Santarvės saga: šviesa ir šešėliai 2 dalis

Grėsmė iš šiaurės
Praėjus penkeriems metams po to, kai Arnas Šešėlis perėmė vadovavimą Aljansui, „Santarvė“ klestėjo. Tačiau ši ramybė buvo apgaulinga. Tolimuose šiauriniuose megapolio pakraščiuose, kur miesto šviesos užleisdavo vietą apleistoms Senolių požemių šachtoms, ėmė sklisti gandai apie naują grėsmę – „Grynųjų kraują“. Tai buvo slapta radikalų sekta, kurią sudarė ne tik likę Vektoriaus pasekėjai, bet ir žmonės, kurie paniškai bijojo hibridinio Aljanso lyderio galios.
Vieną naktį centrinėje laboratorijoje suveikė pavojaus signalas. Kažkas pavogė „Pradinį serumą“ – genetinį kodą, išgautą iš paties Šeimininko pelenų, galintį destabilizuoti sintetinio kraujo formulę ir paversti taikiuosius vampyrus laukiniais žvėrimis.
Arnas Šešėlis stovėjo nusikaltimo vietoje. Jo purpurinės akys tamsoje skenavo aplinką. Jis pastebėjo ant grindų paliktą baltiškų runų ženklą, išdegintą sidabro rūgštimi.
– Jie nori sugriauti viską, ką mano tėvai statė šimtmečius, – sušnypštė Arnas, jo balse pasigirdo žemas, Šeimininko esybę primenantis dažnis.
Šalia jo stovėjo Maja – ta pati žmonių pasipriešinimo būrio vadė, kuri prieš dvidešimt penkerius metus išgelbėjo jo motiną Eleną. Dabar ji buvo Aljanso saugumo vadovė.
– Mūsų žvalgyba rodo, kad sektai vadovauja paslaptingas asmuo, pasivadinęs „Architektu“, – pranešė Maja, tikrindama savo pulsinį pjaustytuvą. – Jie įsikūrė Juodojoje kasykloje. Ten, kur prieš 500 metų tavo tėvas ir Arnas pirmą kartą sudarė sąjungą. Tai simbolinis spjovimas mums į veidą.
Arnas Šešėlis pataisė savo Aljanso uniformos apykaklę ir pažvelgė į naktinį dangų. Jis nusprendė vykti ten vienas. Jo hibridinė prigimtis – gebėjimas judėti naktinių būtybių greičiu ir naudotis žmonių taktiniais ginklais – darė jį tobula vieno žmogaus armija.
Atvykęs prie Juodosios kasyklos įėjimo, Arnas pajuto baisią energiją. „Grynieji“ transformavo senąją šventovę į uždraustų eksperimentų laboratoriją. Kai tik jis įžengė į centrinę salę, virš jo nušvito dešimtys prožektorių. Iš šešėlių išniro ne tik ginkluoti žmonių samdiniai, bet ir vampyrai mutantai, kurių akys degė nenatūralia, žalia ugnimi – serumas jau buvo pradėtas naudoti.
Salės gale stovėjo „Architektas“ – vyras pusiau kibernetiniu veidu, rankoje laikantis kapsulę su Šeimininko serumu.
– Žiūrėkite į šį išsigimimą! – sušuko Architektas, rodydamas į Arną. – Tu esi rasių išdavystės vaisius! Šią naktį mes išvalysime šį pasaulį ir grąžinsime tikrąją tvarką!
Vampyrai mutantai su laukiniu riksmu puolė Arną.
Vampyrai mutantai jau buvo vos per kelis žingsnius nuo Arno, kai Juodosios kasyklos skliautai sudrebėjo nuo kurtinančio sprogimo. Viršutinė salės siena išlėkė į orą, ir į požemius plūstelėjo ryški dūmų bei taktinės šviesos banga.
Maja neketino palikti Aljanso lyderio vieno pavojaus zonoje.
– Visiems būriams – ugnis! – per stiprintuvus nuskambėjo nepalaužiamas Majos balsas.
Į kasyklą, naudodamiesi trosais ir reaktyviniais paketais, pradėjo leistis jungtiniai Aljanso būriai. Tai buvo puikiai koordinuota armija, kokios pasaulis dar nebuvo matęs: kariai nešė skydus su integruotais ultravioletiniais emiteriais ir šaudė pulsiniais šautuvais, akimirksniu suformuodami gynybinę sieną aplink Arną. Taikieji vampyrai skriejo iš šešėlių, apsiginklavę sidabriniais ašmenimis, ir ore perimdavo puolančius mutantus, neleisdami jiems pasiekti žmonių linijų.
Maja nusileido tiesiai šalia Arno, jos rankose dūmavo ką tik iššautas plazminis granatsvaidis.
– Tik nepasakok, kad viskuo norėjai pasimėgauti vienas, Arnai, – šūktelėjo ji per ginklų salvės triukšmą ir iškart nukreipė ugnį į artėjančią samdinių bangą.
