Santarvės saga: šviesa ir šešėliai 4 dalis

Santara (2)
Nors generalas Kronas megapolyje šventė pergalę, „Žmonijos aušros“ žvalgybos departamentas veikė nepriekaištingai. Jie nepasikliovė vien skaitmeniniais skeneriais. Į Mirusią dykumą buvo išsiųstas elitinis žvalgybinis būrys „Skėriai“, ginkluotas lengvais, greitais kopų motociklais ir dykumų visureigiais su plataus spektro infraraudonųjų spindulių jutikliais.
„Skėrių“ vadas, šaltakraujis seklys leitenantas Vilis, sustabdė savo motociklą prie pat tos kopos, kur prieš kelias valandas Santara buvo suklupusi ant smėlio.
Jis nulipo nuo transporto priemonės, pritūpė ir ranka nubraukė viršutinį smėlio sluoksnį. Jo nešiojamas taktinis skeneris akimirksniu supypsėjo, ekrane išmesdamas ryškiai purpurinę anomaliją. Smėlyje vis dar buvo išlikę Santaros patirtų nudegimų gijimo ir jos hibridinio kraujo energijos pėdsakai
– Vade, jutikliai fiksuoja sunkiųjų dykumos padangų protektorius, judančius šiaurės kryptimi, – per ryšio sistemą pranešė vienas iš žvalgų. – Tai klajoklių pėdsakai. Jie kažką pasiėmė iš čia.
Vilis lėtai atsistojo, jo veidą pridengė apsauginė dykumų kaukė. Jo akys užsidegė medžiotojo azartu.
– Generalinis štabas klydo, – šaltai ištarė jis į raciją. – Hibridinis vaikas išgyveno požemių užtvindymą . Klajoklių išgamos ją išgelbėjo. Jie juda tiesiai į šiaurės magnetinę anomaliją.
– Ar pranešti generolui Kronui? – paklausė karys.
– Ne. Kol kas ne, – nukirto Vilis. – Kronas dabar pernelyg užsiėmęs triumfo paradu. Jei pranešime, kad mergaitė gyva, kils panika. Mes patys seksime juos tyliai. Kai jie sustos, sunaikinsime juos kartu su visa klajoklių stovykla. Visiems būriams – išjungti žibintus ir persijungti į pasyvųjį sekimo režimą. Judam.
„Skėrių“ būrys, lyg tikri dykumos vaiduokliai, be garso pajudėjo šiaurės kryptimi. Jie sekė Kaelo ir Valerijaus visureigių pėdsakais, artėdami prie tos pačios vietos, kur buvo paslėpta sena Aljanso karinė bazė. Santara ir jos naujieji draugai net neįtarė, kad mirtinas Krono šešėlis jau lipa jiems ant kulnų.
**** 
Dykumos gilumoje, likus vos keliems kilometrams iki paslėptos „Sparnų“ bazės, gamta nusprendė įsikišti į šią mirtiną medžioklę. Horizontas staiga pranyko, o dangų užliejo sunki, elektrinė žalia ir purpurinė pašvaistė. Pradėjo kilti didžioji magnetinė dykumos audra – reiškinys, kuris Mirusioje dykumoje akimirksniu neutralizuodavo bet kokias technologijas.
Kaelo vairuojamo visureigio variklis pradėjo trūkčioti, o visi prietaisų skydelio ekranai sužibo klaidų pranešimais ir užgeso.
– Viskas, elektronika mirė! – sušuko Kaelas, bandydamas suvaldyti slystantį per smėlį automobilį. – Sunkusis smėlio debesis ateina! Stojam!
Tuo pat metu vos už šimto metrų nuo jų, paslėpti už didžiulės kopos, į bėdą pakliuvo ir sekliai – „Skėriai“ . Jų lengvieji kopų motociklai akimirksniu užgeso, o skaitmeniniai naktinio matymo akiniai tiesiog apakino karius statine iškrova. Vilis ir jo vyrai buvo priversti nusiplėšti taktinę įrangą .
Smėlio audra smogė visa jėga. Matomumas sumažėjo iki dviejų žingsnių, o staugiantis vėjas nešė įelektrintas smėlio kruopas, kurios skaudžiai rėžė odą. Klajokliai ir sekliai, aklai ieškodami pastogės nuo audros, judėjo link tos pačios uolų atodangos kopos papėdėje.
Santara, pasikliaudama savo antgamtine klausa ir naktiniu Šeimininko matymu, pirmoji pajuto pavojų. Per vėjo kaukimą ji išgirdo metalinį ginklo trakštelėjimą ir svetimus žingsnius.
