Sugrįžimas. Juodieji raganiai-3

Nedidelis Žaižaros būrelis iš Marapo išjojo brėkštant. Kelias vedė tiesiai į šiaurę. Aplinkui plytėjo tik nuobodūs rudenėjantys laukai. Jokios gyvybės. Jokios pasiklydusios sodybos.
- Keista kryptimi mus pasiuntė, - nusistebėjo Ūiža. – Pliki laukai. Mes kaip ant delno. Jokios užuovėjos. Nė kur galvą priglausti.
- Taip. Bet ir nesutiksim gal nieko. Kiek pastebėjau, niekas į šitą pusę nekeliauja. Ir iš ten taip pat.
- Aha. O kodėl tada tas kelias toks tiesus ir geras? Atrodo kaip ką tik nutiestas.
- Aš iš kur žinau?! – suirzo Žaižara. – Nesu tikra, ar ta deivė Šark Kiala tikrai nori padėti. O ir ta moteriškė, kuri save orakule vadina, galėjo kokia burtininkė, ragana ar deivė būti.
- Galėjo. Žinoma, bet kas galėjo būti.
Kurį laiką jojo greta tylėdamos.
- Žinai, man nerimą kelia tas kūdikis. Jis labai greitai auga. Ir tas jo žvilgsnis…
- Kiek vaikų turėjai, kad taip gerai žinai apie jų augimo ypatybes?
- Liaukis! Žinoma nė vieno. Bet negali kūdikis per du mėnesius užaugti tiek, kad jau pats atsisėstų. Ir kiekvieną kartą man atrodo, kad tas snarglius supranta viską ką sakau.
- Eik jau! Gal vaidenasi?
- O tu pati pažiūrėk. Arba Emėrio paklausk. Jis žmogus paprastas. Gal ir kūdikių matęs nemažai…
- Emėri, - mostelėjo ranka prijoti.
- Taip, ponia?
- Sakyk, ką tu manai apie kūdikį?
- O ką?
- Na, burtininkė sako, kad jis keistas.
- A... a... a… apie tai. Nekeistas. Būtų keistas, jeigu būtų paprastas žmogus.
- Žinau, kad nepaprastas!
- Nežinai, ponia ragana. Tam vaikui lemta orakulu būti.
- Eik jau! Iš kur tu žinai?
- Pamiršai, ponia, kad aš orakului tarnavau. Mačiau tokių kūdikių. Juos patys orakulai ir augina.
- Tai kodėl dabar man jį primetė? Jei tiksliau, Sapai Gražiajai. Jei karališkoji pora būtų jį turėjus, tai didelis skandalas būtų kilęs.
- Bet neaugina, - konstatavo Ūiža.
- Taigi. Lyg be to mum problemų maža.
- Tai ne problema, - atrėmė Emėris. – Gal dėl to ir aš čia esu. Orakului tarno reikia. O aš įgudęs.
- Bet gi jis dar mažas.
- Ne. Po kokio mėnesio jau galės pranašauti.
- Nieko sau… - prunkštelėjo burtininkė. – Mes turim talentą, bet mokėmės kažin kiek. O čia…
- Aišku, - atsiduso Žaižara. – O man dar pranašavo, kad vadovausiu kažkam.
- Tai jau vadovauji.
- Ne, Emėri, čia nesiskaito.
Toliau keliavo tylėdami. Burtininkės šiek tiek apgailestavo, kad vis dar niekas nevyksta. Jos vis dar tebuvo to keisto kūdikio – būsimo orakulo – apsauga. Emėris mąstė apie tai, kad vėl bus naudingas. Jis nieko daugiau nemokėjo. Tik tarnauti orakului. Žaižara eilinį kartą prakeikė tą dieną, kai miške apgynė ir ėmė globoti moterį su berniuku. Tik Tunis buvo linksmas ir viskuo patenkintas. Niekada nemanė, kad jo gyvenimas bus toks geras ir įdomus. Jis buvo sotus, niekas ant jo nešaukė, nemušė, nežemino. Ir dar laukė nuotykiai. Šarėlis gi jojo paskutinis. Jis buvo piktas. Vaikinas nieko nesuprato. Todėl svarstė, kas būtų, jei imtų ir grįžtų į miestą. Tačiau turėjo sau pripažinti, kad ragana ir burtininkės jam to padaryti tikrai neleis.


