Santarvės saga: šviesa ir šešėliai 4 dalis

Santara (1)
Požemių gelmėse, kur nepasiekė „Žmonijos aušros“ radarai ir saulės spinduliai, laikas bėgo kitaip. Taikieji vampyrai savo paskutinėje slėptuvėje įrengė slaptą treniruočių salę, skirtą vieninteliam tikslui – užauginti mergaitę, kurią jie pavadino Santara. Ji buvo gyvas trijų didingų epochų paminklas, o jos gyslose virė nepažabota jėga.
Santaros mokymu užsiėmė geriausi klanų meistrai, o visas procesas buvo suskirstytas į tris sudėtingus etapus, atitinkančius jos giminės kartas:
1. Prosenelio Šeimininko tamsa (Naktinių būtybių galia)
Pirmieji metai buvo patys pavojingiausi. Santara turėjo išmokti valdyti pirmykščius Šeimininko instinktus ir antgamtinę jėgą. Klanų senoliai mokė ją judėti visiškoje tyloje, susilieti su šešėliais taip, kad jos kūnas taptų beveik nematomas, ir valdyti telekinetinius impulsus. Kai ji supykdavo, požemių akmeninės sienos imdavo skeldėti, o aplink ją kildavo dvasinės energijos sūkuriai. Mokytojai ją pratino prie disciplinos – ji turėjo valdyti tamsą, o ne tamsa ją.
2. Prosenelės Elenos valia (Žmogiškasis tikslumas ir strategija)
Vampyrų mokytojai suprato, kad vien plėšrūno jėgos neužteks. Jie naudojo išsaugotus senus Aljanso taktikos vadovėlius ir Elenos užrašus. Santara buvo mokoma šalto, loginio mąstymo, gebėjimo analizuoti priešų silpnybes ir naudotis pažangiausiomis technologijomis. Ji išmoko viena ranka valdyti modifikuotus pulsinius ginklus, o kita – nukreipti šešėlių energiją. Šis žmogiškasis pradas suteikė jos veiksmams chirurginio tikslumo – ji kovojo ne kaip aklas žvėris, o kaip geniali Aljanso strategė.
3. Tėvo Arno Šešėlio sintezė (Šviesos ir tamsos balansas)
Sunkiausia užduotis teko vyriausiam klanų dvasiniam vadovui. Santara turėjo išmokti tai, ką jos tėvas padarė paskutiniame savo mūšyje kasyklose – sujungti šviesą ir tamsą į vieną nedaloma visumą. Per ilgą meditaciją ir alinančias dvikovas požemių arenoje ji išmoko išlaisvinti purpurinę energijos bangą. Tai buvo unikali jėga: jos sukurta šviesa galėjo akinti ir naikinti „Žmonijos aušros“ technologijas, o dvasiniai šešėliai – paralyžiuoti priešus.
Būdama aštuoniolikos metų, Santara stovėjo požeminės salės centre, apsupta dešimties geriausių klanų kovotojų. Jai užsimerkus, salėje akimirksniu užgeso visos šviesos. Po sekundės pasigirdo duslus energijos smūgis, ir visi dešimt kovotojų atsidūrė ant žemės, švelniai, bet tvirtai prispausti dvasinių šešėlių gijų.
Santara atsimerkė. Jos akys tamsoje degė nepažabota, gilia purpurine ugnimi. Ji pažiūrėjo į viršų – link lubų, už kurių buvo likęs sukilėlių pavergtas miestas.
– Aš pasiruošusi, – tyliai ištarė ji. – Atėjo laikas jiems sužinoti, kad Aljansas niekada nemirė.
****
Aukščiausio Aljanso tarybos bokšto salėje, kurioje dabar kabojo gigantiška, agresyvi „Žmonijos aušros“ vėliava, tvyrojo ledinė tyla. Prie didžiulio taktinio stalo sėdėjo trys sukilėlių lyderiai. Jų priešakyje stovėjo vyriausiasis kariuomenės vadas generalas Kronas – žmogus, prieš aštuoniolika metų asmeniškai pasirašęs įsakymą dėl Amarijos, Majos ir Gidono egzekucijos.
Vienas iš jaunesnių žvalgybos karininkų, drebančiomis rankomis valdydamas skaitmeninį pultą, į pagrindinį salės ekraną įkėlė slaptus duomenis.
