Taikos mozaika iš kasdieninių duženų

ANOTACIJA

Ši dvisluoksnė esė gretina Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčioje kilusį kultūrinį skandalą dėl šiuolaikinio meno instaliacijos sakralioje erdvėje su Lietuvos dvasine krize, kurioje jaučiamas dvasinis tingumas ir bėgimas į patogų dvasinį ekologizmą.

Tekste keliama idėja, kad būtina saugoti kultūrinį ir dvasinį paveldą, o ne tik ieškoti patogių dvasinių alternatyvų.

Antroje dalyje nagrinėjama kunigo Paul Dollié knyga bei permainos bažnyčios vaidmenyje. Kodėl kyla konfliktas tarp tradicijos ir šiuolaikinio meno. Nors kunigas knygoje pabrėžia, kad tikrasis iššūkis yra broliškumas ir gebėjimas priimti kitą žmogų, o ne manipuliuoti emocijomis, realybėje lieka tik duženos.


PIRMA DALIS

INCIDENTAS

Žiūriu į  Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčios vaizdo medžiagą ir man sukasi galva. Juk tai absoliuti, gryna sensacija, apie kurią pas mus visi tyli.
Katalikai šaukiasi Dievo motinos pagalbos. Į šventovę įsiveržia ginkluota policija ir jėga ištempia katalikus į gatvę.
Oficiali versija – rastas įtartinas geltonas lagaminas, veikia pagal griežtą antiteroristinę schemą.
Bet liudininkai spjaudosi iš įniršio. Tą lagaminą ten paliko naktinio meno festivalio „Nuit Blanche“ organizatoriai.
Tai tiesiog pigus pretekstas išvalyti sakralią erdvę.

Bažnyčia buvo rekvizuota šiuolaikinio meno instaliacijai. O viso šio festivalio meno vadovė – ta pati skandalingoji DJ Barbara Butch. Moteris, tapusi krikščionis įžeidusio Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo šou veidu.

Šimtai prancūzų klūpo ant šalto asfalto, gieda maldas prie užrakintų durų, o juos stebi riaušių policija.

Bet čia prasideda pats didžiausias, siurrealistinis paradoksas. Šv. Lauryno bažnyčios klebonas, kunigas Paul Dollié, viešai užstojo... ne savo parapijiečius, o renginio organizatorius. Jis pats leido šį šou. Klebonas pareiškė, kad čia tik menas, dialogas su dvasine erdve, ir apgailestavo, kad „radikalūs katalikai“ sukėlė triukšmą.

Supranti gylį?
Pati Bažnyčios vadovybė atidaro duris tiems, kurie išspardo tradiciją, o ištikimiausius savo vaikus palieka už durų - ant asfalto.

O dabar atsisukime į Lietuvą. Pas mus niekas nieko nepersekioja. Valdžia jėga iš bažnyčių neišmeta. Kunigai griebiasi už galvų – durys atvertos, bet suolai tušti.
Mums viskas tapo per daug patogu. Gavome visišką laisvę, bet pavertėme ją dvasiniu tingumu. Mums nebereikia melstis rožančiaus, nevertiname tai ką turime.

Pažvelk į mūsų Kauno Katedros ganytoją, arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą. Jis skelbia šimtmečio jubiliejus, šaukia apie „naują pradžią“ ir primena didingą 1926-ųjų įvykį, kai popiežius Pijus XI apaštališkaja konsitucija „Lituanorum gente“ įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.

„Taisykime Viešpačiui kelią! “ – aidi šūkis.

DAIVA

Kai kas šiandien bando ieškoti išeities dar radikaliau – jie siūlo tiesiog spjauti į krikščionybę ir grįžti... prie medžių. Internete pilna pamokslininkų, kurie hiperbolizuoja istoriją ir rėkia, kad katalikybė lietuviams buvo įvaryta tik krauju, rykštėmis ir bausmėmis. Jie piešia gražią, romantišką pasaką apie laisvus protėvius, kurie sėdėjo prie laužo, kalbėjosi su ąžuolais ir jiems nereikėjo jokių institucijų ar popierių.

Tai patogus mitas. Šiuolaikinio, pavargusio žmogaus bandymas pabėgti nuo atsakomybės į nerūpestingą dvasinį ekologizmą.

Mums lengviau nuvažiuoti į mišką, apsikabinti beržą ir pasijusti „laisvais“, nei sekmadienį pakelti kūną nuo sofos, užeiti į bažnyčią ir dirbti dvasinį darbą bendruomenėje. Medis juk nieko nereikalauja, nekviečia keistis, nereikia stengtis.

