Santarvės saga: šviesa ir šešėliai (5 dalis)

Gajos pyktis ir Trečioji jėga
Dešimt metų trukęs auksinis amžius dužo į šipulius per vieną siaubingą naktį. Santara, trijų kartų palikimo saugotoja, buvo klastingai nunuodyta naujos kartos biologiniu ginklu – „Mirties rasa“, kurią slapta sukūrė abiejų rasių ekstremistai, troškę tikrojo karo. Santaros mirtis tapo paskutine grandimi, laikiusia pasaulį nuo bedugnės. Netekę savo simbolio ir vienintelio autoriteto, tiek žmonės, tiek vampyrai pasidavė pirmykštei neapykantai.
„Santarvės“ megapolis virto globalaus karo epicentru. Miestas skendėjo nuolatiniuose sprogimuose, stikliniai dangoraižiai griuvo vienas po kito. Tai nebebuvo sukilimas – tai buvo totalus dviejų rasių naikinimo karas. Žmonės naudojo mirtinus orbitinius lazerius, o Santarvės klanų likučiai grįžo prie seniausių, žvėriškų Šeimininko instinktų, gerdami gyvų žmonių kraują tiesiog mūšio laukuose. Pasaulis degė.
Tačiau pačiame šio pragaro viduryje, buvusios Senolių šventovės griuvėsiuose, gimė tai, ko niekas negalėjo numatyti – Trečioji jėga.
Karas pareikalavo tiek daug gyvybių, kad žemė, persigėrusi šimtų tūkstančių žmonių ir vampyrų krauju, aktyvavo senovinius, po šventove miegojusius planetos biosferos mechanizmus. Iš žuvusių abiejų rasių karių kūnų, dvasinės energijos likučių ir degančios žemės pradėjo materializuotis visiškai nauja rūšis – „Gajos vaikai“ (arba Elementalai).
Šios būtybės nebuvo nei žmonės, nei vampyrai: jų kūnai buvo sudaryti iš sukietėjusios magmos, pelenų ir grynos švytinčios energijos. Jų gyslose tekėjo ne kraujas, o skysta, pulsuojanti gyvybės esencija. Jie nejautė nei baimės, nei skausmo. Jie valdė pačią žemę, ugnį ir magnetines audras. Jų neėmė nei sidabras, nei ultravioletinė šviesa, nei žmonių orbitiniai ginklai. Trečioji jėga neturėjo asmeninių ambicijų. Jie nubudo su viena vienintele, negailestinga misija – išvalyti pasaulį nuo abiejų kariaujančių rasių, kurios savo neapykanta grasino sunaikinti visą planetą.
Pirmasis Trečiosios jėgos legionas išniro iš degančių megapolio griuvėsių, nusinešdamas tiek puolančius žmones, tiek besiginančius vampyrus. Jų akys švietė gilia, žalia ugnimi – gyvybės ir sunaikinimo simboliu. Žmonės ir vampyrai, ką tik bandę nukraujinti vienas kitą, staiga suprato, kad jie nebėra šio pasaulio viršūnėje. Jie susidūrė su pačios gamtos įniršiu, kuris atėjo pabaigti penkių šimtų metų trukusios rasių kovos.