– Generaliniam štabui privalome pranešti apie anomaliją, – nedrąsiai pradėjo karininkas. – Šią naktį septintajame gamybiniame sektoriuje buvo visiškai sunaikintas mūsų elitinis apsaugos būrys. Visi dešimt karių rasti be gyvybės ženklų. Jokių šautinių žaizdų. Jų šarvai nesugadinti, tačiau visos vidinės elektroninės sistemos išdegintos, o biologiniai jutikliai rodo visišką smegenų mirtį nuo galingo dvasinio šoko.
Kronas pasirėmė rankomis į stalą, jo žvilgsnis sugriežtėjo.
– Tai galėjo būti senų pulsarų likučiai. Taikieji išgamos bando priešintis.
– Ne, generaline, – karininkas prarijo seilę ir pakeitė vaizdą ekrane. Jame pasirodė iš dalies pažeistas gamyklos apsaugos kameros vaizdo įrašas. – Prieš sistemoms išsilydant, kameros užfiksavo tai. Žiūrėkite į energijos spektrą.
Ekrane sužibo sulėtintas vaizdas. Per tamsų koridorių judėjo viena vienintelė figūra – jauna, grakšti moteris, vilkinti tamsų apsiaustą. Jos judesių greitis lenkė visas žinomas vampyrų ribas. Vienu rankos mostu ji paleido bangą, kuri ekrane švietė neįtikėtina, purpurine spalva. Ši energija akimirksniu nuslopino sukilėlių ultravioletinius prožektorius, o kariai tiesiog sukniubo ant žemės. Prieš kamerai sugendant, paslaptinga mergina sekundei atsisuko tiesiai į objektyvą. Jos akys degė gilia, grėsminga purpurine ugnimi.
Vienas iš tarybos narių pašoko iš vietos, jo veidas pabalo.
– Tai neįmanoma... Ši spalva. Tai Arno Šešėlio energijos parašas. Tačiau jis miręs! Mes patys maži jo kūną!
Kronas lėtai išsitiesė, jo rankos susispaudė į kumščius. Praeities košmarai, kuriuos jis manė palaidojęs giliai po žeme, sugrįžo su dviguba jėga. Jis prisiminė tą naktį laboratorijoje prieš 18 metų – sulaužytą izoliacinę kapsulę ir Arno dvasios pasirodymą.
– Vaikas, – dusliu, įniršio kupinu balsu ištarė Kronas. – Taikieji išgamos išnešė mergaitę iš laboratorijos. Ji gyva. Ji užaugo jų kasyklose.
Salėje pakilo sumaištis, lyderiai pradėjo isteriškai ginčytis, suprasdami, kad jų sukurta „Žmonijos aušros“ tironija stovi ant prarajos krašto. Mergaitė nešiojo trijų didingiausių naktinių būtybių ir Aljanso kūrėjų kraują – ji buvo keršto įsikūnijimas, kurio nebuvo įmanoma sustabdyti paprastais ginklais.
Generalas Kronas trenkė kumščiu į stalą, nutildydamas visus salėje.
– Nutildyti visas radijo bangas! Mieste skelbiama pilna karinė parengtis! Užrakinkite visus sektorius ir paruoškite termobandinius generatorius. Jei ji nori karo, mes sudeginsime pačius požemius. Šį kartą jos giminės linija bus ištrinta iš istorijos galutinai.
Už lango „Santarvės“ miestas pradėjo skęsti raudonose pavojaus šviesose, o požemiuose Santara jau rišiavo savo pirmuosius būrius lemiamam puolimui.
****
Generalas Kronas nesiruošė laukti, kol Santara pakils į paviršių. Jo įsakymu viršutiniuose sektoriuose buvo įjungti milžiniški termobandiniai generatoriai. Per kelias minutes į giliausius kasyklų labirintus buvo nukreipti koncentruoti, nefiltruotos saulės šviesos ir ultravioletinių spindulių srautai. Požemiai, ištisus šimtmečius buvę saugiu prieglobsčiu, akimirksniu virto akinančiu, degančiu pragaru.
– Jie bando mus išdeginti iš vidaus! Visiems būriams – trauktis link Mirusios dykumos evakuacijos šachtos! – per sprogimų triukšmą sušuko vyriausiasis klanų meistras.