Žakas atsigaivelėjo tirštame rūke. Vienas. Nieko nebuvo girdėti. Tik šalia prunkščiojo žirgas. O rankoje laikė tvirtai suspaudęs kalaviją. Buvo šalta. Skaudėjo galvą ir sužeistą petį. Be to griūdamas išsinarino dešinę kulkšnį.
Kurį laiką jaunasis raganius gulėjo tyliai ir klausėsi. Jokio garso. Tada jį vėl apėmė panika. O kas, jei jis gyvas liko tik vienas? O po rūką klaidžioja jo ieškodami priešai.
Ir Žakas nusprendė, kad kol kas nejudės. Palauks kol išsisklaidys rūkas ir galės matyti, kas dedasi aplinkui.
Sunku pasakyti kiek laiko taip gulėjo. Atrodo, buvo dar kartą praradęs sąmonę. Atsigavo kai rūkas pradėjo sklaidytis, prašvito švelni rudeninė saulė. Atsargiai pakėlė galvą. Aplinkui nieko nebuvo matyti.
Žakas sunkiai atsistojo ir šiaip ne taip užsirabažino ant žirgo. Lėtai pajudėjo į mūšio vietą. Čia aptiko tik Ojos ir Golbo lavonus. Vadinasi, Melboras ir Imila liko gyvi. O gal juos nusivijo tie keisti juodieji raganiai. Ir gal jau nužudė… O gal jie tiesiog pamanė, kad Žakas negyvas. Ir todėl nujojo. Bet buvo neaišku, kas nutiko priešininkams. Lavonų nebuvo. Ar jie visi gyvi? Kur jie?
Kurį laiką Žakas neapsisprendė ką daryti. Buvo vienas. Sužeistas. Nei maisto, nei vandens. Visgi nusprendė joti toliau. Juk kažkur turėtų susitikti su kita grupe.


Pailsėjusi Moniros grupelė patraukė toliau. Dabar burtininkas Kitis jojo centre, paskui važiavo vežimas su princese Nami Ira ir jos aukle. Šalia vežimo jojo princas Satis. Monira jojo paskui vežimą. Vilkstinės priekyje jojo Odisu su penkiais samdiniais. Jie kartais pajojėdavo pirmyn, žvalgydami aplinką.
Žiūrėti nebuvo ko. Kol kas jie keliavo dykra. Čia nebuvo kelio, nebuvo medžių. Kartkartėm pasitaikydavo koks nušiuręs krūmas. Ir nors jau rudenėjo, saulė toje dykynėje kepino negailestingai. O naktį buvo šalta.
Odisu su savo būreliu eilinį kartą paragino žirgus ir nušuoliavo pirmyn. Netrukus šuoliais parlėkė vienas karys.
- Ponia, - kreipėsi į Monirą, - ten kažkas atjoja. Grupė nemaža. Dar gana toli. Kapitonė pabandys geriau įsižiūrėti. Bet liepė jums pasiruošti. Nežinia ko laukti.
- Na va, - burbtelėjo Monira. – Tikėjausi, kad dar kurį laiką keliausime ramiai. Gerai dar kad istoriją susigalvojom. Sumili, rikiuok saviškius. Jokios agresijos. Leisim kalbėt Kičiui. Tada matysim.
Vilkstinė traukė toliau, kol pagaliau grįžo Odisu.
- Na? – neramiai paklausė Monira.
