Vampyrai

Naktis. Keliu skuba vienišas vampyrų medžiotojas. Jis seka vampyro pėdsakais. Ten, kur žengia vampyras, medžiai nudžiūdavo, žolė nuvysdavo, kai pūvančios kojos paliesdavo  žolę.
„Niekur jis nedings. Sužeidžiau. - galvojo vampyrų medžiotojas tikrindamas šautuvą. Jis netoli. Kažkur slepiasi. Reikia būti atsargiam, nes... “ Medžiotojas veikiau pajuto, nei išgirdo besiruošianti šokti ant jo vampyrą. Tomas žaibiškai sureagavo. Jis iššovė. Medžiotojo ginklas buvo užtaisytas specialiai lietomis šventinto sidabro kulkomis, sumaišytomis su sutrintais šermukšnio pelenais. Toks užtaisas vampyrui buvo mirtinas – jis ne šiaip sužeidė kūną, bet sudegino pačią tamsiąją jėgą, laikiusią pūvantį lavoną gyvą. Žemėje liko tik tamsi, degėsiais smirdinti dėmė.
Tomas giliai įkvėpė, nuleido dar karštą šautuvo vamzdį ir nusivalė prakaitą nuo kaktos. Pirmoji užduoties dalis buvo įvykdyta, tačiau džiaugtis buvo per anksti. Jis žinojo: jei vampyras spėjo įkurti lizdą, jame gali slėptis kiti jo šeimos nariai arba aukos, pasmerktos virsti tokiais pat padarais.
Medžiotojas pasuko atgal link kaimo. Tolumoje jau švietė reti trobų langų žiburiai. Kaimo žmonės tikriausiai drebėdami sėdėjo užsibarikadavę namuose, ant durų staktų kreida nupiešę kryžius ir iškabinę česnakų girliandas. Jie laukė jo sugrįžtant.
Tomas žinojo, kad dabar jam reikės surasti lizdo vietą – dažniausiai tai būdavo apleistas rūsys, sena bažnyčios kripta arba išniekintas kapas vietinėse kapinėse.
Tomas pasiekė kaimą. Pasigirdo pratisas staugimas, o paskui viskas nutilo. Medžiotojo ausis pasiekė murmėjimas. Jis sklido iš visų pusių. Tai nebuvo pavieniai garsai – žemas, monotoniškas šnabždesys sklido iš tamsių pakampių, apleistų tvartų ir šešėlių tarp trobų. Jie murmėjimu bando sujaukti aukos protą, įvaryti paniką ir priversti ją padaryti klaidą. Medžiotojo nuojauta nemelavo: vietoj vieno vampyro jis ką tik susidūrė su visa vampyrų gauja, kuri jau apsupo kaimą.
„ Blia, vampyrai kažką rezga. Reikia būti budriam. - galvojo Tomas tvirčiau spausdamas šautuvą.  Šovinių su sidabro ir šermukšnio užtaisu buvo likę nedaug, todėl kiekvienas šūvis turėjo būti taiklus. Tamsoje sužibo kelios poros blankių, fosforinių akių. Murmėjimas staiga pasidarė garsesnis, virsdamas šiurpiu choru. Jie ruošėsi pulti iš kelių pusių iškart. Norėdamas išgyventi šią naktį ir pasiekti jų lizdą, Tomas turėjo žaibiškai pasirinkti taktiką
Vampyrų medžiotojas pajuto veriantį skausmą krūtinėje. „ Po velnių, mane sužeidė. Tačiau kokiu būdu? „... tas murmėjimas, “ – toptelėjo Tomui, kai jam pritrūko oro, o vaizdas akyse sekundei susiliejo. Jis prisiminė senąsias raganų ir vampyrų medžiotojų knygas. Tai buvo ne šiaip garsas. Tai buvo akustinis prakeiksmas arba dvasinis smūgis, kurį slavų mituose sugebėdavo paleisti galingi vampyrai. Jiems nereikėjo fiziškai prisiliesti – jų neapykanta ir juodoji magija galėjo sustabdyti žmogaus širdį per atstumą.