– Mes čia ne vieni, – perspėjo ji Valerijų ir Kaelą, jos akys tamsoje sužibo gilia purpurine ugnimi [I
kimirką, kai abi grupės tiesiogine prasme susidūrė kaktomusa prie uolų sienos, Vilis atpažino merginos švytinčias akis .
– Tai ji! Ugnis! – suriko seklio vadas, tačiau mechaniniai „Žmonijos aušros“ ginklai dėl magnetinių dulkių strigo.
Aklame smėlio pragare užvirė pirmykštė kova artimoje distancijoje. Čia, kur pažangiausios technologijos buvo visiškai bevertės, Santaros hibridinė prigimtis virto mirtinu pranašumu ]. Kol sukilėlių kariai aklai mojavo peiliais ir bandė pataisyti užsikirtusius pulsarus, Santara judėjo kaip nematomas šešėlis. Naudodama savo prosenelio jėgą, ji ore perimdavo smogikų smūgius, o sujungta Elenos valia leido jai priimti žaibiškus taktinius sprendimus.
Vienas iš „Skėrių“ bandė pulti Kaelą iš nugaros, tačiau Santara pasirodė tiesiai priešais jį, viena ranka sugriebė smogiko ginklo vamzdį, o dvasiniu šešėlių impulsu nubloškė jį tiesiai į šėlstančią smėlio sieną.
Mūšis virto chaosu, kurį diktavo pati dykuma. Audra sujungė abi puses į mirtiną išlikimo žaidimą, o nugalėtoją turėjo nulemti ne ginklo galia, o sugebėjimas išgyventi pirmykščiame gamtos įniršyje.
****
Smėlio audros chaose ir aklame artimos kovos sūkuryje Vilis greitai suprato, kad jo būrys pasmerktas žūčiai. Jis savo akimis pamatė, kaip Santara, judėdama antgamtiniu greičiu, vieną po kito neutralizavo jo geriausius seklius. Pirmykštis siaubas užvaldė patyrusio medžiotojo širdį – mergaitė nebuvo paprastas taikinys, ji buvo nesustabdomas trijų kartų ginklas.
Kol Santara atrėmė paskutinių dviejų „Skėrių“ puolimą, Vilis pasinaudojo proga. Jis žinojo, kad jo vienintelė viltis išgyventi ir atlikti pareigą – pasprukti dabar, kol audros elektrinės iškrovos dar visiškai nepaslėpė jo pėdsakų.
Šliauždamas smėliu, jis pasiekė savo apgadintą kopų motociklą. Sukaupęs paskutines mechanines žinias, Vilis išplėšė magnetinės audros pažeistą elektroninį saugiklį ir rankiniu būdu sujungė degimo laidus. Variklis galingai užspragsėjo, išspovė dūmų kamuolį ir užsivedė. Vilis užšoko ant sėdynės ir, net nesižvalgydamas atgal į žūstančius savo vyrus, nulėkė pro staugiančią smėlio sieną atgal megapolio „Santarvė“ kryptimi.
Po kelių valandų visiškai išsekęs, sudraskyta uniforma ir smėlio nuklotu veidu Vilis įsiveržė į aukščiausią tarybos bokštą. Generolas Kronas vis dar buvo su savo patarėjais, aptarinėdamas būsimus gamybos planus, kai durys atsidarė.
– Generole... – sunkiai gaudydamas kvapą prabilo Vilis, suklupdamas tarybos salės centre. – Žvalgyba klydo. Požemių užtvindymas jos nesunaikino.
Kronas akimirksniu pašoko iš savo vietos, jo veido išraiška iš džiaugsmingos virto ledine.
– Ką tu kalbi, leitenante? Mūsų skeneriai...
– Skeneriai meluoja! – sušuko Vilis, pakeldamas galvą. – Aš mačiau ją Mirusioje dykumoje. Ji gyva. Ji susidėjo su klajokliais. Mano būrys sunaikintas... Ji valdo Šeimininko tamsą ir Arno jėgą. Ji ateina pasiimti miesto.
Salėje vėl įsiviešpatavo mirtina tyla. Visi Krono patarėjai susižvalgė apimti panikos. Šventinė nuotaika išsisklaidė kaip dūmas. Generolas Kronas lėtai priėjo prie didžiulio lango, žiūrėdamas į dykumos pusę, o jo rankos stipriai susispaudė į kumščius. Praeities šmėkla grįžo, ir šį kartą „Žmonijos aušra“ turėjo ruoštis nebe valymui, o tikram išlikimo karui.