- Artyn nejojom. Rodos, kažkas panašaus į mus. Bet garantuoti negaliu. Dar toli. Juda lėtai. Iš kur čia atsirado, nesuprantu. Aplink nematyti jokių gyvenviečių.
- Taip. Na, mes irgi… Tiek to. Sumili, jei prasidės velniava, griebk karališkas personas ir bėk. Paimk kažkiek karių. Jei mums baigsis gerai, susitiksim Marape.
- Klausau, ponia. O ką daryti jei jūs?..
- Manau, kad mes su Kičiu kaip nors išsikapstysim. Tikrai. Nebent ten Tlekapas.
- Ką gi, pasakysiu kariams ką daryti.
Nerimas graužė širdį, nors burtininkė atrodė rami ir visiškai užtikrinta. Keliavo nežinia kur. O dabar dar gali tekti skirtis.
- Jau matyti, - pranešė Odisu.
- Tikrai, - susimąsčiusi pratarė Monira. – Nemaža armija. O kas vadovauja nematyti.
- Sustosim ir lauksim? Ar keliausim pasitikt? – paklausė Odisu.
- Gal judam po truputį. O tai pagalvos, kad išsigandom. Arba, kad ruošiamės pulti.
Odisu linktelėjo ir išrikiavo savo žvalgų būrį šiek tiek priešaky.
Anoje pusėje irgi vyko kažkoks judėjimas. Pagaliau trys raiteliai pajudėjo link Moniros grupės.
- Stot! – pakėlė ranką Odisu. – Du kariai su manim.
- Oi, - sumurmėjo burtininkė. – Kapitonė gali malkų priskaldyt…
- Nepriskaldys, - atrėmė Sumilis. – Čia tik susipažinimas. Prisistatys, o tada jau jums, burtininkams teks kalbėtis.
Monira tik atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį Odisu į nugarą, tartum bandydama jai įteigti ką reikia sakyti. Kapitonė grįžo greitai.
- Na? – nekantriai paragino Monira.
- Sako, kad keliauja į uostą. Karių apie trisdešimt. Sako, kad lydi svarbų asmenį. Nuo tiesaus atsakymo išsisuko. Bet kariai nepanašūs į samdinius. Sako, jog pasuks kiek ryčiau, kad nesusitiksime. O aš pažadėjau, kad mes pasuksime į vakarus. Bet man tai nepatinka…
- Keista kažkaip… - burtininkė suraukė nosį. – Žinau, kodėl čia atsidūrėm mes. Bet jie… Man rodos, iš anos pusės yra artimesnių uostų.
- Yra, - pritarė Sumilis. – Ir susisiekimas lengvesnis.
- Ir naktis artinasi, - pridūrė Odisu.
- Taip. Todėl manau, kad saugiau būtų sustoti dabar. Dar matom juos. Ir gintis galim pasiruošti. Kažkodėl man atrodo, kad draugiškai neprasilenksim.
- Gali būti, - sutiko Odisu. – Keisti ten kariai. Tas, kur su manim kalbėjo, lyg ir normalus. Bet lydintieji keisti kažkokie. Šiurpoki. Juodi visi.
- Ką pasakei? – nervingai paklausė Monira.
- Aš?
- Taip taip… Apie tuos lydinčius.
- Na, juodi jie. Ta prasme, kad visiškai juodai apsirengę. Apsiaustai juodi. Ir žvilgsniai tokie… bauginantys.
- O dievai nemirtingieji! Tik to mums ir trūko.
- Kas? Kas atsitiko, sesule? – prisiartino Kitis.
- Atsitiko! Bjaurus dalykas atsitiko. Juodieji raganiai.
- Kas tokie?
- Juodieji raganiai. Negirdėjot?
- Tikrai ne. Kas čia per raganiai? – susidomėjo burtininkas.