Skausmas krūtinėje buvo deginantis, tarsi kas būtų įvaręs nematomą ledo lytį tiesiai į plaučius. Tomas suklupo ant vieno kelio, kairiąja ranka stipriai įsikibdamas į švarko atlapą, o dešinėje vis dar virpančiais pirštais gniauždamas šautuvą.
Šešėliai aplinkui pastebėjo jo silpnumą. Murmėjimas peraugo į klastingą, džiaugsmingą kikenimą. Tamsoje pasirodė balti, pūvantys siluetai ilgais nagais, lėtai judantys link suklupusio medžiotojo. Jie žinojo, kad nuodai veikia.
Tomas suprato: jei dabar pat nesiims kraštutinių priemonių, ši naktis jam bus paskutinė. Jis privalėjo arba numalšinti magišką skausmą, arba rasti būdą juos atbaidyti, kol jėgos visiškai neišseko.
Medžiotojas prarado sąmonę. Iš tamsos išėjo vampyras ir piktai užriko:
- Ko stovite? Griebkite ir neškite. Tik nesumanykite jį galabyti. Atsakysite savo galvomis. Nenorite, kad Šeimininkas supyktų.
Vampyrai  akimirksniu pakluso. Pūvančios, šaltos rankos sugriebė glebų Tomo kūną, atimdamos iš jo šautuvą, ir pakėlė nuo žemės. Murmėjimas nutilo, virsdamas skubotu, drėgnu šlepsėjimu, kai vampyrų būrys nusitempė nualpusį medžiotoją gilyn į kaimo tamsą – tiesiai link savo lizdo.
Tomas atsibudo nuo stingdančio šalčio ir aštraus pelėsių bei kraujo kvapo. Aplinkui buvo aklina tamsa, tik kur ne kur pro lubų plyšius brovėsi blanki mėnulio šviesa. Jis gulėjo ant drėgnų akmeninių grindų. Rankos ir kojos buvo stipriai surištos storomis, purvinomis virvėmis. Krūtinę vis dar maudė nuo prakeiksmo, tačiau jis buvo gyvas. „Keista, - galvojo Tomas. - vampyrai nepalieka gyvų. Jie paverčia gyvuosius nemirusiaisiais. Jie išgeria kraują iki paskutinio lašo arba savo įkandimu užkrečia auką, paversdami ją dar vienu paklusniu, pūvančiu padaru iš savo giminės. Palikti medžiotoją gyvą ir dar sukaustyti jį grandinėmis buvo visiškai netipiškas elgesys. Aš likau gyvas. Kodėl? „Šeimininkas... “ – Tomo galvoje skambėjo tamsoje girdėti žodžiai. Tai reiškė, kad šiam užkrėstam kaimui vadovauja ne šiaip paprastas numirėlis, o kažkas kur kas senesnio ir galingesnio. Galbūt tai buvo pirminis vampyras, valdantis savo pakalikus. Kad ir kas jis būtų, medžiotojo gyvybės jam reikėjo kažkokiam tamsiam ritualui. “
Girgždėdamos atsidarė metalinės durys. Prie belaisvio priėjo vampyras:
- Žinau, kad mūsų nekenti. Ši neapykanta yra abipusė. Žinok, nelaisvėje atsidūrei neatsitiktinai. Esi medžiotojas, kuris nudaigojo daugiausiai vampyrų. Mes privalėjome tave sučiupti. Mes nenorime tave žudyti. Mes siūlome bendradarbiauti.
- Blia, siūlote bendradarbiauti? Aš nesutinku. Nuimkite grandines ir plikomis rankomis sutraiškysiu tau kaklą.
- Nusiramink ir išklausyk ir po tu nuspręsi.