Kasyklų tuneliai tvino žudančia balta šviesa. Santara bandė panaudoti savo prosenelio Šeimininko šešėlių galią, kad sukurtų apsauginį skydą, tačiau generatorių spaudimas buvo per didelis. Šviesa degino jos odą, o purpurinės akys ašarojo nuo akinančio spindesio. Ji suprato, kad jei dabar nepasitrauks, trijų kartų palikimas bus sunaikintas dar nespėjus pradėti tikrosios kovos.
Atsitraukimo kelias buvo siauras. Ties išėjimu į dykumą esančiuose tuneliuose sukilėlių smogikai jau laukė su sunkiaisiais skydas.
– Bėk, Santara! Tavo gyvybė yra Aljanso ateitis! – suriko keturi elitiniai taikiųjų vampyrų kariai, kurie ją augino ir moko nuo pat kūdikystės.
Jie tyčia užstojo vienintelį evakuacijos praėjimą, suformuodami gyvąją sieną tarp Santaros ir artėjančios mirtinos šviesos bangos. Šviesos spinduliai akimirksniu pasiekė gynėjus. Jų kūnai pradėjo liepsnoti, oda skeldėjo ir virto pelenais, tačiau jie nepasitraukė nė per žingsnį. Paskutinėmis savo sekundėmis, kęsdami baisias kančias, jie abiem rankomis laikė užspaudę sunkias plienines šachtos duris, kad nukreiptų sukilėlių ugnį į save.
– Ne! – sušuko Santara, matydama, kaip jos mokytojai ir gelbėtojai virsta dulkėmis.
Tačiau paskutinis gyvas likęs klanų meistras iš visų jėgų stumtelėjo ją pirmyn, tiesiai į atsivėrusį dykumos išėjimą, ir rankiniu būdu užrakino hermetines duris iš vidaus, pasilikdamas liepsnojančioje tamsoje.
Santara išsirito ant šalto, naktinio Mirusios dykumos smėlio. Už jos nugaros esanti kasyklų šachta sugriuvo, palaidodama degančius požemius ir dešimtis taikiųjų vampyrų, kurie paaukojo savo gyvybes dėl jos ateities.
Ji liko viena gilioje dykumos tamsoje, apsupta staugiančio vėjo. Jos drabužiai buvo apdegę, o širdis plyšo iš skausmo ir įniršio dėl prarastų namų ir šeimos. Tačiau dabar jos akyse nebebuvo baimės. Purpurinė ugnis jose degė dar stipriau. Ši auka galutinai užgrūdino jos Elenos valią ir Šeimininko jėgą. Ji buvo dykumoje, laisva, ir pasiruošusi sukurti armiją, kuri sugrįš nušluoti „Žmonijos aušros“ nuo žemės paviršiaus.
*****
Aukščiausio tarybos bokšto pokylių salėje liejosi brangus vynas, o pro didžiulius stiklinius langus matėsi apačioje džiūgaujanti „Žmonijos aušros“ šalininkų minia. Megapolis skendėjo radikalų vėliavų jūroje. Virš tarybos stalo, kur kadaise kabojo Aljanso herbas, dabar puikavosi milžiniškas, auksinis sukilėlių simbolis.
Generalas Kronas stovėjo terasoje, viena ranka pasirėmęs į turėklus, kitoje gniauždamas krištolinę taurę. Jo veidą nušvietė prožektoriai, o aplinkui aidėjo tarybos narių ir aukšto rango karininkų plojimai.
– Už galutinį triumfą! – pakėlė taurę vienas iš sukilėlių lyderių. – Požemiai virto pelenais. Mūsų skeneriai nefiksuoja jokio hibridinio dažnio visame megapolio perimetre. Šią naktį mes galutinai pabaigėme tai, ką pradėjome prieš aštuoniolika metų.
Kronas lėtai gurkštelėjo vyno, jo lūpose pasirodė šalta, pasitikinti šypsena. Visi jo praeities nuogąstavimai išsisklaidė. Termobandiniai generatoriai atliko savo darbą – tamsa, kurioje šimtmečius slėpėsi naktinės būtybės, buvo išdeginta iki pat pamatų.
– Jie tikėjosi, kad viena mergaitė su sena tėvų legenda gali sugriauti mūsų tvarką, – skambiu, pergalę švenčiančiu balsu prabilo Kronas, atsigręždamas į susirinkusius. – Šiandien mes įrodėme, kad „Santarvė“ priklauso tik grynajai žmonijai. Arno Šešėlio linija nutrūko. Šeimininko palikimas ištrintas. Mes sunaikinome pačią jų vilties šaknį.