- Na, visi žino apie Didžiosios Ragės ordiną. Visi jų privengia ir prisibijo. Tačiau jie veikia atvirai. Viskas paprasta. Kas tie Juodieji raganiai niekas tiksliai nežino. Jie atsiranda ir išnyksta tarytum šmėklos. Nors lyg ir normalūs žmonės. Bet… Buvau kartą susitikus. Trumpai. Tai nebuvo kova. Kažkokie susitikimai tarp mano kliento ir kažko. Bet net man jie atrodo šiurpoki. O prisiklausiau apie juos daug. Nežinia kam tarnauja. Su Ordinu nebendrauja. Gal jie net nežino apie šitų egzistavimą.
- Bet juk nepuola jie visų iš eilės! – Odisu piktai krestelėjo galvą. – Mes su jais juk neturime jokių reikalų.
- Jie, kiek girdėjau, išvis neturi jokių savo reikalų. Raganiai – samdiniai. Įdomiausia, kam jie dabar tarnauja.
- Tlekapui? – spėjo Sumilis.
- Tikrai ne, - ryžtingai nusprendė Monira. – Iš mūsų jau tik šlapia vieta būtų likus. Jie nepuolė todėl, kad gal dar šeimininko reikia atsiklausti. Todėl įrenkit stovyklą ir ruoškitės gintis. Pabėgti nepasiseks. Niekam. Jie, žinoma, keisti, ypatingi, bet tikrai mirtingi. Teks kovoti. Bjauru, kad nežinau, kaip juos veikia magija.
Visi ėmė ruoštis nakvynei. Kitis turėjo saugoti princą ir princesę. Samdiniai ir jūreiviai išsidėstė aplink.
- Kiti, nežinau kaip jie reaguoja į magiją. Bet jei reikės, panaudok Didįjį Užkeikimą. Gal juos tai sulaikys.


Tlekapas keliavo neskubėdamas. Kelionė nebuvo labai maloni. Šiaip oras buvo neblogas. Tik naktį būdavo šalta, o dieną – karšta. Bet tas nelabai jaudino magą. Tačiau bjauriai veikė peizažas. Nei kelio, nei takelio. Jokių medžių, tik skurdūs krūmai kur ne kur.
Bet jis vis tiek neskubėjo. O kam? Kūdikis niekur nedings. Rūmuose dabar aplink jį visi šokinėja, niekaip neatsidžiaugia. Tlekapas vyptelėjo vienas sau, įsivaizdavęs, kas dėsis rūmuose, kai jis tą vaikpalaikį pavogs.
Dievas Jotoub Radas tiesiai nepasakė, bet magas suprato, kad tą snarglių reiktų nužudyti. Tačiau jis to daryti neketino. Parsigabens jį namo. Norėjo sužinoti, kuo gi tas kūdikis toks ypatingas, kad net dievui trukdo.
Dvidešimt penktą kelionės dieną apie pietus Tlekapas sutiko keistą keliautojų būrelį. Dvi burtininkės, Didžiosios Ragės ordino kariūnė, kažkoks lyg ir bajoras, vidutinio amžiaus vyras ir paauglys. Kompanija tikrai buvo įdomi. Neaišku kas ką lydi. O gal visi tiesiog atsitiktiniai pakeleiviai. Tlekapas nusprendė, kad jie nepavojingi.
Tik nujojus gerą galą, kai anie keliautojai jau dingo iš akių, magui toptelėjo, kad tas vidutinio amžiaus vyras lyg ir matytas. Tačiau nesugebėjo prisiminti kur ir numojo ranka. Iki Marapo dar buvo likę kokios septynios kelionės dienos. Reikėjo apgalvoti ką darys pagrobęs kūdikį. Šiek tiek nerimavo dėl to, kaip reaguos Jotoub Radas dėl nepaklusnumo. Bet manė, kad nieko baisaus nenutiks.
Taip ir lingavo balne visą likusią kelionę, stengdamasis kuo mažiau galvoti apie reikalus. O septintosios dienos rytą, kai priešaky iškilo Marapo bokštai, Tlekapas staiga prisiminė.