Kodėl arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Kaune gali skelbti šimtmečio jubiliejus ir šaukti apie „naują pradžią“, bet suolai vis tiek liks tušti. Mes tiesiog išmainėme gyvą, reikalaujantį tikėjimą į patogią, popsinę dvasinę laisvę.

Vieni bėga į naktinius klubus bažnyčiose, kiti – atgal prie medžių. O skėtis virš mūsų pačių kultūros pamatų lieka laikomas tik kelių senolių rankose.

PALAIMINIMAS

Ir mūsų valstybė šitą dvasinį pasimetimą ką tik palaimino teisiškai.

Lietuvos Seimas galutinai suteikė senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybės pripažinimą. Teisiškai jie dar nėra tradicinė religija – įstatymas vis dar saugo 9 išskirtines bendruomenes (katalikus, liuteronus, stačiatikius ir kt.), kurios vienintelės turi teisę dėstyti tikybą mokyklose ar automatiškai įteisinti santuokas.

„Romuva“ tiesiog įšoko į „antrąją lygą“ per Strasbūrą. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) pripažino, kad Seimas anksčiau elgėsi šališkai. Valstybė tiesiog buvo įspausta į kampą – reikėjo arba paklusti Europai, arba mokėti tūkstantines baudas.

Prie to prisidėjo ir pigus politikų flirtas su „etnine tapatybe“. Daliai Seimo narių tai tebuvo Joninės Kernavėje, dainos ir tautinis pasididžiavimas. Puikus įrankis kurti alternatyvų patriotizmą, visiškai atskirtą nuo krikščionybės.

Simbolinis signalas visuomenei išsiųstas labai aiškus. Gamtos kultas gavo oficialų valdžios antspaudą. Tai dar vienas skambus antausis mūsų tuštėjančioms šventovėms.

Mums nebereikia bažnyčios mūrų.

Valstybė pasakė: viskas gerai, galite bėgti prie medžių, tai dabar teisėta.

NAUJOJI INDIJA

Realybėje jau turime labai daug indų, indžių. Jų kultūra, jų šeimos ateina, jų vaikai – indžiukai – jau gimsta čia, pas mus. Jie atsineša savo gyvastį.
Ir čia man prieš akis iškyla viena rasta Pinterest\'e nuotrauka. Jauna indė mergina pamato einančią seną indę. Ji ištiesia savo lietsargį ir dengia senolę, pati lieka. Tai gryna artimo meilės metafora. Tai supratimas, kuo žmogus turi būti šiandien – gebėti išlaikyti, apsaugoti savo senolius. Savo šaknis ir tradiciją.

Tas skėčio tiesimas kitam yra darbas už kitus. Sunkus, nepatogus darbas - tarsi pačiam sušlapti.

Išlaikyti savo kultūros pamatus reiškia pačiam sušlapti.

Lietuviai savo pačių dvasinius namus paliekame tuščius. Nebemokame laikyti skėčio virš savo senosios tradicijos. Tiesiog žiūrime, kaip ji dūla.

Ar mums tikrai reikia sulaukti dienos, kai Lietuvos bažnyčias užrakins, o mus išvarys tam, kad ten dundėtų performansai?

Ar tik tada, klūpėdami ant Kauno grindinio, staiga suprasime, ką praradome?

Pabuskime, kol dar turime kur užeiti savo noru.


ANTRA DALIS

CIVITAS

Birželio mėnuo Paryžiuje su savo festivaliais turėjo incidentą Šv. Lauryno bažnyčioje.
Vieni nori melstis, kiti nori bažnyčią paversti muziejumi.

Tradicinė katalikų bendruomenė Civitas tai pavadino šventvagyste. Aš tai vadinu katalikai gelbėja sakralią erdvę nuo profonacijos - virtimo muziejumi ar kino sale.

Interneto triukšmadariai viską supaprastino iki banalaus kultūrinio karo. „Protestas prieš LGBTQ+ festivalio vadovę! Antikrikščioniška provokacija! “

Tikrasis klausimas čia kur kas nepatogesnis.

Kodėl Bažnyčia šiandien elgiasi kaip išsigandusi salės nuomotoja?

Kelis dešimtmečius katalikų hierarchai įsileidžia šiuolaikinį meną su kažkokiu keistu, intelektualiniu drovumu. Jie atidaro duris, leidžia menininkams savaitgalį „pasišiukšlinti“ savo performansais ir tikisi, kad tai pritrauks jaunimo.

