Vampyrai (3 dalis)

Tuo pat metu Arno bekūnė dvasia skriejo per miškus, jausdama, kaip su kiekvienu aukštyn kylančiu saulės spinduliu jo jėgos senka. „Sielos šuolio“ laikas nenumaldomai tirpo, o dvasinis pavidalas darėsi vis sunkesnis. Jam žūtbūt reikėjo materialaus kūno, kad visiškai neišnyktų šviesoje.
Staiga toli priekyje, rūko apgaubtame kelyje, Arnas išvydo judančių arklių siluetus – tai buvo Senolių tarybos siųstas pastiprinimo būrys. Tačiau vadas nežinojo, kad Šeimininko įsakymas jau pasiekė tikslą ir kai kurie iš šių jojikų jau buvo „Paženklintieji“.
Arnas, jausdamas paskutines senkančias dvasines jėgas, nukreipė savo žvilgsnį į artėjantį būrį. Jo dėmesį patraukė jaunas, stiprus raitelis, jojantis būrio priekyje – tai buvo Tomas, vienas ištikimiausių ir talentingiausių jo paties mokinių.
Arnas suprato, kad persikėlimas į nepažįstamo žmogaus kūną gali sukelti per didelį dvasinį atmetimą, o Tomo protą ir pasąmonę jis pažinojo geriausiai. Be to, Tomo fizinė ištvermė buvo puiki, o tai turėjo padėti atlaikyti milžinišką „Sielos šuolio“ sukeliamą apkrovą.
Sukaupęs paskutinius saulės šviesos likučius, Arnas kaip nematoma energijos banga smigo tiesiai į Tomo krūtinę. Raitelis staiga paleido arklio vadžias, giliai įkvėpė oro ir akimirkai sustingo, o jo akys trumpam sublyksėjo ta pačia spalva kaip ir Arno. Tomo kūne dabar kovojo dvi sąmonės, o aplinkui jį jojo nieko neįtariantys kariai, tarp kurių jau buvo ir Šeimininko „Paženklintieji“.
Tomas pajuto staigų, stingdantį šaltį krūtinėje ir instinktyviai pradėjo priešintis svetimai jėgai. Jo paties dvasia buvo stipri, treniruota kovai, todėl vaikinas nesąmoningai užstatė psichologinį barjerą, neleisdamas Arnui visiškai užvaldyti jo proto. Tomo kūnas pradėjo drebėti, o nuo kaktos ritosi stambūs prakaito lašai.
– Arnai... Tai tu? – Tomo pasąmonėje pasigirdo išgąstingas šnabždesys, kai jis atpažino Arno dvasinį parašą.
Suvokęs, kad visiška kontrolė jėga sunaikins jo geriausio kario protą, Arnas nusprendė nesigrumti. Užmezgęs dvasinį ryšį, jis perdavė Tomui vaizdinius: mirtiną mūšį miške, Šeimininko klastą, savo tariamą mirtį ir perspėjimą apie „Paženklintuosius“.
Supratęs tiesą, Tomas nustojo priešintis ir savo noru atvėrė protą. Jie pasiekė trapų, bet genialų kompromisą – bendravaldymą. Tomas liko valdyti savo kūno ir rankų, o Arnas tapo vidiniu balsu, antrosiomis akimis ir patarėju, suteikiančiu Tomui neįtikėtiną, veteranui būdingą intuiciją ir taktinį matymą.
Šis dvasinis susijungimas įvyko pačiu laiku. Tomo akys vėl sufokusavo vaizdą ir jis pastebėjo, kad du šalia jojantys medžiotojai jau žiūri į jį įtariais, nebe visai žmogiškais žvilgsniais. Šeimininko agentai pajuto, kad kažkas ne taip.
      Senolių tarybos menėje tvyrojo dvelkianti ramybe, tačiau sunki atmosfera. Ant paaukštinimo sėdintys Tarybos nariai griežtais veidais klausėsi Tomo ataskaitos apie žuvusį Arno būrį. Tačiau vidury sakinio Tomo balsas užsikirto. Jo kūną pradėjo purtyti stiprūs traukuliai, o akys dingo po balta migla.