- Karas tarp mūsų tautų tęsiasi ilgus šimtmečius. Nugalėtojų šiame kare nėra ir nebus, kadangi ne viena pusė nenori sudėti ginklus. Mes, vampyrai, o tiksliau mūsų Šeimininkas, bandė susitaikyti, bet žmonės nesutiko taikytis. Jie su dar didesniu įniršiu pradėjo mus persekioti. Mes privalėjome kažko imtis. Kažko tokio, kad būtų nutrauktas karas ir įsiviešpatautų taika. Šeimininkas nutarė, kad geriausia išeitis yra verbuoti vampyrų medžiotojus. Ar sutinki su mumis bendradarbiauti vardan taikos? Gali iš karto neatsakyti, pagalvok. Dabar tave palieku. Rytoj vėl susitiksime.
- Gal nuimsi grandines. Aš nepabėgsiu.
– Ne, grandinės liks, – šaltai ištarė vampyras, o jo akyse sekundei sužibo klastinga liepsna. – Tu esi pernelyg vertingas laimikis, medžiotojau. Be to, abipusis pasitikėjimas neatsiranda per vieną naktį. Ilsėkis. Pasvarstyk apie tai, ką pasakiau. Rytoj tavo atsakymas nulems, kuo tu tapsi – mūsų sąjungininku ar tiesiog maistu.
Su šiais žodžiais padaras apsisuko ir išėjo iš celės. Sunkios metalinės durys užsidarė su kurtinančiu trenksmu, vėl panardindamos Tomą į aklina tamsą. Pasigirdo rakto pasukimas spynoje, o netrukus nutilo ir lėti vampyro žingsniai koridoriuje.
Tomas liko vienas su savo mintimis. Grandinės sunkiai spaudė jo riešus, o krūtinėje vis dar maudė nuo prakeiksmo likučių. Šis pasiūlymas buvo visiškas absurdas. Vampyrų medžiotojas bendradarbiauja su kraugeriais vardan „taikos“? Tai skambėjo kaip spąstai. Vampyrai  niekada nesiekė taikos – jie siekė kontrolės, maisto ir išlikimo.
Tačiau Tomas taip pat buvo pragmatikas. Jei Šeimininkas tikrai nori jį užverbuoti, vadinasi, artimiausias kelias valandas jo niekas nelies. Tai davė jam laiko. Brangaus laiko planuoti pabėgimą arba išsiaiškinti, kas per tamsi jėga valdo šį lizdą.
Turbūt buvau užmigęs, kadangi mane purtė šaltos rankos. Pabudau staigiai. Griebiau ten, kur turėjo būti ginklas, bet ginklo nebuvo. Nieko negalvodamas griebiau vampyrui už gerklės. „ Ne velnio. Nesiruošiu tapti vienas iš jų. “- galvojau griūdamas ant žemės ir tempdamas paskui save vampyrą. Mes abu trenkėmės į drėgnas akmenines grindis. Vampyras buvo neįtikėtinai sunkus, o jo oda atrodė šalta kaip ledas. Mano pirštai giliai įsirėžė į jo gerklę, tačiau padaras net nemėgino manęs smaugti ar kirsti iltimis atgal. Vietoj to jis tiesiog suėmė mano riešus savo geležiniu griebtuvu ir jėga atplėšė mano rankas.
- Nusiramink, kvaily! – pro dantis iškošė  vampyras. - Jeigu norėtumėme tave nužudyti – tai seniai būtum miręs. Dabar tave surakinsime, užrišime akis ir keliausime ten, kur niekada žmogus nėra kėlęs kojas.
Man buvo užrištos akys, rankos buvo surakintos grandinėmis. Grandinių galus laikė sargybiniai.
- Kodėl toks saugumas? Aš juk nepabėgsiu.
- Mes negalime rizikuoti. Judinkis.
Mane grubiai stumtelėjo į priekį. Kadangi nieko nemačiau, teko pasikliauti vien tik kitais pojūčiais. Šaltas akmeninio rūsio oras pamažu keitėsi – pasidarė drėgnas, sunkus ir persisunkęs senoviniu pelėsiu bei keistu, salstelėjusiu kvapu, kuris man kėlė siaubą.