****
Magnetinei audrai dykumoje pamažu nuslūgus, Santara, Kaelas ir Valerijus stovėjo prie didžiulės, uolose paslėptos atodangos. Likę Vilio būrio „Skėriai“ buvo nugalėti [INDEX], tačiau Vilio pabėgimas reiškė, kad laikas nenumaldomai tirpsta.
Valerijus priėjo prie monolitinės uolos sienos ir ranka nuvalė storą smėlio bei dulkių sluoksnį, po kuriuo atsivėrė senovinis mechaninis skydelis . Ant jo vis dar buvo matyti pirmykštis Aljanso herbas – suspaustas kardas, apgaubtas šviesos ir šešėlio sparnais .
– Čia reikalingas grynasis Aljanso kūrėjų genetinis kodas, – ištarė Valerijus, atsigręždamas į merginą . – Be jo šios durys neatsivėrė penkis šimtus metų.
Santara žengė pirmyn. Ji giliai įkvėpė ir pridėjo savo delną prie šalto metalinio jutiklio. Jutiklis akimirksniu sužibo ryškia purpurine ugnimi, atpažinęs trijų kartų – Šeimininko, Elenos ir Arno Šešėlio – sujungtą kraują . Požemių gilumoje suveikė senoviniai hidrauliniai mechanizmai. Milžiniškos uolos durys su sunkiu dundesiu pradėjo skirtis į šalis, pakeldamos šimtmečių senumo dulkių debesis.
Prieš juos atsivėrė „Sparnų“ karinė bazė – milžiniškas, nepaliestas Aljanso epochos bunkeris. Kai tik jie įžengė į vidų, automatiškai suveikė autonominės fosforinės ir avarinės šviesos sistemos, užliedamos salę jaukia, žalsva šviesa.
Tai, ką jie išvydo, privertė Kaelą ir Valerijų sulaikyti kvėpavimą:
• „Šešėlių“ šarvuočiai: Ilgose eilėse rikiavosi sunkiosios karinės mašinos, varomos hibridiniais magnetiniais varikliais. Šie šarvuočiai buvo sukurti taip, kad judėtų visiškai be garso ir būtų nematomi jokiems skaitmeniniams radikalų radarams.
• „Santarvės“ pulsiniai ginklai: Ant sienų kabojo tūkstančiai puikios būklės šautuvų, kurie naudojo ne paprastus šovinius, o koncentruotus ultravioletinės šviesos ir skysto sidabro užtaisus – būtent tai, ko reikėjo kovai su radikalų armija.
• „Elenos valios“ taktiniai skydai: Specialūs nešiojami skydai, galintys sukurti nepramušamą energetinį lauką, apsaugantį karius nuo bet kokių „Žmonijos aušros“ antimedžiagos kulkų.

Salės centre stovėjo ant pjedestalo padėta unikali ekipuotė – elegantiški, juodi Aljanso lyderio šarvai, sukurti specialiai hibridui. Jie idealiai tiko Santaros kūnui, pritaikyti jos antgamtiniam greičiui ir gebėjimui manipuliuoti šešėliais.
Santara priėjo prie pjedestalo, viena ranka švelniai paliesdama šaltą šarvų metalą. Ji jautė, kad čia, šioje bazėje, miega ne tik ginklai, bet ir jos tėvų bei prosenelių dvasia, laukusi būtent šios akimirkos.
– Kaelai, Valerijau, – tvirtai prabilo Santara, jos balsas nuskambėjo per visą milžinišką bazės salę. – Sukurkite radijo ryšį su visais dykumos klajokliais ir mieste pasislėpusiais taikiaisiais vampyrais. Pasakykite jiems, kad Aljanso vėliava vėl pakelta. Mes apsiginkluojame ir judame į „Santarvę“.
***
Mirusios dykumos smėlyje pasigirdo duslus, galingas dundesys, tačiau tai buvo ne magnetinė audra. Iš tamsos išniro tūkstantinė Naujojo Aljanso armija. Priekyje važiavo „Šešėlių“ šarvuočiai, judantys visiškai be garso, o už jų rikiavosi tūkstančiai dykumų klajoklių – žmonių ir taikiųjų vampyrų, ginkluotų legendiniais pulsarais ir taktiniais skydais.
Armijos priešakyje, vilkėdama juodus Aljanso lyderio šarvus, žengė Santara. Jos akys tamsoje švietė ryškia purpurine ugnimi.
