Sugrįžimas. Juodieji raganiai-5

- Suprantu kodėl puolė mus. Reikėjo princo Sačio. O kodėl puolė jus? – nustebo Monira.
- Gal nenorėjo, kad susitiktume, - spėjo Žakas.
- Gal. Bet kodėl? Atsižvelgiant į tai kaip kaunasi, dideliu būriu mus užpulti galėjo ir visus išžudyti, - samprotavo Imila.
- Be to, mes visai nesiruošėme kažkokioj dykynėj su jumis susitikti. Mes traukėm į Marapą, - paaiškino Ua.
- Tai kaip atsidūrėt čia? – nustebo Odisu.
- Nežinau. Mes net jojom dviem grupėm. O Žakas, va, visai pasimetęs buvo. Ir atsidūrė čia.
- Kažkas mus vedžioja už nosies, - atsiduso Kitis.
- Ne už nosies vedžioja, o veda ten, kur turim būti, - rimtai įsiterpė Neramas.
- Aha, ir tu čia! – irzliai atsiliepė Odisu. – Tai gal imsi ir pasakysi, kur ir ko mes po šitą dykrą blaškomės.
- Pasakysiu. Kai reikės, - patvirtino ramiai ir nuėjo. – Miego noriu.
- Jūs jau jam atleiskit, - atsistojo ir Emėris. – Ir pats ne viską supranta.
- Mat kaip, - Šarėlis atsiduso. – Turim asmeninį orakulą. Tik naudos ne kažin kiek.
- Iš orakulų nauda išvis abejotina, - pareiškė Imila. – Kartais viską tik dar labiau supainioja.
- Taip, jei ne pranašystė, sėdėčiau sau ramiai savo dvarely, - atsiduso ir Monira.
Kurį laiką visi tylėjo, galvodami kiekvienas apie savo reikalus. Visi būtų norėję sėdėti namie prie židinio, miegoti savo lovoje ir valgyti šiltą maistą. Deja…
- Tai ką darysim? – galiausiai paklausė Vuba. – Maistas visai jau baigiasi. Ir žirgams kažko reikėtų. O tai labai jau skurdi čia augalija. Raganių žirgai dar tvers. Bet kiti…
- Tu teisi, - sutiko Odisu. – Žmonės visai išsekę. Ir bus blogai, jei uoste pasirodysim kaip kokie valkatos.
- Reikėtų pailsėti. Tikrai, - pritarė Šarėlis. – Mes dar nelabai pavargę. Kelionė buvo visai rami. Bet samdiniai atrodo prastai. O ir tu, burtininke Monira, atleisk man, bet atrodai prastai. Net nemaniau, kad burtininkas gali taip prastai atrodyt…
- Ačiū, - liūdnai nusišypsojo ši. – Ir jaučiuosi bjauriai. Man labai reikia pailsėti.
- Tai eik ir ilsėkis, - pareiškė Oniža. – Ir tu, Kiti. Mes su seserimi nepervargusios. Pabudėsim.
- Eisim. Bet dar nenusprendėm ką su maistu daryti, - priminė Kitis.
- Nežinau. Gal raganiai šiuo klausimu protingesni. Nuspręsit.


Nežiūrint į visą rūmų, drabužių ir net maisto juodumą, vestuvės buvo prabangios. Valdovas Monižas į tą juodumą stengėsi dėmesio nekreipti. Galvojo tik apie tai, kad sūnus šiaip ar taip gyvas. Vesti karališkos šeimos nariai dažniausiai privalėjo atsižvelgdami į politinę situaciją. Tai nieko čia ypatingo. Užtat karalystė kol kas buvo sveika. Jos dar neužplūs šitie juodi apsiaustai.
Svečių nebuvo daug. Tačiau dalyvavo visi užgrobtų karalysčių valdovai, kurie jau buvo tuščia vieta. Tik savo karalysčių valdytojai, kurie neturėjo jokios politinės, ekonominės ar karinės galios. Tačiau juodoji princesė Pato maloniai leido jiems gyvuoti. Nenukirsdino. Rodos, jai teikė malonumą žiūrėti į jų kančias. Nes tie buvę karaliai ir kunigaikščiai buvo stropiai saugomi, kad sėdėtų savo rūmuose ir nepabėgtų.
