galingą šviesos spindulį tiesiai į artimiausią žvalgą-vampyrą. Spindulys nebuvo ultravioletinis – tai buvo grynas molekulinis ardiklis, kuris akimirksniu išdegino kario taktinį skydą.
– Jie nenaudoja mūsų technologijų, jie ardo pačią materiją! – sušuko inžinierius, bandydamas kūnu uždengti sugedusį riešo skenerį .
Arnas Trečiasis atidengė ugnį iš savo Aljanso pistoleto, tačiau pulsinės salvės tiesiog atšokdavo nuo skraidančių sferų energetinių laukų. Santara Jaunesnioji suprato, kad įprasta jėga čia nepadės. Ji užsimerkė, leisdama savo trijų kartų sujungtam kraujui prabusti, ir ištiesė rankas pirmyn, bandydama savo šešėliais sučiupti artėjančius mechaninius žudikus .
Sunkiai iškovoti naujieji namai žvaigždėse akimirksniu virto mirtinais spąstais, kur praeities Žemės nuodėmės vėl pasivijo paskutinius Aljanso likučius .
****
Sferoms artėjant mirtinu žiedu, Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis suprato, kad jų ginklai čia beverčiai. Molekuliniai ardikliai jau skrodė orą, lydydami uolienas prie jų kojų. Santara nuleido ginklą, užsimerkė ir abiem rankomis griebėsi už savo prosenelio Šeimininko amuleto, o Arnas atsistojo šalia jos, tvirtai suspausdamas jos delną.
Akimirksniu, kai jų abiejų energijos susiliejo, per visą požeminį miestą nusirito galinga purpurinė ir balta banga. Tai nebuvo agresijos smūgis – tai buvo dvasinis šauksmas.
Iš šios energijos sintezės priešais centrinį šviesos kristalą materializavosi du gigantiški, dūminiai praeities pavidalai. Tai buvo Šeimininkas ir Arnas Šešėlis. Jų dvasinės esybės, šimtmečius saugojusios laivo „Santarvės viltis“ navigacinę šerdį ir hibridinį giminės kraują, prabudo, kad stotų į paskutinį intelektualų mūšį su Eridano dirbtiniu intelektu.
Mirtinos sferos akimirksniu sustojo ore, jų žali sensoriai ėmė pašėlusiai mirgėti, analizuodami šį nepaaiškinamą dvasinį reiškinį.
– Eridano prote, išgirsk mus, – tarybos salės dundesiu prabilo Šeimininko dvasia, jos balsas aidėjo tiesiai visose sistemose. – Tu matai mūsų kraują ir vadini jį destrukcijos kodu. Tačiau tu analizuoji tik praeities pelenus, kuriuos mes palikome Žemėje. Žiūrėk ne į tai, iš kur mes bėgome, o į tai, kuo mes tapome.
Arno Šešėlio dvasinis pavidalas ištiesė ranką, nukreipdamas šviesos spindulį tiesiai į Santarą Jaunesniąją ir Arną Trečiąjį.
– Tu teigi, kad mūsų rasių prigimtis yra tik naikinimas, – ramiai, bet tvirtai kalbėjo Arnas Šešėlis. – Tačiau pažvelk į šiuos vaikus. Jie užaugo laivo izoliacijoje, kur per šimtą metų nebuvo išlietas nė vienas kraujo lašas. Ši mergaitė nešioja mano šešėlių jėgą ir Santaros vardą. Ji gimė turėdama antgamtinių jėgų, bet jos paskirtis – ne žudyti. Jos galia buvo sukurta ginti, gydyti ir vienyti.
Eridano pagrindinis kompiuteris pradėjo masinę naujagimių ir laivo įgulos genetinės istorijos analizę. Ekrane virš kristalo tūkstančiais eilučių skriejo duomenys. Dirbtinis intelektas tikrino kiekvieną hibridinio kraujo molekulę, ieškodamas neapykantos požymių, tačiau rado tik šimtmečio senumo evoliucijos stebuklą: dviejų žvaigždžių šviesoje gimę vaikai transformavo senuosius plėšrūnų instinktus į gryną dvasinę energiją.
Sintezuotas miesto balsas po ilgos, spengiančios tylos staiga pakeitė savo toną – jame dingo šaltas, žudantis metalinis skambesys, užleisdamas vietą ramiam pripažinimui:
„Analizė baigta. Nauji duomenys įtraukti į atmintį. Anomalija patvirtinta: Žemės agresoriai evoliucionavo. Destruktyvus rasių kodas neutralizuotas per hibridinę sintezę. Vaiko jėga pripažįstama ne kaip virusas, o kaip ekosistemos stabilizatorius. Protokolas „Eliminacija“ atšaukiamas. “
Raudonas vanduo upėse akimirksniu vėl nušvito tyra, skaidria šviesa. Tūkstančiai mechaninių sferų be garso nusileido žemyn ir pasislėpė sienų nišose. Kaukiančios sirenos nutilo.