Žingsnių aidas keitėsi: iš pradžių skambėjo siauri koridoriai, o netrukus erdvė aplink mus, regis, išsiplėtė į milžiniškas požemines erdves. Kurį laiką leidomės žemyn slidžiais, uolėtais laiptais. Mano pūvančių kojų palydovai judėjo visiškai užtikrintai, o grandinių žvangesys aidėjo nuo nematomų skliautų.
„Kur niekada žmogus nėra kėlęs kojas... “ – Šie vampyro žodžiai skambėjo mano galvoje. Tai reiškė tik viena: jie mane vedė ne į kaimo slėptuvę.. Tai nebuvo šiaip kaimo slėptuvė. Tai buvo pirminis vampyrų lizdas, paslėptas giliai po žeme, kur tūkstančius metų nesilankė joks mirtingasis.
– Stojam, – staiga pasigirdo sargybinio komanda.
Grandinės buvo timptelėtos atgal, ir aš sustojau. Išgirdau, kaip priešais mus atsiveria kažkas milžiniško – pasigirdo gilus, sunkus akmeninių durų slinkimas. Už jų tvyrojo visiška, spengianti tyluma. Šaltis, dvelkiantis iš tos patalpos, persmelkė mane iki kaulų smegenų.
– Nuimkite raištį, – sukomandavo žemas, autoritetingas balsas, kuris nesiskyrė nuo mano ankstesnio pašnekovo. Tai buvo kažkas kitas. Daug galingesnis.
Šviesa akimirksniu smogė mano akims, nors patalpa buvo apšviesta tik blankia, melsva fosforinių grybų ir kelių deglų šviesa. Kai vaizdas susifokusavo, man užgniaužė kvapą. Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tokį stebuklą. Aš buvau tarsi kitame pasaulyje. Virš galvos švietė saulė, nors žinojau, kad mes gyliai po žeme. Plaukė balti debesys. Čiulbėjo paukščiai. Ošė medžiai. Čiurleno upeliai.
- Sveikas atvykęs, Tomai
Staigiai apsisukau ir pamačiau aukštą, juodai pasirengusį vampyrą. jo veidas nebuvo pūvantis, kaip kitų; jis buvo baltas kaip marmuras, o akys spindėjo gilia, tamsia senove. Tai buvo Šeimininkas.
- Kodėl aš čia? Kokia čia vieta?
- Karas tarp mūsų tautų tęsiasi ilgus šimtmečius. – prabilo Šeimininkas. Remiantis viena iš seniausiųjų pranašysčių turi atsirasti žmogus,  kuris visam laikui nutrauks šį beprasmį karą. Mes ieškome tokio žmogaus. Galbūt tu esi tas žmogus, kuris galėtų nutraukti karą.
- Blia, aš netikiu pranašystėmis. Tu nori įtraukti mane i tavo nešvarius reikalus. Žmonių neišduosiu. Aš nepadėsiu. Gali mane nužudyti.
- Tai paskutinis tavo žodis. Manau, kad neperkalbėsiu. Gaila. Lik sveikas. Gal kada nors ir susitiksime.
Vampyras lėtai linktelėjo galva, jo veide nebuvo nei pykčio, nei nusivylimo – tik kažkoks gilus, šimtmečius kauptas liūdesys. Jis apsisuko ir tiesiog nužingsniavo link tankios, ošiančios giraitės. Po kelių akimirkų jo juodas siluetas ištirpo tarp vešlių medžių kamienų.
Aš likau stovėti visiškas vienas.
Apsidairiau aplinkui, vis dar negalėdamas patikėti savo akimis. Virš galvos spindėjo saulė, švelnus vėjas glostė veidą, o po kojomis žaliavo minkšta, gyva žolė. Čia nebuvo jokio pūvančių kojų pėdsako. Jokio maro ar mirties. Tai buvo tobula ekosistema, paslėpta giliai po žeme, maitinama kažkokios nepaaiškinamos, senovinės magijos. Vandens čiurlenimas, kurį girdėjau eidamas tamsoje, pasirodo, buvo šie krištolo skaidrumo upeliai.