Taigi, visi vaidino linksmus. Sveikino Pato ir Satį. Tikra buvo tik viena. Visi pavydėjo valdovui Monižui jo išskirtinės padėties. Žinoma, visi suprato, kad jis irgi karo grobis. Bet visgi uošvis. Kiek lengviau kvėpuos. O gal gimus vaikams ir Pato kiek atlėgs.
Galiausiai puota baigėsi. Dabar jau Juodoji karalienė Pato ir princas Satis išėjo į savo kambarius. Monižas, kadangi buvo vėlu, liko nakvoti. Kiti, nekreipdami dėmesio į tamsą, kuo greičiau nešdinosi namo.
Ir nieks nežinojo, kas dedasi jaunavedžių kambariuose.
Vos užsivėrė durys už nugaros, princas Satis priešais save pamatė du juodus šešėlius.
- Prince Sati, prašau eiti su mumis.
- Nesupratau, - išdidžiai pakėlė galvą šis. – Jei teisingai suprantu, tai dabar aš šios šalies valdovės sutuoktinis. Todėl…
- Prince Sati, - Juodoji karalienė nusišypsojo ta savo dviprasmiška šypsena, nuo kurios kūnas eina pagaugais. – Malonėk eiti su jais. Liko dar viena vestuvių apeiga, kuri skirta tik tau. Tai neužtruks.
Tiesą pasakius, princas neišsigando. Jau įprato prie Pato keistenybių ir bauginimo. Kas jau čia nutiks? Bent kol kas jo tikrai nežudys.
- Gerai, mieloji, - nusišypsojo. – Jei jau tu sakai, kad reikia… Tikiuosi neužtrukti…
Ir išėjo lydimas dviejų juodų šešėlių.
Kurį laiką ėjo ilgais rūmų koridoriais, kol galiausiai ėmė leistis į rūsį. Tai gerokai nustebino Satį. Iki tol jam buvo griežtai uždrausta net artintis prie rūsio. Toliau vėl ėjo ilgais koridoriais rūsyje. Galiausiai pasiekė didelę ovalią patalpą. Patalpa apšviesta juodomis žvakėmis. Juodos portjeros. Centre – keistas juodas stalas, aplink kurį stovi juodi šešėliai.
Kol ėjo ilgais koridoriais, princas jautėsi visai gerai. Raganiai ėjo pagarbiu atstumu. Tačiau pasiekus šią patalpą princas išgirdo už nugaros užsitrenkiančias duris. Prie jo pripuolė keliese, nuplėšė drabužius. Ir princas nė susigaudyti nespėjo kaip atsidūrė ant stalo veidu žemyn. Tą pačią akimirką iš viršaus pliūptelėjo akinanti šviesa, kuri skausmingai nudegino nugarą. Jaunuolis suriko nežmonišku balsu ir prarado sąmonę.
Kai atsigavo, vis dar kniūbsčias gulėjo ant stalo. Keista, bet nugaros neskaudėjo. Tik šiek tiek pykino ir svaigo galva. Princas kurį laiką gulėjo nejudėdamas. Aplinkui buvo visiškai tylu. Galiausiai Satis atsargiai atsisėdo ir apsižvalgė. Žvakės užgesusios, tačiau pakankamai šviesu, kad galėtų matyti kas yra aplink. Ir princas suprato, kodėl jį pykina. Patalpoje tvyrojo stiprus svylančios žmogienos kvapas. Šviesa ir sklido nuo degančių kūnų ir kai kurių daiktų.
Pagaliau Satis nuleido kojas nuo stalo. Tada išgirdo trankomas duris ir triukšmą už jų. Tačiau durys buvo tvirtos ir užsklęstos iš vidaus. Satis nusprendė, kad kol kas gali būti ramus. Princas nulipo nuo stalo ir ėmė žvalgytis kuo apsirengti. Tačiau viskas buvo apdegę. Tai jis pasirinko labiausiai jam tinkantį kalaviją ir nuėjo prie durų. Atstūmė sklastį ir šiek tiek atsitraukė.
Vidun įvirto keletas raganių su Nomiu priešaky.
- Kas čia vyksta?! – užriaumojo jis.