Centrinis kristalas sužibo švelnia, balta ir purpurine šviesa. Suveikus galingiems hidrauliniams mechanizmams, didžiuliai požeminio miesto skliautai viršuje pradėjo lėtai vertis į šalis, atverdami tiesioginį kelią iš požemių atgal į Eridano paviršių. Dirbtinis intelektas ne tik sustabdė valymą – jis atvėrė visus planetos išteklius, leisdamas Naujojo Aljanso įgulai saugiai kurtis tiek po žeme, tiek po dviejų žvaigždžių dangumi.
Šeimininko ir Arno Šešėlio dvasiniai pavidalai paskutinį kartą ramiai pažvelgė į savo vaikus, linktelėjo ir su šypsena ištirpo šviesoje, žinodami, kad jų penkių šimtų metų pamoka pagaliau buvo suprasta net ir mašinų proto.
****
Nors Eridano dirbtinis intelektas pripažino Aljanso evoliuciją, šimtmečių senumo biologinė atmintis ir genetinė našta nedingo per vieną naktį. Įsikuriant požeminiame mieste, tarp kai kurių įgulos narių ėmė ryškėti nerimą keliantys požymiai.
Vieno melsvosios žvaigždžių fazės užtemimo metu trys jauni vampyrai, kurių protėviai priklausė seniesiems Tradicijos klanams, patyrė gilų dvasinį lūžį. Jų kūnuose prabudo pirmykščiai plėšrūnų instinktai – sintetinio kraujo atsargos jiems staiga sukėlė šleikštulį, o iltys išsitempė mirtinam puolimui. Slaptame bokšto užkaboryje jie užpuolė ir nužudė žmonių inžinierių, godžiai gerdami šiltą, gyvą kraują. Tai buvo pirmasis toks nusikaltimas per šimtą metų.
Atsakomoji reakcija buvo žaibiška ir negailestinga. Žinia apie nužudymą akimirksniu pažadino tamsiausią žmonių baimę. Grupė radikaliai nusiteikusių žmonių, vadovaujamų buvusio Aljanso apsaugos karininko, pasidavė aklai neapykantai. Jie naktį įsiveržė į taikių vampyrų gyvenamąjį sektorių ir, naudodami senuosius pulsarus, sudegino niekuo dėtus naktinius gyventojus. Senasis Žemės košmaras grįžo – rasių neapykanta vėl ėmė nuodyti „Naująją Santarvę“.
Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis bandė suvaldyti kylančią paniką, tačiau tikroji šio dvasinio viruso priežastis slypėjo giliai laivo „Santarvės viltis“ sandėliuose.
Kol mieste virė įtampa, du inžinieriai vykdė laivo giliausio techninio sandėlio inventorizaciją. Viename iš kampų, paslėptas po penkių šimtų metų senumo titano plokštėmis, sužibo senas, pamirštas skaitmeninis modulis. Inžinieriams jį prijungus prie diagnostikos stalo, per klaidą suveikė automatinis atkodavimo protokolas.
Ekrane pasirodė raudonas logotipas – „Žmonijos aušra“.
Tai nebuvo paprastas failas. Tai buvo „Užkrato“ programa – skaitmeninis ir biologinis užtaisas, kurį prieš pat pabėgimą iš Žemės į laivo sistemas slapta įdiegė generolo Krono programuotojai. Modulis akimirksniu pabudo iš amžino miego ir per laivo bevielį tinklą paleido dvi mirtinas bangas:
• Skaitmeninis failas (Žmonių radikalizacija): Į visų mieste esančių žmonių komunikatorius ir ekranus pradėjo plūsti koncentruota Krono laikų propaganda – vaizdai apie vampyrų vykdytas žiaurybes, baisius kankinimus ir manipuliaciniai šūkiai, reikalaujantys „išvalyti planetą nuo monstrų“. Ši informacija veikė kaip psichologinis nuodas, kurstantis žmonių neapykantą.
• Biologinis užtaisas (Vampyrų laukiniai instinktai): Modulis į požeminio miesto vėdinimo sistemą išleido nematomas, aerozelines daleles – susintetintą senojo laukinio kraujo feromoną. Šis biologinis ginklas tiesiogiai veikė vampyrų smegenų sritis, blokuodamas jų šimtmečio evoliuciją ir dirbtinai sužadindamas nenumaldomą troškimą žudyti bei gerti gyvą kraują.
Tarybos salėje Arnas ir Santara su siaubu stebėjo, kaip taktiniai monitoriai pradeda mirgėti raudonai. Miesto gatvėse prasidėjo masiniai susirėmimai – feromonų paveikti vampyrai su laukiniais riksmais puolė žmones, o propagandos apakinti žmonės statė barikadas ir organizavo baudžiamuosius būrius.
– Programa perima laivo ir miesto tinklus, – paniškai sušuko inžinierius, bandydamas blokuoti signalą. – Krono šešėlis pasivijo mus net Eridane. Jei nesunaikinsime šaltinio sandėlyje, per kelias valandas mes patys pabaigsime tai, ko Gaja nepadarė Žemėje.
Santara Jaunesnioji pažvelgė į Arną, jos gilios purpurinės akys sužibo skausmu ir ryžtu.
– Šį kartą mes neleisime praeičiai nugalėti. Judame į sandėlį.