Kaperis

Jaunystėje jis regėdavo žmones tarsi laivus - gražūs jų kūnai buvo karavelės ir brigai, o sielos - tų laivų įgulos: vienos drąsios, bebaimės, žingeidžios, trokštančios išnaršyti gyvenimo okeaną; kitos - ramios ir organizuotos, vedančios savo laivus patikrintais jūrų keliais ir todėl laimingos.

O jis, velnio kaperis, medžiojo juos visus. Vos horizonte iškildavo nežinomo laivo siluetas, jo tamsiajame galeone suplevėsuodavo hipnotizuojantis Jolly Roger, ir laukinio pasitikėjimo išpūstomis burėmis piratas pasileisdavo persekioti aukos.
Suartėjus laivams, prosecco šūviai paskelbdavo atakos pradžią. Abordažiniai kabliai geležiniais nagais įsikirsdavo į persekiojamos karavelės bortus - ir Dieve pagailėk jos įgulos: beveik niekas nelikdavo gyvas.

Jis nusiaubdavo laivą, grobdavo viską - mintis, pažadus, naujus žodžius, svajones, kūno stangrumą, ilgesio žvilgsnius, nakties kalbas iki pat ryto. Iškąsdavo savo geismo ženklus kūnuose, kankindavo ir degindavo aistroje laivų kapitonus, o pačius laivus, jau tuščiais kiautais virtusius, galiausiai paleisdavo - skrajojančio olando vaiduokliais paverstus.

Dabar šio kaperio laikai likę praeityje.
Kartkartėmis jis dar užklysta į gimtuosius vandenis. Ir grėsliu šešėliu slenkant jo laivui pro šalį, stebi kaip dar didesniais šešėliais virto tie laivai, kuriuos kadaise su tokia meile nusiaubė ir likimo valiai paliko.
O tie gyvo kūno vaiduokliai, siūbuojami bangų, apaugę iki pat stiebo žaliais jūrų dumbliais, dreifuoja buities jūromis - be tikslo, be jausmų anų, valtelėmis apkibę ir be gyvybės.

Ir tyliai savęs klausia kaperis: ar vertėjo būti tuo niekada nepailstančiu jūrų velniu? Tuo gyvenimo klajūnu, kurio ir šiandien vienintelis palydovas yra gyvybės vėjas, o ugnis akyse, tuo pačiu nuožmumu plėvenanti, dar ir dabar stingdo atsitiktinai sutiktų laivų įgulas?
Ir atsakymas visada tas pats:
o, taip.