Arnas Šešėlis trumpai linktelėjo savo saugumo vadei, jo purpurinės akys sužibo dėkingumu . Aljanso pajėgų atvykimas akimirksniu pakeitė jėgų balansas. „Grynųjų kraujo“ sekta, tikėjusios lengvos pergalės prieš vieną taikinį, atsidūrė masinio ir gerai organizuoto puolimo epicentre.
Žmonių taktiniai prožektoriai visiškai nušvietė tamsią kasyklą, atimdami iš mutantų jų pagrindinį pranašumą – tamsą. Aljanso kariai judėjo poromis – kiekvieną žmogiškąjį snaiperį saugojo naktinis sargybinis, užtikrindamas, kad joks priešas neprasmuktų iš nugaros.
„Architektas“, pamatęs, kad jo kruopščiai paruošti mutantai yra stumiami atgal, o gynyba griūva, apimtas panikos pradėjo trauktis link gilesnių tunelių, vis dar spausdamas kapsulę su Šeimininko serumu .
Giliausiame kasyklos taške, kur tunelis baigėsi aklina uolų siena, Architektas atsidūrė spąstuose. Aidintys Arno ir Majos žingsniai nenumaldomai artėjo. Vyras pusiau kibernetiniu veidu paniškai žvalgėsi aplinkui, tačiau bėgti nebebuvo kur. Jo rankose drebėjo paskutinė kapsulė su „Pradiniu serumu“ – pačia tyriausia, koncentruota Šeimininko esybės genetine medžiaga.
Iš tamsos išniro Arnas Šešėlis, jo purpurinės akys švietė šalta ramybe, o šalia pasirengusi kovai stovėjo Maja.
– Viskas baigta, Architekte, – tvirtu balsu ištarė Arnas. – Atiduok serumą. Tu negali suvaldyti jėgos, kurios nesupranti.
Architektas isteriškai nusijuokė, jo metalinė veido pusė subraškėjo.
– Nesuvokiu? Aš visą gyvenimą tyrinėjau tavo tėvo galią! – suriko jis, prispausdamas kapsulę prie krūtinės. – Tu manai, kad Aljansas yra ateitis? Jūs esate anomalija! Jei pasaulis negali būti išvalytas mano būdu, aš pats tapsiu tuo, ko jūs visi bijote!
Nespėjus Arnui žengti nė žingsnio, Architektas stipriai suleido kapsulės adatą tiesiai sau į kaklo arteriją ir iki galo nuspaudė stūmoklį. Juodas, tirštas serumas akimirksniu paplito po jo gyslas.
Poveikis buvo staigus ir šiurpinantis: Architekto kūnas pradėjo nežmoniškai tustis ir deformuotis. Jo kaulai lūžo ir jungėsi iš naujo, o kibernetinės detalės veide neatlaikė spaudimo ir su kibirkštimis išlėkė iš mėsos. Aplink jį pradėjo kunkuliuoti tamsi, nekontroliuojama energija, primenanti patį baisiausią Šeimininko įniršį, tačiau joje nebuvo jokio intelekto ar išminties – tik grynas, chaotiškas troškimas naikinti.
Architektas nebepriminė žmogaus. Jis pakilo virš žemės, jo akys tapo visiškai juodos, o iš burnos išsiveržė kurtinantis, dundantysis riksmas, nuo kurio kasyklos lubos pradėjo skeldėti ir byrėti žemyn. Jis pavertė save monstru, pasirengusiu sunaikinti viską aplinkui.
Arnas Šešėlis išsitiesė, pasiruošdamas sunkiausiai savo gyvenimo kovai. Jis turėjo susidurti su iškreiptu savo paties tėvo galios šešėliu.
Mutavęs Architektas pakėlė milžinišką, šešėliais apgaubtą ranką, pasiruošęs suduoti triuškinantį smūgį Arnui, tačiau staiga jo kūnas ore sustingo. Juoda energija, ką tik siautėjusi aplink jį, pradėjo chaotiškai trūkčioti. Monstras paleido baisų, duslų riksmą, tačiau šį kartą tai buvo ne įniršio, o gilaus vidinio skausmo klyksmas.
„Pradinis serumas“ nebuvo paprastas cheminis junginys. Jame buvo užkoduoti Šeimininko pelenų likučiai – jo prisiminimai, valia ir penkių šimtų metų taikos patirtis. Architektas tikėjosi gauti tik fizinę galią, tačiau su krauju jis įsileido paties Šeimininko sielos atgarsių aidą.