****
Pasaulis aplinkui suvirpėjo, kai „Gajos vaikai“ pradėjo negailestingą megapolio valymą. Senosios šventovės griuvėsiuose nubudusi jėga nerodė jokių derybų ar gailesčio ženklų. Jiems „Santarvė“ buvo ne vilties švyturys, o penkių šimtų metų rasių neapykantos ir karo simbolis, kurį reikėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Miesto naikinimas prasidėjo nuo pačių jo pamatų: milžiniški Elementalai, sudaryti iš sukietėjusios magmos ir uolienų, rankomis vėrė megapolio gatves. Žemė skeldėjo, o gilūs tektoniniai lūžiai rijo ištisus kvartalus. Sunkieji radikalų tankai ir šarvuočiai smego į atsivėrusias liepsnojančios lavos prarajas. Iš žemės gelmių išsiveržusios žalios energijos bangos sukėlė tokią galingą magnetinę audrą, kad visi žmonių orbitiniai lazeriai ir ginklai akimirksniu išdegė. Taikieji ir laukiniai vampyrai krito ant žemės, kaukdami iš skausmo – Elementalai skleidė aukšto dažnio gamtos dundesį, kuris visiškai sunaikino jautrią naktinių būtybių klausą. Žaliomis liepsnomis degantys gigantai kilo tiesiai iš požemių ir smūgiais trupino stiklinius dangoraižius, kuriuos kadaise statė Arnas ir Šeimininkas. Istorinis tarybos bokštas, pergyvenęs tiek daug sukilimų, perlūžo pusiau ir su kurtinančiu trenksmu sugriuvo, palaidodamas po savimi „Žmonijos aušros“ štabą ir senąsias tarybos salių relikvijas.
Žmonių kariai ir vampyrai, dar prieš akimirką bandę nukraujinti vienas kitą, bėgo tomis pačiomis gatvėmis, gindamiesi nuo krentančių betono luitų ir lavos upių. Jokie ginklai – nei ultravioletinė šviesa, nei sidabrinės kulkos – nedarė įspūdžio šioms naujoms būtybėms. Sviediniai tiesiog ištirpdavo magminiame Elementalų kūne.
„Santarvės“ megapolis, statytas ant Senolių griuvėsių, per kelias valandas pats vėl virto dūmuose ir liepsnose skendinčiais griuvėsiais. Trečioji jėga nesiruošė sustoti – jie valė erdvę naujai, švariai planetos pradžiai, kurioje nebuvo vietos senosioms rasių klaidoms.
*****
Megapoliui „Santarvė“ virstant degančių pelenų ir lavos jūra, rasių neapykanta akimirksniu išgaravo, užleisdama vietą grynam išlikimo instinktui. Viršuje sproginėjant dangoraižiams, o žemei veriantis po kojomis, paskutinis bendras evakuacijos konvojus išsiveržė pro sugriautus miesto vartus. Žmonių kariniai visureigiai ir taikiųjų vampyrų „Šešėlių“ šarvuočiai judėjo vienoje kolonoje, lėkdami tiesiai į tamsią, magnetinių audrų draskomą Mirusią dykumą.
Dykuma buvo vienintelė vieta, kur žemės dvasinė energija buvo per silpna, kad Elementalai galėtų akimirksniu materializuotis.
Konvojus sustojo prie senosios, apleistos „Sparnų“ karinės bazės – tos pačios vietos, kur kadaise Santara rado savo armijos ginklus. Čia, po sunkiomis uolų arkomis, susirinko paskutiniai abiejų rasių likučiai. Vaizdas buvo sukrečiantis: žmonių generolai tvarstė žaizdas Santarvės klanų vampyrams, o naktinės būtybės, pasitelkusios savo jėgą, padėjo žmonių inžinieriams tempti sunkiuosius generatorius gilyn į bunkerį.
Prie centrinio taktinio stalo susitiko du paskutiniai kariaujančių pusių lyderiai. Tai buvo Kaelas, atstovaujantis klajoklius bei išlikusius žmones, ir Valerijus, vadovaujantis likusiems klanų vampyrams. Abu vyrai buvo suodini, sužeisti ir mirtinai pavargę.
– Mūsų pusė prarado viską, – dusliu balsu prabilo Kaelas, žiūrėdamas į ekrano likučius. – Miestas nušluotas. Orbitiniai ginklai sunaikinti. Jei šie žemės monstrai pasieks dykumą, mums galas.
– Mes taip pat nukraujavome, – pritarė Valerijus, jo akys blėsote blėso nuo patirto sensorinio šoko. – Tačiau dabar mes matome tiesą. Penkis šimtus metų mes bandėme sudeginti vieni kitus, kol galiausiai sudeginome pačią planetos kantrybę. Ši Trečioji jėga yra mūsų pačių nuodėmių veidrodis.
Kaelas lėtai ištiesė ranką virš stalo.