- Tai buvo orakulo Tytojo tarnas. Bet gi aš jį nužudžiau!
Šis atradimas labai sunervino magą. Jis gerai atminė kaip pasivijo tą Emėrį, išspaudė iš jo viską, ką tas žinojo. Ir pasmaugė. Tikrai pasmaugė jį.
- Ne, - papurtė galvą. – Negali būti, kad jis gyvas. Gal tik panašus…
Tačiau staiga tapo neramu. Tas Emėris pasakojo apie Amazonę. O Tlekapas dar neišsiaiškino, kas ji tokia ir koks jos vaidmuo visoje šioje istorijoje. Ir jis sunerimo dar labiau. Bet dabar reikėjo galvoti apie kitus dalykus.
Todėl vakarop į Marapą magistras įjojo visiškai nusiraminęs.


Vubos vadovaujamas būrelis, ištrūkęs iš to keisto eglyno, dvi dienas jojo be nuotykių. Trečiosios dienos pavakare, kadangi nebuvo matyti nei gyvenvietės, nei vienišos sodybos, raganiai nusprendė apsistoti pievoje šalia kelio. Rudeninis oras nebuvo malonus, bet raganiams, kaip žinia, ne kažin kiek trukdė.
- Kažkaip gal neramu, kad taip ramu, - lyg ir pajuokavo Tolis.
- Nė nešnekėk! – pyktelėjo Ua. – Džiaukis kol ramu.
- Aš ir džiaugiuosi. Bet visą laiką laukiam puolimo. Ir tas nervina.
- Patylėk tu! – supyko ir Agnitas. – Einam ilsėtis. Nes kelionei galo nematyti.
Raganiai pavakarieniavo. Ir jau taisėsi miegoti, kai juos užpuolė. Juodi kaip naktis raiteliai atsirado tarsi iš oro. Raganiai nespėjo nė ant žirgų sėsti. Tiesa, jiems šiek tiek pasisekė. Tolis vieną raitelių nukovė išsyk. Tačiau toliau mūšis vyko sunkiai. Užpuolikai buvo puikūs kariai. Ir spaudė raganius negailestingai.
Raganiai laikėsi, bet netrukus krito Jilima ir smarkiai sužeistas Agnitas. Ua laikėsi puikiai, nors ją puolė dviese. Vuba kovėsi taip ramiai, tartum tai būtų pratybos. O pirmą pergalę pradžioje pasiekęs Tolis jautė vis didesnį nuovargį, judėjo vis lėčiau ir nerangiau. Galiausiai koja užkliuvo kupsto, suklupo. Ir priešininkas perrėžė jam gerklę. Po akimirkos neatlaikė ir Agnitas.
Dabar jau tik Ua ir Vuba, surėmę nugaras, atsimušinėjo dviese. Ir, tiesą sakant jau ruošėsi mirti. O tada staiga viskas baigėsi. Užpuolikai dingo, o raganos paskendo baltame rūke. Ir tą pačią akimirką susmuko ant žemės.
- Viskas. Dar akimirka ir būčiau neatlaikius, - iškvėpė Ua.
- Taip. Ir aš.
Abi kurį laiką tylėjo bandydamos atsigauti.
- Kas čia buvo? – galiausiai paklausė Ua.
- Nežinau. Nieko nesupratau. Atsirado iš niekur. Ir dingo taip pat. Ir šitas rūkas… Jis nenatūralus.
- Taip. Ir tie raganiai… tokie kraupūs. Nors įveikiami.
- Manau, turim nešdintis iš čia.
- Taip. Jojam. Nors per šitą rūką nieko nematyti.
Raganos sėdo ant žirgų ir lėtai nujojo. Lavonai jų nejaudino. Kiekvienas žinojo, kad kada nors jų kūnas gali likti kur nors laukuose neapraudotas.


