Miestai

Tyliai čiurlena minčių tėkmės upeliukais, akių glostomu grindiniu, senamiesčio ir neskubus mūsų slankiojimas tarp gelsvai senovinių mūrmiesčio sienų truputį kontrastuoja su aplinkos vaizdu, kuriame visi greiti tokie, ir svarbūs, ir reikšmingi lekia į vakarą dienos; ir savo mažajai pakeleivei – tai, kurs braižosi pašonėje – sakau: klausyk, bet gi mes su tavimi kaip gramofono adata plokštelės takelyje – miesto gatvėje, kuria čiuoždami vibruojame nuo jos kontūrų, ir tas virpesys emocijų muzika liejasi į mūsų sielas, o gal net ir į tolius, kurie jau už žmogaus suvokimo plyti.

Ir mintimis, lyg rankomis, palietęs grubią sienų tinko odą, užčiuopiu blyksnį jos atomuose įrašytų prisiminimų dar iš 1643 metų vasaros – ten, kur po lietaus Eleonora, vienui viena pati sau tuščioje gatvėje ir vedama kaprizo, iškišusi liežuvį gaudė lašus iš vasaros dangaus tamsiai mėlyno; ir lijo tos dienos vakarą su saule, ir saulėlydis išmaudė gamtos vaiką, mieste gimusį, ir auksu jį nuliejo; ir šlapi grindinio akmenys raibuliavo bronziniu švytėjimu po grimztančia saule, ir gatvę rėminančių namų sienos degė jaukiu raudoniu – ir taip nežemiškai pakerėti to vaizdo buvo vaiką stebintys žmonės iš viršutinių aukštų, o ir pats tėvas irgi, – kad grožis to vakaro įsirašė į mūro sienas kvantinėmis dermėmis kristalinėse gardelėse ir tapo viena iš mylimiausių melodijų dievams.

Kaip ir tie kiti tūkstančiai melodijų žmonių grožio iš šimtų metų klodų, įrašytų sienose ir grindinyje gatvių tiems, kurie klauso jų dabar ir dar po balaižin kiek metų klausys.

Ir miestai – jie tikrai tarsi dievų muzikos plokštelės. Ir kartais mes tiesiog tuo gramofonu būname, kuris vaikštinėja miestą po savimi ir groja dievams žmonių gyvenimą.