– Jei norime išgyventi, senieji nesutarimai turi mirti čia ir dabar. Mūsų technologijos ir jūsų biologinė jėga privalo susijungti. Ne dėl Aljanso, ne dėl „Santarvės“, o dėl to, kad rytoj mūsų rasių vardai nebūtų ištrinti iš šio pasaulio.
Valerijus tvirtai paspaudė jo ranką. Aplink stalą stovintys kariai – tiek žmonės su šautuvais, tiek vampyrai išgaląstais nagais – vieningai linktelėjo. Pirmą kartą per penkis šimtus metų sąjunga buvo sudaryta ne iš politinio išskaičiavimo ar lyderių idealizmo, o iš bendro, absoliutaus siaubo prieš nepermaldaujamą gamtos įniršį.
Už bazės ribų, dykumos horizonte, jau matėsi žaliai švytintis debesis – Trečioji jėga pajudėjo link jų paskutinės slėptuvės. Prasidėjo pasiruošimas paskutiniam rasių pasipriešinimui istorijoje.
***
Mirusios dykumos klykiantis vėjas staiga liovėsi, o žaliasis Elementalų debesis sustingo . Virš „Sparnų“ bazės uolų pasigirdo duslus, žemas dundas, verčiantis abiejų rasių karius suklupti ant kelių. Tai buvo ne nauja ataka, o dviejų didžiausių praeities legendų – Šeimininko ir Arno Šešėlio – dvasinis pabudimas. Santaros mirtis ir abiejų rasių sąjunga Mirusioje dykumoje  tapo galutiniu katalizatoriumi, pri kėlusiu jų sielų energiją iš anapusinio pasaulio paskutinei misijai.
Šviesos ir dūmų sūkuryje priešais ateinančius „Gajos vaikus“  materializavosi du gigantiški dvasiniai pavidalai. Senasis Šeimininkas ir jo sūnus Arnas  ištiesė rankas į priekį, suformuodami nepermatomą purpurinės ir juodos energijos sieną, kuri laikinai sustabdė planetos įniršį.
Šeimininko ir Arno dvasios nesiekė kovoti – jie stojo į dvasines derybas su pačia planetos šerdimi.
– Gaja! – jų balsai aidėjo tiesiai visų išlikusiųjų protuose. – Šie žmonės ir vampyrai suprato savo klaidą . Jų neapykanta sudegė kartu su „Santarvės“ miestu . Duok jiems paskutinį šansą, leisk jiems pasitraukti ten, kur jie nebegalės kenkti tavo biosferai.
Planetos dvasia, kalbanti per Elementalų žalias liepsnas, atsakė negailestingu verdiktu:
– „Santarvė“ buvo vėžys. Šis žemynas turi būti išvalytas iki pamatų. Jei jie nori gyventi, privalo palikti šią žemę amžiams.
Deryboms pasibaigus, Gaja paleido galutinį impulsą. Visa Mirusi dykuma pradėjo tustis ir grimzti į atsivėrusius lavos vandenynus. Šeimininko ir Arno dvasios, naudodamos paskutinius savo energijos likučius, pakėlė „Sparnų“ bazės šarvuočius bei visureigius į orą, sukurdami laikiną dvasinį tiltą virš degančios žemės ir nukreipdami bėglių likučius tolyn į vandenyną.
Paskutinis rasių konvojus pasiekė paslaptingą, iki šiol neatrastą Ramybės salą, esančią toli už degančio kontinento ribų.
Šioje saloje galiojo visiškai kiti gamtos ir fizikos dėsniai: Sala buvo apsupta natūralaus senovinio magnetinio rezonanso, kuris visiškai neutralizavo Elementalų dvasinę energiją. „Gajos vaikai“ negalėjo čia materializuotis, nes salos dirvožemis ir atmosfera atmetė planetos naikinimo kodą. Salos ore tvyrojo unikali izotopų koncentracija. Žmonės čia nejautė senėjimo ligų, o taikiesiems vampyrams visiškai išnyko troškulys gyvam kraujui. Salos biosfera pati natūraliai maitino abi rases, sukurdama priverstinę, bet tobulą biologinę harmoniją.
