Šv. Jonas Krikštytojas tradicijoje

Šventasis Jonas Krikštytojas krikščioniškojoje tradicijoje užima išskirtinę vietą kaip asmenybė, stovinti ties dviejų epochų – Senojo ir Naujojo Testamento – sandūros. Luko evangelijoje aprašytas jo gimimas senyvo amžiaus kunigui Zacharijui ir Elžbietai pats savaime buvo stebuklas, o vėlesnis jo gyvenimas Judėjos dykumoje, vilkint kupranugario vilnos drabužius ir maitinantis skėriais bei lauko medumi, pavertė jį tikru asketizmo simboliu.

Šis ankstyvasis laikotarpis dramatiškai papildomas apokrifinėje krikščioniškoje literatūroje – II amžiaus viduryje (~150 m.) parašytoje Jokūbo protoevangelijoje (22–24 skyriuose). Čia pasakojama apie stebuklingą motinos Elžbietos bėgimą į kalnus, gelbėjant mažąjį Joną nuo Erodo kareivių rengiamų kūdikių žudynių, ir apie jo tėvo Zacharijo kankinio žūtį šventykloje, kai šis buvo nužudytas prie altoriaus, atsisakęs išduoti sūnaus paslėpimo vietą.

Būtent dykumoje jis pradėjo skelbti atgailos ir atsivertimo krikštą, reikalaudamas ne išorinių ritualų, o tikro vidinio širdies pasikeitimo ir socialinio teisingumo – dalijimosi maistu, sąžiningumo ir smurto atsisakymo. Jo, kaip kelio tiesėjo, misija pasiekė kulminaciją Jordano upėje, kur jis pakrikštijo patį Jėzų Kristų, nuolankiai pabrėždamas savo laikinumą ir ištardamas garsiuosius žodžius, kad ateina galingesnis, kuriam jis nevertas net apavo dirželio atrišti.

Nuolankumas ir bekompromisis tiesos gynimas galiausiai kainavo jam gyvybę – valdovo Erodo Antipos įsakymu, išprovokuotu Erodiados ir vėliau išgarsėjusios istorijoje jos dukters Salomės, pranašas buvo nukirsdintas Macheronto tvirtovės kalėjime. Pranašo istoriškumą ir jo mirties aplinkybes, baiminantis dvasinio judėjimo sukelto maišto, vėliau patvirtino ir Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus, 37–100 m. po Kr.) pasakojimas apie Joną Krikštytoją yra pateikiamas „Žydų senovės“ (Antiquitates Judaicae) XVIII knygos 5 skyriuje (pirmojo amžiaus pabaiga, apie 93–94 m. po Kr.).

Šventojo figūra giliai įsirėžė ne tik į teologiją, bet ir į Europos kultūrinį identitetą bei meną.
Bažnyčios tėvas šventasis Augustinas savo pamoksluose Joną Krikštytoją genialiai apibūdino kaip laikiną Balsą (Vox), kurio vienintelė paskirtis – nunešti iki žmonių širdžių amžinąjį Žodį (Verbum), tai yra Kristų.
Ši dvasinė tiesa mistiškai atsispindi net gamtos dėsniuose bei liturginiame kalendoriuje: Jono gimimas švenčiamas birželio 24-ąją, per vasaros saulėgrįžą, kai dienos pradeda trumpėti ir mažėti, o Kristaus gimimas – žiemos saulėgrįžos metu, dienoms pratenkant ilgėti, taip vizualiai išpildant pranašo žodžius: „Jis turi augti, o aš – mažėti“. Šv. Augustinas pastebi, kad ši pranašystė išsipildė net kankinystės būdu: Jonas buvo sumažintas nukertant jam galvą, o Kristus – išaukštintas ant kryžiaus.

Tradicinėje katalikiškoje liturgijoje šiam dvasiniam paruošėjo vaidmeniui suteikiamas nuolatinis pobūdis. Kaip savo raštuose pastebi arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, Šv. Jonas Krikštytojas yra viena iš nedaugelio asmenybių, integruotų į kasdienę Šv. Mišių eigą (Ordo Missae): jo dangiškojo užtarimo šaukiamasi gilaus nusižeminimo maldoje Confiteor iškart po Švč. Mergelės Marijos, jo vardas prisimenamas atnašavimo maldoje Suscipe, Sancta Trinitas, o Mišių Kanone (Nobis quoque peccatoribus) jis iškyla kaip pats pirmasis kankinių sąrašo priekyje. Birželio 24-osios šventės liturginiai tekstai (Introitas De ventre matris meae) tiesiogiai apeliuoja į pranašo Izaijo žodžius apie išankstinį Dievo pasirinkimą dar motinos įsčiose.