Princas Satis išdidžiai išsitiesė:
- Susirink savo svilėsius…
Viduje buvo neramu, bet auklėjimas nugalėjo. Ir jis ryžtingu žingsniu patraukė į savo kambarius. Jis nesuprato, kas čia turėjo įvykti. Tačiau buvo aišku, kad įvyko ne tai ko tikėjosi juodieji.
Pats nesuprato kaip pasiekė savo kambarius, nes kelio lyg ir nebuvo įsidėmėjęs. O kai įžengė pro duris, Juodoji karalienė Pato nustebo:
- Mano brangus vyre, ar nebeturi kuo apsirengti?
- Brangioji mano žmona, tavo tarnai tuo pasirūpino.
- Ach, - numojo ranka, - galų gale tai nesvarbu. Juk dabar drabužių neprireiks…
- Ir kalavijo… - pridūrė akivaizdžiai nustebusi.
- Taip, drabužių neprireiks, mano ponia. Aš einu miegoti.
Princas Satis apsisuko ant kulno ir patraukė į buvusius savo kambarius.
- Bet…
Ir tada Juodoji karalienė Pato pamatė savo sutuoktinio nugarą. Jei būtų buvusi jautri kaip kitos damos, būtų nualpusi.


Stovykla miegojo. Budėjo tik pora raganių ir burtininkės.
- Oniža, kaip tau atrodo, ar mes nesuklydom įsivėlusios į šitą istoriją?
- Lyg turėjom išeitį, - truktelėjo petimi šioji. – Jau man ta Akademija buvo per gerklę išlindus. Nei veiksmo, nei uždarbio.
- Na taip. Bet čia kažkokia neaiški istorija. Pranašystės, legendos, dievai…
- Ir kas? Lyg kitur būtų kitaip. Čia nors legenda. Gal dar ir mes į legendas pateksim. O tai gali galvą palydėti dėl kokio karaliaus įgeidžio. Ir…
- Ša! – Oniža pridėjo pirštą prie lūpų.
Tą pat akimirką šalia išdygo Žakas ir Ua.
- Girdėjot? – tyliai paklausė ragana.
- Taip, - atsiliepė Oniža. – Ten kažkas yra…
- Ar žadint visus? – paklausė Žakas.
- Ne, - Ūiža atsistojo. – Tik raganius ir burtininkus. Tyliai…
Žakas dingo tamsoje. Vienas po kito rinkosi raganiai. Atėjo Monira ir Kitis.
- Kas atsitiko? – paklausė Monira.
- Nežinau, - Ūiža intensyviai klausėsi. – Toj dykroj kažkas juda.
- Taip. Girdžiu. Arba jų daug… arba kažkas labai didelis, - neramiai sukuždėjo Monira.
- Bijau sakyti… - sukuždėjo Imila.
- Sakyk jau, - paragino Oniža.
- Drakonas…
Visi sužiuro į ją, na, kaip į beprotę.
- Nebėr drakonų! – piktai metė Ūiža.
- Bet jūs paklausykit. Garsas toks lyg šliaužtų didelis roplys…
- Bet drakonų nebėra… - netvirtai paprieštaravo Monira.
- Žinau, - sutiko Imila. – Bet girdėjau, kad kažkas juos veisia ir prekiauja.
Vuba papurtė galvą:
- Bet drakonai skraido…
- Nieko nebus! Galim čia kiurksot ir laukt. Bet reikėtų pažiūrėt, - konstatavo Ūiža.
- Tada išsiduosim, - paprieštaravo Žakas.
- O jei puls ir nežinosim kas? – paklausė Ua.
- Gerai. Kaip mes tai padarysim?
- Manau… u… u… - nutęsė Ua, - tai turėtų daryti raganiai. Burtininkus lengviau pastebėti…
- Tikrai, - Monira pažiūrėjo į burtininkes. – O kodėl mūsų amuletai niekaip nereaguoja?
- O į drakonus turėtų reaguoti? – pasidomėjo Žakas.
- Nežinau, - Monira nervingai sukiojo žiedą ant piršto. – Turėtų gal…
- Bet drakonas nėra magiškas padaras. Šiaip… didelis driežas, - konstatavo Kitis.
- O ugnis, kuria spjaudosi? – vėl nerimo Žakas.
- Gal… kažkiek… - neužtikrintai paaiškino Kitis. – Tai daugiau… biologinis reikalas.