Šeimininko ir Arno dvasiniai pavidalai lėtai ištirpo virš salos krantų, palikdami savo tautas naujoje, saugioje pradžioje. Žmonės ir vampyrai, stovėdami ant nežinomos salos smėlio ir žiūrėdami į tolumoje skendintį senojo pasaulio gaisrą, suprato – jie prarado megapolį ir dykumą, tačiau išgelbėjo savo rasių ateitį ten, kur karas tarp jų tapo tiesiog fiziškai neįmanomas.
****
Gajos vaikai rado būdą, kaip apeiti Ramybės salos apsauginius dėsnius. Planetos įniršis buvo toks didelis, kad Elementalų legionai tyčia pakeitė savo pačių struktūrą. Užuot materializavęsi tiesiai iš salos dirvožemio, jie pasitelkė vandenyno gelmių spaudimą ir ugnikalnių magmą, pakildami iš jūros dugno lyg milžiniški, degantys tsunamiai. Salą apsupęs magnetinis rezonansas buvo tiesiog sulaužytas galingos jėgos masės.
Ramybės sala virto pelenų katastrofos zona. Žalios liepsnos rijo amžinosios pusiausvyros miškus, o salos biosfera, maitinusi žmones ir vampyrus, buvo visiškai išdeginta. Priverstinė abiejų rasių harmonija sugriuvo kartu su paskutiniais uolų įtvirtinimais.
Šio visiško žlugimo akimirką iš degančio salos centro dvasinės energijos išsiveržė Santara. Jos siela, patekusi į „Mirties rasos“ nuodų spąstus, iki šiol klaidžiojo anapusiniame pasaulyje, tačiau matydama galutinę savo tautos pražūtį, ji materializavosi priešais žaliai liepsnojantį Gajos dvasios avatarą.
Santara atsiklaupė ant degančios žemės, ištiesdama rankas – viena jos pusė švietė dvasine tėvo šviesa, kita skendėjo prosenelio šešėliuose. Tai buvo paskutinis, desperatiškas bandymas derėtis dėl gyvybės.
– Gaja! Maldauju, išgirsk mane! – jos dvasinis balsas drebino salos griuvėsius. – Jie atsisakė ginklų, jie gyveno taikoje! Jei sunaikinsi juos čia, tu ištrinsi ne tik jų neapykantą, tu ištrinsi pačią viltį, kad šviesa ir šešėliai gali sukurti kažką gražaus! Palik jiems bent vieną saują gyvybės!
Tačiau žaliai švytinčios Gajos akys išliko šaltos ir nepermaldaujamos. Planetos dvasios atsakymas nukirto bet kokią vilties giją:
– Tavo viltis yra iliuzija, Santara. Jie atsisakė ginklų tik tada, kai neteko namų. Jų prigimtis yra destrukcija. Kiekvieną kartą, kai aš jiems duodu naują pradžią – megapolį, dykumą ar šią salą – jie anksčiau ar vėliau sugrįžta prie kraujo ir ugnies. Šis ciklas privalo baigtis. Planeta turi būti visiškai tuščia, kad atgimtų iš naujo.
Derybos žlugo. Gaja atmetė Santaros maldą.
Vienu galingu, tektoniniu smūgiu Gajos vaikai suskaldė Ramybės salos pamatą į tūkstančius dalių. Sala kartu su paskutiniais žmonių ir vampyrų likučiais pradėjo nenumaldomai grimzti į verdančias vandenyno gelmes. Santaros dvasinis pavidalas, apimtas gilaus sielvarto ir bejėgiškumo, pradėjo blėsti ir sklaidytis dūmuose, kol salą galutinai prarijo tamsus, putojantis vanduo. Penkių šimtų metų rasių istorija, prasidėjusi nuo didingų Aljanso bokštų, pasiekė savo tragišką ir absoliutų pabaigos tašką po nepermaldaujamais gamtos dėsniais.