KIČAS

Didieji šedevrai – visos tos gotikinės katedros, priverčiančios tave prasižioti iš nuostabos – gimė ne iš pigaus svetingumo. Jos gimė iš kruvinų diskusijų. Teologai ginčijosi su architektais, Bažnyčia diktavo temas, kėlė reikalavimus, rėmė pinigais. Ji buvo užsakovas, provokavo idėjas, o ne tiesiog valė dulkes po svetimų parodų.

PARYŽIAUS KLEBONO KNYGA

Knygos „Vivre nos relations dans la paix“ autorius yra tas pats Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Paul Dollié (gim. 1973 m.) Emanuelio bendruomenės narys.

Kaip šventovės vadovas, jis įtraukė bažnyčią į garsiąją Paryžiaus kultūros programą „Nuit Blanche“. Per šią „Baltąją naktį“ tradicinės sienos virto šiuolaikinio šviesos meno erdve. Čia buvo demonstruojama Marie-Luce Nadal (gim. 1984 m. Perpinjane) imersinšė garso bei šviesos instaliacija „S·O·S — Sous la peau du ciel“.

Prancūzijos katalikų bendruomenėje tai sukėlė karštų diskusijų.
Ar šviesos eksperimentai nepažeidžia erdvės sakralumo?

Tačiau tėvas Paul Dollié daro būtent tai. Jis naudoja šviesą, kad apšviestų tai, kas paslėpta. Šviesos menas bažnyčioje yra tik įžanga į jo knygą. Čia jis nukreipia prožektorius į daug jautresnę vietą – mūsų santykių tamsą.

MYLĖTI KAIMYNĄ PRAGARAS

O kas, jei didžiausias mūsų gyvenimo ir Bažnyčios iššūkis yra broliškumas? Kas, jei sveiki santykiai tėra nuolankus meistriškumas?

Bendrauti su kaimynu, dirbti su kolega, mylėti sutuoktinį. Tai natūraliausia ir kartu sudėtingiausia užduotis pasaulyje. Kitas žmogus yra kitoks. Jis ne tavo kopija.

Mes nemylime kito žmogaus tokio, koks jis yra. Mes jį įsileidžiame tik per savo vidinės dėžutės filtrą: per traumas, auklėjimą, įpročius ir vertybes.

Didžiausia mūsų klaida – nuolatinė projekcija. Mes projektuojame savo emocijas bei poreikius ant kito. Tikimės, kad jis veiks pagal mūsų scenarijų.

Dar blogiau – mes painiojame poreikį su reikalavimu. Jei sakai:

„Man reikia ramybės, išeik iš kambario“, tai nėra poreikis . Tai – grubus įsakymas kitam. Tu tiesiog manipuliuoji savo emocijomis, kad primestum savo valią. Tikrasis poreikis reikalauja atvirumo, o ne kito žmogaus stumdymo.

AKLUMAS

Santykių stabdis yra mūsų pačių aklumas. Mes nematome, kad patys esame blokuojantis elementas.

Įsivaizduok, kad turi salotos lapą, užstrigusį tarp dantų. Visi aplinkui jį mato, bet niekas tau nesako. Tu vaikštai patenkintas, kol galiausiai pamatai save ekrane.

Šventajame Rašte pilna tokių aklų veikėjų. Turčius nepastebi prie durų gulinčio Lozoriaus. Fariziejus nemato, kad jo tikėjimas – tik sausas ritualizmas, o ne santykis. Tikroji broliška draugystė prasideda kitaip. Ji gimsta, kai atsuku veidrodį į save. Kai pripažįstu savo akląsias zonas.

APAŠTALAS

Paul Dollié jau 30 metų tyrinėja Šventąjį Raštą ir teigia, kad Jokūbo laiškas yra visiškai ignoruojamas, bet neįtikėtinai galingas tekstas. Tai idealus vadovėlis koučeriams, vadovams, dvasininkams ir poroms, kurios ruošiasi santuokai.

Šv. Jokūbas rašė bendruomenei, kuri gyveno diskomforto zonoje. O kai aplinka tampa sunki, išlenda visos mūsų piktžolės: apkalbos, konfliktų baimė ir utilitarizmas (kai kitą vertiname tik pagal tai, kuo jis mums naudingas).

Kai komanda gyvena penkių žvaigždučių viešbutyje prie baseino ir geria nemokamus sultis, jokių problemų nebūna. Tikrasis mūsų veidas pasimato tada, kai pasidaro nepatogu.

PARARIMAI

Knygos „Vivre nos relations dans la paix“ autorius siūlo paprastas praktikas.

Užduok tris stiprius klausimus:

1. Ką tu man padarei?

2. Ką tai man sukėlė - kokią emociją?

3. Ką aš su tuo darysiu toliau?

Tai veikia su džiaugsmingais ir su sunkiais patyrimais.