Architekto viduje prasidėjo baisi, nematoma kova: monstro prote pradėjo žaibuoti Šeimininko gyvenimo vaizdai – su kasyklomis besiribojančios Senolių šventovės sugriovimas, pirmasis rankos paspaudimas senajam Arnui ir kartu žaidžiantys vaikai tarybos terasoje. Ši dvasinė šviesa ir ramybė pradėjo deginti chaotišką Architekto protą. Kibernetinė ir biologinė Architekto esybė priešinosi. Šeimininko dvasios likučiai serume atpažino Arną Šešėlį ne kaip priešą, o kaip savo sūnų, todėl atsisakė paklusti Architekto valiai jį pulti. Monstro rankos pradėjo drebėti, o juodi šešėliai atsigręžė prieš jį patį, smaugdami iš vidaus.
– Išeik iš mano galvos! – abiem rankomis griebdamasis už yrančio veido suriko Architektas. Jo balsas dvejinosi – jame persipynė jo paties isteriškas tonas ir žemas, senovinis Šeimininko dundas. – Tai mano galia! Aš tave sukūriau!
– Tu nesukūrei jo, Architekte. Tu tik pavogei jo praeitį, – žengdamas pirmyn ramiai ištarė Arnas Šešėlis.
Arnas pastebėjo, kad dėl šio vidinio konflikto monstro krūtinėje atsivėrė ryškiai švytintis energijos branduolys – ta vieta, kur serumas bandė galutinai susilieti su Architekto širdimi. Šeimininko dvasia tyčia susilpnino monstro gynybą, pirkdama savo sūnui vienintelę progą pergalingam smūgiui.
Arnas žengė dar vieną žingsnį pirmyn, visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkui krentančias uolų nuolaužas. Jis pakėlė ranką, tačiau ne tam, kad suduotų mirtiną smūgį. Jo delne sužibo ta pati rami, purpurinė šviesa, sujungusi abu jo tėvų pasaulius. Arnas švelniai pridėjo ranką prie Architekto krūtinėje atsivėrusio branduolio, pasiekdamas pačią Šeimininko esybės šerdį.
Monstro kūno draskymasis akimirksniu liovėsi. Architekto juodos akys trumpam užgeso, o aplinka aplink Arną paskendo gilioje, spengiančioje tyloje. Visas požemių triukšmas pranyko. Šioje dvasinėje erdvėje priešais jį iš tamsių serumo energijos gijų materializavosi dūminis, bet aiškus Šeimininko pavidalas. Jo akyse nebebuvo įniršio – tik ta pati išmintis ir begalinis pasididžiavimas, kurį jis jautė prieš pusę tūkstantmečio.
– Tu užaugai, mano sūnau, – tyliai prabilo Šeimininko dvasia, jos balsas aidėjo tiesiai Arno prote. – Aš mačiau tavo darbus. Tu nešioji Arno vardą, bet tavo širdyje plaka Elenos drąsa ir mano tautos stiprybė.
Arno akyse sužibo ašaros, tačiau jo balsas išliko tvirtas, kupinas Aljanso lyderio orumo.
– Tėve... Jie bandė iškreipti tavo palikimą. Jie norėjo panaudoti tavo kraują, kad vėl sugrąžintų baimę ir karą į mūsų namus.
Šeimininko dvasia švelniai padėjo savo permatomą ranką Arnu ant peties. Arnas pajuto keistą, raminančią šilumą.
– Kraujas tėra skystis, Arnai. Tikroji galia yra tai, ką tu su juo darai. Šis žmogus, Architektas, ieškojo tik baimės įrankio, todėl mano dvasia atmetė jo valią. Tačiau mano laikas šiame pasaulyje baigėsi jau seniai. Šie likučiai serume – tai paskutinis mano gijos mazgas. Atėjo laikas man iškeliauti pas tavo motiną.
– Ar miestas bus saugus be tavęs? – paklausė Arnas, jausdamas, kad dvasinis pavidalas pradeda lėtai sklaidytis, virsti spindinčiomis dulkėmis.
Šeimininkas paskutinį kartą šiltai nusišypsojo.
– Miestas turi tave. Tu esi Santarvė. Kol tu prisiminsi mūsų pamokas, šviesa ir šešėliai niekada neišsiskirs. Saugok mūsų pasaulį, Arnai Šešėli.
Su šiais žodžiais Šeimininko dvasia galutinai ištirpo, virsdama grynos šviesos banga. Ši banga per sekundės dalį sudegino paskutinius serumo pėdsakus Architekto organizme.
Dvasinei erdvei išnykus, Arnas vėl atsidūrė kasyklos gilumoje. Architekto tuščias, jėgų netekęs kūnas be gyvybės ženklų susmuko ant žemės – serumas buvo visiškai neutralizuotas, o grėsmė likviduota. Maja pribėgo prie Arno, atsargiai paliesdama jo ranką.
– Arnai? Ar viskas gerai? – susirūpinusi paklausė ji.
Arnas Šešėlis giliai įkvėpė, nušluostė paskutinę ašarą ir pažvelgė į tunelio galą, kur pro dūmus jau matėsi skubantys Aljanso kariai. Jo akys švietė ramia, nepalaužiama purpurine šviesa.
– Taip, Maja. Viskas baigta. Grįžkime namo.