Kiberpankas ir robotų komunizmas

Ak! Noriu pasiklysti styginių bangose, kurios rauda dėl mirštančio žmogiškumo.

Sapno privatizacija

Ak! Noriu pasiklysti styginių bangose, kurios rauda dėl mirštančio žmogiškumo.

Sapno privatizacija

Įsijunk Samuelio Barberio „Adagio for Strings“, kai dirguoja Gustavo Dudamelis.
Tos kylančios stygos akimirksniu apnuogina tai, ką labiausiai slepiame.

Mūsų amžiną norą išsaugoti dvasios autonomiją.

Šis garsų vandenynas nėra saldus pabėgimas nuo slegiančios kasdienybės.
Tai – paskutinė emocinė slėptuvė algoritmų gniaužtuose.
Žmogus visada norėjo gyventi šiame paslaptingame sapne.

Bet žvelgdamas į XXI amžiaus horizontą matau, kaip šis sapnas dūžta į inžinerinius brėžinius.

Moderniosios ideologijos – tiek aklas technologinis liberalizmas, tiek kairysis progresyvizmas – nebesaugo žmogiškumo.
Jos siekia sapną industrializuoti. Suprojektuoti iš naujo.
O galiausiai – privatizuoti, paverčiant tavo pasąmonę pelno kodu.

Dirbtinis intelektas ir transhumanizmas stumia mus ten, kur nelieka vietos gyvam, kenčiančiam žmogui.
Mes artėjame prie dviejų radikalių distopijų dichotomijos: Kiberpanko arba Robotų komunizmo.

Barberio „Adagio“ pasiekia savo kurtinantį kulminacijos tašką.
Tai paskutinis dvasios klyksmas prieš sistemai visiškai tave ištrinant.

Olimpo dievai prieš mirtinguosius
Pirmasis scenarijus – kiberpankas. Radikalaus individualizmo ir rinkos triumfas.
Šiame pasaulyje asmens nuosavybės teisė iškeliama virš visko.

Nacionalinės valstybės subyra iš vidaus.
Skaitmeninis kapitalas tampa per daug mobilus, valstybės nebesurenka mokesčių.
Socialinės sistemos žlunga, o valdžią perima megakorporacijos ir DI valdomi trestai.

Žiūriu į Barrie Kosky pastatymą „Hotel Metamorphosis“ Zalcburgo festivalyje.
Tas teatro panoptikumas, skambantis Vivaldi arijomis, yra gyva šios distopijos arena.
„Viešbutis“ virsta pasauliui, kuriame viskas yra privatizuota. Net tavo siela.

Gianlucos Capuano dirgiriuojamo orkestro chaose rinkos logika pasiglemžia kūną.
Ovidijaus „Metamorfozės“ čia įgauna pramoninį atspalvį.
Kūnas degraduoja iki „mėsos gabalo“ – organų nuomos ir atsarginių dalių sandėlio.

Šiame naujajame feodalizme technologiškai patobulintas elitas konvertuoja kapitalą į biologinę galią.
Yuvalio Noah Harari žodžiais – jie virsta Homo Deus.
Nusiperka papildomas smegenų jungtis, amžiną jaunystę ir fizinį pranašumą.

Cecilios Bartoli ir Philippe Jaroussky vokalinis virtuoziškumas scenoje simbolizuoja šias naujas būtybes.
Jų galia prieš paprastą, „neatnaujintą“ žmogų tampa stulbinanti.
Tai Olimpo dievų pranašumas prieš mirtinguosius.
Žiaurus pasaulis, kuriame technologijos amplifikuoja tamsiausias mūsų ydas.

Žmogus-dievas ir mėsos turgus

Judam giliau į šį libertarinį kiberpanką.
Įsivaizduok pasaulį po šimto metų, kur privati nuosavybė stovi aukščiau moralės.
Privačios armijos, privačios ligoninės, privatūs pensijų fondai. Viskas yra preke.

Ulricho Rasche režisuotoje „Maria Stuarda“ (Zalcburgo festivalis) dvi karalienės įkalintos mechaninėse platformose.
Šis šaltas konvejeris – baisi kiberpanko pranašystė.
Donizetti muzikos fone tragiškas konfliktas dekonstruojamas per pramoninius mašinų ritmus.

Čia atsiveria didžiausia tragedija – rinkos dėsniams pajungiamas pats kūnas.
Publicistas Martinas Sellneris teisingai pastebi: kiberpanke kūnas praranda sakralumą.
Jis tampa tiesiog mėsos gabalu. Atsarginių dalių sandėliu.