Mes nuolat prigalvojame, ką kiti galvoja ar veikia. Sūnus palaidūnas grįžta namo, o vyresnis brolis pyksta: „Tu priėmei sūnų, kuris išleido turtus su prostitutėmis! “ Iš kur jis žino apie prostitutes? Jis tiesiog interpretavo faktą. Jei matai, kad kitas liūdnas, nespėliok – paklausk: „Matau, kad esi susirūpinęs - kuo galiu padėti? “

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. “  (Jn 13, 35)

Mums patinka sudėtingi religiniai kodai. Mes statome bažnyčias, ginčijamės dėl dogmų, deklamuojame ilgas maldas ir ieškome mistinių patirčių. Tai saugu ir reikalauja tik laiko, bet ne tavęs paties.

Jėzus šią iliuziją sugriauna vienu sakiniu. Jis neduoda jokių išskirtinių ženklų. Jokių specialių rūbų, jokių slaptų ritualų ar intelektualių formuluočių.

Vienintelis tavo autentiškumo sertifikatas yra tai, kaip tu elgiesi su žmogumi, kuris sėdi priešais tave.

Jei tavo aplinkoje nėra broliškos meilės, visi kiti tavo dvasiniai pasiekimai yra tiesiog tuščias triukšmas. Pasaulis mus atpažįsta ne iš to, ką mes deklaruojame, o iš to, kaip mes sugebame išbūti kartu, kai pasidaro sunku. Tai ne teorija. Tai – praktinis, kasdieninis testas.

„Daugelis šioje knygoje atras kelią į vidinę ramybę ir išorines paliaubas“ (Pascal Ide).

AKTYVIZMAS

Mes mėgstame pulti į aktyvizmą. Organizuojame renginius, kuriame projektus, bėgame gelbėti pasaulio. Darome esminę klaidą: pradedame misiją prieš tai nepatikrinę, ar išvis sutariame su tais, kurie stovi šalia.

Kunigas Paul Dollié dalijasi nepatogia tiesa iš savo pirmosios klebono patirties. Jam skelbti Evangelijos netrukdė „pagonys“ už bažnyčios ribų, o trukdė pati krikščionių bendruomenė. Jos smulkūs gedimai, pykčiai ir nesusikalbėjimai.

Mes patys esame didžiausia kliūtis tam, ką skelbiame. Tavo santykiai su artimaisiais yra tikroji tavo meilės Dievui fotografija.

Jei namuose ar komandoje nėra ramybės, tavo dvasinės kalbos yra tuščios.

Nepradėk misijos, jei nesutari su savo kompanjonu.

NUODAI

Tėvas Paulius išskiria šešis santykių nuodus, griaunančius bendruomeninį bei asmeninį gyvenimą.

Kiekvienas iš jų reikalauja sąmoningo krikščioniško atsako:

Kitas asmuo turi būti tikslas, o ne priemonė ar įrankis mūsų pačių tikslams pasiekti.

Liežuvis traktuojamas kaip maža, bet itin griaunanti ugnis .

Egoizmas ir noras kontroliuoti kitus yra viena sunkiausiai įveikiamų žmogiškųjų ydų.

Taika nėra konfliktų nebuvimas, o gebėjimas juos atvirai ir su meile spręsti, užuot jų vengus.

Santykis su materialiu turtu tiesiogiai atskleidžia mūsų širdies gebėjimą mylėti ir dalytis.

Nuolankumo trūkumas, kai bijoma priimti arba su meile išsakyti brolišką pataisymą (correction fraternelle).

OPERACIJA

Istorinė tiesa smogė visu žiaurumu.

Policija išprašė besimeldžiančius nuo durų.

Jei ne Prancūzijos teisėsaugos jėgos struktūros nebūtų galėjusius išprašyti tikinčiųjų, būtų pradėję vykdyti antiteroristinę operaciją.

Matome kokia klebono inicijuotos „vienybės“ ir „ramybės“ kaina.

Tam, kad įleistumei technogeninį triukšmą į sakralią erdvę, prireikia ginkluotos policijos asortimento prieš savo paties parapijiečius. Paulo knyga apie brolišką meilę virsta farsu. Nėra jokio dvasinio drovumo, tiesiog jėgos pozicija, paslėpta po modernaus meno kauke.

Ganytojas, kuris ginasi nuo savo avių policijos kordonu, kad parodytų pasauliui interaktyvų šou, yra pati baisiausia šiuolaikinės Bažnyčios diagnozė. Šviesos eksperimentas pavyko: šviesa pasirodė esanti ne dvasinė, o policijos švyturėlių.