– Kas čia vyksta?! – suriko vyriausiasis Senolis, keldamasis iš savo vietos. – Sargyba, suimkite jį!
Bet buvo per vėlu. „Sielos šuolio“ energija, pasiekusi savo kulminaciją saugioje vietoje, išsiveržė į išorę. Tomo kūną apgaubė akinanti, sidabrinė saulės spindulių ir dvasinės galios aura. Su galingu bangos smūgiu, kuris privertė suvirpėti tarybos salės sienas ir užgesino visus fakelus, Arno dvasia atsiskyrė nuo Tomo.
Šviesos sūkuryje, tiesiai priešais apstulbusią Senolių tarybą, pradėjo materializuotis fizinis pavidalas. Šviesai išsisklaidžius, ant akmeninių grindų tvirtai stovėjo pats Arnas. Jo kūnas nebebuvo toks, kaip anksčiau – jame pulsavo dvasinė energija, o akyse degė ryžtas.
– Tu grįžai, Arnai, – girgždančiu balsu prabilo vyriausiasis Senolis. – Mes manėme, kad tavo būrys žuvo. Kur kiti?
– Visi žuvo, Šventasis Tėve, – tvirtai atsakė Arnas, tačiau jo balse pasigirdo dvejonė. – Bet aš grįžau su žinia. Aš buvau jų pagrindinėje bazėje. Mačiau jų laboratorijas. Ir susitikau su jų Šeimininku.
Tarybos salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Senoliai susižvalgė, o jų veiduose pasirodė kažkas panašaus į baimę, sumaišytą su įniršiu.
– Šeimininkas siūlo taiką, – tęsė Arnas, įdėmiai stebėdamas tarybos narių reakciją. – Jis sako, kad šis karas naudingas tik jums, nes be jo prarastumėte savo galias ir įtaką žmonėms. Jis nori nutraukti kraujo praliejimą.
Vyriausiasis Senolis staiga atsistojo, jo kėdė suvaidino baisų garsą į akmenines grindis.
– Tylos! – suriko jis, o jo akys akimirkai sublizgo kraupia, visiškai nežmogiška geltona šviesa. – Tu pasidavei vampyrų klastai! Jie apnuodijo tavo protą savo iliuzijomis! Mokslininkai, kurie perbėgo pas juos, yra išgamos, o jų Šeimininkas – melo tėvas!
Arnas žengė žingsnį atgal. Ta geltona šviesa Senolio akyse... Ji buvo lygiai tokia pati, kokią jis matė miške, kai vampyrai virto vilkolakiais. Šaltas prakaitas išpylė medžiotojo nugarą. Šeimininko žodžiai laboratorijoje nebuvo melas. Karas buvo išgalvotas, kad palaikytų abiejų pusių elitą.
– Suimkite jį! – įsakė Senolis salės sargybiniams. – Jis užkrėstas šventvagyste. Paruoškite jį apvalymui ugnimi.
Sargybiniai, jo buvę ginklo broliai, pajudėjo link Arno. Medžiotojas suprato, kad pateko iš vieno vilko guolio į kitą. Tačiau šį kartą jis nebebuvo aklas įrankis. Jo ranka lėtai nusileido prie slapto durklo, paslėpto po diržu. Karas tik prasidėjo, bet dabar Arnas žinojo, kas yra tikrieji jo priešai.
Arnas lėtai patraukė ranką nuo slapto durklo rankenos ir pakėlė jas į viršų. Jis nusprendė nerizikuoti gyvybe kovoje, kurios negalėtų laimėti, ir leisti save suimti. Tai buvo vienintelis būdas prasiskverbti į pačią Senolių tarybos paslapčių šerdį. Sargybiniai grubiai pastūmė Arną į priekį. Grandinės vėl sugurgždėjo, prispausdamos jo rankas prie šaltų, drėgnų požemio sienų. Šis kalėjimas skyrėsi nuo vampyrų laboratorijos – čia tvyrojo šimtmečių senumo dulkių, smilkalų ir džiovintų žolelių kvapas. Šventovės gilumoje laikas tarsi buvo sustojęs.