Nors vaizdas buvo pasakiškas, mano kūnas įsitempė. Šitas „pasaulis“ buvo mano kalėjimas. Jie manęs nenužudė, nesurakino grandinėmis ir nepaliko sargybinių. Jie tiesiog paliko mane čia – amžinybei. Pranašystė, karas, taika... Viskas skambėjo kaip gražiai suregztas melas, bet dabar tai nebeturėjo reikšmės. Man reikėjo rasti išėjimą.
Pradėjau eiti palei artimiausią upelį, tikėdamasis, kad vandens srovė galiausiai atves mane prie kokių nors urvų ar požeminių durų, pro kurias mane čia įvedė. Tačiau kuo toliau ėjau, tuo labiau supratau, kad ši vieta neturi akivaizdžių sienų. Medžiai keitė medžius, o danguje plaukiantys balti debesys atrodė visiškai tikri.
Staiga, maždaug po valandos klaidžiojimo, paukščių čiulbėjimą nustelbė kitas garsas. Netoliese, už kalvotos lygumos, pasigirdo metalo žvangesys ir piktas, gyvuliškas urzgimas. Tai nebuvo tas ramus, aukštasis vampyras. Tai buvo kažkas kito.
Nusėlinau link kalvos viršūnės ir pasislėpiau už stambaus krūmo. Pažvelgęs žemyn, pamačiau tai, kas privertė mano širdį plakti greičiau.
Rytinė vėsuma ir tikras, miško kvapo persigėręs oras galutinai sugrąžino mane į realybę. Tai buvo tik sapnas. Košmaras, kurį tikriausiai išprovokavo pervargimas, įtampa ir ta nuolatinė, naktinė kraugerių medžioklė.
Aš tūptelėjau prie tikro, miško upelio, pasisėmiau sauja ledinio vandens ir nusiploviau veidą. Šaltis padėjo nuvyti paskutinius požeminio pasaulio vaizdus iš galvos. Šautuvas buvo savo vietoje – tvirtai permestas per petį, o sidabriniai šoviniai saugiai barškėjo kišenėje. Viskas buvo tikra.
Pažvelgiau atgal į kaimo pusę. Tolumoje, tarp medžių kamienų, jau matėsi pirmieji saulės spinduliai, sklaidantys rytinį rūką. Jei tame kaime ir buvo pasislėpęs koks nors vampyras, dabar, dieną, jis buvo bejėgis. Jie slėpėsi po grindimis, tamsiuose rūsiuose ar apleistuose kapuose, laukdami kitos nakties.
Tačiau aš nesiruošiau laukti. Šį kartą intuicija rėkte rėkė, kad reikia trauktis, persigrupuoti ir sugrįžti čia su didesnėmis pajėgomis bei geresne ekipuote. Vienam medžiotojui čia buvo per pavojinga. Kaimas turėjo palaukti.
Greitu žingsniu žengiau gilyn į mišką, tolėdamas nuo tos prakeiktos vietos. Kiekvienas žingsnis link civilizacijos teikė vis daugiau ramybės, nors giliai viduje kirbėjo keistas jausmas: tas sapnas buvo pernelyg gyvas, kad būtų paprastas smegenų žaismas.
- Ką manai apie šį medžiotoją?
- Reikia jį stebėti. Jis nepasidavė ir atlaikė visus išbandymus, kai kiti medžiotojai vos patekę į nelaisvę – pasiduodavo. Nesuprantu, kam Šeimininkui reikalingi žmones. O dar ši pranašystė. Juk jis nerimtai kalba apie karo pabaigą?
- Šeimininko keliai nežinomi. Jis toks senas, kaip ir šis pasaulis. Tiek to baikime kalbėti apie reikalus. Medžiotojas niekur nedings. Jis jau pažymėtas. Jį galime greit surasti. Verčiau eikime pasistiprinti.