Salėje vėl pasigirdo džiaugsmingi šūksniai ir muzika. Karininkai sveikino vienas kitą, tikėdami, kad su įsčiose nešioto kūdikio linijos žūtimi naktinių būtybių pasipriešinimas buvo nukirsdintas amžiams.
Kronas dar kartą pažvelgė į tamsią horizonto liniją, kur už miesto ribų prasidėjo Mirusi dykuma. Jis buvo visiškai ramus, šventiškai nusiteikęs ir net neįtarė, kad tolimose smėlio kopose, pasislėpusi nuo jo radarų, paskutinė Aljanso dukra jau giliai įkvepia šaltą dykumos orą, pasirengusi tapti jo didžiausiu košmaru.
****
Žengianti per šaltas Mirusios dykumos kopas, Santara jautė, kaip jos jėgos pamažu senka. Nudegimai, patirti per požemių gaisrą, maudė, o troškulys vargino kūną. Kai jėgos visiškai apleido, ji suklupo ant smėlio. Prieš prarasdama sąmonę, mergina pro smėlio rūką išgirdo artėjančių sunkių žingsnių aidą ir pamatė kelias aukštas figūras, dėvinčias ilgus dykumų apsiaustus.
Ji pabudo palapinėje, vėsinamoje primityvių, bet efektyvių garavimo sistemų. Žaizdos ant jos odos buvo pateptos raminančiu dykumos augalų tepalu.
– Ji pabudo, – pasigirdo gilus, ramus balsas.
Santara akimirksniu įsitempė, o jos akys sužibo purpurine ugnimi. Tačiau priešais save ji pamatė ne sukilėlius, o keistą sąjungą. Prie stalo sėdėjo stambus, saulės nudegintas žmogus, vardu Kaelas, o šalia jo – naktinė būtybė, vampyras Valerijus, kurio akys tamsoje švietė ramia, šviesiai mėlyna spalva. Tai buvo Dykumų klajokliai – hibridinė bendruomenė, sudaryta iš žmonių ir taikiųjų vampyrų, kurie prieš daugelį metų pabėgo iš megapolio, nenorėdami paklusti radikaliam „Žmonijos aušros“ režimui.
– Nusiramink, mergaite, – ištarė Kaelas, paduodamas jai indą su vėsiu vandeniu. – Mes matėme ugnies stulpus, kylančius iš miesto šachtų. Supratome, kad Kronas nusprendė išvalyti požemius.
Valerijus įsižiūrėjo į jos veido bruožus ir staiga krūptelėjo, atpažinęs neįtikėtiną panašumą.
– Tavo akys... Tu turi Šeimininko ir Arno kraują, tiesa? Gandai apie laboratorijoje išgelbėtą vaiką buvo tiesa.
Santara nuleido rankas, jausdama, kad šie būtybės nėra jos priešai.
– Mano vardas Santara, – tvirtai ištarė ji. – Mano mokytojai paaukojo gyvybes, kad aš pasprukčiau. Man reikia ginklų. Man reikia armijos, kad sugrįžčiau ir nušluočiau Kroną. Bet kasyklų atsargos prarastos.
Kaelas ir Valerijus susižvalgė, jų veiduose pasirodė ryžtas.
– Mes esame tik klajokliai, neturime sunkiosios ginkluotės, kad galėtume pulti megapolį, – prabilo Kaelas. – Tačiau mes žinome vietą, kurią tu ieškai. Giliai po judančiomis smėlio kopomis, šiauriniame sektoriuje, stovi apleista „Sparnų“ karinė bazė. Ją prieš penkis šimtus metų įkūrė pats pirmasis Arnas, o vėliau tavo tėvas ten paslėpė sunkiosios artilerijos ir Aljanso šarvuočių atsargas. Krono radarai jos nemato dėl nuolatinių magnetinių audrų.
– Mes nuvesime tave ten, – pritarė Valerijus. – Atėjo laikas dykumai prabilti Aljanso balsu.
Po kelių valandų Santara, jau apsirengusi klajoklių apsiaustu, sėdėjo šarvuoto visureigio priekyje. Kaelo ir Valerijaus vedamas konvojus dideliu greičiu skriejo per naktines dykumos kopas, tiesiai link vietos, kur po smėliu miegojo sena, galinga Aljanso praeitis, pasirengusi pabusti lemiamam Santaros kerštui.