Praėjo kelios valandos. Sunkios geležinės durys sugrikšėjo ir į kamerą įžengė vyriausiasis Senolis. Šį kartą jis buvo vienas, be savo purpurinės mantijos, vilkintis tik paprastą, krauju suteptą burtininko tuniką. Jo akys tamsoje vėl švietė ta pačia šiurpia, geltona šviesa.
– Tu pasielgei protingai, Arnai, kad nesipriešinai, – sušnibždėjo Senolis, prieidamas arčiau. – Tu buvai vienas geriausių mano medžiotojų. Todėl nusipelnei žinoti tiesą prieš tai, kai tavo siela bus paaukota amžinajai ugniai.
– Tiesa? – pro sukąstus dantis ištarė Arnas. – Kad jūs esate tokie patys monstrai, kaip ir tie, kuriuos liepiate mums žudyti?
Senolis tyliai nusijuokė, ir tas garsas priminė sausų lapų šlamėjimą.
– Tu nieko nesupranti. Prieš penkis šimtus metų mes, Senoliai, buvome tie patys vampyrai. Mes atradome būdą, kaip kontroliuoti savo troškulį naudojant šventąjį vandenį ir magiją, o likusius savo giminaičius, kurie atsisakė paklusti, išvijome į miškus. Kad išlaikytume žmonių tikėjimą ir savo valdžią, mums reikėjo priešo. Mes sukūrėme Vampyrų medžiotojų klaną. Šis karas – tai puikiai suderintas spektaklis. Mes duodame jums sidabro ir česnako, o Šeimininkui miškuose – kraujo, kad jis neišnaikintų visų miestų.
Arnas pajuto, kaip šaltis sukaustė jo širdį. Viskas, už ką jis kovojo, jo žuvę draugai, jo šeima – viskas buvo tik tarybos plano dalis.
– Šiąnakt, per visišką mėnulio užtemimą, tavo egzekucija taps simboliu, – šaltai pridūrė Senolis. – Tu mirsi kaip „išdavikas“, o tavo mirtis įkvėps naują medžiotojų kartą dar įnirtingesniam karui. Šeimininkui miške vėl reikia aukų.
Senolis apsisuko ir išėjo, palikdamas Arną visiškoje tamsoje. Tačiau Senolis padarė vieną klaidą – jis nežinojo, kad Arno sąmonėje po apsilankymo vampyrų laboratorijoje liko viena maža paslaptis. Šeimininkas, prieš paleisdamas Arną į paviršių, jo prote paslėpė mentalinį raktą, skirtą būtent tokiai situacijai.
Arnas užsimerkė. Jo mintyse pasigirdo tas pats girgždantis šnabždesys iš miško: „Aš tave stebiu, medžiotojau. Laikas veikti kartu. “
Arnas giliai įkvėpė ir sukoncentravo visą savo dėmesį į tamsiausią savo sąmonės kampelį. Jis suprato, kad pasitikėti vampyrų Šeimininku yra beprotiška, tačiau likti čia ir laukti egzekucijos ugnimi reiškė užtikrintą mirtį. Medžiotojas nusprendė rizikuoti ir aktyvavo mentalinį raktą. Vos tik Arnas mintyse pasuko Šeimininko paliktą kodą, jo galvą pervėrė aštrus skausmas. Vaizdas prieš akis ištino, o ausyse pasigirdo tūkstančiai balsų. Šnabždesys, kurį jis girdėjo miške, dabar aidėjo tiesiai jo smegenyse: „Matau tave, Arnai. Matau jų šventovę. Pasiruošk... Šiąnakt teatras baigiasi. “
Po kelių minučių virš Senolių tarybos tvirtovės dangus pradėjo keistis. Visiškas mėnulio užtemimas, kurio taip laukė Senoliai, prasidėjo anksčiau laiko. Juodas šešėlis pradėjo ryti mėnulio diską, panardindamas visą slėnį į aklą tamsą.
Staiga šventovės požemius sudrebino galingas smūgis. Žemė po Arno kojomis suvirpėjo, o nuo lubų pasipylė akmenų kruša. Viršuje pasigirdo aliarmas – kaukė raganosiai ragai, aidėjo ginklų žvangėjimas ir siaubo pilni medžiotojų klyksmai.