- Gal jau darykim ką nors, - paragino Ūiža.
- Gerai, eisim mes su Imila, - pareiškė Vuba.
- O ką mūsų orakulas? – staiga paklausė Ūiža.
- Miega, - ramiai atsiliepė Monira.
- Na na…
- Tai mes einam, - pasakė Vuba.
- Eikit, - atsiduso Monira. – Tik būkit labai atsargios.
- Kaip pasiseks… - burbtelėjo Imila ir raganos dingo tamsoj.
- Tiesą pasakius, - pratęsė Kitis, - drakonas burtininkams ir net raganiams ne bėda.
- Tai kas bėda? - paklausė Ua.
- Bėda, mieloji, šeimininkas.
- Tai?
- Na, drakonas, žinoma, baisus žvėris. Bet tik žvėris. Kaip šuo. Visiškai priklausomas nuo šeimininko. O kas šeimininkas, tai nežinia.
- Ta… a… aip… - nutęsė Monira. - Kalbi taip lyg būtum su jais bendravęs.
- Nesu. Bendravau su tais, kurie žino.
- Ir kaip čia išeina, - įsiterpė Ūiža. – Drakonų nėra, bet visi viską apie juos žino.
- Tai ir tave juk mokė, - metė Oniža.
- Mokė. Paveikslėlis ir aprašymas. Kas iš to?
- Dar yra tokių burtininkų, kurie su jais buvo susidūrę. Bet jau labai seniai, - tęsė Kitis. – Atrodė, kad visi buvo išžudyti…
- Aišku. Gana, - metė Monira. – Dar nė nežinom, ar tai drakonas. Palaukiam raganų.


Karalius Monižas dar nemiegojo. Į kelionę visada pasiimdavo knygą. Labai mėgo poeziją. Ir dabar skaitė pastaruoju metu populiaraus poeto eiles.
Į duris pabeldė.
- Užeik, - padėjo knygą ant stalo.
Vidun įėjo princas Satis. Nuogas ligi pusės. Su kalaviju rankoj. Ir labai keista veido išraiška.
- Nemiegi, tėve…
- Nemiegu. O tu, sūnau, tikiuosi nenužudei savo žmonos, - lyg ir bandė pajuokauti.
- Gal ir reikėtų… - princas vis dar stovėjo tarpdury.
- Ei, sūnau, eikš, uždaryk duris. Pasakok.
Princas įėjo, durų neuždarė, bet priėjo prie tėvo ir paprašė:
- Apžiūrėk mano nugarą.
Sūnus atsuko nugarą. Monižas pažvelgė ir kuriam laikui užkando žadą.
- Na? – reikliai paragino princas.
- Kas.. prince, padarė tau šitą… piešinį?
- Kokį piešinį?
- Toks… gal brangakmenis… didelis… spalvotas… ir… ir lyg… šviečia.
Princas atsiduso ir sudribo ant lovos.
- Tai ar pasakysi, iš kur tas piešinys?
Princas lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pasakojo savo nuotykį, tuo pačiu bandydamas ir pats suprasti kas atsitiko.
- Nesuprantu, tėve…
Karalius Monižas jau seniai gyveno šiame pasaulyje. Daug matęs ir girdėjęs. Daug kalbų buvo apie tai iš kur atsirado tie juodieji raganiai. Ir kodėl, vos užkariavus naują šalį, ten atsiranda nauji jų būriai. Dabar, išklausęs princo pasakojimą, Monižas suprato. Suprato kaip paprasti žmonės tampa juodaisiais. Dar suprato, kad ir jo sūnų norėjo tokiu padaryti. Tačiau nutiko kažkas…
Ir karalius Monižas prisiminė pranašystę, dėl kurios savo vienintelį sūnų išleido į kelionę. O štai dabar jis grįžo keistu būdu. Ir galiausiai pasitvirtino tai, kad princas nėra paprastas jaunuolis…
Į duris pabeldė. Tarpdury stovėjo sutrikusi kambarinė:
- Jūsų šviesybės… atsiprašau… Jos aukštybė Juodoji karalienė Pato siunčia jo aukštybei princui Sačiui drabužius…
- Ačiū, - atsiliepė karalius Monižas. – Dėk čia ant kėdės…
Tarnaitė padėjo drabužius, tūptelėjo nejaukiai ir išėjo uždarydama duris.
