Minutės

O šiandien mes visi — tokie gražūs ir sėkmingi, sielomis gyvenantys ant savo gyvenimo kalno viršūnės — patogiai įsitaisę stebime draugus, vaikus, priešus, pasaulio įvykius ir taką dienų, kuriomis į tą kalną pakilome.
O šiandien pasitenkinimo aura apsupta toji tobulumo viršūnė ir mes patys tokie nepriekaištingi, kad net slapta pavydime sau to Olimpo; ir patys save giliai širdyje dievais laikome, ir tyliai žinome savo vertę, ir jaučiamės pakankamai galingi nepaklusti likimo vėjams — kurie savo negandomis dabar nuūžė kažkur į užsienio karus ir svetimų žmonių kančias, mums palikdami tik palaimą būties ir laisvę slėptis tikrovėje, čia ir dabar, viršūnėje, taip netoli nuo tikrųjų dievų.
O šiandien mus pavydžiais žvilgsniais stebi aplinkinių akys papėdėje to kalno, ir ausis mūsų pasiekia susižavėjimo šūksnių ošimas ir siunčiamų oro bučinių mostai, ir viskas taip gražu ir miela aplink, ir šiltą orą virpina fata morgana, kurdama puikios būsimos dienos miražus.
O šiandien mes, savo norus išpildę ir dar pildantys, po truputį pradedame jausti neaiškų nerimą, kuris naktimis kartu su galva ant pagalvės gulasi ir smelkiasi per sapnus į širdis — suvokimu, kad tobulybė mūsų gyvenimo yra tik perlas bėgančio laiko džiovinamose rankose, kuris liks vaikų atminimui ir keitimui į kitus perlus, kuomet mes patys tuščiomis geldelėmis nugrimsime į nebūties vandenyno dugną, kažkada laikui sustojus.
O šiandien virš jūsų tik dangus — kala naujieji mesijai nušvitimo apostrofais mums į galvas naujojo amžiaus tiesas, ir negalima su tuo nesutikti, nes virš mūsų Olimpo gili dangaus žydrynė; ištiestos rankos atstumu kabantis dangaus skliautas, o tame danguje šmėkščioja nežemiško gyvenimo dvasia, vaidenasi nemirtingumas ir amžinas minčių polėkis — tik mumyse jau vis labiau ir labiau rusena nuojauta ir supratimas, ir skaudus susitaikymas su tuo, kad dievais netapsime ir šioje paskutinėje stotelėje sėdėsime iki paskutinės savo gyvenimo minutės ištiksės. Ir lauksime pasirodant juodo medžio kampuoto autobuso, grįžtančio mūsų maršrutu į amžinybės parką — kuriuo paliksime savo Olimpą, visą gyvenimą pragyvenę tik per metrą nuo dangaus, į kurį niekas taip ir neįleido.
O šiandien žmonės šešėliuose stebi masajų šokius ant daugybės Olimpo viršūnių; ten, į raudonas togas įsisupę pusdieviai, patogumų išbalintomis rankomis laikydami begalybę daiktų, plastinių operacijų tonas ir susireikšminimą, šokinėja ekstazėje — beviltiškai stengdamiesi pakaušiu pramušti dangaus lubas ir taip pasprukti nuo galiausiai vis tiek juos sumedžiosiančios mirties.
O rytoj paaiškės, kad kelias į dangų buvo per žingsnį nuo viršūnės krašto ir žemyn — visiškos tuštumos apimtiems. Bet rytoj jūsų jau nebebus.