Tomas skubėjo. Jis norėjo kuo toliau nutolti nuo kaimo ir ramiai pamąstyti. Vampyrų medžiotojas bandė susivokti savo jausmuose. Tačiau nesėkmingai. Jis buvo įsitikinęs, kad ne sapnavo. Žinojo tik vieną, kad apie “nuotykį“ niekam nepasakos. Jeigu neišjuoktų – tai išmestų iš Vampyrų medžiotojų klano. - mąstė Tomas artėdamas prie Marono pilies. Maroni pilis, stūksanti ant uolėto kalno, buvo viena saugiausių Vampyrų medžiotojų klano tvirtovių. Jos storos akmeninės sienos buvo išraižytos apsauginėmis runomis, o virš vartų kabantys sidabriniai varpai reaguodavo į mažiausią nemirusiųjų magijos virptelėjimą. Kai Tomas kirto sunkius ąžuolinius vartus, sargybiniai jam pagarbiai linktelėjo, tačiau medžiotojo širdis vis tiek nenumaldomai daužėsi.
Jis praėjo pro triukšmingą pilies kiemą, kur jaunesnieji kariai galando kalavijus ir liejo sidabrines kulkas, ir skubiai pasuko link savo privačios celės bokšte. Jam reikėjo vienumos. Užrakinęs sunkias medines duris, Tomas nusimetė šautuvą ir priėjo prie sudužusio veidrodžio. Drebančiais pirštais jis prasegė kruvinus marškinius – būtent ten, kur sapne pajuto veriantį skausmą nuo vampyrų murmėjimo. Po švarku ir marškiniais, tiesiai virš širdies, oda degė. Prispaudęs pirštus pajuto iškilusį, šiurkštų randą, kurio dar vakar vakare ten tikrai nebuvo. Tiesiai virš širdies ryškiai raudonavo keistas, įdegintas ženklas – susipynusios senovinės  runos. Tai nebuvo paprastas randas, oda aplink jį pulsavo vos matoma, tamsia šviesa.  Tai buvo jų žymė. 
Tai nebuvo paprastas košmaras. Viskas – grandinės, požeminis pasaulis, saulė po žeme ir pokalbis su Šeimininku – įvyko iš tikrųjų. Jie tiesiog supainiojo mano protą, privertė patikėti, kad tai sapnas, ir paleido mane atgal į mišką kaip sekamą žvėrį.
„Jei klano vyresnieji tai pamatys, mane iškart palaikys išdaviku arba užkrėstuoju, “ – mąstė Tomas, skubiai užsagstydamas drabužius. Klano įstatymai buvo negailestingi: bet koks medžiotojas, turintis vampyrų magijos pėdsakų, būdavo nedelsiant izoliuojamas arba sunaikinamas. Niekas netikėtų pasakojimu apie „požeminį pasaulį su saule“ ir Šeimininko kalbomis apie taiką. Medžiotojams vampyrai buvo tik maro nešiotojai, kuriuos reikia išnaikinti.
Tomas atsisėdo ant lovos krašto ir susėmė galvą rankomis. Jo jausmai buvo visiškai sumišę. Visą gyvenimą jis žinojo, kas yra draugas, o kas priešas. O dabar? Šeimininkas jį paleido.
Staiga į duris garsiai ir ritmingai pasibeldė.
– Tomai, ar tu ten? – iš už durų pasigirdo tarno balsas. – Sargyba sakė, kad grįžai iš kaimo vienas. Šiandien bus šaukiamas Didysis susirinkimas. Privalai dalyvauti.
Posėdžių salė buvo pilna medžiotojų. Tomas atsisėdo ir apsidairė. Jis nustebo pamatęs Valstiečių klano atstovus. Jie sėdėjo priekyje apsupti sargybinių. Valstiečių klano atstovai Didžiajame susirinkime buvo visiškai neįprastas vaizdas. Šis klanas niekada nedalyvaudavo kariniuose žygiuose – jie buvo paprasti žemdirbiai ir amatininkai, gyvenę pasienio kaimuose, panašiuose į tą, iš kurio Tomas ką tik pabėgo. Tai, kad juos saugojo ginkluoti pilies sargybiniai, reiškė viena: jie buvo ne tiesiog svečiai, o liudininkai. Arba gyvi įrodymai.