Kurį laiką abu tylėjo.
- Kas dabar bus, tėve?
- Nežinau. Bet tai, kas atsitiko, rodo, kad kažkas tave saugo.
- Bet ką man daryti?
- Nežinau. Manau, kad tau reikia grįžti pas žmoną. Ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
- Kaip neįvyko?! – princas Satis pašoko nuo lovos. – Taigi įvyko!
- Jaunas esi. Pamatysi. Kol kas visi taip ir elgsis. Apsimes, kad viskas gerai.
- Bet Pato…
- Ša! Nebūsi pirmas, kuris su žmona miega skirtinguose kambariuose.
- Bet tie juodieji…
- O ką jie?
- Gali bandyti mane nužudyti.
- Gali. Būk atsargus. Nors manau, kad kol kas tau niekas negresia.
- Tu juk liksi čia, tėve? – viltingai paklausė.
- Ne. Turiu išvykti. Deja…
Princas Satis ėmė rengtis.
- Gerai. Grįžtu pas žmoną, - niūriai pasakė.
- Būk atsargus, sūnau…
Princas linktelėjo ir išėjo. O karalius Monižas liko sunkia širdim ir neramiom mintim.


Raganos atsargiai slinko į tą pusę, iš kur buvo girdėti keisti garsai. Priartėjus dar keletą žingsnių pasigirdo lyg ir arklio šnarpštimas.
Vuba griebė Imilą už rankos. Ir abi sustingo vietoje įsiklausydamos. Vėl pasigirdo šnarpštimas. Atrodė dar tolokai. Todėl raganos vėl pajudėjo pirmyn. Ir vėl sustojo, kai pasigirdo šnarpštimas. Dar pasirodė, kad kažkas šliaužia.
Raganos vėl stabtelėjo. Vėl tyla, vėl šnarpštimas, vėl šnarėjimas. Ir staiga lyg aimana, lyg atodūsis. Į raganas tvokstelėjo baisi karštos smarvės srovė. Jos vikriai pasitraukė į šalį. Kurį laiką stovėjo nejudėdamos. Dabar jau buvo girdėti trūkčiojantis šnopavimas. Buvo akivaizdu, jog tai didelis gyvas padaras. Kita vertus, iš girdimų garsų atrodė, kad nevisai sveikas.
Imila timptelėjo Vubą už rankos ir pamojo, kad reikia grįžti. Ir raganos atsargiai pasuko link stovyklos. Kur viską rado taip, kaip ir paliko. Žmonės miegojo, o burtininkai ir raganiai tyliai sėdėjo tamsoje.
- Tai laukiat?
- Labai, - sutiko Monira. – Ir ką?
- Nežinau, - pradėjo Vuba, - ar tai drakonas. Nieko nematėm. Bet iš pašalinių garsų…
- Ir kvapų… - pridėjo Imila.
- Na, taip, - sutiko. – Iš viso to galima spręsti, kad greičiausiai drakonas. Bet jis labai silpnai juda. Gal net nejuda, tik uodega maskatuoja. Ir, man rodos, miega.
- Arba yra sužeistas, - vėl įsiterpė Imila.
- Labai įdomu, - po akimirkos prabilo Kitis. – Kaip jis čia atsidūrė?
- Ir kaip atskrido negirdėjom. O triukšmo turėtų kelti daug, - pratęsė Monira.
- Tai ką darysim? – dalykiškai paklausė Ūiža.
- Nieko, - ramiai pasakė Monira. – Dabar eisim miegoti. Ryte bus aiškiau.


Juodoji karalienė Pato sėdėjo susimąsčiusi ir net nepastebėjo vyro. Todėl krūptelėjo kai tas prakalbo.
- Ačiū, gerbiamoji ponia, už drabužius.
- A! Taip. Mano pareiga pasirūpinti sutuoktiniu.
- Žinoma. Rūsyje man taip neatrodė.
- Tiesą pasakius, norėjau tau tik gero, mano vyre…
- Tikiu, gerbiamoji ponia, kad norėjai gero. Bet galėjai paklausti, ar aš to gero noriu.