Jie keliavo aštuntą dieną. Priešaky nieko nebuvo. Tik kelias, vedantis nežinia kur. O ir tas staiga baigėsi, įsirėždamas į bekraštę dykynę.
Ir tada staiga pamatė priešais atjojančią nedidelę grupelę.
- Kaip manot, ar jie mums kelia grėsmę? – paklausė Žaižara.
- Dabar mums bet kas gali kelti grėsmę, - atsiduso Ūiža ir paslėpė kūdikį po apsiaustu.
- Taip, - Oniža atidžiai žvelgė į artėjančius. – Man odos, ten burtininkas su palyda.
- Tada gal neblogai, - viltingai tarė Žaižara. – Juk burtininkai be reikalo nesikabinėja?
- Gal… - Ūiža gūžtelėjo pečiais. – Bet niekada nežinai, kas jam šaus į galvą. Tiesa, burtininkai prie burtininkų be reikalo stengiasi nesikabinėti.
Grupelės susilygino. Priekyje jojęs burtininkas nužvelgė visus ir prajojo nė labas nepasakęs. Jo palydovai išvis nekreipė dėmesio į sutiktuosius.
- Čia buvo magistras Tlekapas, - sušnabždėjo Emėris, prisigretinęs prie Žaižaros. – Tikiuosi jis manęs nepažino. Nenorėčiau dar kartą susitikti…
- Kokio galo jam čia? – nustebo Oniža.
- O kad tave! Jam reikia Sapos Gražiosios kūdikio ir Šarėlio.
- Bet kodėl jis mūsų neužpuolė?
Emėris ramiai paaiškino:
- Jis nežino kas yra Amazonė. Iš manęs ištraukė tą pranašystę, bet net aš nežinojau, kad tai tu. O kūdikio dabar jis nepamatė.
- Jis manęs neras, bet pražudys nekaltą kūdikį… - pasigirdo vaikiškas balselis.
Ūiža vos nuo žirgo nenukrito:
- O dievai nemirtingieji! Negalima žmonių taip gąsdinti!
Kūdikis skambiai nusijuokė:
- Tu ne žmogus! O manęs bijoti nereikia. Aš padėti galiu.
Ūiža praskleidė apsiaustą. Kūdikis žiūrėjo linksmom suaugusio žmogaus akim. Tiesą pasakius, tai jau nebebuvo kūdikis. Panašus buvo į vienerių metų vaiką. Toks mielas rubuilis.
- Visai aš nemielas. Galiu net labai bjaurus būti.
Visi tylėjo žado netekę. O kūdikis vėl nusijuokė ir tarė įsakmiu balsu:
- Emėri, paimk mane. Dabar tik tu manim rūpinsies. Orakulas Tytojas pasirūpino, kad nemirtum. O Amazonė tave surastų. Jis viską teisingai numatė.
- Taip, - burbtelėjo Žaižara, - rodos, kelionė bus įdomi…
- Neburbėk, Amazone. Yra tikslas, o tu esi tos kelionės į tikslą dalis.
- Mane jau ima knisti šitos nesąmonės! – Žaižara tiesiog kunkuliavo. – Dabar dar ir vardą pagal aplinkybes man parenka.
- Amazonė ne vardas. Amazonė – tai pareigos, - vis dar šaipėsi vaikis
- Gerai jau, - numojo ranka.


Žakas jautėsi prastai. Skaudėjo visą kūną, svaigo galva. Jis buvo alkanas. Jį kankino troškulys. Nežinia kaip atsidūrė keistoje dykynėje. Nei kelio, nei takelio. Jokios sodybos. Jokio šaltinio ar upelio. Tik kur ne kur nušiurę krūmai. Žirgas vos vilko kojas. Jis irgi norėjo ėsti ir gerti. O dar turėjo nešti raganių. Aplinkui jokio judėjimo: nieks nėjo, nevažiavo, nejojo… Kita vertus, Žakas nežinojo ar norėtų ką nors sutikti.