Salėje tvyrojo sunki, įkaitusi atmosfera. Šimtai patyrusių medžiotojų tyliai šnabždėjosi, o jų ginklų dėklai ir šarvai tyliai žvangėjo kaskart kam nors pasijudinus.
Staiga salės gale atsidarė sunkios dvisparnės durys ir visi akimirksniu nutilo. Įėjo Senolių taryba – penki žilagalviai vyrai ilgais, pilkais apsiaustais, o priešakyje jų žengė pats Gildijos magistras Valerijus. Jo veidas buvo rūstus, o rankose jis gniaužė senovinį, pageltusį pergamento ritinį.
Taryba užėmė savo vietas ant pakylos. Valerijus priėjo prie didžiulio akmeninio stalo salės centre, skvarbiu žvilgsniu nužvelgė susirinkusius ir prabilo. Jo balsas aidėjo nuo aukštų skliautų:
- – Medžiotojai. Prieš trisdešimt metų mes sustabdėme kraugerių antplūdį ir nubrėžėme ribą, kurios jie neturėjo peržengti. Tačiau taika baigėsi. Per pastarąsias savaites mūsų kaimai pasienyje buvo užpulti, o gyventojai... – Valerijus mostelėjo ranka link Valstiečių klano atstovų. – Šie žmonės atvyko iš tolimiausių kaimų. Jie praneša apie kai ką kur kas baisesnio nei paprasti užpuolimai. Vampyrai nebežudo visų iš eilės. Jie ieško. Jie renka žmones, o jų Šeimininkas pabudo iš šimtmečių miego. Mes neleisime, kad kaimus valdytų vampyrai. Į kiekvieną kaimą siunčiame vampyrų medžiotojus. Jie taps kaimų valdytojais ir privalės užtikrinti kaimų saugumą. Posėdis baigtas.
Tomo širdis subildėjo į šonkaulius. Šeimininkas. Žodis tiesiogiai smogė į jo atmintį. Žymė ant jo krūtinės po marškiniais akimirksniu nudegino odą, tarsi reaguodama į Magistro žodžius. Tomas sėdėjo lyg suparalyžiuotas, o aplinkui jį salėje jau kilo triukšmas – medžiotojai audringai aptarinėjo Senolių  sprendimą. Tačiau Tomui prieš akis iškilo visiškai kitas vaizdas.
„Prie kaimo ribų medžiotojai užmigdavo, o kai pabusdavo – kuo greičiau sprukdavo... “ – valstiečio žodžiai aidėjo jo galvoje. Tai buvo būtent tai, kas nutiko jam! Tas „košmaras“, kurį jis manė sapnavęs miške po šūvio, buvo dėsningas vampyrų braižas. Jie užmigdydavo medžiotojus, pažymėdavo juos, paleisdavo ir priversdavo bėgti, o patys likdavo šešėliuose.
Ir dabar Senolių taryba daro didžiausią klaidą – siunčia medžiotojus tiesiai į tuos kaimus, kad jie taptų valdovais. Jei visi tie medžiotojai bus užmigdyti ir pažymėti kaip Tomas, klanas pats to nežinodamas atiduos savo geriausius karius į Šeimininko rankas. Vampyrai gaus savo ieškomą „Žymėtąjį“ arba visą jų armiją.
Kai salė pradėjo tuštėti, prie Tomo priėjo Magistras Valerijus. Jo skvarbios akys įsmeigė į Tomą:
– Tomai, tu ką tik grįžai iš to regiono. Senolių taryba nusprendė, kad tu būsi vienas iš pirmųjų, kuris grįš į tą kaimą kaip naujasis jo valdytojas ir gynėjas. Išvyksti rytoj auštant.
Tomo širdis permušė ritmą. Žymė ant krūtinės vėl nemaloniai sutvinkčiojo. Jis siunčiamas atgal ten, iš kur vos ištrūko, tiesiai pas jį stebėjusius vampyrus ir pranašystę skelbiantį Šeimininką.