Pato norėjo kažką sakyti, bet princas neleido:
- Norėjai, mieloji mano žmona, kad tau būtų geriau. Ir neverta dėl to ginčytis.
Akimirką patylėjęs nusprendė surizikuoti:
- Jei, gerbiamoji ponia, būtum paklausus, tai nebūtų reikėję to cirko. Ir tavo tarnai būtų buvę gyvi…
- Nors, - pridėjo, - pakankamai turi…
- Gal tu teisus…
Dabar jau ji nebuvo tikra, kad pasielgė teisingai, neįvykdžiusi dievo Jotoub Rado nurodymo. Kita vertus, ar jos kariauna būtų galėjus jį nužudyti. O dabar… Galėtų rizikuoti ir pasiųsti žudikus. Bet dabar jis jau jos vyras. Už tokį nužudymą turėtų ką nors nubausti. Ir ne tik konkretų žudiką.
- Šiąnakt, gerbiamoji ponia, nakvosiu pas tėvą.
- Bet gi tai pirmoji mūsų naktis! – beveik įsižeidė.
- Prieš tai reikėjo galvoti, - jau piktai metė Satis ir išėjo.


- Kas čia naktį vyko? – reikliai paklausė Odisu.
Ji stovėjo priešais Monirą savo mėgstama poza “laisvai”.
- O ką? – abejingai paklausė ši.
- Klausyk, burtininke, mums buvo įsakyta ilsėtis. Girdėjau kažkokį šurmulį, bet pavojaus signalo nebuvo.
- Tik tyliai. Netoliese yra drakonas. Turbūt…
Odisu kurį laiką virškino gautą informaciją.
- Drakonų nėra, - galiausiai pasakė.
- Visi taip galvojom. O neseniai paaiškėjo, kad juos kažkas veisia ir prekiauja.
- Ir, vadinas, jis kažkur netoliese?
- Taip. Raganiai naktį buvo pažiūrėti.
- Jis pavojingas?
- Nežinau. Šiaip nelabai pavojingas. Tik tiek kaip didelis driežas. Bet turi šeimininką. O kas šeimininkas nežinia.
- Tlekapas?
- Vargu. Jis pernelyg galingas ir pasipūtęs. Jam tokios pagalbos nereikia.
- Tai gal jis neturi šeimininko? – viltingai paklausė Odisu.
Monira sunkiai atsiduso:
- Šiais laikais laisvėje drakonų nėra. Nebent pabėgo nuo šeimininko. Arba šeimininkas negyvas…
- Tai ką darysim? – Odisu mėgo aiškumą.
- Ką aš žinau! – supyko Monira. – Niekada nebuvau drakono sutikus. Žinau apie juos tik teoriškai. Nesidomėjau, nes visi sakė, kad jų nėra…
- Bet kažką daryt reikės. Užmušti jį galima?
- Visus galima užmušt. Galvą nukirsti, širdį perdurti…
- O magiją naudoti galima?
- Ne-ži-nau! Sakiau gi!
Tuo metu atėjo Vuba.
- Ką sprendžiat?
- Niekas nežino, ką su tuo drakonu daryti! – piktai metė Odisu.
- Pirmiausia, - ramiai atsakė ragana, - reikia į jį dienos šviesoj pažiūrėti.
- Teisingai, - pritarė Odisu. – Ir aš noriu jį pamatyti.
- Gerai, - truktelėjo pečiais ragana. – Jei nebijai…
- Aš nieko nebijau, - abejingai atsakė.
- Na na… - sumurmėjo ragana. – Einu dar ką nors į kompaniją pakviesiu.
Išjojo keturiese: Odisu, Vuba, Ua ir Kitis. Visi vieningai nusprendė, kad Monirai ar kuriai kitai burtininkei nedera. Žmonių imti taip pat nevertėjo. Na, išskyrus Odisu.
Ketveriukė jojo lėtai. Joti buvo netoli, kol pamatė ant smėlio tysantį didžiulį driežą.
- Na ir didelis… - burbtelėjo Odisu.
- Tai jau, mieloji, - Kitis ramiai lingavo balne. – Ir jis dar ne pats didžiausias.
- Iš kur žinai? – įtariai pašnairavo į jį Vuba.
- Daug skaičiau savo saloj sėdėdamas. Nelabai buvo ką veikti. Tiesa, knygose irgi ne kažkiek duomenų, - atsiduso burtininkas.