Tvirtovės sienas iš išorės pradėjo pulti šimtai vilkolakių, o pro siaurus langus tarsi gyvi šešėliai skverbėsi vampyrai. Šeimininkas metė visas savo pajėgas į lemiamą šturmą. Nuotolinis mentalinis ryšys veikė kaip švyturys – vampyrai tiksliai žinojo silpniausias šventovės gynybos vietas ir smogė tiesiai į jas
Arno kameros durys neatlaikė galingo smūgio iš išorės. Sunkios geležinės durys išlėkė iš vyrių, sukeldamos dulkių debesį. Pro durų angą įžengė didžiulis vilkolakis, kurio kailis buvo nusėtas sidabro randais. Jo akys degė ta pačia geltona šviesa, tačiau šįkart joje nebuvo klastos – tik laukinis įniršis. Žvėris vienu galingu nago brūkštelėjimu perplėšė Arną laikiusias grandines.
– Šeimininkas tave sveikina, medžiotojau, – prikimusiu, pusiau žmogišku balsu urzgė vilkolakis. – Sunaikinkime šį melo lizdą kartu.
Arnas pašoko ant kojų, jo kūnas dar buvo nusilpęs, tačiau pyktis ir noras atkeršyti Senoliams suteikė jam jėgų. Jis pakėlė nuo žemės žuvusio sargybinio kardą. Šventovė iš vidaus skendėjo ugnyje ir chaose: buvę draugai kovojo su naktinėmis būtybėmis, o Senoliai, apimti panikos, bandė gelbėti savo slaptus rankraščius ir burtų knygas.
Arnas akimirką pažvelgė į koridoriumi bėgančius Senolių tarnus, o tada tvirtai papurtė galvą. Sunaikinti vyriausiąjį Senolį buvo svarbu, tačiau šventovėje buvo dešimtys jaunų medžiotojų. Jie buvo tokie patys kaip jis prieš keletą dienų – akli įrankiai, pasiruošę mirti už melą. Arnas negalėjo leisti jiems žūti.
– Nelieskite jaunuolių! – suriko Arnas vilkolakiui ir pasileido bėgti link didžiosios ginklų salės, kur paprastai telkdavosi naujokų būriai.
Šventovės koridoriai skendėjo dūmuose. Čia virė žiauri kova. Jauni medžiotojai, drebančiomis rankomis gniauždami sidabrinius kardus, bandė atremti puolančius vampyrus. Arnas įsiveržė į ginklų salę pačiu laiku – keli vampyrai jau buvo apsupę jaunų vaikinų ir merginų būrį, kuriam vadovavo Kostas, artimas Arno draugas ir mokinys.
– Traukitės nuo jų! – užriko Arnas, atsistodamas tarp vampyrų ir jaunųjų medžiotojų.
Vampyrai, atpažinę Šeimininko sąjungininką, urzgėdami atsitraukė per kelis žingsnius, tačiau pasiliko šešėliuose, pasiruošę bet kada pulti. Jaunieji medžiotojai apstulbę žiūrėjo į Arną.
– Arnai! Tu gyvas? – sušuko Kostas, tačiau iškart pakėlė kardą. – Bet tu... tu su jais? Tu išdavai mus?!
– Kostai, nuleisk ginklą. Visi nuleiskite ginklus! – Arnas kalbėjo greitai, jo balsas aidėjo ugnies traškesyje. – Šis karas yra melas! Senoliai mus išdavė prieš penkis šimtus metų. Jie patys yra vampyrai, kontroliuojantys savo troškulį magija. Jie naudoja mus kaip mėsą, kad išlaikytų savo valdžią ir turtus, o miško Šeimininkui atiduoda kraujo aukas! Viskas suderinta!
Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią pertraukė tik tolimi sprogimai. Jaunieji medžiotojai sutrikę žvalgėsi vieni į kitus.
– Tai nesąmonė... Šventasis Tėvas nebūtų... – sumurmėjo viena mergina, tačiau jos balsas drebėjo. Jie visi matė, kaip Senoliai pastaruoju metu keitėsi, kaip dingdavo jų ginklo broliai.