Priešais juos iškilo milžiniški, šarvuoti „Santarvės“ megapolio išoriniai vartai. „Žmonijos aušros“ smogikai, perspėti leitenanto Vilio, jau laukė. Visi įtvirtinimai buvo nusėti sunkiaisiais prožektoriais, o ant barikadų stovėjo tūkstančiai radikalų karių, nukreipusių magnetines patrankas į dykumą. Generalas Kronas įsakė vartų prieigas paversti neįveikiama mirties zona.
– Šviesas įjungti! Ugnis! – per stiprintuvus nuskambėjo sukilėlių vado įsakymas.
Akinantys prožektoriai nutvieskė dykumą, o radikalų patrankos paleido pirmąsias ugnies salves. Smėlis aplink Aljanso šarvuočius pradėjo sprogioti, virsdamas stiklu. Tačiau čia suveikė penkių šimtų metų senumo inžinerija – aktyvavus „Elenos valios“ taktinius skydus, priešais Santaros armiją išsitempė melsvas energetinis laukas, kuris lengvai sugėrė visus radikalų smūgius.
Santara iškėlė ranką, o jos delne sužibo galinga šviesos ir šešėlių energija.
– Už Arną! Už Šeimininką! Už Santarvę! – suriko ji, ir jos balsas nuskambėjo tūkstančių karių gerklėse. – Puolam!
Prasidėjo pirmasis barikadų šturmas: klajoklių kariai išskleidė ugnį iš „Sparnų“ bazės ginklų. Ultravioletiniai ir skysto sidabro užtaisai skriejo tiesiai į sukilėlių pozicijas, akimirksniu išdegindami radikalų gynybinius skydus ir technologines sistemas. Pasinaudodama dūmais ir sprogimų chaosu, Santara su taikiųjų vampyrų avangardu metėsi pirmyn. Naudodama savo prosenelio Šeimininko galią, ji ištirpo šešėliuose ir akimirksniu pasirodė ant pirmosios sukilėlių barikados viršūnės.
Vienu galingu purpurinės energijos smūgiu Santara tiesiog nušlavė pagrindinį radikalų gynybos postą prie pat vartų. Radikalų gretose kilus panikai, „Šešėlių“ šarvuočiai visu greičiu rėžėsi į sunkiuosius išorinius vartus, pradėdami juos laužti. Naujasis Aljansas sugrįžo namo, ir pirmasis gynybinis žiedas pradėjo subyrėti.
****
Santaros armijai galingu srautu plūstant pro išlaužtus išorinius vartus, pati mergina neliko gatvėse. Pasinaudodama savo prosenelio Šeimininko šešėlių judėjimo galia ir antgamtiniu greičiu, ji lyg juodas žaibas skriejo per pastatų fasadus tiesiai į centrinį tarybos bokštą. Ji ignoravo smulkesnius susirėmimus – jos tikslas buvo tas, kuris pasirašė jos šeimos mirties nuosprendį.
Aukščiausio bokšto salės durys išlėkė iš vyrių su tokiu pačiu trenksmu, kaip ir prieš aštuoniolika metų.
Santara žengė į salę. Jos juodi Aljanso lyderio šarvai buvo padengti dykumos smėliu ir priešų ugnies pėdsakais, o purpurinės akys tamsoje degė mirtinu ryžtu.
Salės gale, prie didžiulio taktinio stalo, stovėjo vienas vienintelis žmogus – generalas Kronas. Jo patarėjai ir asmeninė sargyba jau buvo pabėgę arba gulėjo neutralizuoti koridoriuose. Senstantis vadas rankose gniaužė sunkų, modifikuotą antimedžiagos pulsarą – tą patį ginklą, kuriuo buvo nužudytas mergaitės tėvas Arnas Šešėlis.
– Tu pavėlavai, hibridine išgama, – šaltai ištarė Kronas, net nedrebėdamas ir nukreipdamas ginklo vamzdį tiesiai į ją. – Aš išvaliau požemius, aš nužudžiau tavo motiną Amariją, o dabar užbaigsiu tai, ką pradėjau. Tavo giminė neturi teisės egzistuoti.
Santara nesustojo. Ji žengė į priekį, o aplink jos kūną pradėjo kunkuliuoti trijų kartų sujungta jėga – tėvo šešėliai, prosenelės Elenos strateginė ramybė ir Šeimininko pirmykštis įniršis.
– Tu nužudei mano šeimą, Kronai, – jos balsas nuskambėjo žemu, baisiu dažniu, primenančiu senojo Šeimininko dundesį. – Tu manei, kad išdeginai mūsų vilties šaknį. Tačiau aš esu ta šaknis. Aš esu visas Aljansas, sugrįžęs atsiimti to, ką tu sugriovei.