- Tai tik tiek ir žinai, kokio dydžio turi būti, - vyptelėjo kapitonė.
- Ne. Žinau apie jo sandarą, augimo etapus, šiek tiek apie psichologiją ir elgesį.
- Nors tiek, - linktelėjo Ua. – Nes kiti, rodos, apie tai visai nieko neišmano.
Tuo tarpu Vuba atidžiai stebėjo drakoną ir staiga pasakė:
- Man atrodo jis nejuda. Ir lyg nekvėpuoja…
- Eik jau! – Odisu irgi įbedė žvilgsnį į drakoną.
- Panašu… - numykė Kitis. – Bet gal jis miega…
Galiausiai pasiekė tikslą. Drakonas kvėpavo. Tačiau labai jau silpnai.
- Jaunas dar, - konstatavo burtininkas. – Rodos, labai silpnas…
- Man atrodo, - atsiliepė Vuba, - nors ir labai pavojinga, bet mums reikia išsiskirti ir apžiūrėti jį. Gal sužeistas? Nemanau, kad šitoj dykynėj šiaip sau drybso…
- Tu teisi, - sutiko burtininkas. – Tik nesiartinkit labai. Gali ir netyčia sužeisti.
Kitis liko vietoje, atidžiai apžiūrinėdamas galvą, o raganos ir Odisu patraukė apžiūrėti tysančio drakono.
Raganos grįžo greitai.
- Rodos, jis sužeistas, - pasakė Vuba. – Nenorėjom labai artintis. Bet šone žaizda. Ir gal ten kraujas sukrešėjęs ant žemės. Juodas.
- Tikrai kraujas, - linktelėjo burtininkas. – Drakono kraujas juodas. Dažniausiai.
- Na, taip… dažniausiai… - burbtelėjo Ua.
- Tai ką aš galiu padaryti, kad…
Kičio paaiškinimus nutraukė Odisu pasirodymas. Ji jojo lėtai, o per žirgo nugarą buvo kažką persimetusi. Prijojusi nušoko nuo žirgo, bet naštos nenuėmė.
- Radau kiek tolėliau. Berniokėlis, visai jaunas. Gal šešiolikos. Leisgyvis. Vos kvėpuoja. Kiek prisitrenkęs. Bet rimtų žaizdų lyg ir nėra. Be sąmonės, - raportavo kreipdamasi tiesiai į burtininką.
- Aišku, - linktelėjo burtininkas. – Bus drakono šeimininkas. Bet… toks jaunas, vienas, dykynėj…
- Gal, - įsiterpė Vuba, - jojam į stovyklą?
- Taip taip, - skubiai pritarė burtininkas.
Kapitonė įšoko balnan ir visi patraukė atgal.
Stovykloje pusryčiavo. Išskyrus Monirą, žinoma. Šioji sėdėjo sukryžiavusi kojas po savim ir kažką mąstė, braižydama smėlyje magiškus ženklus.
- Pagaliau, - iškvėpė ir nuėjo pasitikti.
Odisu patraukė tiesiai link vežimo:
- Reikia nuo saulės jį paslėpt.
Monira nusekė iš paskos:
- Kur tu jį radai?
- Šalia drakono. Burtininkas sako, kad drakono šeimininkas.
- Aha, - atsiduso burtininkė. – Šeimininkas – tai gerai. O va, kam šeimininkas tarnauja…
Po akimirkos prie vežimo susirinko visi. Burtininkai ėmė tyrinėti, kas tam vaikinui nutiko.
- Nesuprantu, - papurtė galvą Ūiža. – Jis visiškai sveikas.
- Taip, - pritarė Oniža. – Gal galvą kiek susitrenkė. Ir, žinoma, troškulys, alkis.
- Tai kodėl nuo to drakono nukrito? – nesuprato Monira.
- Raganos sakė, - paaiškino Kitis, - kad drakonas sužeistas.
- Tai dalyvavo mūšyje? – nustebo Monira. – Tik nesuprantu, kur šitoj dykynėj mūšis vyksta?
- Kol jis neatsigaus, nesužinosim, - užbaigė Kitis.
Ir visi išsiskirstė, palikę jam rūpintis vaikinuko sveikata.