– Jei netikit manimi, paklauskit Šventojo Tėvo, kodėl jo akys tamsoje šviečia geltonai, visai kaip tų vilkolakių lauke! – Arnas žengė žingsnį link Kosto. – Mums reikia paliaubų. Tik dabar. Jei dabar kausitės su vampyrais, visi žūsite už Senolių privilegijas. Padėkite man išvalyti šią šventovę nuo tikrojo melo, ir tada mes nuspręsime savo likimą.
Kostas ilgai žiūrėjo Arnui į akis. Jo rankos, laikančios sidabrinį kardą, drebėjo. Galiausiai jis lėtai nuleido ginklo smaigalį į žemę. Kiti jaunieji medžiotojai pasekė jo pavyzdžiu. Vampyrai šešėliuose pritariamai sušnypštė. Laikinas, trapus aljansas buvo sudarytas.
Arnas greitai įvertino situaciją – šventovė liepsnojo, o virš salės griuvo sunkios akmeninės sijos. Bandymas persekioti Senolius giliais, užminuotais požemių labirintais būtų kainavęs per daug jaunų gyvybių.
– Leiskite jiems bėgti! – sušuko Arnas, sustabdydamas Kostą ir kelis vampyrus, kurie jau ketino veržtis link slaptų durų. – Senoliai prarado savo tvirtovę, savo paslaptį ir savo galią. Be mūsų jie tėra saujelė bėglių. Svarbiausia – išgelbėti tuos, kurie čia liko.
Vampyrai ir jaunieji medžiotojai, pečiais remdami vieni kitus, pradėjo trauktis iš griūvančio pastato. Vos tik paskutinis karys išskubėjo į kiemą, didžioji šventovės dalis su baisiu trenksmu sugriuvo, palaidodama po akmenų krūva šimtmečių senumo melą.
Rytas aušo giedras. Pirmieji saulės spinduliai apšvietė dūmuose skendintį slėnį. Kieme ratu stovėjo išlikę gyvi medžiotojai, o miško pakraštyje, kur baigėsi medžių šešėliai, buvo vampyrai ir vilkolakiai, sugrįžę į savo žmogiškuosius pavidalus.
Kostas žengė į priekį, nešinas apdegusia, bet vis dar atpažįstama Medžiotojų ordino vėliava. Jis atsiklaupė ant vieno kelio priešais Arną ir iškėlė savo kardą.
– Senoji taryba mus išdavė ir pabėgo kaip žiurkės. Tu atvėrei mums akis ir išgelbėjai nuo pražūties. Nuo šios dienos tu esi mūsų Vadas, Arnai. Mes sekame paskui tave.
Kiti jaunieji medžiotojai vienas po kito nuleido ginklus ir pritarė Kostui. Arnas lėtai paėmė vėliavą. Jo širdyje tvyrojo sunki atsakomybės našta, tačiau trauktis nebebuvo kur.
Iš miško šešėlių lėtai išėjo pats Šeimininkas – aukštas, aristokratiškų bruožų vyras juodu apsiaustu. Saulės spinduliai jo nelietė, tačiau jo veide nebuvo pykčio, tik pagarba. Jis priėjo prie pat šešėlio ribos ir ištiesė ranką Arnui.
– Sveikinu, naujasis Ordino vade. Teatras baigėsi, prasideda tikrasis darbas. Šimtmečius mes buvome dresuojami žudyti vieni kitus. Dabar turime išmokti gyventi kartu ir sukurti naują pasaulį, kuriame kraujas nebūtų liejamas dėl valdžios troškimo.
Arnas žengė į priekį ir tvirtai paspaudė Šeimininko ranką tiesiai ant šviesos ir tamsos ribos. Tai buvo istorinė akimirka – pirmasis oficialus taikos aljansas tarp žmonių ir naktinių būtybių. Naujasis pasaulis turėjo būti statomas ant tiesos pamatų, nors abu lyderiai žinojo, kad laukia ilgas ir sunkus kelias, o pabėgę Senoliai tikrai bandys keršyti.