Kronas suriko ir nuspaudė gaiduką. Galinga antimedžiagos salvė skriejo tiesiai į ją, galinti sudeginti hibridinį kraują per sekundės dalį. Tačiau Santara net nesuklupo. Vienu staigiu rankos mostu ji aktyvavo „Elenos valios“ šarvų apsauginį skydą – melsva energetinė siena sugėrė smūgį, o kartu iš jos delnų išsiveržė tirštos, juodos šešėlių gijos.
Šios gijos akimirksniu apsivijo aplink Krono ginklą ir sutrupino jį į šipulius. Kitas tamsos impulsas pakėlė patį generalą į orą ir stipriai prispaudė jį prie stiklinės terasos sienos.
Kronas bandė išsilaisvinti, tačiau dvasiniai šešėliai smaugė jį, atimdami bet kokią galimybę pasipriešinti. Santara priėjo prie jo visiškai arti. Jos purpurinis žvilgsnis susitiko su siaubo pilnomis Krono akimis. Generolas suprato, kad priešais jį stovi ne šiaip kerštinga mergaitė, o pati istorija, reikalaujanti galutinio teisingumo.
– Šis miestas vėl vadinsis „Santarve“, – tyliai sušnibždėjo ji.
Vienu galutiniu, koncentruotu purpurinės energijos proveržiu Santara išlaisvino smūgį, kuris visiškai nuslopino Krono valią ir Nubloškė jį ant žemės – gyvą, bet galutinai nugalėtą ir bejėgį. Tironija, trukusi aštuoniolika metų, žlugo tame pačiame bokšte, kur prasidėjo jos šeimos giminės linija.
Santara apsisuko ir išėjo į terasą. Apačioje megapolio gatvėse radikalų kariai, pamatę virš tarybos bokšto vėl išskleistą purpurinę Aljanso šviesą, pradėjo masiškai mesti ginklus ir pasiduoti. Kova buvo baigta. Naujoji epocha pagaliau prasidėjo.
Epilogas
Praėjo dešimt metų nuo tos nakties, kai „Žmonijos aušros“ tironija buvo galutinai nušluota nuo žemės paviršiaus. Megapolis „Santarvė“ ne tik atgimė iš pelenų – jis tapo didingesnis ir šviesesnis nei bet kada per visą savo penkių šimtų metų istoriją.
Termobandiniai generatoriai, kadaise nešę mirtį požemiuose, buvo perdaryti į ekologiškus energijos šaltinius, maitinančius visą miestą. Požeminės kasyklos vėl buvo sujungtos su viršutiniais sektoriais, o sintetinio kraujo gamyba pasiekė tokį lygį, kad badas ar poreikis medžioti tapo tik tamsiu istorijos vadovėlių puslapiu.
Aukščiausio tarybos bokšto terasoje stovėjo Santara. Jai jau buvo dvidešimt aštuoneri. Jos juodus Aljanso lyderio šarvus dabar papildė elegantiškas, purpurinis apsiaustas, kuris lengvai plevėsavo šiltame vakariniame vėjyje. Jos veidas buvo ramus, o žvilgsnis – užtikrintas. Ji nešė trijų didžiųjų kartų atsakomybę ir sugebėjo tai padaryti nepriekaištingai.
Šalia jos prie turėklų stovėjo Kaelas ir Valerijus, dabar jau vyresnieji Naujosios Saugumo Tarybos vadovai. Jie žvelgė į apačioje verčiantį gyvenimą, kur gatvėmis kartu, be baimės ir neapykantos, vaikščiojo žmonės ir naktinės būtybės.
– Žiūrėk į juos, Santara, – tyliai prabilo Valerijus, o jo šviesiai mėlynos akys tamsoje švietė ramybe. – Prieš trisdešimt metų, kai bėgome į Mirusią dykumą, nebūčiau patikėjęs, kad pamatysiu tokią vienybę. Tavo tėvas Arnas Šešėlis ir proseneliai dabar žiūri į mus su pasididžiavimu.
Santara švelniai nusišypsojo. Ji viena ranka palietė ant kaklo kabantį amuletą – sujungtus motinos Amarijos žiedą ir tėvo šarvų fragmentą.
– Jie paaukojo viską, kad mes turėtume šią akimirką, – tvirtai, bet jautriai atsakė ji. – Pirmasis Arnas ir Šeimininkas padėjo pamatus. Elena ir mano tėvas apgynė šią idėją savo krauju. O mūsų užduotis – užtikrinti, kad šis miestas visada liktų namais kiekvienam, kas ieško taikos.