Galiausiai Žakui ėmė vaidentis. Jis protu suvokė, kad visos tos pabaisos tik karščiuojančios jo vaizduotės padarinys. Tačiau vis tiek buvo baugu. Jis vėl prarado sąmonę ir nukrito nuo žirgo. O kai atsigavo, pamatė kiek toliau nudvėsusį savo žirgą.
Žakas sunkiai atsistojo ir svyrinėdamas patraukė toliau. Kur? Nė pats nežinojo. Vakarėjo. Toje prieblandoje gal net suko ratais.
Ir vėl prarado sąmonę. Atsigavo krečiamas šalčio. Pabandė atsistoti. Nepavyko. Apsidairė pakėlęs galvą. Netoliese pamatė vieną tų nykių krūmų. Šiaip ne taip prišliaužė, kiek įmanoma pasislėpė. Ir vėl sąmonė aptemo.


Nors Monira lyg ir turėjo pamiegoti, tačiau miegas neėmė. Ji vartėsi nuo šono ant šono. Girdėjo kaip dūsauja Kitis. Ir staiga… pajuto.
- Pavojus! Kelkitės! Pavojus!
Jau žvangėjo ginklai. Mūšis prasidėjo tiesiog akimirksniu. Kautis buvo sudėtinga. Juodieji raganiai buvo patyrę kariai. Jūreiviai – tik šiaip sau. Ir jie krito vienas po kito. Jei būtų galėjusi įsiterpti, Monira būtų pasiuntusi jūreivius į užnugarį. Tačiau mūšis buvo pačiame įkarštyje ir nieko pakeisti nebebuvo galima. Dar Monirai labai knietėjo pasinaudoti magija, tačiau nedrįso rizikuoti. Todėl jautėsi visiškai bejėgė.
Mūšis truko neilgai. Baigėsi staiga, nes priešininkai tiesiog dingo. O stovyklą užklojo tirštas baltas rūkas.
- Sumili! Odisu! – ėmė šaukti kai rūkas pradėjo sklaidytis.
Kapitonai atėjo gana greit. Sumilis buvo sužeistas į petį. Odisu atrodė visiškai sveika, tik apsitaškiusi svetimu krauju. Ir buvo labai patenkinta. Tiesiog įkvėpta mūšio.
- Kokie nuostoliai?
- Neskaičiavom dar. Bet mačiau, kad žuvo kapitonas Tūbis. O jo pavaduotojas sužeistas. Didžioji dalis jūreivių žuvo. Netikę kariai, - ramiai konstatavo Odisu. – O samdiniai dar skaičiuoja savo nuostolius.
- Aišku. Kaip tu, Sumili?
- Nieko tokio. Dar ne tokių žaizdų turėjau.
- Eik pas Kitį.
- Paskui. Jis dabar kitus apžiūri. Aš dar galiu kentėti.
- O tu kodėl magijos nepanaudojai? Mažiau nuostolių būtume turėję, - papriekaištavo Odisu.
- Nebuvau tikra. Tiesą sakant, labai norėjau. Bet bijojau, kad gali būti blogiau. Nebuvau anksčiau su jais susidūrus. Keisti jie…
- Neatrodo, kad būtų naudojęsi magija, - konstatavo Sumilis.
- Taip. Bet gal jie patys yra magija. Matėt kaip dingo…
- Nesuprantu kodėl. Ir tas rūkas… - pridėjo po akimirkos.
- Taip. Keista, - burbtelėjo Odisu. – Ir lavonai dingo. Tačiau gera žinia, kad tai tikrai buvo ne Tlekapas.
- Kažin ar gerai. Tas bent buvo aiškus priešininkas. O dabar net nežinom su kuo kariaujam. Tiek to, - numojo magė. – Eikit. Skaičiuokit nuostolius. Tvarkykitės. Iškeliaujam kai tik tas prakeiktas rūkas galutinai išsisklaidys…