Zalcburgo scenos vaizdo projekcijos su fizinėmis kūno studijomis tik sustiprina šį vaizdą.
Žmogus čia tėra biologinis karkasas megakorporacijų sistemoje.
Karalienių kova dėl sosto virsta korporacijų kova dėl išteklių.
Žmogus virsta mėsos turgumi.

Tobulas inkubatorius

Priešprieša kiberpanko chaosui – robotų komunizmas. Technokratinis rojus.
Jo šalininkai siūlo suvisuomeninti visas technologines gėrybes.
Jei mašinos sukuria perteklių, kodėl jo neišdalinus visiems?

Popieriuje tai skamba patraukliai.
Realybėje tai virsta baisiausiu stebėjimo kalėjimu žmonijos istorijoje.

Paklausyk, kaip vyrų choras „Sakalas“ užtraukia Dž. Verdi „Vergų chorą“ iš operos „Nabukas“.
Originale tai – laisvės ilgesio himnas.
Bet šioje distopijoje vienodi, homogeniški balsai virsta beasmenės visuomenės choru.

Robotų komunizmas suteikia naujam funkcionierių elitui – technologinei „Stasi“ – įrankius tobulam sekimui padedant DI.
Griežta Verdi partitūros struktūra tampa metafora algoritmų diktatui.
Nelieka vietos asmeninei laisvei.

Technokratai keičia žmogaus prigimtį per genų inžineriją.
Tikslas – sukurti paklusnų, beasmenį žmogaus tipą. „Save palaikančią mašiną“.
Tai klonuotų būtybių choras, dainuojantis apie laisvę, kurios pats nebėra pajėgus suprasti.

Tobulame inkubatoriuje nelieka vietos žmogaus klaidai. Vadinasi – nelieka žmogiškumo.

Tautos bejėgystė ir Trečiojo kelio iliuzija

Tiek kiberpankas, tiek technokomunizmas veda į tą pačią egzistencinę tuštumą.
Žmogus čia tampa tiesiog „ėdalo problema“, neturinčia vietos transcendencijai.

Sociologas Hansas Freyeris pabrėžė: tik Tauta – istoriškai susiformavusi bendruomenė – gali pasipriešinti technologinei stichijai.
Bet šiandienos nacionalinė valstybė tam per silpna.

Choras „Sakalas“ dainuoja „Kur balti keliai“.
Švelnus, liūdnas A. Raudonikio ir J. Strielkūno melodijos skambesys išduoda karčią tiesą.
Dainoje minimi „balti keliai“ skaitmeniniame amžiuje virsta greitkeliais, kuriuose dvasia uždaroma.

„Raketinio nacionalizmo“ bandymai tik pakartotų moderniojo nacionalizmo klaidas.
Izoliuotas techno-fašizmas ar bandymas sukurti „baltąją Vakandą“ yra pasmerktas žlugti.
Tai tik paverstų valstybę dar vienu mechaniniu aparatu.

Tauta, bandanti dainuoti apie savo šaknis globalių algoritmų akivaizdoje, primena orkestrą skęstančiame laive.
Istorinė bendruomenė traukiasi.
Muzika lieka tik aidu tuštumoje, kurioje technika nepalieka vietos žmogui.

Bažnyčia kaip Katechonas

Europos išlikimui reikalingas viršnacionalinis dvasinis autoritetas.
Katalikų Bažnyčia, veikianti kaip katechon – stabdanti jėga prieš kiberpanko ir transhumanizmo blogį.

Reikalingas tradicinių, religinių bendruomenių aljansas, grįstas dvasiniu sutarimu.
Kad technologija būtų pažabota ir tarnautų žmogui, nepažeidžiant jo dvasinės tapatybės.

Ir čia choras „Sakalas“ trenkia B. Gorbulskio „Mūsų valandą“.
Tvirtas, maršinis ritmas nebeleidžia liūdėti.

Tai dvasinis žadintuvas.
Kompromisų laikas baigėsi.

Choro balsų vienybė simbolizuoja skydą prieš technokratinį chaosą. Ši giesmė apeliuoja į mūsų atsakomybę. Būtent dabar yra ta lemiama valanda.

Jei nepasipriešinsime, žmogiškasis sapnas bus ištrintas. O Žemė virs technologiniu poligonu.

Mūsų užduotis – sugrąžinti pasauliui jo sakralią šerdį.