Be to, šis šventasis padarė netikėtą įtaką pasaulietiniam mokslui – pagal jam skirtą VIII amžiaus liturginį himną „Ut queant laxis“, parašytą Pauliaus Diakono, muzikos teoretikas Gvidas Arietietis XI amžiuje sukūrė mums visiems puikiai žinomus natų pavadinimus (Ut-Re-Mi-Fa-Sol-La), panaudodamas pirmuosius giedamų eilučių skiemenis. Kadangi paties giesmės teksto prasmė prašo šventojo išlaisvinti užterštas lūpas, kad tarnai galėtų skambiai giedoti jo stebuklus, Jonas Krikštytojas pelnytai laikomas giedotojų, dainininkų ir muzikos globėju.

Vizualiniame mene šventasis tradiciškai vaizduojamas su kupranugario kailiu, rodantis dešinės rankos pirštu į Kristų arba į jo simbolį – Dievo Avinėlį (Ecce Agnus Dei), dažnai gulintį ant eucharistinės knygos arba taurės. Tokie genijai kaip Donatelas (Donatello, 1386–1466), Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519), ar Karavadžas (Caravaggio, 1571–1610) jo asketišką išvaizdą ir dramatišką nukankinimą pavertė nemirtingais šedevrais.

Europos mene, ypač flamandų tapyboje (Altorius „Mistinio Avinėlio pagarbinimas“ (Het Lam Gods / angl. The Adoration of the Mystic Lamb), 1432 m., Gento Šv. Bavono katedra), jo figūra tapo neatsiejama nuo Eucharistijos paslapties vizualizavimo.

Šv. Jono Krikštytojo kultas peržengė epochų ribas ir šiandien vienija pačias įvairiausias pasaulio šalis bei profesijas. Jis yra Jordanijos, Maltos, Puerto Riko, Kanados Kvebeko provincijos, taip pat garsių Italijos miestų – Florencijos, Turino, Genujos – globėjas. Viduramžių Florencijoje šventojo autoritetas buvo toks didelis, kad miesto kalyklos leistas auksinis florinas su Jono atvaizdu tapo stipriausia to meto Europos valiuta, o Prancūzijos Amjeno Dievo Motinos katedra (Cathédrale Notre-Dame d'Amiens) buvo pastatyta specialiai tam, kad priglaustų po Ketvirtojo kryžiaus žygio atgabentą didžiąją relikviją – pranašo kaktos kaulą.

Šventojo pėdsakas itin ryškus ir Lietuvoje, kur jis gerbiamas kaip dangiškasis Kauno arkivyskupijos metropolijos, o kartu ir visos arkivyskupijos provincijos globėjas. Jo kankinystės simbolis – nukirsta pranašo galva – užima unikalią vietą Lietuvos miestų heraldikoje, tiesiogiai atspindėdamas gilias istorines bei religines šalies šaknis.
Trakų miesto heraldikoje  Šv. Jono Krikštytojo vaizdavimas yra seniausias žinomas atvejis Lietuvos savivaldoje. Jau nuo Vytauto Didžiojo laikų senuosiuose Trakų miesto antspauduose vaizduojama tiesiai į žiūrovą atsukta, juodaplaukio pranašo galva. Oficialiame atkurtame Trakų miesto herbe ji vaizduojama bekaklė, raudoname skydo lauke.
Skuodo miesto heraldinė simbolika atsirado XVII a. viduryje (1645 m.), kai Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza miestui suteikė Magdeburgo teises. Skuodas tam tikram laikui buvo perkrikštytas Johanesbergu (Johannesburg), o jo globėju parinktas Šv. Jonas. Autentiškas Skuodo miesto herbas yra laikomas seniausiu „kalbančiu“ herbu Lietuvoje – jo pilies vartų arkoje vaizduojama nukirsta Šv. Jono Krikštytojo galva. Šie heraldiniai simboliai Lietuvos miestams buvo suteikti ne tik kaip dvasinės apsaugos ženklas, bet ir kaip nepalaužiamos ištikimybės moralinei tiesai bei teisingumui deklaracija.

Galiausiai, Šv. Jono Krikštytojo kultas peržengia tradicinio krikščioniškojo pasaulio ribas. Iki šių dienų Artimuosiuose Rytuose (daugiausia Irako ir Irano pasienio pelkynuose bei diasporoje) gyvuoja uždara, etnoreliginė gnostikų bendruomenė – mandėjai (angl. Mandaeans). Jų kosmologijoje Jėzus Kristus yra atmetamas kaip netikras mesijas, o būtent Jonas Krikštytojas (Yohana Masbana) yra gerbiamas kaip pats didžiausias, svarbiausias ir galutinis tiesos pranašas, kurio atliktas krikštas vandenyje išlieka pagrindiniu mandėjų sakramentu.